Meninio vertimo konkursas. SUOMIŲ k. vertimai
Ir vienas, ir kitas konkursantas (-ė) ironišką R. Liksom tekstą suprato teisingai, vertė sąžiningai, nenutoldami nuo originalo ir vengdami drastiškų interpretacijų, atrasdami ir gana taiklių žodžių, ir darnių jų sąskambių. Ypač nudžiugino SUOM 1 pavartotas ir šiandien, galima sakyti, užmirštas žodis žaginys.
Abu konkursantai pagirtini už sumaniai interpretuotus žodžius, kurių tiesioginių atitikmenų rasti sunkiau. Pvz., versdamas ž. pipomainen lakki (g. b. vilnonė kepurėlė, bet siekiant tikslumo, tokio vertimo per maža), SUOM 1 šalia kepurėlės vartoja paaiškinamąjį ž. užsimaukšlinęs, o SUOM 2 – ž. aptempta, bet ir vienas, ir kitas konkursantas šiuo atveju teisus.
Tačiau klaidelių, nelogiškumų yra ir viename, ir kitame tekste. Sunkiau interpretuojamą sakinį: Hän pinnisteli ajatuksissaan maaimankaikkeuden vastarannalla, siellä missä ikuisuuskysymysten kerrotaan pitävän majapaikkaansa<...>, abu konkursantai vis dėlto vertė ir pažodžiui, ir kiek nukrypdami nuo autorės minties: Jis <...> įtemptai mąstė apie visatą kažkur kitame krante, kur gyvena amžinieji klausimai (1), Mintyse jis siekė tolimiausią visatos krantą, kur, kaip tariama, buvoja amžinieji klausimai (2). Ironiškas autorės posakis verstinas laisviau, jokiu būdu ne pažodžiui – juk klausimai visatoje nei buvoja, nei gyvena (ž. buvoja vartoti nepataria ir stilistai). Todėl šį sakinį reikėtų versti per veikėjo santykinį požiūrį ir aną visatos krantą artiesiog visatą interpretuoti kaip vietą, keliančią klausimų apie amžinybę. (Klausimus apie amžinybę arba amžinybės klausimus autorė ir turėjo galvoje.)
Transformacija į veikėjo santykį naudotina ir kitame sakinyje, kurį SUOM 1 išvertė: Tai buvo lengva, nes gyvenimas atrodė paprastas, o vasara tokia lengva (suom. kepeä), juolab kad viename sakinyje du kartus pavartotas ž. lengva). SUOM 2 išvertė teisingai: vasara – nerūpestingas metas. Deja, abu konkursantai padarė panašią klaidelę ir kitame sakinyje: eikä antanut yhdenkään ajatuksen kivuta tajuntaansa, ir abu interpretavo labai panašiai: neleido nė vienai minčiai suktis galvoje (SUOM 1) ir neleisdamas jokiai minčiai prasiskverbti į sąmonę (SUOM 2). Autorės mintį, kad vyras nenorėjo varginti galvos ir neprisileido jokios minties, reikėtų versti paprasčiau, vengiant nenatūralaus neleido.
Pažodžiui SUOM 1 išvertė ir kt. dalykus: saulė ritosi už miško linijos (2 vert. logiškesnis: už girios), išpylusios grindis (SUOM 2 teisesnis: išliejusios).
SUOM 1 teikia stilistiškai negerą latvių gamybos cinkuoti kibirai, kurį SUOM 2 išvertė teisingai latviški cinkuoti kibirai. 2 vertime saulė ir mėnulis rašomi iš didžiosios raidės, tačiau šiuo atveju teisesnis SUOM 1, kuris saulę ir mėnulį rašo iš mažosios, nes tai nėra pavadinimai. Kiek keistokas SUOM 2 pasakymas minklidamas <...> apie skirtumus (galbūt ž. minklidamas padarytas iš ž. minklė; juolab keista priesaga, bet gal tai korektūros klaida), tad šiuo atveju SUOM 1 išradingesnis ir teisesnis: dėliojo <...> skirtumus. Paskutinė teksto frazė pitäneet kattilat kuumina teisingiau išversta SUOM 2 – tebešildė puodus, kurią SUOM 1 rašo: prikaitusios šeimininkams katilus karšto vandens (apie vandenį čia neužsiminta, tad geriau palikti kaip originale – tik puodus).
1 vertimas artimesnis originalui, bet stiliaus klaidų jame daugiau, negu 2 vertime. Antrasis vertimas kiek laisvesnis ir skamba natūraliau.
______________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
SUOM 1
Tuo metu, kai moterys latvių gamybos cinkuotais kibirais nešė betoną į rūsį, vyrai sėdėjo ant ežero kranto ir žiūrėjo į linksmą vandens žaismą. Ežeras bylojo gamtos neklystamumą, ežero pakrašty esanti dumblu, asiūkliais, puplaiškiais ir viksvomis apaugusi liūliuojanti pelkė rodė visa ko laikinumą.Vyras dryžuotomis glaudėmis, virš kurių pūpsojo baltas pilvas, mąstė apie atstumą tarp saulės ir mėnulio. Kaip tai įmanoma, kad Kūčių rytą žmogus tuo pačiu metu gali pamatyti šiauriniame horizonte saulę ir mėnulį, ugnį ir ledą, šviesą ir tamsą? Vyras perbraukė riebaluotą plikę, prie delno prilipęs smėlis liko ant prakaituotos odos, bet jis to nepastebėjo: įtemptai mąstė apie visatą kažkur kitame krante, ten, kur gyvena amžinieji klausimai. Antrasis vyras, apsivilkęs mėlynas sportines kelnes ir užsimaukšlinęs nedidelę kepurę, spoksojo į vandens raibuliavimą ir mintyse dėliojo lydekos ir karšio skirtumus. Jo nuostabai bendrumų buvo daugiau nei skirtumų. Abu turėjo pelekus, uodegas ir akis, kurios visiškai nepriminė žmogaus akių. Trečiasis vyras buvo atletiškas ir visais atžvilgiais gražus, jis tingiai žiovavo ir neleido nė vienai minčiai suktis galvoje. Tai buvo lengva, nes gyvenimas atrodė paprastas, o vasara tokia lengva. Vakare saulė ritosi už miško linijos, danguje išryškėjo miegančios saulės raudonis. Vyrai ramiai pakilo nuo smėlio ir pasuko į savo kiemą; moterys jau buvo išpylusios naujas rūsio grindis, pamelžusios karves, sudžiovusios ant žaginių šieną ir prikaitinusios šeimininkams katilus karšto vandens.
_______________________________________________
Rosa Liksom SUOM 2
BamaLama
Tuo metu, kai moterys latviškuose cinkuotuose kibiruose į rūsį nešiojo betoną, vyrai sėdėjo ežero pakrantėje stebėdami smagų vandens žaismą. Ežeras jiems įrodė, kad gamta neklysta, o anapus jo liulanti pelkė, apžėlusi dumbliais, asiūkliais, puplaiškiais ir viksvomis, priminė, kad viskas praeina. Vyras dryžuotomis glaudėmis ir ant jų nukarusiu dideliu baltu pilvu mąstė apie nuotolį tarp Saulės ir Mėnulio. Kaip gali būti, kad Kūčių rytą ties šiauriniu horizontu vienu metu matosi ir Saulė, ir Mėnulis – ugnis ir ledas, šviesa ir tamsa? Vyras perbraukė blizgančią plikę. Nuo delno byrančios smiltys lipo prie prakaituotos odos, tačiau jis to nepastebėjo. Mintyse jis siekė tolimiausią visatos krantą, kur, kaip tariama, buvoja amžinieji klausimai. Antras vyras mėlynomis sportinėmis kelnėmis ir aptempta kepure spoksojo į vandens raibulius minklidamas apie lydekos ir karšio skirtumus. Jis stebėjosi atradęs daugiau panašumų. Abi žuvys turi pelekus, uodegą ir akis, nė iš tolo nepanašias į žmogaus. Trečiasis, atletiškas gražuolis, tingiai žiovavo neleisdamas jokiai minčiai prasiskverbti į sąmonę. Tam nereikėjo jokių pastangų, nes gyvenimas buvo paprastas, o vasara – nerūpestingas metas. Vakare saulė nusirito už girios, danguje švystelėjo mingančios saulės žara ir vyrai nerangiai pakilo nuo smėlėto kranto gimtojo kiemo link, kur moterys – išliejusios naujas rūsio grindis, pamelžusios karves, paramsčiusios žolynus – tebešildė puodus šeimininkams.
