Meninio vertimo konkursas. ŠVEDŲ k. vertimai
KOMENTARAS
Visų pirma noriu nuoširdžiai pasveikinti visus dalyvius (-es) ir pasidžiaugti, kad jie/jos nepabūgo versti tokio sudėtingo teksto.
Visuose trijuose vertimuose yra įvairiausių klaidų. Visų pirma esama teksto nesupratimo atvejų, pvz., visuose trijuose vertimuose pirmasis sakinys yra neteisingai suprastas, galbūt dėl to, kad trūksta konteksto. Labiausiai išskirčiau antrąjį vertimą, nes jis tiksliausiai atspindi originalo prasmę, tačiau konkursantas/-ė taip stengiasi nenukrypti nuo originalo, kad kartais pritrūksta polėkio ir išraiškos spalvingumo. Pirmajame vertime polėkio netrūksta, lietuvių kalba grakštesnė, tačiau yra nemažai nesuprastų vietų, kaip antai frazė den gjorde honom passande ospänstig verčiama kaip „... teikusio jam deramo laisvumo“, nors tai reiškia atvirkščią dalyką, t.y., kad dėdė buvo nelankstus, bet jam tai tiko, o toliau žodis spänst neteisingai verčiamas kaip „įtampa“, kuris veikiausiai painiojamas su žodžiu spänning. Taip pat šiame vertime problemiškas ir I. Bergmano itin mėgto žodžių junginio själslig angelägenhet vertimas. Jis verčiamas kaip „dvasios darinys“, nors toliau žodis angelägenhet verčiamas kaip „atributas“, abiem atvejais neteisingai, nes šis žodis reiškia „reikalą, dalyką“. Motion klaidingai verčiama kaip „judesys“, nes šis žodis reiškia „sportavimą, t.y. judėjimą apskritai“. Taip pat stilistiškai netinka žodis „parėdas“, nes ši forma yra marginalinė ir vartojama tarmėse, o švediškas tekstas yra itin intelektualus ir jame nėra vietos tarmybėms. Bent jau galima buvo pasirinkti žodį „aprėdas“, kuris yra vartojamas šiek tiek dažniau.
Trečiasis vertimas taip pat turi labai gerų savybių, pvz., įdomiai išversta frazė passande ospänstig „prideramai vangų“, tačiau toliau tekste yra nemažai klaidų kaip antai „persirengėliškumo praktikavimas“, kuris visiškai neatitinka bedriven i oestetiska kostymeringar frazės prasmės.
Jeigu nagrinėtume tekstą toliau, surastume ir daugiau neatitikimų bei klaidų.
Rasa Baranauskienė
__________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Erland Josephson SVE 1
Autoportretas
Egocentriškas dialogas
Dėdei patiko malonus dėmesys. Rūpestingai įsikibęs man į parankę jis pradėjo žingsniuoti. Kažką pasakojo, kartkartėmis stabtelėdamas ir pažvelgdamas į mane, kad turėčiau progos teisingai susidėlioti akcentus. Arba tiesiog sustodavo atgauti kvapą. Jis buvo susigyvenęs su savo svoriu, teikusio jam deramo laisvumo. Įtampa būtų neinteligentiška ir kvaila. Kūnas iš tiesų tėra dvasios darinys, kurį stimuliuoja alkoholis ir erotika. Judesys – tai tik atgrasaus narsiziškumo proveržis, negana to įspraustas į neestetiškus kostiumo rėmus. Vienintelis tinkamas sportui parėdas – nuogumas, tačiau nuogumo mano dėdė jau senokai atsisakė.
Nuogumas – meno atributas.
Net negalėjau įsivaizduoti savo dėdės nuogo.
Negalėjau įsivaizduoti kaip vaiko jokio kito savo tėvų kartos žmogaus. Mama ir tėtis ir visos tetos ir visi dėdės iš jų pusės galėjo pasakoti, kiek tinkami, apie savo vaikystę, man tai būdavo pasakojimai apie kažin kokius nepažįstamuosius. Kad ir kiek man būtų metų, su savo vyresniaisiais giminėmis visuomet bendrauju kaip vaikas. Vaikystė mūsų neapleidžia, ir vaikystės suaugusieji visuomet išlieka suaugusiaisiais, toks buvo ir tėčio brolis.
Beje, nepamenu, kad jis man kada nors būtų pasakojęs apie savo vaikystę. Gal jam tai atrodė banalu, o gal – pernelyg asmeniška. O galbūt dėdės vaikystė neatitiko jo retorikos, kupinos dviprasmybių, kurias jis drįso narplioti tik kalbėdamas apie kitų fantazijas, pramanus, vaizdinius ar eiles. Dėdė atsiskleisdavo per kitų meną, pats mieliau aprašydamas personažą negu juo tapdamas.
Ar aktorius jam buvo žmogus, tiesiantis tiltą tarp meno ir gyvenimo ir gyvenantis savo susikurtąjį gyvenimą? Ar ne todėl jis rodė man savo draugišką nusivylimą mano trūkumais? Juk niekada nemokėjau derinti savo profesijos iššūkių. Niekada nesugebėjau pakilti iki beprotiško šio žaidimo apsimetinėjimo lygio.
Mano dėdė gyveno aprašymais, nors jo sūnėnas nebuvo jų vertas.
_________________________________________________
Erland Josephson SVE 2
Autoportretas
Egocentriškas dialogas
Mano dėdė lengvai leidosi paveikiamas. Jis globėjiškai paimdavo mane už rankos ir leisdavosi eiti. Jis šnekėdavo, retkarčiais sustodamas ir pasisukdamas į mane, kad galėčiau teisingai sudėlioti akcentus. Arba atsikvėpdavo. Jam patiko jo svoris, jis jį darė atitinkamai neatletišką. Lankstumas buvo šiek tiek neinteligentiška ir kvaila. Kūnas buvo grynai dvasinis dalykas, kurį galėjai stimuliuoti alkoholiu ir erotika. Mankšta buvo tiktai bjauraus narcisizmo apraiška, be to, praktikuojama vilkint neestetiškus kostiumus. Vienintelis priimtinas apdaras užsiiminėjant sportu – nuogumas, bet jis jau seniai buvo apleidęs mano dėdę.
Nuogumas buvo meno reikalas.
Aš net negalėjau įsivaizduoti savo dėdės nuogo.
Aš taip pat negalėjau įsivaizduoti nė vieno iš savo tėvų kartos kaip vaiko. Mama ir tėtis, visi dėdės, tetos ir tetulės galėjo be perstojo pasakoti apie savo vaikystę, bet tai visuomet virsdavo pasakomis apie kažką kitą. Prieš vyresnius giminaičius išlieki vaikas netgi pasenęs. Žmogus per gyvenimą nešasi su savimi savo vaikystę, kurioje suaugusieji visuomet yra suaugusieji ir niekada nėra buvę kitokie.
Taip pat negaliu prisiminti, kad dėdė būtų kada man pasakojęs apie savo vaikystę. Galbūt jis manė, kad ji yra bendražmogiška, galbūt per asmeniška. Galbūt ji buvo per daug neapčiuopiama jo retorikai, kupina dviprasmybių, prie kurių jis geriausiu atveju drįsdavo prisiartinti per kitų fantaziją, išmonę, vaizdinius ir poeziją. Mano dėdė atsiverdavo per kitų meną, jo užduotis buvo aprašyti vaidmenį, o ne atlikti jį.
Ar tuomet jis laikė aktorių tuo, kuris įtempia tilto arką tarp meno ir gyvenimo, tuo, kuris egzistuoja savo paties formoje? Argi ne dėl to jis išspinduliavo švelnų nusivylimą mano neprityrimu? Aš juk niekada negalėjau suderinti savo profesijos matmenų. Aš negalėjau atitikti siaubingų žaidimo reikalavimų.
Mano dėdė gyveno aprašymuose, bet apie sūnėną nebuvo daug ko rašyti.
_________________________________________________
Erland Josephson SVE 3
Autoportretas
Egocentriškas pokalbis
Mano dėdei buvo lengva padaryti įspūdį. Jis paėmė mane globėjiškai už rankos ir ėmė eiti. Dėdė šnekėjo retkarčiais sustodamas ir atsisukdamas į mane, kad galėčiau susidėlioti tai, ką jis atitinkamai pabrėžė. Arba gaudydavo kvapą. Jis puikiai sugyveno su savo svoriu, kuris darė jį prideramai vangų. Veržlumas buvo kažkas neišmintinga ir paika. Kūnas buvo visiškai dvasinis reikalas, kuris galėjo būti stimuliuojamas alkoholiu ir erotika. Mankšta buvo tiktai koktaus narcisizmo apraiška ir persirengėliškumo praktikavimas. Vienintelis tinkamas rūbas sportuojant – nuogybė, tačiau ji jau senokai apleidusi mano dėdę.
Nuogybė buvo meno reikalas.
Aš net neįstengiau įsivaizduoti savo dėdės nuogo.
Negalėjau įsivaizduoti nei ko nors iš mano tėvų kartos kaip vaiko. Mama su tėčiu ir visos tetos su dėdėm galėdavo pasakoti apie savo vaikystę kažin kiek, tos istorijos visada buvo apie ką nors kitą. Žvelgiant į vyresnius giminaičius, tu lieki vaiku net senatvėje. Per visą gyvenimą nešiesi vaikystę su savimi, o joje suaugę ir yra suaugę, ne kas kita.
Beje, negaliu prisiminti savo dėdę pasakojus man kada nors apie savo vaikystę. Galbūt jis manė ją buvus pernelyg savaime suprantamą, o gal per daug asmenišką. Gal ji buvo per blanki jo iškalbai ir kupina daugiaprasmybių, prie kurių jam geriausia būdavo priartėti per kitų prasimanymus, išmones, vaizdinius ir paistalus. Mano dėdė prisipažindavo per kitų kūrybą, jo reikalas buvo nusakyti vaidmenį, bet ne vaidinti jį.
Ar jis tada manė aktorių esant tą, kuris nutiesia tilto skliautą tarp meno ir gyvenimo, tą, kuris gyvena savo paties įvaizdį? Ar tai todėl jis spinduliuodavo draugišką nusivylimą dėl mano nepakankamumo? Aš juk niekada nesugebėjau balansuoti tarp savo darbo užmojų. Aš negalėjau gyventi pagal siaubingą žaidimo užgaidą.
Mano dėdė gyveno pasakojimais, bet apie sūnėną nebuvo labai ko ir papasakoti.
