Meninio vertimo konkursas. UKRAINIEČIŲ k. vertimas

KOMENTARAS VERTIMUI IŠ UKRAINIEČIŲ KALBOS

Būtų čia poezijos vertimas – būtų vadintinas filologiniu ar pažodiniu vertimu, dar tik verstinu į poezijos kalbą: išversta labai stengiantis nė per plauką nenutolti nuo originalo – paisyti kiekvieno žodžio, net kiekvienos jo lyties (taip, sakysim, nukrypstama mūsų kalbai nelabai derančion daiktavardinėn raiškon), stengiantis, jei tik įmanoma, nekeisti net originalo žodžių tvarkos. Nežinau, koks kitų vertimų grožis, bet čia sakinio tvinksėjimo, ritmo, gyvybės (originale vis dėlto esamos, nors prislopintos, nesipuikuojančios) – nelabai… Tas lietuviškas „pastatas“, atrodo, kurtas inžinieriaus, jau mokančio paskaičiuoti, kad sienos nenugriūtų, – bet ne architekto…
Negaliu palygint su kitais šio ar kito teksto vertimais, tad geranoriškai tegaliu sakyti, jog matau neapsimestines vertėjo pastangas, jos kausto ir sukausto, bet, matyt, tai iš tikrųjų tik pati pradžia, kai tokios pastangos būtinos, toliau – duokdie! – patirtis, laisvėjimas, džiugesys…

 
Vladas Braziūnas

_____________________________________-

ORIGINALAS

VERTIMAS

Tarasas Prohasko                                                                UKR 1

Iš šito gali padaryti keletą apsakymų

Jam viso labo šešiasdešimt šešeri metai. Jis stiprus, stotingas, elegantiškas, vienu metu paprastas ir rafinuotas, labai racionalus, pakankamai išvaizdus (kiek tai leidžia elegancija), šviesus (net ryškus), ne per aukštas, bet greičiau aukštėlesnis, nei žemas, įprastai – kiek vienišas, mokantis prisitaikyti prie permainų (jis moka pakęsti permainas, neatsisakydamas įvairių džiaugsmų, kurias gali rasti ir blogiausiose permainose, permainose į blogiausią, tikintis, kad tos permainos neišvengiamai dar keisis). Jo dabartiniai dokumentai atitinka visus esamos teisėtvarkos reikalavimus, nors jie ir grindžiami ne visai pripažinta metrika.
Šio pastato istorija tokia simboliška, kad žinant tik ją, galima atkurti bene visą vaizdą to, kas vyko mūsų žemėse per antrąją dvidešimto šimtmečio pusę, keliasdešimt metų iki jos pradžios ir jau tris metus po ir antrosios pusės, ir paties šimtmečio pabaigos.
Pastatas pradėtas statyti 1937 metais. Jį projektavo ukrainai, statė už ukrainų pinigus. Pinigai buvo uždirbti sunkiai, tomis sąlygomis, kai ukrainams sąlygos užsidirbti buvo minimalios. Statyboms dar neprasidėjus jau reikėjo kovoti su kaimyninio namo valdyba, įpratusia, kad jų mūrinis namas buvo kraštinis šioje eilėje.

Nariams

Naujienlaiškis