Meninio vertimo konkursas 2009. LOTYNŲ k. vertimai
VERTIMŲ IŠ LOTYNŲ KALBOS ANALIZĖ
LOT 1 vertimo analizė
Teigiami bruožai. Vertėją reikia pirmiausia pagirti už ryžtą ir norą išversti šią Livijaus ištrauką. Be to, derėtų jį (ar ją) pasveikinti supratus Livijaus pasakojimo ištraukos esmę. Vertimo lietuvių kalba yra apskritai nebloga, nei stiliaus, nei kalbos klaidų nepastebėjau. Esama ir labai vykusių junginių: sielos nesukrėtė, neatslūgo pyktis ir pan.
Trūkumai. Didžiausias šio vertimo trūkumas būtų ne visiškai suprastas tekstas. Vertėjas(a), kaip sakiau, teisingai suprato teksto esmę, suprato, apie ką kalbama, bet yra nesuprastų pavienių vietų. Vertėjui(ai) nepavyko „įkąsti“ pirmojo sakinio. Pažodinė jo žodžių tvarka būtų tokia: „...Coriolano, qui nec motus esset publica maiestate (numanoma: offusa oculis animoque) in legatis, nec motus esset religione, offusa oculis animoque in sacerdotibus, primo multo obstinatior adversus lacrimas muliebres erat“. Vadinasi, Livijaus mintis tokia: ...Koriolanui, kuris, nepaveiktas valstybės didybės, tvinusios į jo akis bei širdį iš pasiuntinių, ir tikėjimo, tvinusio į jo akis bei širdį iš žynių, iš pradžių buvo labai tvirtai nusiteikęs nepasiduoti moterų ašaroms. Taigi, vertėjas(a) čia be reikalo įdėjo žodžius pasiuntinių apsakyta valstybės didybė, nes pasiuntiniai nekalbėjo apie valstybės didybę, jie maldavo Koriolaną nepulti Romos. Tačiau jie, romėnų tautos pasiuntiniai, įkūnijo valstybės didybę, kuri iš jų tiesiog spinduliuote spinduliavo. Vertėjo(os) pasirinktas žodžių junginys liete lieti yra vaizdingas, kitoje vietoje jis būtų labai tikęs, bet čia liejimasis („offusa“) yra kitos krypties ir pobūdžio. Kitas sakinys praneša, kad Koriolano motina stovėjo inter nurum nepotesque, taigi, tarp marčios ir anūkų. Tad nereikia piršti skaitytojams minties, kad Koriolanas gal turėjo haremą ir Veturija stovėjo tarp marčių. Neteisingai suprastas ir išverstas junginys „ingredienti fines:“ įžengei tarp miesto sienų. Koriolanas nebuvo įžengęs į Romos miestą, jis tik artėjo prie jo, įžengė į Romos apylinkes („fines“ – tai kraštas, sritis, šalis). Roma buvo priekyje, jam prieš akis, pasak Livijaus, „in conspectu Roma fuit.“ Tad neteisinga versti šį junginį akimis apžvelgei Romą. Koriolanas neapžvelgė Romos, jis tik regėjo ją priešais. „De his videris, quos ... manet“ neteisingai išversta o tų, kurias matai. Pirma, čia yra coniuctivus potentialis, tad „videris“ turėtų būti verčiama ne matai, o „galėtum pažvelgti“ ar „gal pažiūrėk,“ o antra, Veturija ragina Koriolaną pažvelgti ne tik į moteris, bet ir į vaikus, todėl Livijus pavartojo vyrišką giminę „quos:“ „į visus šiuos, kurių laukia pirmalaikė mirtis ar vergija“. Paskutiniame sakinyje neteisingai išverstas junginys „ab urbe.“ Koriolanas išvedė karius ne iš miesto, kaip teigia vertėjas(a), bet atitraukė nuo miesto.
Stiliaus klausimai. Nereikėjo pirmojo ir priešpaskutinio sakinių dalyti į savarankiškus sakinius. Livijus mėgsta periodus. Suskaidydami jo sakinį, nekreipiame dėmesio į autoriaus stilių, o juk turėtume stengtis sukurti jo atitikmenį. Suprantamos vertėjo(os) pastangos neversti pažodžiui junginio „mulier in iram ex precibus versa“ ir sprendimas pasitelkti veido vaizdą, bet jo(s) pateiktas variantas maldaujamai nusiteikęs moters veidas prisipildė pykčio skamba pernelyg įmantriai ir dirbtinai. Lietuviškai nesakome „veidas prisipildė pykčio,“ geriau būtų sakyti „veidas staiga pritvinko pykčio“ ar panašiai. Žodį „staiga“ siūlau įdėti dėl to, kad Livijus akcentuoja pasikeitimą, pavirtimą („versa“). Nereikėtų žavėtis nutolusios prasmės variantais, nes taip galima nutolti ir į klaidų lankas. Kol kas to neatsitiko, bet vis dėlto reikėtų pamąstyti, ar verta sakinį „nec, ut sim miserrima, diu futura sum,“ reiškiantį „nors esu nepaprastai nelaiminga, bet nebe ilgai čia bebūsiu, versti nors dabar esu labai nelaiminga, bet mane guodžia viltis, kad ilgai gyventi nebeteks. Apie viltį ar jos paguodą Livijus nekalba.
Išvados. Šis vertimas teikia vilčių. Linkėčiau vertėjui(ai) atidžiau žiūrėti į tekstą, mokytis iš klaidų, vertimu domėtis toliau ir atkakliai dirbti.
LOT 2 vertimo analizė
Teigiami bruožai. Pirmiausia sveikintinas yra jau pats vertėjo(s) noras ir pasiryžimas pateikti savo vertimą. Vertimas rodo, kad vertėjas(a) stengiasi ieškoti tinkamų žodžių bei junginių ir kartais jam pavyksta jų rasti. Pvz., labai gerai skamba sakinio „potuisti populari hanc terram, quae te genuit atque aluit“ vertimas: Nejaugi galėjai niokoti šią žemę, tave pasaulin paleidusią ir penėjusią?
Trūkumai. Deja, šen bei ten vertėjui(ai) koją pakišo nepakankamas lotynų kalbos mokėjimas. Nesuprasta pirmo sakinio pabaiga. Pažodinė šio sakinio žodžių tvarka būtų tokia: „...Coriolano, qui nec motus esset publica maiestate (numanoma: offusa oculis animoque) in legatis, nec motus esset religione, offusa oculis animoque in sacerdotibus, primo multo obstinatior adversus lacrimas muliebres erat“. Vadinasi, Livijaus mintis tokia: ...Koriolanui, kuris, nepaveiktas valstybės didybės, tvinusios į jo akis bei širdį iš pasiuntinių, ir tikėjimo, tvinusio į jo akis bei širdį iš žynių, iš pradžių buvo labai tvirtai nusiteikęs nepasiduoti moterų ašaroms. Livijus sako, kad Koriolanas beveik kaip beprotis pašoko iš vietos, jis neužsimena apie jo baimę o vertėjas(a) sugalvojo, kad jis išsigando: Kai Koriolanas išsigando it pamišėlis. Veturija klausia: „in hoc me longa vita et infelix senecta traxit, ut exulem te, deinde hostem viderem?“ („nejaugi ilgas gyvenimas ir nelaiminga senatvė mane tempėsi tam tikslui, kad išvysčiau tave tremtinį, o paskui ir priešą?“). Tad žodžio „traxit“ nederėtų versti nubloškė, netinka ir žodis čia, nes tremtinį sūnų Veturija regėjo anksčiau, o dabar čia jis atžygiavo kaip priešas. Nesuprastas junginys „ingredienti fines ira cecidit.“ Vertėjo variantas toks: peržengiantis ribas pyktis. Tačiau ne pyktis peržengia ribas, o Koriolanas įžengė į Romos sritį (apylinkes, kraštą). „Ingerdienti“ yra datyvas, Veturija klausia, ar įžengus į Romos apylinkes neatslūgo Koriolano pyktis („ar tau, įžengiančiam į šį kraštą, neatslūgo pytis?“). Neteisingas junginio „in his videris“ vertimas iš visų šių dalykų matai. Pirma, čia yra coniunctivus potentialis, tad reikėtų versti ne matai, o „gal pažvelk“ ar „galėtum pažiūrėti.“ Antra, „in his“ – tai ne dalykai, kaip mano vertėjas(a), o žmonės: ir kitos moterys, ir Koriolano žmona, vaikai, taigi, jiems gresia arba mirtis, arba vergija, jei miestas būtų paimtas. Neteisingai išversta teksto pabaiga. Junginys „conploratio sui patriaeque fregere tandem virum“ reiškia, kad vyrą pagaliau palaužė jo ir tėvynės apraudojimas. Vertėjas(a) jį išvertė nieko bendra su šia mintimi neturinčiu sakiniu: jis stovyklas nuo miesto atitraukė. Sakinys „ipse retro ab urbe castra movit“ reiškia, kad jis nuvedė kariuomenę atgal nuo miesto. Vertėjo(os) siūlomas variantas pats į stovyklą atgal iš miesto persikėlė yra neteisingas.
Stiliaus klausimai. Žodžių jis ir šis vartojimas pirmajame sakinyje yra nepateisinamas, daro sakinį ir neaiškų, ir gremėzdišką. Žodis „esti“ yra gražus ir kitur vartotinas, bet jis reiškia pasikartojantį ar besitęsiantį veiksmą arba būvį, kaip žodis „būna,“ tad visai netinka sakiniui motina, žmona ir vaikai esti čia. Juk jie tik vieną kartą atėjo į karo stovyklą pas Koriolaną, o ne visada ten esti. Neteisingai pavartotas ir žodis „vedinas.“ „Vedinas“ reiškia: ką nors besivedantis. Jis vartojamas su įnagininku. Pvz., „vedinas vaikais,“ „vedinas arkliu,“ „vedinas dviračiu.“ Tad jokiu būdu negalima lietuviškai sakyti vedinas priešiškos širdies. Čia reikėtų vartoti žodį „vedamas.“
Išvados. Vertėjui(ai) nuobodulys negresia, nes yra ką veikti: reikėtų tobulinti lietuvių kalbos jausmą, lotynų kalbos žinias, teksto suvokimo įgūdžius.
LOT 3 vertimo analizė
Teigiami bruožai. Lietuviškas tekstas plaukia natūraliai, žodžių tvarka taisyklinga, nei kalbos, nei stiliaus klaidų nepastebėjau. Apskritai, pateiktas tekstas daro gerą įspūdį, nes vertėjui(ai) pavyko išlaikyti tą toli gražu ne kiekvienam ir patyrusiam vertėjui pasiekiamą aukso vidurį tarp pažodiškumo ir pernelyg didelio nutolimo nuo originalo. Didžioji teksto dalis suprasta teisingai.
Trūkumai. Labai apmaudu, kad tokį gerą vertimą gadina kelios teksto supratimo klaidos. Visiškai nesuprastas pirmas sakinys. Vertėjas jį suprato taip: Norėta, kad jis kaip nors nesusijaudintų regėdamas pasiuntinių išorinę didybę ar širdim jausdamas iš šventikų sklindantį tikėjimą, mat moterų ašaroms jis buvo daug atsparesnis. O juk Livijus jame sako, kad Koriolano nepaveikė seniau atvykusių maldauti jį nepulti Romos pasiuntinių ir žynių kalbos, tad dar tvirčiau jis buvo nusiteikęs priešintis dabar liejamoms moterų ašaroms. Pažodinė šio sakinio žodžių tvarka būtų tokia: „...Coriolano, qui nec motus esset publica maiestate (numanoma: offusa oculis animoque) in legatis, nec motus esset religione, offusa oculis animoque in sacerdotibus, primo multo obstinatior adversus lacrimas muliebres erat“. Vadinasi, Livijaus mintis tokia: ...Koriolanui, kuris, nepaveiktas valstybės didybės, tvinusios į jo akis bei širdį iš pasiuntinių, ir tikėjimo, tvinusio į jo akis bei širdį iš žynių, iš pradžių buvo labai tvirtai nusiteikęs nepasiduoti moterų ašaroms. Kitame sakinyje visai nepagrįstai autoriaus pateikta vienaskaita pakeista daugiskaita: Veturiją, stovinčią marčių ir anūkų apsupty. Tai klaidina skaitytoją. Juk Livijus sako, kad Veturija stovėjo tarp marčios ir anūkų: „inter nurum nepotesque.“ Tad ji turėjo vieną marčią ir ne vieną anūką. Klaidų randame ir šiame sakinyje: „in hoc me longa vita et infelix senecta traxit, ut exulem te, deinde hostem viderem?“ Vertėjas(a) siūlo tokį jo vertimą: Ar ilgas gyvenimas ir nelaiminga senatvė mane čia atvedė tam, kad po ilgos išsiskyrimo tavyje sutikčiau priešą? Matome, kad neteisingai suprasta sakinio pabaiga. Ji pažeidžia Livijaus duotą gradaciją: juk autorius nori pasakyti, kad iš pradžių motinai teikė skausmo sūnaus tremtinio dalia, o paskui priešo. Tad žodį „exulem“ suvokti vien kaip išsiskyrimą yra klaidinga. Kitas blogai išverstas sakinys yra šis: „nec, ut sim miserrima, diu futura sum.“ Vertėjas(a) pateikė tokį variantą: nedaug betrūksta iki visiškos nelaimės. O juk Livijaus mintis tokia: nors esu nepaprastai nelaiminga, aš gyvensiu nebe ilgai, mirus nelaimės baigsis. Nors šis vertėjas(a) geriausiai iš visų suprato junginį „in his videris,“ bet vertimas į tave žvelgia vis tiek nėra tikslus. Reikėtų versti: „galėtum pažvelgti“, „gal pažiūrėk“ ar pan., nes čia yra coniunctivus potentialis.
Stiliaus klausimai. Neturiu jokių pastabų, priekaištų ar patarimų. Vertėjas(a) turi puikų lietuvių kalbos jausmą, parinko tinkamus žodžius, jaučia Livijaus stilių.
Išvados. Šį vertimą pateikęs asmuo tikrai turi vertėjui reikalingų savybių: gerą lietuvių kalbos jausmą, gebėjimą parinkti tinkamą žodį. Iš trijų konkursui atsiųstų vertimų jį laikyčiau geriausiu. Tačiau skirti jam premijos nesiūlau, nes, deja, yra per daug nesuprastų vietų. Linkėčiau vertėjui(ai) atidžiau įsižiūrėti į lotynišką tekstą, stengtis nuolatos pasitikrinti, ar teisingai suvokta autoriaus mintis, ar nepražiopsota kokia nors gramatikos forma.
Dalia Dilytė
_______________________________
ORIGINALAS
______________________
VERTIMAI
LOT 1
Vos tik atvykus į stovyklą, Koriolanui buvo pranešta, kad yra susirinkęs didelis moterų būrys. Koriolanui, kurio nepaveikė nei pasiuntinių apsakyta valstybės didybė, nei sielos nesukrėtė prieš jo akis žynių liete lieti maldavimai. Moterų ašaros Koriolano visai neveikė. Po to vienas iš jo bičiulių, atpažinęs Veturiją, iš visų liūdniausią, stovėjusią tarp marčių ir vaikaičių, tarė: „Jei manęs neapgauna akys, čia yra tavo motina, žmona ir vaikai.“ Koriolanas kone pamišęs pašoko iš vietos. Jau norėjo apkabinti prieš jį stovinčią motiną, bet maldaujamai nusiteikęs moters veidas prisipildė pykčio ir ji pasakė: „Pirma negu leisiuos apkabinama, pasakyk man, kad žinočiau, ar pas priešą, ar pas sūnų atvykau? Ar kaip tavo motina, ar kaip belaisvė esu stovykloje? Ar tam į šitai atvedė mane ilgas gyvenimas ir nelaiminga senatvė, kad regėčiau tave pirmiausia - tremtinį, o po to - priešą? Kaip galėjai siaubti tą žemę, kuri tave pagimdė ir išmaitino? Kad ir priešiškai bei grėsmingai nusiteikęs atvykai, bet ar neatslūgo tavo pyktis, kai tik įžengei tarp miesto sienų? O kai akimis apžvelgei Romą, ar nepasakei sau mintyse: tarp šių sienų mano namai ir penatai, motina, žmona ir vaikai? Vadinasi, jei tavęs nebūčiau pagimdžiusi, Roma nebūtų buvus užpulta. O jei sūnaus nebūčiau turėjusi, tai gal būčiau laisva ir mirčiau laisvoje tėvynėje. Bet aš jau nebepatirsiu nieko, kas man būtų dar skaudžiau, o tau - dar gėdingiau. Ir nors dabar esu labai nelaiminga, bet mane guodžia mintis, kad ilgai gyventi nebeteks. O tų, kurias matai, jei tęsi tai, ko ėmeisi, arba pirmalaikė mirtis, arba ilga vergija laukia.“ Po šių žodžių jį apkabino žmona ir vaikai. Visa minia moterų ėmė raudoti. Apverkdamos save ir tėvynę, jos pagaliau sugraudino Koriolaną. Apkabinęs savus, vyras paleido belaisves ir išvedė iš miesto karius.
_________________
LOT 2
Kai atvyko į stovyklą ir apie didelį moterų būrį, visai čia pat esantį, buvo pranešta Koriolanui, nes jis nei legatų valstybės didybės, nei žynių, tiek akis ir sielą užliejusių pamaldumu, buvo sujaudintas, šis dar atsparesnis patapo moterų ašaroms. Tada vienas iš tarnų, Venturiją, išsiskiriančią liūdesiu iš kitų, bestovinčią tarp marčių ir vaikaičių atpažinęs tarė: „Jeigu akys manęs neapgauna, motina tava, žmona bei vaikai esti čia.“ Kai Koriolanas, išsigando it pamišėlis ir pašokęs iš savo vietos nuskubėjo pas ateinančią motiną, kad ją apkabintų, moteris prašymą pakeitusi pykčiu pratarė: „Leiski žinoti prieš apkabindamas, pas priešą ar sūnų atėjau, esu belaisvė ar motina tavoje stovykloje? Negi čia mane ilgas gyvenimas ir nelaiminga senatvė nubloškė, kad iš pradžių tave kaip tremtinį, o paskui kaip priešą išvysčiau? Nejaugi galėjai niokoti šią žemę, tave pasaulin paleidusią ir penėjusią? Negi tau, nors ir vedinas priešiškos bei grėsmingos širdies atėjai, peržengiantis ribas pyktis neatslūgo? Netgi kai Roma tebebuvo priešais akis, negi į galvą neatėjo šitai: tarp jos sienų esti mano namai ir penatai, taip gi motina, žmona bei vaikai? Taigi, jeigu nebūčiau aš gimdžius, nebūtų ir Roma apsiausta; jeigu sūnaus neturėčiau, laisvoje aš tėvynėje laisva būčiau numirus. Tačiau jau nebėra nieko kęsti, kas būtų man niekingiau, o tau gėdingiau. Ilgai jau nebegyvensiu, kadangi pati nelaimingiausia esu. Iš visų šių dalykų matai, jog jei nesijiauji, arba ankstyva mirtis, arba ilga vergija gresia.“ Tada žmona ir vaikai apkabino, moterų visoje minioje sukilo rauda ir aimana, o jis stovyklas nuo miesto patraukė. Todėl apkabinęs saviškius, juos paleido. Pats į stovyklą atgal iš miesto persikėlė.
__________________
LOT 3
Iš: Titas Livijus. Nuo miesto įkūrimo.
Atvykus į stovyklą Koriolanui pranešė, jog atvestas didžiulis būrys moterų. Norėta, kad jis kaip nors nesusijaudintų regėdamas pasiuntinių išorinę didybę ar širdim jausdamas iš šventikų sklindantį tikėjimą, mat moterų ašaroms jis buvo daug atsparesnis. Tada kažkas iš artimųjų, pastebėjęs iš visų didžiausiai nuliūdusią Veturiją, stovinčią marčių ir anūkų apsupty, pasakė: „Jeigu akys manęs neapgauna, čia yra tavo motina, žmona ir vaikai.“ Koriolanas, tarsi išprotėjęs, nuo savo sosto pašoko apkabinti motinos; moteris gi, po maldavimų užsirūstinus, tarė: „Prieš apsikabinant, leisk sužinoti, ar atėjau čia pas sūnų ar pas priešą, belaisvė esu ar motina tavo stovykloje. Ar ilgas gyvenimas ir nelaiminga senatvė mane čia atvedė tam, kad po ilgo išsiskyrimo tavyje sutikčiau priešą? Argi galėjai niokoti šią žemę, tave pagimdžiusią ir užmaitinusią? Argi tau, kad ir priešiškai bei grėsmingai nusiteikusiam, įžengiant į šiuos kraštus neišnyko pyktis? Ar išvydus Romą neatėjo į galvą: „tarp šių sienų yra mano namai ir šeimos dievai, mano motina ir žmona su vaikais“? Taigi, jei nebūčiau tavęs pagimdžiusi, Roma nebūtų užpulta; jei nebūčiau turėjus sūnaus, mirčiau laisva laisvoje tėvynėje. Bet jau negaliu patirti nieko, kas būtų tau dar didesnė gėda, o man – dar didesnis vargas; nedaug betrūksta iki visiškos nelaimės; į tave žvelgia tie, kurių, jei nesustosi, laukia arba priešlaikė mirtis arba ilga vergovė“. Tada, jam apkabinus žmoną ir vaikus, visoje moterų minioje pakilęs verksmas ir raudos dėl tėvynės galiausiai vyrą palaužė. Paskui jis savuosius apkabinęs paleido; pats gi nuėmė apgultį nuo miesto.
