Meninio vertimo konkursas 2009. PRANCŪZŲ k. vertimai
VERTIMŲ ANALIZĖ
Vertimus nagrinėti pradėsiu nuo paprasčiausių dalykų. Akivaizdu, kad vertėjas turi gerai mokėti lietuvių kalbą ir būti kruopštus. Ištraukėlė nedidelė, didelių lietuvių kalbos klaidų nėra, galėtume taisyti tik: kartas nuo karto (2, 3, 4, 8) ir laikas nuo laiko (2, 13) – kartkartėmis, retkarčiais; prisijungė moteris (3) – šalia atsirado; skverbėsi per langą (3) – pro langą; pasaulio sutvėrimas (4) – sukūrimas.
Kiek prasčiau susitvarkoma su skyryba. Todėl priminsiu taisykles. Išskirtines aplinkybes reikia skirti iš abiejų pusių (2, 6, 11, 14): ...ir, atsimušdama į lubas, krito ant puslapių arba visai neskirti.: ...ir atsimušdama į lubas krito ant puslapių. Būtina skirti šalutinius sakinius (9 – net trys klaidos, 1, 10, 17), pvz.: Buvo girdėti, kaip Bolomėjus verčia puslapius. Netiesioginė kalba turi būti skiriama taip:
„O! Lygiai kaip aš“, – galvoja Bolomėjus.
„O! Visai kaip aš!” – galvoja Bolomėjus.
Ypač netvarkingai surinktas atrodo 7 vertimas. Ar čia tik kompiuteris kažin ko pridirbo?
Bet visa tai, sakykim, smulkmenos. Dabar pereisime prie rimtesnių dalykų. Aišku, kad geras vertėjas turi būti išsilavinęs žmogus, nes knygose susidurs su daugybe realijų ir aliuzijų, kurioms suvokti reikės nemenko žinių bagažo. Šioje ištraukoje veikėjas skaito le Livre. Ir iš konteksto (toliau kalbama apie Adomą), ir pasižiūrėję į prancūzų kalbos žodyną suprasime, kad tai Biblija, arba Šventasis Raštas. Taip ir reikėtų versti, taigi sveikinu 3, 7, 12, 18, 19 vertėjus. Tik 5 vertime netaisyklingai sulietuvinti gerai žinomi Biblijos vardai Adomas ir Ieva, visi kiti neapsiriko. O štai Bolomey išgalvotas personažas, tai nebūtų klaida vadinti jį ir Bolomė (pagal tarimą) ir Bolomėjumi (galėtume linksniuoti, o lietuviškame tekste tai visada parankiau). Minimas 3 puslapis užveda ant kelio, kad tai Biblijos pradžios citata, taigi vertėjas turi užmesti akį į lietuvišką Biblijos leidimą. „Viešpats Dievas tarė: „Negerai žmogui būti vienam.“ <...> Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, Viešpats Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.“ (Pradžios 2, 18, 21-22) Paskaičius Bibliją gal praeis noras daryti išvadą, kad moteris prigulė greta: prie jo ateina moteris 5, prie jo prisiglaudžia moteris 6, šalia jo atsigula moteris 11, šalia prigulė moteris 16. (Ofelija komentuoja visiškai teisingai.) Ir jokiu būdu negalima pačiam kurti citatų kaip 12 vertime.
Apskritai prasmės klaidų vertėjai padarė nedaug, gal tik sunkiau buvo suprasti buitinę realiją l’assemblage en feuilles de tôle du fourneau. Čia, matyt, kalbama apie metalinę krosnelę ar bent skardinį jos kaminą – krosnelės skardos lakštų konstrukciją, bet versti galima paprasčiau, pvz., ugnis virpina skardinius krosnies lakštus (19); šiaip ar taip, tôle -- ne tolis (8, 14) ir ne tolius (4), o skarda, – pasiskaitykit apie netikrus vertėjo draugus!
Remdamiesi pirmąja žodžio jour reikšme, apsiriko 3, 4, 6, 7, 9, 10, 13, 14, 16, 17, 19 vertimų autoriai, o keli (2, 8, 11, 15, 18) vertė „dienos šviesa“, nors užtektų „šviesos“.
Net ir patyręs vertėjas gerokai suktų galvą prie sakinio comme avant le commencement de la vie ou après la fin de la vie, svarstydamas, ką autorius turėjo omeny.Kadangi knygos veikėjas skaito Bibliją, nebloga interpretacija laikyčiau kaip prieš pasaulio sukūrimą ar po pasaulio pabaigos.
Kai kam (5 – sumaišyti net mėnesiai, 4, 6, 7, 8, 9, 11, 14, 17, 18, 19), regis, buvo problema en plein mois d’avril (pačiame balandžio viduryje),bet juk tereikia pažiūrėti į žodyną.
Vienas iš didesnių trūkumų – teksto gražinimas, nevykęs žodžių parinkimas, stiliaus iškraipymas. Pažvelkim kad ir į vieno sakinio vertimą: un jour blanc, qui venait de la terre, non du ciel, entrait par la fenêtre et, frappant le plafond, était renvoyé sur les pages. Tiksliausias ir subtiliausias vertimas būtų 1 (tik buvo galima palikti balta šviesa, kaip originale), kitų arba žodynas skurdokas (5), arba, atvirkščiai, per daug visko prikurta (2, 3, 19, ypač 4, o 7 tai jau visai laisva interpretacija), 6 vietoj lubų atsirado grindys, dar kitur šviesa smelkiasi iš žemės (vis dėlto sklinda nuo žemės).
Dar keli pavyzdžiai, kai daugiau ar mažiau persistengta: laižydamas... grotelių papuošimus 2, susimaišiusios su rausvais obelų žiedais 6, vienintelis pastovus garsas buvo Bolomėjaus vartomų puslapių šnarėjimas 7, balta diena įlindo pro langą ir siautėjo kambary 9, diena dvelkė šalčiu, rūškanos snaigės 10, pasinėrė į Rašto skaitymą, nuo šakos nugarmėdavo gabalas sniego 13, buvo įnikęs į knygą 17, snigo sidabrinėm snaigėm 18, įsiveržė pro langą ryškiu spinduliu 19.
Tačiau pasidžiaukim ir gražiais pavyzdžiais, išradingais sprendimais. Žr. sakinį un paquet de neige tombait d’une branche avec un bruit de fruit mûr. Pagirtina, kai išsisukama be žodžio garsas ar triukšmas. Nuo šakos tarsi prinokęs vaisius plumpteldavo sniego glėbys (1); sniego gumulas nukrisdavo nuo šakos, bumptelėdamas lyg nunokęs vaisius (2), sniego gniužulas nukrisdavo nuo šakos dunkstelėdamas kaip prinokęs vaisius (9), nuo šakos it sunokęs vaisius šlumštelėdavo šūsnis sniego (17).Arba kai apsieinama be veiksmažodinio daiktavardžio: une bûche éclatait dans le fourneau comme quand on claque du fouet. Krosnyje suspragsėdavo kokia pliauska, lyg kas pliaukšėtų botagu (5), krosnelėje sutraškėdavo malka, lyg kas botagu pliaukštelėdavo (13), krosnyje pokštelėdavo pliauska, lyg kas pliaukšėtų botagu (15) – pirmu ir paskutiniu atveju pagalvokim apie fonetinį skambesį (pliauska – pliaukšėtų; pokštelėdavo, pliauska, pliaukšėtų). Nors originale yra fourneau – fouet, tad pirmas atvejis būtų pateisinamas.
Ačiū už puikų komentarą Aistei, taip pat Ofelijai. Abejočiau tik antrojo komentaro objektyvumu. 3-iojo vertimo bėda ne tik „prisijungė“. Yra netikslumų: ugnis ne spragsi krosnyje, o ją drebina; redaguotina sudejuodavo sausuolis, tarsi kas būtų jam pliaukštelėjęs botagu. Be reikalo keičiamas veiksmo laikas: „O, man irgi taip buvo!“ – pagalvojo Bolomė. Pagražinama: nudažė Šventojo Rašto puslapius.
Dėkoju visiems dalyviams. Nors nė vieno vertimo nėra be trūkumų, arčiausiai originalo raidės ir dvasios man pasirodė esantys 1 ir 15 vertimai. Tik abu vertėjai (-os), deja, suklupo prie le Livre vertimo.
Atsiprašau, jei būsiu ką supainiojusi nurodydama vertimų numerius – nesunku pasiklysti tarp devyniolikos vertimų.
Diana Bučiūtė
______________________________
______________________________
ORIGINALAS
_________________
VERTIMAI
FR 1
Ant pasaulio krentant sniegui, Bolomėjus pradėjo skaityti Knygų Knygą - Adomas yra vienas, 3 puslapis.
Jis užkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta ir kai ugnis liepsnojo už jo nugaros, virpindama skardinius krosnelės lapus, - 3 puslapyje Adomas guli iš pradžių vienas, po to šalia jo - moteris.
„O! Visai kaip aš!“, - galvoja Bolomėjus.
Knygų Knygą jis laikė atvertęs ant virtuvinio stalo; sniego šviesa, sklindanti nuo žemės, ne iš dangaus, veržėsi pro langą ir, atsimušusi nuo lubų, leidosi ant puslapių.
Pačiame balandžio viduryje snigo. Pasitaiko.
Sniegas baltas - ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; sniegas pilkas - ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo prie savo stalo priešais Knygų Knygą; buvo taip tylu, kaip prieš prasidedant pasauliui ar po jo pabaigos.
Tik retkarčiais nuo šakos tarsi prinokęs vaisius plumpteldavo sniego glėbys; retkarčiais virš namo karksėdamas praskrisdavo varnų pulkas ar krosnyje it rimbo pliaukštelėjimas spragteldavo malka.
Ir viskas. Buvo girdėti kaip Bolomėjus verčia puslapius.
_________________
Adomas ir Ieva FR 2
Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą, sniegui dengiant pasaulį, ir Adomas yra vienas, trečias puslapis.
Jis įžiebė židinį, nes tądien buvo šalta; ir, kol už jo nugaros, laižydama metalinius židinio grotelių papuošimus, liepsnojo ugnis, trečias puslapis, Adomas pirmiausia atsigulė visiškai vienas, po to šalia atsiranda moteris.
„O! Lygiai kaip aš“ – galvoja Bolomėjus.
Jis atsivertė Knygą ant virtuvės stalo; žemiškos, ne dangiškos dienos šviesa skverbėsi pro langą ir atsimušdama į lubas, krito ant puslapių.
Snigo pačiam balandžio vidury. Kartais taip nutinka.
Baltas sniegas krito ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedlapių; pilkas – ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdosi prie savo stalo, priešais Knygą; buvo tylu nelyginant prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tik karts nuo karto, sniego gumulas nukrisdavo nuo šakos, bumptelėdamas lyg nunokęs vaisius; laikas nuo laiko, varnų būrys kranksėdamas praskrisdavo virš namo arba krosnyje rimbo pliaukštelėjimą primenančiu garsu spragtelėdavo pliauska. Tik tiek. Buvo girdėti Bolomėjaus vartomų puslapių čežesys.
_________________
Adomas ir Ieva FR 3
Tuo metu, kai Bolomė ėmė skaityti Šventąjį Raštą, snigo, ir Adomas buvo vienas, 3 puslapis.
Jis užsikūrė krosnį, nes tądien buvo šalta; kol jam už nugaros kūrenosi ugnis, spragsėdama metalinėje krosnyje, 3 puslapis, pradžioje Adomas atsigulė vienas, vėliau prie jo prisijungė moteris.
„O! Man irgi taip buvo“, pagalvojo Bolomė.
Jis atsivertė Šventąjį Raštą sėdėdamas prie virtuvinio stalo; dienos baltuma, sklindanti ne iš dangaus, o nuo snieguotos žemės, skverbėsi per langą ir, atsimušusi į lubas, nudažė Šventojo Rašto puslapius.
Snigo pačiame balandžio viduryje. Būna.
Baltas sniegas krito ant sužydėjusių baltai kriaušių ir vyšnių; pilkas sniegas dengė rausvus obelų žiedus.
Bolomė sėdėjo prie stalo, ant kurio gulėjo Šventasis Raštas; buvo tylu kaip tada, kai užsimezga gyvybė arba kai ji nutrūksta.
Ir tik sniegas, retkarčiais krisdamas nuo šakos, sukeldavo garsą, lyg žemėn būtų bumbtelėjęs prinokęs vaisius; tik kartas nuo karto pulkas karksinčių varnų praskrisdavo virš namo ar židinyje sudejuodavo sausuolis tarsi kas būtų jam pliaukštelėjęs botagu.
Daugiau nebuvo nieko. Girdėjosi, kaip Bolomė verčia puslapius.
___________________
Adomas ir Ieva FR 4
Tada, kai visoje žemėje snigo, Bolomėjus atsivertė Knygą. Trečias puslapis: Adomas yra vienas.
Tą dieną buvo šalta, ir jis įžiebė ugnį. Šiai degant jam už nugaros, nuo įkaitusio krosnies toliaus pluoštas lapų virpteldavo. Adomas gulėjo nebe vienas, šalia jo – moteris. Trečias puslapis.
„Ek, visai kaip aš“, - susimąstė Bolomėjus.
Tą dieną buvo balta. Jis atsivertė Knygą, padėtą ant virtuvės stalo, ir toji diena, išaušusi žemėje, ne,veikiau pasiųsta iš dangaus, įsmuko pro langą ir, sudrebinusi lubas, nutūpė puslapiuose. Balandžio mėnesį išties snigo, ir visa tai pildėsi.
Baltais žiedais nusnigo kriaušes ir vyšnias, pražilo rausvi obelų pumpurai.
Bolomėjus atsisėdo prie stalo, nukreipęs žvilgsnį į Knygą. Gaubė mirtina tyla – tarsi prieš pasaulio sutvėrimą ar po pasaulio galo.
Tik kada ne kada, lyg koks prinokęs vaisius, nuo šakos drėbteldavo gniužulas sniego, kada ne kada virš namų praskrisdavo krankiančių varnų būrys; krosnyje kartas nuo karto, kaip kad rykšte pliekiamos, suspragsėdavo malkos.
Štai ir viskas. Buvo girdėti šnaresys, Bolomėjui perverčiant puslapį.
___________________
Adamas ir Eva FR 5
Bolomėjus ėmė skaityti knygą, kai ant pasaulio snigo; Adamas yra vienišas,- trečias puslapis.
Jis įkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta; ir tuo tarpu, kai ugnis už jo degė, drebindama krosnies geležinių lakštų sandūrą,- trečias puslapis,- Adamas iš pradžių gulasi visai vienas, paskui prie jo ateina moteris.
,,Ak, visai kaip man“ ,- galvoja Bolomėjus.
Atversta knyga gulėjo ant virtuvinio stalo; balta šviesa, kuri kilo nuo žemės, o ne iš dangaus, įėjo pro langą ir, nušvietusi lubas, grįžo ant knygos puslapių.
Snigo kovo viduryje. Pasitaiko.
Snigo baltai ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; ant rausvų obelų pumpurų snigo pilkai.
Bolomėjus buvo įsikūręs prie savo stalo priešais knygą; buvo tylu tarsi prieš gyvenimo pradžią, arba po mirties.
Tik retkarčiais su trenksmu, koks būna krentant prinokusiam vaisiui, nuo šakos nukrisdavo gabalas sniego. Kartkartėmis klykiančių varnų būrys praskrisdavo viršum namo, arba dar krosnyje suspragsėdavo kokia pliauska, lyg kas pliaukšėtų botagu. Ir tai – viskas. Dar pasigirsdavo krebždesys Bolomėjui verčiant puslapius.
________________
Adomas ir Ieva FR 6
Kol pasaulyje snigo, Bolomėjus įsitraukė į knygos skaitymą, trečias puslapis – Adomas yra vienas. Tądien buvo šalta, todėl jis įžiebė ugnį; kol ugnis spragsėjo jam už nugaros, virpindama krosnies skardinius lakštus, jis skaitė trečią puslapį - iš pradžių Adomas guli vienutėlis, vėliau prie jo prisiglaudžia moteris.
„Ak! Visai kaip aš“, šmėsteli Bolomėjui.
Ant virtuvės stalo gulėjo atversta Knyga; balta, vaiski diena, atslinkusi nuo žemės, o ne nusileidusi iš dangaus skverbėsi pro langą ir palietusi grindis, atsispindėjo puslapiuose.
Snigo nepaliaujamai balandžio mėnesį. Atsitinka ir taip.
Baltos snaigės leidosi ant baltų slyvų ir vyšnių žiedų; o susimaišiusios su rausvais obelų žiedais suteikė pilkumo įspūdį.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais save pasidėjęs Knygą; aplinkui tvyrojo tyla, kuri būna prieš gimimą arba po mirties. Tik retkarčiais sniego gniužulas, tarsi pernokęs vaisius bumbtelėdavo nuo šakos, sykiais pulkas kranksinčių varnų praskrisdavo virš namo taip pat girdėjosi malkų spragsėjimas krosnyje, kaip rimbo kirčių pliaukšėjimas.
Tai buvo viskas. Sklido Bolomėjaus verčiamų puslapių šiugždesys.
__________________
Adomas ir Ieva FR 7
Sniegui dengiant žemę Bolomėjas pradėjo skaityti trečiąjį Biblijos puslapį , kuriame Adomas dar yra vienas .
Darėsi šalta ,todėl jis užkūrė krosnį . Kai ugnis , braškindama geležinius krosnies šonus , degė priešais jį , Adomas trečiajame Biblijos puslapyje, užmigo vienas , tačiau vėliau , šalia jo atsiranda moteris .
„ A , visai kaip aš ‘‘-tada pagalvojo Bolomėjus .
Kai Bolomėjus virtuvėje, ant stalo atsivertė Bibliją, , pro langą įskriejo baltut baltutėle, lubas drebinanti ,visai ne dangiška , o tikra, žemiška diena , kuri nepastebimai išnyko Biblijos puslapiuose .
Snigo visą balandį . Taip jau būna . Baltai pasidengė kriaušių ir vyšnių šakos , ant raudonų obelų pumpurų sniegas atrodė pilkas . Bolomėjus su Biblija rankose ,sėdėjo prie savo stalo . Buvo taip tylu kaip būna tik prieš gyvybės atsiradimą šiame pasaulyje , arba po mirties . Kartais tik sniego kąsniai , lyg sunokę vaisiai krisdami nuo medžių šakų , pulkai krankiančių varnų, praskrendančių virš namo, ar malkų ,lyg pliaukšinčių botagų , spragsėjimas krosnyje , sudrumsdavo šią tylą.. Tai buvo viskas ką buvo galima girdėti. Vienintelis pastovus garsas buvo Bolomėjaus vartomų puslapių šnarėjimas .
__________________
Darėsi šalta ,todėl jis užkūrė krosnį . Kai ugnis , braškindama geležinius krosnies šonus , degė priešais jį , Adomas trečiajame Biblijos puslapyje, užmigo vienas , tačiau vėliau , šalia jo atsiranda moteris .
„ A , visai kaip aš ‘‘-tada pagalvojo Bolomėjus .
Kai Bolomėjus virtuvėje, ant stalo atsivertė Bibliją, , pro langą įskriejo baltut baltutėle, lubas drebinanti ,visai ne dangiška , o tikra, žemiška diena , kuri nepastebimai išnyko Biblijos puslapiuose .
Snigo visą balandį . Taip jau būna . Baltai pasidengė kriaušių ir vyšnių šakos , ant raudonų obelų pumpurų sniegas atrodė pilkas . Bolomėjus su Biblija rankose ,sėdėjo prie savo stalo . Buvo taip tylu kaip būna tik prieš gyvybės atsiradimą šiame pasaulyje , arba po mirties . Kartais tik sniego kąsniai , lyg sunokę vaisiai krisdami nuo medžių šakų , pulkai krankiančių varnų, praskrendančių virš namo, ar malkų ,lyg pliaukšinčių botagų , spragsėjimas krosnyje , sudrumsdavo šią tylą.. Tai buvo viskas ką buvo galima girdėti. Vienintelis pastovus garsas buvo Bolomėjaus vartomų puslapių šnarėjimas .
__________________
Adomas ir Ieva FR 8
Bolomėjus įniko skaityti Knygą: tuo metu visame pasaulyje snigo, o Adomas trečiame puslapyje buvo vienas.
Jis įžiebė ugnį, nes tądien buvo šalta; o tuo metu, kai ugnis liepsnojo jam už nugaros, čirškindama krūvelę krosnims skirtų tolio lapų, trečiame puslapyje Adomas iš pradžių atsigulė vienas, bet paskui prie jo šono atsirado moteris.
„Oj! Visai kaip aš“, mąstė Bolomėjus.
Jo Knyga gulėjo atversta ant virtuvės stalo; balta dienos šviesa, kuri smelkėsi iš žemės, o ne iš dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušusi į lubas, krito ant puslapių.
Snigo pačiame balandyje. Taip jau nutinka.
Ant baltų vyšnių ir kriaušių žiedų snigo baltai; ant obelų pumpurų, kurie būna rožiniai, snigo pilkai.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais Knygą; aplink tvyrojo tokia tyla, kokia būna prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tiktai retkarčiais nuo šakos nukrisdavo sniego gumulas, sukeldamas garsą, tarsi būtų nukritęs prisirpęs vaisius; karts nuo karto virš namo bjauriai praskrisdavo būrys varnų arba krosnyje susprogdavo pliauska, tarsi kas būtų supliekęs botagu. Ir viskas. Bolomėjui verčiant puslapius, buvo girdėti šiugždėjimas.
__________________
Adomas ir Ieva FR 9
Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą kai pasaulyje snigo, o Adomas vienas, puslapis 3.
Jis buvo užkūręs ugnį, tą dieną šalo; kol ugnis, virpinanti skardines krosnies sieneles, degė jam už nugaros, puslapis 3, Adomas užmigo visai vienas, paskui prie jo atsirado moteris.
“O! Visai kaip man “, galvoja Bolomėjus.
Knygą jis buvo atsivertęs ant virtuvinio stalo; balta diena, atėjusi ne iš dangaus, bet iš žemės, įlindo pro langą ir siautėjo kambary kol buvo nusiųsta į puslapius.
Snigo balandžio vidury. Taip nutinka.
Snigo baltai ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; pilkai snigo ant rožinių obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo prie savo stalo, priešais Knygą; buvo tylu kaip prieš gyvenimo pradžią ar gyvenimui pasibaigus.
Retkarčiais sniego gniužulas nukrisdavo nuo šakos dunkstelėdamas kaip prinokęs vaisius; retkarčiais krankiančių varnų̃ būrys praskrisdavo virš namo, arba šaka kaip botago kirtis plaukšteldavo krosnyje.
Tai viskas. Buvo girdėti kaip Bolomėjus vertė lapus.
__________________
Adomas ir Ieva FR 10
Kai Bolomey pradėjo skaityti Knygą už lango snigo, Adomas vienas, 3-ias puslapis.
Diena dvelkė šalčiu, todėl jis buvo užsikūręs ugnį; kol priešais plaikstėsi liepsnos, versdamos pokšėti įkaitusią krosnį, 3-ias puslapis, iš pražių Adomas atsigula vienas, vėliau šalia jo pasirodo moteris.
„Štai! Visai kaip ir aš“, pamano Bolomey.
Jis skaitė Knygą, pasidėjęs ją ant virtuvinio stalo; diena buvo šviesi, ji sklido iš žemės, ne iš dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušdama į lubas atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandžio viduryje. Taip jau nutinka.
Sniegas dengė baltus kriaušių ir vyšnių žiedus; rūškanos snaigės krito ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomey sėdėjo už stalo palinkęs prie Knygos; viešpatavo tyla lyg prieš gyvenimo pradžią ar jo baigtį.
Tik kada ne kada nuo šakos sunkiai krisdavo sniegas tarsi prisirpęs vaisius. Retkarčiais būrys kranksiančių varnų praskrisdavo virš namo ar lyg rimbo pliaukštelėjimas krosnyje pykšteldavo pliauska.
Daugiau nieko. Girdėjosi kaip Bolomey tyliai verčia Knygos lapus.
__________________
Diena dvelkė šalčiu, todėl jis buvo užsikūręs ugnį; kol priešais plaikstėsi liepsnos, versdamos pokšėti įkaitusią krosnį, 3-ias puslapis, iš pražių Adomas atsigula vienas, vėliau šalia jo pasirodo moteris.
„Štai! Visai kaip ir aš“, pamano Bolomey.
Jis skaitė Knygą, pasidėjęs ją ant virtuvinio stalo; diena buvo šviesi, ji sklido iš žemės, ne iš dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušdama į lubas atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandžio viduryje. Taip jau nutinka.
Sniegas dengė baltus kriaušių ir vyšnių žiedus; rūškanos snaigės krito ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomey sėdėjo už stalo palinkęs prie Knygos; viešpatavo tyla lyg prieš gyvenimo pradžią ar jo baigtį.
Tik kada ne kada nuo šakos sunkiai krisdavo sniegas tarsi prisirpęs vaisius. Retkarčiais būrys kranksiančių varnų praskrisdavo virš namo ar lyg rimbo pliaukštelėjimas krosnyje pykšteldavo pliauska.
Daugiau nieko. Girdėjosi kaip Bolomey tyliai verčia Knygos lapus.
__________________
Adomas ir Ieva FR 11
Bolomėjus pasinėrė į Rašto skaitymą, sniegas krito į žemę; trečiame puslapyje skaitė - Adomas yra vienas.
Jis įkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta, o kol ugnis už jo nugaros liepsnojo, laižydama plieninius krosnies apmušalus, trečiame puslapyje skaitė: iš pradžių Adomas guli visai vienas, paskui šalia jo atsigula moteris.
- „Ak, taip artima“, - pamanė Bolomėjus.
Ant virtuvės stalo jis laikė atverstą Raštą; dienos šviesa ėjo iš žemės, ne dangaus, skverbėsi pro langą ir atsimušusi į lubas, nuo jų atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandyje. Taip nutinka.
Sniegas lengvai krito ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; sniegas gausiai dengė rausvus obelų pumpurus.
Bolomėjus sėdėjo užustalėje priešais Raštą. Tvyrojo tyla kaip dar gyvenimui neprasidėjus arba kaip gyvenimui jau pasibaigus.
Tik kartkartėmis pasiekdavo sniego gumulų, krintančių nuo medžių šakų lyg prinokę vaisiai, garsas; kartkartėmis kranksėdamos varnos būriais praskrisdavo virš namo arba krosnyje pliauska supykšėdavo nelygu botago kirtis.
Daugiau nieko. Bolomėjus vertė puslapius, sklido šiugždesys.
__________________
Bolomėjus pasinėrė į Rašto skaitymą, sniegas krito į žemę; trečiame puslapyje skaitė - Adomas yra vienas.
Jis įkūrė ugnį, nes tą dieną buvo šalta, o kol ugnis už jo nugaros liepsnojo, laižydama plieninius krosnies apmušalus, trečiame puslapyje skaitė: iš pradžių Adomas guli visai vienas, paskui šalia jo atsigula moteris.
- „Ak, taip artima“, - pamanė Bolomėjus.
Ant virtuvės stalo jis laikė atverstą Raštą; dienos šviesa ėjo iš žemės, ne dangaus, skverbėsi pro langą ir atsimušusi į lubas, nuo jų atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandyje. Taip nutinka.
Sniegas lengvai krito ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; sniegas gausiai dengė rausvus obelų pumpurus.
Bolomėjus sėdėjo užustalėje priešais Raštą. Tvyrojo tyla kaip dar gyvenimui neprasidėjus arba kaip gyvenimui jau pasibaigus.
Tik kartkartėmis pasiekdavo sniego gumulų, krintančių nuo medžių šakų lyg prinokę vaisiai, garsas; kartkartėmis kranksėdamos varnos būriais praskrisdavo virš namo arba krosnyje pliauska supykšėdavo nelygu botago kirtis.
Daugiau nieko. Bolomėjus vertė puslapius, sklido šiugždesys.
__________________
Ieva ir Adomas FR 12
Sniegui klojant žemę, Bolomėjus Biblijoje perskaitė pirmąjį sakinį: „Ir Adomas žemėje buvo vienas“, puslapis 3.
Diena buvo šalta, todėl jis užkūrė krosnį, kol ugnis liepsnojo už nugaros drebindama metalinius krosnies lakštus Bolomėjus toliau skaitė: „Pradžioje Adomas gulėjo vienas, po to šalia jo atsirado moteris“, puslapis 3.
„Ak! Visai kaip aš“ pagalvojo jis.
Ant virtuvės stalo atvertė Bibliją. Vaiski šviesa atsispindėjusi nuo žemės skverbėsi pro langą, atsimušusi nuo lubų nusileido ant knygos lapų.
Snigo, nors balandis jau buvo įsibėgėjęs. Nieko keista.
Baltus kriaušių ir vyšnių žiedus apklojo sniegas ir sidabrinės snaigės leidosi ant rožinių obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo už stalo priešais Bibliją, o aplink tvyrojo smelkianti tyla, kaip toji, kol dar nebuvo gyvos dvasios ar būsianti jai išnykus.
Kartkartėm šią nepaprastą tylą nutraukdavo krentantis kaip prinokęs vaisius, sniegas nuo šakų, virš namo praskrendančių karksiančių varnų pulkas, krosnyje girdėdavosi spragsiančių pliauskų garsas, primenantis pliaukšėjimą botagu,.
Štai tiek. Girdėjome Bolomey vartomų puslapių šiurenimą.
__________________
Sniegui klojant žemę, Bolomėjus Biblijoje perskaitė pirmąjį sakinį: „Ir Adomas žemėje buvo vienas“, puslapis 3.
Diena buvo šalta, todėl jis užkūrė krosnį, kol ugnis liepsnojo už nugaros drebindama metalinius krosnies lakštus Bolomėjus toliau skaitė: „Pradžioje Adomas gulėjo vienas, po to šalia jo atsirado moteris“, puslapis 3.
„Ak! Visai kaip aš“ pagalvojo jis.
Ant virtuvės stalo atvertė Bibliją. Vaiski šviesa atsispindėjusi nuo žemės skverbėsi pro langą, atsimušusi nuo lubų nusileido ant knygos lapų.
Snigo, nors balandis jau buvo įsibėgėjęs. Nieko keista.
Baltus kriaušių ir vyšnių žiedus apklojo sniegas ir sidabrinės snaigės leidosi ant rožinių obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo už stalo priešais Bibliją, o aplink tvyrojo smelkianti tyla, kaip toji, kol dar nebuvo gyvos dvasios ar būsianti jai išnykus.
Kartkartėm šią nepaprastą tylą nutraukdavo krentantis kaip prinokęs vaisius, sniegas nuo šakų, virš namo praskrendančių karksiančių varnų pulkas, krosnyje girdėdavosi spragsiančių pliauskų garsas, primenantis pliaukšėjimą botagu,.
Štai tiek. Girdėjome Bolomey vartomų puslapių šiurenimą.
__________________
Adomas ir Ieva FR 13
Bolomė ėmė skaityti Knygoje tuo metu, kai pasaulyje snigo, ir Adomas vienas, trečiasis puslapis.
Jis buvo užkūręs ugnį, nes tądien buvo šalta; ir ugniai degant jam už nugaros ir virpinant lakštinės geležies krosnelę, trečiasis puslapis, Adomas iš pradžių guli vienas, paskui su moterim.
„A, čia kaip aš,“ – pagalvoja Bolomė.
Jis buvo atvertęs Knygą ant virtuvės stalo; balta diena, ateinanti nuo žemės, ne nuo dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušus į lubas, krito ant puslapių.
Snigo vidury balandžio mėnesio. Pasitaiko.
Snigo baltai ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų. Snigo pilkšvai ant obelaičių rožinių pumpurų.
Bolomė sėdėjo prie savo stalo, prieš atverstą Knygą; buvo tylu, tarsi iki gyvybės pradžios arba po gyvybės pabaigos.
Tik kartkartėmis nuo šakos su dusliu prinokusio vaisiaus garsu nugarmėdavo gabalas sniego, laikas nuo laiko virš namo praskrisdavo kranksėdamas būrys varnų arba krosnelėje sutraškėdavo malka, lyg kas botagu pliaukštelėdavo.
Ir tai buvo viskas. Buvo girdėti šlamant Bolomė verčiamus lapus.
__________________
Adomas ir Ieva FR 14
Kol visur snigo, Bolomėjus pradėjo skaityti knygą ,ir Adomas yra vienas, trečias puslapis.
Jis įkūrė ugnį, nes tądien jam buvo šalta; ir kol ugnis degė už jo, judindama krosnies tolio lapų junginius, trečias puslapis, iš pradžių Adomas miega visai vienas, paskui moteris šalia jo.
- Ak, kaip aš!- galvoja Bolomėjus.
Jis atvertė knygą ant virtuvinio stalo; balta diena, kuri atėjo iš žemės, ne iš dangaus, įėjo pro langą, ir atsimušdama į lubas, sugrįžo ant puslapių.
Snigo balandžio mėnesį. Taip būna.
Baltai snigo ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedlapių; pilkai snigo ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo, priešais knygą; buvo tyla kaip prieš gyvenimo pradžią arba po gyvenimo pabaigos.
Tik retkarčiais snaigė prisirpusio vaisiaus triukšmu nukrisdavo ant šakos; kartkartėm klykdamas varnų būrys praskrisdavo žemiau namo arba vėl pliauska sproginėja krosnyje, kaip suduodama rimbu.
Viskas. Girdisi tik Bolomėjaus skleidžiamų lapų triukšmas.
__________________
Kol visur snigo, Bolomėjus pradėjo skaityti knygą ,ir Adomas yra vienas, trečias puslapis.
Jis įkūrė ugnį, nes tądien jam buvo šalta; ir kol ugnis degė už jo, judindama krosnies tolio lapų junginius, trečias puslapis, iš pradžių Adomas miega visai vienas, paskui moteris šalia jo.
- Ak, kaip aš!- galvoja Bolomėjus.
Jis atvertė knygą ant virtuvinio stalo; balta diena, kuri atėjo iš žemės, ne iš dangaus, įėjo pro langą, ir atsimušdama į lubas, sugrįžo ant puslapių.
Snigo balandžio mėnesį. Taip būna.
Baltai snigo ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedlapių; pilkai snigo ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo, priešais knygą; buvo tyla kaip prieš gyvenimo pradžią arba po gyvenimo pabaigos.
Tik retkarčiais snaigė prisirpusio vaisiaus triukšmu nukrisdavo ant šakos; kartkartėm klykdamas varnų būrys praskrisdavo žemiau namo arba vėl pliauska sproginėja krosnyje, kaip suduodama rimbu.
Viskas. Girdisi tik Bolomėjaus skleidžiamų lapų triukšmas.
__________________
Adomas ir Ieva FR 15
Kol ant pasaulio snigo, Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą, o Adomas vienas, trečias puslapis.
Jis buvo užkūręs ugnį, nes tądien buvo šalta, ir, už jo degant ugniai ir drebinant iš geležies lakštų sumontuotą krosnį, trečias puslapis, Adomas iš pradžių guli vienas, o paskui šalia jo atsiranda moteris.
„O, visai kaip ir aš!“, mąsto Bolomėjus.
Jis buvo atsivertęs Knygą ant virtuvės stalo; dienos šviesa, sklindanti nuo žemės, o ne iš dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušusi į lubas, grįžo ant puslapių.
Snigo pačiam balandžio vidury. Pasitaiko ir tokių dalykų.
Sniegas, krintantis ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų, buvo baltas; sniegas, krintantis ant rausvų obelų pumpurų, buvo pilkas.
Bolomėjus sėdėjo prie savo stalo priešais Knygą; vyravo tokia tyla, kaip prieš gyvenimo pradžią arba po gyvenimo pabaigos.
Tik retkarčiais sniego gumulas nukrisdavo nuo šakos su tokiu kaip prinokusio vaisiaus triukšmu; retkarčiais kranksintis varnų būrys praskrisdavo virš namo arba dar krosnyje pokštelėdavo pliauska, lyg kas pliaukšėtų botagu.
Tai buvo viskas. Buvo galima girdėti Bolomėjaus verčiamų puslapių garsą.
__________________
Kol ant pasaulio snigo, Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą, o Adomas vienas, trečias puslapis.
Jis buvo užkūręs ugnį, nes tądien buvo šalta, ir, už jo degant ugniai ir drebinant iš geležies lakštų sumontuotą krosnį, trečias puslapis, Adomas iš pradžių guli vienas, o paskui šalia jo atsiranda moteris.
„O, visai kaip ir aš!“, mąsto Bolomėjus.
Jis buvo atsivertęs Knygą ant virtuvės stalo; dienos šviesa, sklindanti nuo žemės, o ne iš dangaus, skverbėsi pro langą ir, atsimušusi į lubas, grįžo ant puslapių.
Snigo pačiam balandžio vidury. Pasitaiko ir tokių dalykų.
Sniegas, krintantis ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų, buvo baltas; sniegas, krintantis ant rausvų obelų pumpurų, buvo pilkas.
Bolomėjus sėdėjo prie savo stalo priešais Knygą; vyravo tokia tyla, kaip prieš gyvenimo pradžią arba po gyvenimo pabaigos.
Tik retkarčiais sniego gumulas nukrisdavo nuo šakos su tokiu kaip prinokusio vaisiaus triukšmu; retkarčiais kranksintis varnų būrys praskrisdavo virš namo arba dar krosnyje pokštelėdavo pliauska, lyg kas pliaukšėtų botagu.
Tai buvo viskas. Buvo galima girdėti Bolomėjaus verčiamų puslapių garsą.
__________________
Adomas ir Ieva FR 16
Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą, kai žemėje snigo, o Adomas buvo vienas, trečiajame puslapyje.
Tądien šalo, todėl jis įžiebė ugnį, ir tol, kol šioji, virpindama geležinės krosnies sujungimus, degė už jo, trečiajame knygos puslapyje, Adomas iš pradžių gulėjo vienas, vėliau šalia prigulė moteris.
„Ak! Panašu į mane“, – pagalvojo Bolomey.
Ant virtuvinio stalo jis atvertė Knygą: baltutėlė diena, kilusi iš žemės, ne iš dangaus, sklido pro langą ir, atsimušusi į lubas, krypdavo į knygos puslapius.
Snigo balandžio vidury. Taip kartais nutinka.
Snigo baltai ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų, pilkai – ant obelų pumpurų, kurie buvo rausvi.
Bolomėjus sėdėjo prie savojo stalo priešais Knygą; tvyrojo tokia tyla, kokia būna prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tik kartkartėmis nuo medžių šakų lyg išnokęs vaisius nukrisdavo sluoksnis sniego, kartais virš namo praskrisdavo pulkas kranksinčių varnų arba krosnyje pliauska taip įsidegdavo, tarsi botagu pliaukštelėjus.
Daugiau nieko. Tegirdėti Bolomėjaus vartomų knygos lapų šiugždėjimas.
___________________
Bolomėjus pradėjo skaityti Knygą, kai žemėje snigo, o Adomas buvo vienas, trečiajame puslapyje.
Tądien šalo, todėl jis įžiebė ugnį, ir tol, kol šioji, virpindama geležinės krosnies sujungimus, degė už jo, trečiajame knygos puslapyje, Adomas iš pradžių gulėjo vienas, vėliau šalia prigulė moteris.
„Ak! Panašu į mane“, – pagalvojo Bolomey.
Ant virtuvinio stalo jis atvertė Knygą: baltutėlė diena, kilusi iš žemės, ne iš dangaus, sklido pro langą ir, atsimušusi į lubas, krypdavo į knygos puslapius.
Snigo balandžio vidury. Taip kartais nutinka.
Snigo baltai ant kriaušių ir vyšnių baltų žiedų, pilkai – ant obelų pumpurų, kurie buvo rausvi.
Bolomėjus sėdėjo prie savojo stalo priešais Knygą; tvyrojo tokia tyla, kokia būna prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tik kartkartėmis nuo medžių šakų lyg išnokęs vaisius nukrisdavo sluoksnis sniego, kartais virš namo praskrisdavo pulkas kranksinčių varnų arba krosnyje pliauska taip įsidegdavo, tarsi botagu pliaukštelėjus.
Daugiau nieko. Tegirdėti Bolomėjaus vartomų knygos lapų šiugždėjimas.
___________________
FR 17
Kol ant pasaulio snigo, Bolomėjus buvo įnikęs į Knygą, o Adomas vienas, puslapis trečias.
Buvo įkūręs ugnį, nes tądien šalo. Ir, kolei už nugaros pleškėjo liepsna, plakdama geležinius krosnies aptaisus, trečias puslapis, pirmiausiai Adomas atsigulęs pats vienas, tuomet moteris štai šalia jo.
“O, visai kaip aš!” – galvoja Bolomėjus.
Buvo atsivertęs Knygą ant virtuvės stalo. Balta diena, kuri kilo nuo žemės, o ne iš dangaus, plūdo pro langą ir atsimušusi į lubas atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandyje. Visko pasitaiko.
Snigo baltai ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų. Snigo pilkšvai ant obelų spurgų, rausvų.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais Knygą. Buvo tylu lyg prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tik retkartėmis nuo šakos it sunokęs vaisius šlumštelėdavo šūsnis sniego. Kartkartėmis karkiančių varnų būrys pralėkdavo viršum namo arba krosnyje rąstgalys pokštelėdavo tartum botago pliaukštelėjimas.
Tai ir viskas. Buvo girdėti kaip Bolomėjus verčia puslapius.
___________________
Buvo įkūręs ugnį, nes tądien šalo. Ir, kolei už nugaros pleškėjo liepsna, plakdama geležinius krosnies aptaisus, trečias puslapis, pirmiausiai Adomas atsigulęs pats vienas, tuomet moteris štai šalia jo.
“O, visai kaip aš!” – galvoja Bolomėjus.
Buvo atsivertęs Knygą ant virtuvės stalo. Balta diena, kuri kilo nuo žemės, o ne iš dangaus, plūdo pro langą ir atsimušusi į lubas atsispindėjo puslapiuose.
Snigo pačiame balandyje. Visko pasitaiko.
Snigo baltai ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų. Snigo pilkšvai ant obelų spurgų, rausvų.
Bolomėjus sėdėjo prie stalo priešais Knygą. Buvo tylu lyg prieš prasidedant gyvenimui arba jam pasibaigus.
Tik retkartėmis nuo šakos it sunokęs vaisius šlumštelėdavo šūsnis sniego. Kartkartėmis karkiančių varnų būrys pralėkdavo viršum namo arba krosnyje rąstgalys pokštelėdavo tartum botago pliaukštelėjimas.
Tai ir viskas. Buvo girdėti kaip Bolomėjus verčia puslapius.
___________________
Adomas ir Ieva FR 18
Tuo metu, kai visur snigo, Bolomėjus ėmė skaityti Bibliją. Adomas vienišas. Trečias puslapis.
Tą dieną buvo šalta, todėl Bolomėjus kūreno ugnį; ugnies liežuviai degė už jo esančioje krosnyje, plakdami metalo lakštus, iš kurių ši buvo surinkta. Trečias puslapis. Iš pradžių Adomas gulėjo vienas, paskui šalia jo atsirado moteris.
„Ak! Visai kaip man“, - mąsto Bolomėjus.
Ant virtuvės stalo jis atsivertė Bibliją; dienos šviesa, kuri kilo iš žemės, o ne iš dangaus, prasiskverbė pro langą ir, atsimušusi į lubas, apšvietė puslapius.
Snigo balandžio mėnesį. Taip būna.
Snigo ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; snigo sidabrinėm snaigėm ant rožinių obelų pumpurų.
Bolomėjus atsisėdo prie stalo, priešais knygą; buvo tylu tarsi prieš gyvenimo pradžią arba jam pasibaigus.
Tiktai retkarčiais sniego sluoksnis kartu su prinokusiu vaisiumi triukšmingai nukrisdavo nuo šakos; retkarčiais klykiančių varnų pulkas praskrisdavo virš namo arba pliauska pleškėdavo krosnyje taip, lyg kas pliaukštelėtų botagu.
Tai buvo viskas. Girdėjosi triukšmas, kurį versdamas puslapius sukeldavo Bolomėjus.
Tą dieną buvo šalta, todėl Bolomėjus kūreno ugnį; ugnies liežuviai degė už jo esančioje krosnyje, plakdami metalo lakštus, iš kurių ši buvo surinkta. Trečias puslapis. Iš pradžių Adomas gulėjo vienas, paskui šalia jo atsirado moteris.
„Ak! Visai kaip man“, - mąsto Bolomėjus.
Ant virtuvės stalo jis atsivertė Bibliją; dienos šviesa, kuri kilo iš žemės, o ne iš dangaus, prasiskverbė pro langą ir, atsimušusi į lubas, apšvietė puslapius.
Snigo balandžio mėnesį. Taip būna.
Snigo ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; snigo sidabrinėm snaigėm ant rožinių obelų pumpurų.
Bolomėjus atsisėdo prie stalo, priešais knygą; buvo tylu tarsi prieš gyvenimo pradžią arba jam pasibaigus.
Tiktai retkarčiais sniego sluoksnis kartu su prinokusiu vaisiumi triukšmingai nukrisdavo nuo šakos; retkarčiais klykiančių varnų pulkas praskrisdavo virš namo arba pliauska pleškėdavo krosnyje taip, lyg kas pliaukštelėtų botagu.
Tai buvo viskas. Girdėjosi triukšmas, kurį versdamas puslapius sukeldavo Bolomėjus.
___________________
Adomas ir Ieva FR 19
Sningant Bolomėjus pradėjo skaityti trečiąjį Biblijos puslapį, Adomas buvo vienišas.
Čia sušalęs jis užkūrė ugnį ir virpant skardiniams krosnies lakštams jis sėdėjo priešais degančią liepsną, o tuo tarpu Adomas gulėjo vienas, vėliau šalia jo pasirodė moteris (3 puslapis).
„O! Visai kaip aš“, pagalvojo Bolomėjus.
Jis vartė Bibliją ant virtuvinio stalo; akinamai šviesi diena, kilusi iš žemės, ne iš dangaus, įsiveržė pro langą ryškiu spinduliu ir krito ant knygos puslapių.
Snigo visą balandžio mėnesį. Taip jau nutinka.
Baltas sniegas krito ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; pilkšvos snaigės leidosi ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo priešais Bibliją; stojo tyla, kokia būna prieš prasidedant gyvenimui ir jam pasibaigus.
Tik kartais ant šakų krito sniegas, sukeldamas prinokusio vaisiaus šiugždesį; retsykiais praskrisdavo klegančių varnų būrys virš namo, kur židinyje spragsėjo pliauskos taip, lyg kas pliaukšėtų botagu.
Tesigirdėjo tik Bolomėjaus vartomų lapų šnaresys.
Sningant Bolomėjus pradėjo skaityti trečiąjį Biblijos puslapį, Adomas buvo vienišas.
Čia sušalęs jis užkūrė ugnį ir virpant skardiniams krosnies lakštams jis sėdėjo priešais degančią liepsną, o tuo tarpu Adomas gulėjo vienas, vėliau šalia jo pasirodė moteris (3 puslapis).
„O! Visai kaip aš“, pagalvojo Bolomėjus.
Jis vartė Bibliją ant virtuvinio stalo; akinamai šviesi diena, kilusi iš žemės, ne iš dangaus, įsiveržė pro langą ryškiu spinduliu ir krito ant knygos puslapių.
Snigo visą balandžio mėnesį. Taip jau nutinka.
Baltas sniegas krito ant baltų kriaušių ir vyšnių žiedų; pilkšvos snaigės leidosi ant rausvų obelų pumpurų.
Bolomėjus sėdėjo priešais Bibliją; stojo tyla, kokia būna prieš prasidedant gyvenimui ir jam pasibaigus.
Tik kartais ant šakų krito sniegas, sukeldamas prinokusio vaisiaus šiugždesį; retsykiais praskrisdavo klegančių varnų būrys virš namo, kur židinyje spragsėjo pliauskos taip, lyg kas pliaukšėtų botagu.
Tesigirdėjo tik Bolomėjaus vartomų lapų šnaresys.
