Meninio vertimo konkursas 2009. ITALŲ k. vertimai
VERTIMŲ ANALIZĖ
Vietoj įžangos. Dažnai vertėjai vadinami nematomais autoriais, bet tokiuose konkursuose kaip šis tokie nematomi autoriai atsiduria žaidimo centre, visi tyrinėja jų darbus, kritikuoja ir pan. Todėl norėčiau pasidžiaugti, kad ir šiais metais atsirado tokių, kurie išdrįso versti iš italų kalbos. Pamėginti reikia, nes tik pabandęs supranti, kokia sunki vertėjo duona. Smagu, jog vertimai sukėlė tam tikrą atgarsį: kilo nemažai diskusijų. Su malonumo perskaičiau ne tik vertimus, bet ir komentarus.
Apie autorių ir tekstą. 2007 m. Italijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerija paskelbė konkursą „Rašyk su manimi“. Rašytojas Carlo Lucarelli sukūrė apsakymo Il bambino del faro pradžią, o konkurso dalyviai turėjo parašyti pabaigą. Taip ir gimė apsakymas su viena pradžia ir dvylika pabaigų.
Reikėtų priminti, kad autoriaus vardas, pavardė, apsakymo pavadinimas yra labai svarbios nuorodos, palengvinančios vertėjo darbą, tereikia panaršyti internete. Todėl prieš verčiant tekstą, svarbu patikrinti jau egzistuojančius autoriaus kūrinių vertimus į gimtąją ir į kitas kalbas, pasigilinti į kultūrinį ir istorinį kontekstą bei autoriaus stilių ir poetiką.
Apie vertimus. Manau, jog sunkiausiai vertėjams sekėsi „atitrūkti“ nuo originalo teksto, jo leksikos, sintaksės. Todėl visuose vertimuose yra nemažai pažodžiui išverstų žodžių junginių ir sakinių. O juk pagrindinė taisyklė yra labai paprasta – verčiame ne atskirus žodžius ar žodžių junginius, o mintis, prasmę.
Galbūt pažodiškumas pakišo koją verčiant ir punto fermo. Šis žodžių junginys ištraukoje pavartotas tris kartus. Ką jis reiškia? Atidžiai įsiskaičius, išryškėja kuriama priešprieša: žibintas, simbolizuojantis pastovumą, tikrumą, ir pagrindinio veikėjo – berniuko – nepastovus gyvenimas (fino a quel punto la mia vita, di punti fermi, non ne aveva avuto molti). Mano nuomone, šis paaiškinimas padės patobulinti punto fermo vertimą.
Aptarus, ką reiškia punto fermo, bus lengviau pataisyti ir pavadinimo vertimą (=Berniukas ir švyturys).
Žinoma, dėl pažodiškumo nukentėjo lietuvių kalbos sintaksė ir autoriaus stilius (ypač sunkiai sekėsi versti trečiąjį ir ketvirtąjį sakinį). Be to, viename sakinyje reikėtų vengti dviejų kad, kelių kurie, pasikartojančių įvardžių jis, jo ar jį ir pan.
Vertimuose pasitaikė prasmės klaidų: si era imbarcato in un mercantile (=išplaukė prekybiniu laivu); ci eravamo trasferiti (...) sempre di terra (=daug kartų persikėlėme (...) žeme arba sausuma), appoggiatto alla balaustra della barca (=atsirėmęs į valties kraštą arba turėklus); stordito dall’odore forte di pertrolio (=aspvaigęs nuo stipraus degalų kvapo arba tvaiko); l’ho sempre pensato fin da quando (=taip galvoju nuo tada, kai pamačiau) ir kt.
Verčiant svarbu paieškoti sinonimų, viename sakinyje keletą kartų pavartotas tas pats veiksmažodis skurdina stilių (pavyzdžiui, lietuvių k. veiksmažodis pamatyti turi begales sinonimų).
Būtina pagalvoti ir apie laikų bei nuosakų derinimą, nereikėtų tiesiog „perkelti“ į lietuvių k. (citata iš vieno vertimo: jei aš nebūčiau pamatęs, jį būtinai pamatytų).
Gaila, kad įsivėlė ir kalbos kultūros, rašybos bei skyrybos klaidų. Be to nederėtų pamiršti, jog lietuvių k. naują pastraipą pradedame naujoje eilutėje toliau nuo krašto.
Perskaitę šias pastabas, vertėjai galės pataisyti klaideles ir patobulinti savo vertimus.
Visus vertimus suskirstyčiau į dvi grupes: stipresni (IT1 ir IT3, nuo jų nedaug „nutolęs“ ir IT4) bei silpnesni (IT2, IT5, IT6 ir IT7).
Norėčiau pasidžiaugti, jog IT1 vertime išlaikyta ir perteikta švyturio (tai, kas nekintama, pastovu) ir berniuko gyvenimo (tai, kas nuolatos keičiasi) priešprieša. Šio vertimo kalba sklandi, taisyklinga, tik nereikėtų bijoti dar labiau „atsitraukti“ nuo originalo. Pradžiugino ir IT3 vertimas: verstinio teksto kalba turtinga, sintaksė lietuviška, yra tik viena maža turinio klaida (cituoju: „tai buvo sausumos miestai“); manau, jog pakeitus tašką kitu leksiniu vienetu, vertimas būtų itin geras.
Palankiai vertinčiau ir IT4 vertimą, išlaikytas originalo stilius, sakiniai sklandūs, tik reikėtų pataisyti su dieną uždegta šviesa, kaip juodžiausią naktį (patikslinti vertimą, sakinys neaiškus), o vietoj konstantos pavartoti lietuvišką žodį.
IT2, IT5, IT6 ir IT7 vertimuose pritrūko atidumo, tikslumo, kruopštumo, lietuviškos sintaksės ir stilistikos (žr. anksčiau aptartas klaidas). Bet šių dalykų galima išmokti.
Vietoj išvadų. Remdamasi italų vertimo kritiko M. Morini’o darbais, dar kartą priminsiu labai paprastus, bet esminius dalykus: prieš verčiant, būtina perskaityti tekstą vieną ar keletą kartų. Išsiaiškinti nesuprantamas vietas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas pasakoma ir kas nutylima, kokios perkeltinės reikšmės vartojamos, kuo ypatinga sintaksė, stilistika. Užrašyti pirmajį vertimo variantą, dėmesingai parenkant atitikmenis, perteikiant vaizdingus posakius ir leksikos ypatumus. Būtina patikrinti kiekvieno išversto sakinio prasmę, peržiūrėti, ar viskas išversta, ar nėra praleistų pastraipų, sakinių, žodžių junginių ar žodžių. Pataisyti pirmajį variantą, tobulinant verstinio teksto leksiką, sintaksę ir stilių. Svarbu daryti „pauzes“, nes „atitoldamas“ ir vėl „priartėdamas“ prie vertimo, vertėjas gebės objektyviau įvertinti savo paties darbą. Jei vertimas geras, net neatpažinsi, kad tai vertimas.
Rasa Klioštoraitytė
______________________________
ORIGINALAS
___________________________
VERTIMAI
Carlo Lucarelli IT 1
Vaikas iš švyturio
Švyturys yra nekintantis dalykas.
Taip galvojau nuo tada, kai dar vaikas pamačiau vieną iš savo tėvo valties. Buvo tenai toli, vidury jūros, kuri spindėjo taip smarkiai, kad vertė užsimerkti, ir mačiau jį, taip pat švytintį, išsiliejusį drėgnoje migloje, kuri dengė primerktas mano blakstienas.
Atsirėmęs į vaties kraštą, apsvaigintas stipraus benzino ir žuvies kvapo, galvojau, kad net jei būčiau visiškai užsimerkęs, tas švyturys vis tiek būtų likęs ten, įbestas tamsoje, šviečiantis tiek dieną, tiek tamsiausią naktį, ir net jeigu aš jo nebūčiau pamatęs, jį vis tiek būtų pamatęs kažkas kitas.
Švyturys yra nekintantis dalykas vidury jūros.
Kažkas, kas tiesiog yra. Stovi ten ir nejuda.
Iki to momento nekintančių dalykų mano gyvenime nebuvo daug. Į savo tėvo valtį nebesugrįžau, jis liovėsi žvejojęs, ėmėsi prekybos ir daugiau jo nebematėme, mano mama ištekėjo dar kartą už kareivio ir mes kraustėmės iš vieno miesto į kitą, tačiau visada žeme.
______________________
Carlo Lucarelli IT 2
Švyturio vaikas
Švyturys yra taškas.
Taip visada galvojau, kol, būdamas vaikas, jo nepamačiau iš savo tėvo valties. Stovėjo jis toli toli, vidury jūros, kuri tviskėjo taip smarkiai, kad norėjosi užsimerkti, ir jį patį mačiau spindintį, neryškų drėgnoje ūkanoje, kurią man temdė primerkti akių vokai. Atsirėmęs į valties turėklus, apdujęs nuo stipraus degalų ir žuvies kvapo, mąsčiau, kad jeigu visai užsimerkčiau, tas švyturys vis tiek liktų ten su uždegta šviesa ir dieną, ir pačią juodžiausią naktį, ir kad jeigu aš nebūčiau jo pamatęs, tai kas nors kitas būtų jį pamatęs.
Švyturys yra taškas vidury jūros.
Daiktas, kuris yra. Kuris ten stovi ir nejuda.
Iki to momento gyvenime atramos taškų daug neturėjau. Į tėvo valtį daugiau nebegrįžau, jis metė žvejo amatą, sėdo į prekinį laivą, ir mes jo daugiau nebematėme; mano motina ištekėjo antrąkart už kariškio, ir mes buvome kilnojami iš vieno miesto į kitą, tačiau visuomet žeme.
________________________
Švyturio vaikas
Švyturys yra taškas.
Taip visada galvojau, kol, būdamas vaikas, jo nepamačiau iš savo tėvo valties. Stovėjo jis toli toli, vidury jūros, kuri tviskėjo taip smarkiai, kad norėjosi užsimerkti, ir jį patį mačiau spindintį, neryškų drėgnoje ūkanoje, kurią man temdė primerkti akių vokai. Atsirėmęs į valties turėklus, apdujęs nuo stipraus degalų ir žuvies kvapo, mąsčiau, kad jeigu visai užsimerkčiau, tas švyturys vis tiek liktų ten su uždegta šviesa ir dieną, ir pačią juodžiausią naktį, ir kad jeigu aš nebūčiau jo pamatęs, tai kas nors kitas būtų jį pamatęs.
Švyturys yra taškas vidury jūros.
Daiktas, kuris yra. Kuris ten stovi ir nejuda.
Iki to momento gyvenime atramos taškų daug neturėjau. Į tėvo valtį daugiau nebegrįžau, jis metė žvejo amatą, sėdo į prekinį laivą, ir mes jo daugiau nebematėme; mano motina ištekėjo antrąkart už kariškio, ir mes buvome kilnojami iš vieno miesto į kitą, tačiau visuomet žeme.
________________________
Carlo Lucarelli IT 3
Vaikas ir švyturys
Švyturys yra taškas.
Visada taip maniau nuo to laiko, kai vaikystėje pamačiau vieną jų iš savo tėvo valties. Dunksojo toli jūroje, kuri tviskėjo taip smarkiai, jog norėjosi užsimerkti. Mačiau švytint ir jį, paskendusį drėgname ūke, besiskverbiančiame pro mano primerktus vokus. Atsirėmęs į valties turėklus, apsvaigęs nuo stipraus benzino ir žuvies kvapo, mąsčiau, kad net jei būčiau ir visai užsimerkęs, švyturys vis tiek būtų likęs ten pat, įbestas į tamsą, skleidžiantis šviesą tiek dieną, tiek pačią juodžiausią naktį, ir jei aš nebūčiau to švyturio pamatęs, jį būtinai pamatytų kas nors kitas.
Švyturys yra taškas jūroje.
Tai, kas iš tiesų yra. Stovi ir nejuda iš vietos.
Iki tol mano gyvenime nebuvo buvę daug taškų. Į savo tėvo valtį nebegrįžau, jis metė žvejybą, įsėdo į prekybinį laivą ir mes daugiau jo nebematėme, mano motina ištekėjo antrą kartą, už kariškio. Mes kėlėmės gyventi iš vieno miesto į kitą, bet tai visada buvo sausumos miestai.
_______________________
Carlo Lucarelli IT 4
Švyturio vaikas
Švyturys yra konstanta.
Visada taip maniau. Nuo tos akimirkos, kai būdamas vaikas pamačiau vieną jų iš savo tėvo valties. Jis stovėjo ana ten, toli, jūros vidury ir žaižaravo taip stipriai, kad turėjau užsimerkti; tada mačiau jį spindintį pro drėgną rūką, kuris man temdė primerktas akis. Atsirėmęs į valties kraštą, apsvaigintas stipraus alyvos ir žuvies kvapo, galvojau, kad net jei visiškai užsimerkčiau, tas švyturys liktų ten pat, įbestas tamsoje, su dieną uždegta šviesa, kaip juodžiausią naktį. Ir net jei aš jo nematyčiau, jį matytų kas nors kitas.
Švyturys yra konstanta jūros vidury.
Jis yra. Stovi ten ir nejuda.
Mano gyvenime tokių konstantų nebuvo daug. Į savo tėvo valtį daugiau niekada nebesugrįžau. Jis metė žvejybą, sėdo į krovininį laivą ir daugiau jo niekada nebematėme. Mama dar kartą ištekėjo už karininko, ir mes kraustėmės iš vieno miesto į kitą. Ir visada žeme.
________________________
Švyturio vaikas
Švyturys yra konstanta.
Visada taip maniau. Nuo tos akimirkos, kai būdamas vaikas pamačiau vieną jų iš savo tėvo valties. Jis stovėjo ana ten, toli, jūros vidury ir žaižaravo taip stipriai, kad turėjau užsimerkti; tada mačiau jį spindintį pro drėgną rūką, kuris man temdė primerktas akis. Atsirėmęs į valties kraštą, apsvaigintas stipraus alyvos ir žuvies kvapo, galvojau, kad net jei visiškai užsimerkčiau, tas švyturys liktų ten pat, įbestas tamsoje, su dieną uždegta šviesa, kaip juodžiausią naktį. Ir net jei aš jo nematyčiau, jį matytų kas nors kitas.
Švyturys yra konstanta jūros vidury.
Jis yra. Stovi ten ir nejuda.
Mano gyvenime tokių konstantų nebuvo daug. Į savo tėvo valtį daugiau niekada nebesugrįžau. Jis metė žvejybą, sėdo į krovininį laivą ir daugiau jo niekada nebematėme. Mama dar kartą ištekėjo už karininko, ir mes kraustėmės iš vieno miesto į kitą. Ir visada žeme.
________________________
Carlo Lucarelli IT 5
„Švyturio vaikas“
„Švyturio vaikas“
Švyturys yra principas.
Taip visuomet galvojau nuo tada, kai būdamas vaikas jį išvydau iš savo tėvo valties. Jis stovėjo ten apačioje, tolumoje, vidury jūros, kuri spindėjo taip stipriai, kad reikėjo prisimerkti, ir todėl matydavau spindint ir jį, sunkiai įžiūrimą dėl drėgno rūko, kuris temdė primerktus mano akių vokus. Atsirėmęs į valties kraštus, apsvaigintas stipraus naftos ir žuvies kvapo, galvojau, kad net jei visai užsimerkčiau, tas švyturys stovėtų visiškai ten pat, įsmigęs tamsoje, dienai įžiebus šviesą, kaip ir juodžiausioje naktyje, ir jei aš nebūčiau jo pastebėjęs, jį vis tiek būtų pamatęs kas nors kitas.
Švyturys yra taškas vidury jūros.
Dalykas, kuris yra. Kuris ten stovi ir nejuda.
Iki tol mano gyvenime nebuvo daug taškų. Daugiau nebesugrįžau į savo tėvo valtį, jis metė žvejo darbą, įlipo į prekybinį laivą ir daugiau jo nebematėme, mano mama ištekėjo už kariškio ir mes kraustėmės iš vieno miesto į kitą, tačiau tai visuomet buvo sausumos miestai.
________________________
Carlo Lucarelli IT 6
Švyturio vaikas
Švyturys yra atramos taškas.
Taip visą laiką galvojau po to, kai vieną švyturį pamačiau vaikystėje iš tėvo valties. Jis stovėjo tolumoje, vidury jūros, žėrinčios taip, kad tekdavo merktis, ir jį mačiau taip pat švytintį, šiek tiek neryškų pro drėgną rūką, kylantį tiesiai prieš mano primerktus vokus. Pasirėmęs į denio bortą, apdujęs nuo stipraus dyzelinio kuro ir žuvies tvaiko, galvojau, kad net jeigu visai užsimerksiu, švyturys vis vien sugebės likti tiksliai toj pačioj vietoj, įtaisytas tamsoje, su uždegta dienos šviesa, tarsi juodojoje naktyje, ir net jeigu aš jo nematyčiau, tai vis tiek pamatytų kas nors kitas.
Švyturys yra atramos taškas vidury jūros.
Kažkas tikro. Kažkas stovinčio vietoj ir nejudančio.
Iki tol mano gyvenime nedaug tebuvo atramos taškų. Tėvo valtim plaukti man nebeteko, jis metė žvejo amatą, parsisamdė į prekybinį laivą, ir mes jo nebematėme; motina antrąkart ištekėjo už kariškio, ir mus nuolat kilnodavo iš vieno miesto į kitą, tačiau visad sausumoje.
_______________________
Carlo Lucarelli (Karlas Lukarelis) IT 7
Švyturio vaikas
Švyturys yra pastovus taškas
Apie tai visada galvojau, nuo tada, kai pamačiau vieną, būdamas vaikas, iš savo tėvo valties. Stovėjo ten, toli, viduryje jūros, kuri žėrėjo tiek, kad merkėsi akys ir mačiau ją žaižaruojant, jisai irgi, išniręs iš drėgno rūko, kuris blausė mano primerktus vokus.
Pasirėmęs į valties turėklus, apsvaigintas stiprios žibalo ir žuvies smarvės, mąsčiau, kad jei ir visiškai užmerkčiau akis, tasai švyturys vistiek būtų ten, pastatytas sutemoje su uždegta dienos šviesa tarytum būtų tamsiausia naktis, ir net jei aš nebūčiau jo matęs, vistiek kažkas kitas jį būtų matęs.
Švyturys yra pastovus taškas vidury jūros.
Vienintelis daiktas, kuris yra. Stovintis tenai ir nejudantis.
Iki to laiko mano gyvenime pastovių taškų nebuvo daug. Į savo tėvo valtį nebegrįžau, jis metė žvejo darbą, įsėdo į prekybinį laivą ir daugiau jo nematėme, mano motina naujai ištekėjo už kariškio ir persikėlėme į kitą miestą, bet tiktai sausumos.
Švyturio vaikas
Švyturys yra pastovus taškas
Apie tai visada galvojau, nuo tada, kai pamačiau vieną, būdamas vaikas, iš savo tėvo valties. Stovėjo ten, toli, viduryje jūros, kuri žėrėjo tiek, kad merkėsi akys ir mačiau ją žaižaruojant, jisai irgi, išniręs iš drėgno rūko, kuris blausė mano primerktus vokus.
Pasirėmęs į valties turėklus, apsvaigintas stiprios žibalo ir žuvies smarvės, mąsčiau, kad jei ir visiškai užmerkčiau akis, tasai švyturys vistiek būtų ten, pastatytas sutemoje su uždegta dienos šviesa tarytum būtų tamsiausia naktis, ir net jei aš nebūčiau jo matęs, vistiek kažkas kitas jį būtų matęs.
Švyturys yra pastovus taškas vidury jūros.
Vienintelis daiktas, kuris yra. Stovintis tenai ir nejudantis.
Iki to laiko mano gyvenime pastovių taškų nebuvo daug. Į savo tėvo valtį nebegrįžau, jis metė žvejo darbą, įsėdo į prekybinį laivą ir daugiau jo nematėme, mano motina naujai ištekėjo už kariškio ir persikėlėme į kitą miestą, bet tiktai sausumos.
