Meninio vertimo konkursas. KINŲ k. vertimai
Nobelio premijos laureato Gao Xingjian novelių romane You zhi gezi jiao Hong Chunr (Gyveno kartą balandis, vardu Raudonlūpis; 1984) herojų dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, monologai ir dialogai kartu su autoriaus pasakojimu kuria trijų vidurinę mokyklą ką tik baigusių vaikinų ir trijų merginų paveikslus. Šešių veikėjų istorija prasideda 1957 metų vasarą, kada maoistinėje Kinijoje buvo nuslopinta antipartinės kritikos kampanija. Rašytojas lydi savo personažus iki brandaus amžiaus, tačiau jo sulaukia ne visi. Viena pirmųjų išeina Siao Ling, kurios laiškas ir parinktas konkursui „Noriu versti“.
Kadangi kinų kalbos vertimai paskatino ypač aktyvias diskusijas, šiose išvadose bandoma atsakyti į komentatorių dažniausiai keltus klausimus ir pateikti vertintojų nuomonę.
Daug ginčų sukėlė kūrinio pavadinimas. Pavadinimo prasmė paprastai atsiskleidžia perskaičius visą knygą, tačiau galima užbėgti už akių ir pasakyti, kad romane išties veikia balandis, turintis tokį vardą. Karvelius augina vienas veikėjų, o kadangi pulko vadas ant snapo turi raudoną ataugą, šeimininkas jį vadina Hong Chunr – Raudonlūpiu. Kiniškai chunr yra „lūpos“. Tai, be abejo, žinojo visi vertėjai, tačiau dauguma balandį lietuviškai pavadino „Raudonsnapiu“, nors paukščio „snapui“ kinai turi atskirą žodį (kitaip nei, pavyzdžiui, komentaruose paminėtam „straubliui“, kurį kinai vadina tiesiog „dramblio nosimi“ xiangbi). Pavadinimas – vizitinė knygos kortelė, todėl suprantamas vertėjų nerimas, kad ant viršelio atsidūręs „Raudonlūpis“ gali sukelti skaitytojo abejonę. Tačiau šis vardas geriau atitinka originalą, be to, padeda sukurti savotišką intrigą, kurios, matyt, siekė ir pats autorius. Beje, reikia tik pasveikinti tuos dalyvius, kurie, neapsiriboję vieno epizodo vertimu, susirado visą knygos tekstą ir pasidomėjo pavadinimo kilme.
Keblumų sukėlė ir pagrindinės epizodo veikėjos vardo lietuviška transkripcija. Grožinių kinų kalbos tekstų vertėjams reikėtų laikytis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimo „Dėl kinų kalbos skiemenų tarptautinės rašybos lietuviškojo atitikmens“. Pagrindinis nutarimo tikslas – mokslinėje ir informacinėje Lietuvos erdvėje įtvirtinti pinyin kaip norminę kinų kalbos skiemenų perrašą lotyniškais rašmenimis. O populiariajai literatūrai rekomenduojamas lietuviškas transkripcijos atitikmuo priimtas orientuojantis ne į autentišką kinų kalbos tarimą, kurio adekvačiai išreikšti lietuvių kalbos raidynu neįmanoma, o stengiantis išlaikyti kuo glaudesnį ryšį su tarptautine transkripcija, kaip teigia ir pats nutarimo pavadinimas. Todėl lietuviškame atitikmenyje pakeisti tik tie pinyin priebalsiai, kurių lietuvių kalboje nėra, pavyzdžiui, „q“, „w“, „x“, arba priebalsis „r“, kurio tarimas pernelyg nutolęs nuo kiniškojo originalo.
Kalbant apie asmenvardžius, reikėtų turėti omenyje, kad autorių pavardės ir vardai nėra lietuvinami, taigi ir šio kūrinio autorių derėtų pristatyti kaip Gao Xingjian. Tačiau knygos veikėjams galioja kitos taisyklės, todėl herojės vardas, kuris pagal pinyin normą rašomas Xiao Ling, lietuviškame vertime adaptuotinas kaip Siao Ling. Kiniškas nosinis priebalsis lietuviškoje perrašoje turėtų visada išlaikyti pinyin transkripcijos formą „ng“. Šiuo atveju pravartu prisiminti Kinijos krepšininką Yao Ming, kurio vardą lietuviai, remdamiesi lotynišką abėcėlę vartojančių kalbų tradicija, taria „Mingas“, o ne „Minas“, kaip būtų įprasta rusiškojoje transkripcijoje, ilgą laiką veikusioje lietuviškus tekstus. Skirtumas tas, kad Ling yra moteriškas vardas, todėl galūnės lietuviškuose tekstuose prie jo dėti nereikia, ir epizodo pavadinimą turėtume versti „Siao Ling sapnas“ (KIN 3, KIN 9).
Viso iš kitų kalbų į Lietuvos spaudą ateinančio informacijos srauto kontroliuoti neįmanoma, tačiau kad kiniškos pavardės ir po jų einantys vardai sudaro itin glaudų junginį, kuriame dėmenys nekeičiami vietomis ir netrumpinami iki inicialų, žino kiekvienas kinų kalbą mokantis žmogus, taip pat visi konkurso vertėjai. Beje, buvo bandymų abu skiemenis sujungti (KIN 2, KIN 4). Tai nelaikytina klaida, nes išties esama kiniško moteriško vardo Xiaoling, užrašomo tais pačiais hieroglifais. Tačiau vieną savo laišką romane ta pati veikėja pasirašo: „Tavo Ling“ (Ni de Ling), todėl galima drąsiai teigti, kad du skiemenys, kuriais herojė vadinama knygoje, sudaro pavardę ir vardą, o ne vien vardą, ir lietuviškai turėtų būti transkribuojami „Siao Ling“.
Jeigu kyla abejonių dėl žodžio reikšmės, pavyzdžiui, wan arba jiqiang prasmės niuansų, patartina kliautis aiškinamaisiais kinų žodynais. Iš jų sužinome, kad wan gali reikšti ne tik „vakaras“, bet ir plačiąja prasme – „naktis“. Taip pat išsiaiškiname, kad jiqiang, kaip ir jiguanqiang, yra „ginklai, kuriais šaudoma serijomis ir kurie gali būti skirstomi į lengvuosius ir sunkiuosius“. Taigi lietuviškame vertime pateisinamas tiek „automatas“ (KIN 1, KIN 8, KIN 9), tiek „kulkosvaidis“ (KIN 2, KIN 3, KIN 5, KIN 7), kuris lietuviškai paprastai „trata“ (KIN 5) arba „kalena“.
Viename pirmųjų romano epizodų Siao Ling prisimena gavusi naujametį atviruką iš savo gerbėjo, beje, pavėluotą, ir vadina jį henianpian. Tačiau šioje ištraukoje kalbama apie shengdanjie de henianpian. Interaktyvūs straipsniai patvirtina, kad shengdanjie henianpian, taip pat shengdan henianpian ir shengdan hepian,yra „kalėdiniai atvirukai“. Taigi sidabrinės žvaigždės Siao Ling sapne – „kaip iš kalėdinių atvirukų“ (KIN 4, KIN 8, KIN 9).
Cukranendrės auga ir laukuose, ir plantacijose, bet ne soduose, ir ne giriose. Pirmu atveju pavartotas ganzheyuan yra „cukranendrių plantacija“ (KIN 3) arba „cukranendrių laukas“ (KIN 1, KIN 2, KIN 6, KIN 7, KIN 8, KIN 9). Vėliau ganzhe vartojamas su žodžiu lin – „miškas“ (KIN 1, KIN 3, KIN 5), tačiau racionaliai pasielgė ir tie, kurie vertė „cukranendrių tankmė“ (KIN 2, KIN 8) arba tiesiog „cukranendrės“ (KIN 7).
Dangaus spalvą cheng hong tiksliausiai nusakytų vertimas „rausvai oranžinė“, tačiau „oranžiniai rausvas“ (KIN 2), kaip ir „oranžiniai raudonas“ (KIN 7), nėra priimtinas variantas, nes būdo prieveiksmiai, padaryti iš būdvardžio su priesaga „-inis“, nevartotini. Pernelyg supaprastinta atrodo ir „oranžinė“ (KIN 1) arba „skaisčiai raudona“ (KIN 9) spalva.
Žodžių junginys kao zai huai li sutinkamas įvairiausiame kontekste ir gali reikšti tiek „būti kažkieno glėbyje“, tiek „atsiremti į kažkieno krūtinę“. Čia kao zai ni huai li tiktų versti „prisiglaudžiau prie tavęs“, „glaudžiausi tavo glėby“, tačiau „susmukti glėbyje“ (KIN 7) arba „kaboti glėby“ (KIN 3) kuria kiek kitokį įvaizdį.
Dvigubą kinišką hei ji le hei ji le kai kuriuose tekstuose sėkmingai paįvairino lietuviškas posakis „nors pirštu į akį durk“ (KIN 4) arba „nors į akį durk“ (KIN 1).
Duiwu kiniškai reiškia tiek „kariuomenė“ (KIN 1), tiek „organizuotas kolektyvas“, todėl teisūs buvo visi, kurie siūlė „būrius“ (KIN 2), „būrį“ (KIN 6, KIN 7), „mūsiškių būrį“ (KIN 4), „savus“ (KIN 9). Tačiau women yao zhao duiwu qu nereiškia nei „dalinio, su kuriuo galėtume pasitraukti“ (KIN 5), nei juo labiau „turime saugotis priešo ir eiti“ (KIN 8).
Kinų kalbos veiksmažodis yun gali būti verčiamas ir „apalpau“, ir „man apsisuko galva“, bet čia jis pavartotas su papildomąja tarinio dalimi le guo qu, nurodančia normalią būseną visiškai pakeičiantį rezultatą, todėl pasirinkimas susiaurėja iki „apalpau“ (KIN 1, KIN 4, KIN 5, KIN 7, KIN 8, KIN 9), „netekau sąmonės“ (KIN 6).
Ni shuo shi ma – frazė, vartojama tikintis pritarimo ir reiškianti „juk taip?“, „ar ne?“, „tiesa?“. Tačiau šiame kontekste labiau tiktų vertimas „juk žinai“ („juk žinai, kad negailėčiau savęs“), kuris neardytų lietuviško teksto tėkmės.
Taigi jeigu konkursui pateiktus tekstus reitinguotume pagal originalo ir vertimo atitikimą, geriausiu variantu laikytinas KIN 1, nes jame pasitaikantys netikslumai smulkūs ir nereikšmingi. Galima būtų ginčytis nebent dėl konkursanto (-ės) pasirinktos „oranžinės“ dangaus spalvos, kuri originale turi didesnę atspalvių paletę.
Antra vieta tektų KIN 4, KIN 6 ir KIN 7. Juose netikslumų daugiau, kai kurie veikia bendrą teksto nuotaiką, pavyzdžiui, „negeras sapnas“ (KIN 4) arba „baugus sapnas“ (KIN 7) vietoj „baisus“ (kiniškai – kepa de, kur ke visada pabrėžia ir sustiprina po jo einantį skiemenį); „vaikštinėjome“ (KIN 4) vietoj „kirtome“ arba „ėjome per“ (chuanxing); „visa padangė“ (KIN 6) vietoj „pusė dangaus“ (banbian tian). Be to, perskaičius KIN 6 sakinį: „jei kada nors mudviejų gyvybes reikėtų paaukoti tėvynės vardan, tu be menkiausios abejonės taip ir padarytum“, susidaro klaidingas įspūdis, kad herojės mylimasis pasirengęs paaukoti abiejųgyvybes. KIN 7 tekste pavadinimas išverstas „Tik balandis vadinas raudonsnapis“ (KIN 7), nors originale pavartotas skiemens zhi hieroglifas reiškia klasifikatorių paukščiams skaičiuoti, o ne prieveiksmį „tik“.
Trečią vietą galima būtų skirti KIN 2, ketvirtoje rikiuojasi KIN 3 ir KIN 9, o penktoje – KIN 5 ir KIN 8, nes čia pasitaiko rimtesnių klaidelių. Pavyzdžiui, KIN 5 tekste frazės: „skleisti tylų, uodo zvimbimą primenantį garsą“ arba „tavo mesta granata, nužudžiusi priešus“, nutolsta nuo originalo ir yra vargiai pateisinamos, o KIN 8 vertime apskritai pernelyg laisvai elgtasi su originalu, todėl netikslumų daugiausia iš visų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kinų kalbos žinių pakanka visiems dalyviams, tačiau lietuviškuose tekstuose pasitaikė ne visai sklandžių vietų ir tokių rašybos klaidų kaip „įrėmės“ (KIN 3). Todėl galutinį verdiktą dėl nugalėtojo tikriausiai turėtų skelbti ne kinų kalbos specialistai, o nesuinteresuoti skaitytojai, galintys paliudyti lietuviško teksto kokybę.
Vytis Silius
Dalia Švambarytė
Vilniaus universiteto Orientalistikos centras
__________________________________________________________
ORIGINALAS
高行健：有只鸽子叫红唇儿
肖玲的梦
亲爱的，昨晚，我做了一个可怕的梦。让我原原本本把这个梦告诉
你。我现在在给你写信时心还在跳。我梦见我们去巴西。真怪，怎么会去
巴西？巴西的甘蔗园里，就你和我，天是橙红色的，缀满了银色的星星。
我从来没有见过橙红色的天空。我小时候见过失火，半边天烧红了，很可
怕。但我梦中这橙红色的天空却美丽极了！银色的星星圣诞节的贺年片上
有过。星星就应该是银色的，还会发出叮叮的响声，你说是吗？你拉着我
的手，我们在甘蔗林里穿行。天气炎热，我走不动了，累极了，便靠在你
怀里，你吻了我……突然，听见了枪声，敌人来了，你拉着我跑。跑啊，
跑啊，机枪在扫射，四面八方都是敌人。你把我按在地下，我们屏住呼
吸，子弹嗖嗖地从我们头上飞过。天快黑了，星星都不见了，后来就黑极
了黑极了，我们还出不了林子。你说：“你待着，我探路去。”我不让你
走，我怕。你说：“我们不能待在这里等死，我们要找队伍去。”你叫我
留下。你刚走，我听见手榴弹炸响了，我知道是你拉响了手榴弹，把敌人
引过去，好让我脱身。我哭了，哭得晕了过去，后来就醒了。
你说这是不是一个奇怪的梦？我相信，如果祖国遇到需要我们为她去
牺牲的时候，你会毫不犹豫地这样做。我也不会落在你后面，我也不会吝
惜我自己，你说是吗？
你真好，我真爱你！
你的
VERTIMAI
Gao Xingjian: „Balandis, vardu Raudonsnapis“ KIN 1 GERIAUSIAS VERTIMAS
Siao Linos sapnas
Mano mielas, vakar naktį sapnavau baisų sapną. Leisk man jį visą visutėlį perpasakoti tau. Rašau laišką, o širdis tebespurda iš susijaudinimo. Sapnavau, kad keliaujame į Braziliją. Keista, ir ko gi mums ten prireikė? Stovim mudu, tik tu ir aš, Brazilijos cukranendrių lauke, dangus oranžinės spalvos, visas prismaigstytas sidabrinių žvaigždučių. Niekad nemačiau, kad dangus būtų oranžinis. Teko vaikystėje stebėti gaisrą: pusė dangaus skliauto plieskė raudoniu, atrodė kraupiai. Bet oranžinis mano sapno dangus buvo tiesiog žavingas! O sidabrinių žvaigždžių pasitaiko ant kalėdinių atvirukų. Man rodos, žvaigždės ir yra sidabro spalvos, dar kartais gali skimbčiot: „dzin dzilin“ – argi ne taip? Tu laikei mane už rankos, ir mudu brovėmės per cukranendrių mišką. Oras nežmoniškai įkaito, aš nebegalėjau pajudėt iš nuovargio, atsirėmiau tau į krūtinę, tu mane pabučiavai... Ir staiga: pokšt, šūvis, priešai artėja, tu pasileidai bėgti, tempdamas mane paskui save. Bėk, bėk, į mus šaudo automatais, visur visur vien priešai. Prispaudei mane prie žemės, sulaikėme kvapą, kulkos zvimbdamos švilpė virš mūsų galvų. Veikiai sutemo, žvaigždžių nebesimatė, paskui: tamsa, nors į akį durk, o mes vis nerandam išėjimo iš miško. Tu pasakei: „Palauk, aš einu išžvalgyti kelio.“ Nepaleidau tavęs, bijojau. Tuomet tarei: „Negalim stovėti čia, laukdami mirties, reikia rasti kariuomenę.“ Liepei man pasilikti. Išėjai, ir po akimirkos išgirdau sprogstant granatą, žinojau: tai tu ištraukei granatos žiedą – kad nuviliotum priešus, kad aš galėčiau pabėgti. Pravirkau, verkiau, kol apalpau, o paskui nubudau.
Argi ne keistas sapnas, ką manai? Tikiu, kad nedvejodamas pasiaukotum dėl tėvynės, jei jai to prireiktų. Ir aš, ir aš nuo tavęs nieku gyvu neatsilikčiau, nepagailėčiau savęs, juk taip?
Tu nuostabus, myliu tave!
Tavo,
____________________________________________________
Gao Xingjian. Karvelis vardu Raudonlūpis. KIN 2
Siaoling sapnas
Mielasis, praėjusią naktį regėjau baisų sapną. Leisk man jį tau tiksliai atpasakoti... Rašau tau, o širdis dar vis tebesidaužo... Mano sapne mes vykom į Braziliją. Kaip keista... Ko mums į tą Braziliją?... O ten, cukranendrių lauke – tik tu ir aš. Ir oranžiniai rausvas dangus, prismaigstytas sidabro žvaigždžių. Niekuomet nebuvau regėjusi oranžiniai rausvo dangaus. Vaikystėje mačiau gaisrą. Pusė padangės liepsnojo raudoniu. Buvo labai baisu. Tačiau mano sapno oranžiniai rausvas dangus gi buvo nepaprasto grožio! Sidabrinės žvaigždės – kaip iš to kalėdinio atviruko. Žvaigždės ir turi būti sidabro spalvos... Ir dar tilindžiuoti. Argi ne taip? Tu vedei mane už rankos. Mes skynėmės kelią per cukranendrių tankmę. Svilino karštis, nebegalėjau paeit, pavargau... Tuomet glaudžiaus prie tavęs, o tu mane bučiavai... Tik staiga išgirdome šūvius. Artinosi priešai. Kabinausi į tave, ir mes bėgome, bėgome... Aidėjo kulkosvaidžio pyškėjimas... Aplink – vien priešai. Tu prispaudei mane prie žemės. Gulėjom, sulaikę kvapą, o virš galvų švilpdamos lėkė kulkos. Dangus tuoj pat ėmė temti, pasislėpė žvaigždės, ir galiausiai stojo tamsa. O mes vis dar toje tankmėje... Tu tarei: „Lik čia, o aš eisiu ieškoti kelio“. Neleidau tau eiti. Bijojau. Sakei: „Negalim čia likti ir laukti mirties. Privalom surasti kovotojų būrius“. Liepei man likt. Vos tau dingus, išgirdau granatos sprogimą. Žinojau, kad tai tavo darbas. Tu nukreipei priešo dėmesį, kad aš išsigelbėčiau... Aš verkiau. Verkiau iki alpulio... Galiausiai pabudau.
Argi nekeistas šis sapnas?... Tikiu, kad jei reikėtų pasiaukot dėl tėvynės, tu nedvejodamas taip ir pasielgtum. O aš tavęs nepalikčiau. Ir negailėčiau savęs... Argi ne taip?
Tu toks geras. Ir aš tave taip myliu!...
Tavoji
_______________________________________________________
Gao Singdzian: Buvo balandis vardu Raudonsnapis KIN 3
Siao Ling sapnas
Mielasis, praėjusią naktį sapnavau bauginantį sapną. Leisk man papasakoti šį sapną nuo pačios pradžios iki galo. Net ir dabar, kai rašau tau, mano širdis vis dar daužosi. Sapne mes keliavome į Braziliją. Išties keista, juk kaip mes galėtume nukeliauti į Braziliją? Brazilijos cukranendrių plantacijoje tik tu ir aš, o dangus toks raudonai oranžinis, visas nusėtas sidabrinėmis žvaigždėmis. Aš niekada anksčiau nesu regėjusi raudonai oranžinio dangaus. Kartą, kai buvau mažytė, stebėjau gaisrą. Pusė dangaus buvo įkaitę iki raudonumo, kaip buvo baisu. Tačiau mano sapne raudonai oranžinis dangus buvo be galo gražus! Sidabrinės žvaigždės atrodė tarsi Kalėdinėje Naujųjų metų atvirutėje. Taip, žvaigždės tikrai buvo sidabro spalvos ir dar jos skambėjo „din“, „din“, na pasakyk, argi gali taip būti? Tu traukei mane už rankos ir mudu įrėmės cukranendrių mišku. Oras pasidarė svilinančiai karštas, aš sustojau, mirtinai pavargusi tiesiog kabojau tavo glėby, tu mane bučiavai... Staiga, pasigirdo šūviai, pasirodė priešai, o tu tempei mane bėgti. Mudu bėgom bėgom, o kulkosvaidžiais į visas keturias puses šaudė priešai. Tu prispaudei mane prie žemės, mes sulaikėme kvapą, o kulkos švilpdamos lakstė mudviem virš galvų. Greit sutemo, nebuvo matyt nė žvaigždelės, paskui pasidarė tamsu, tamsu, o mes dar nebuvome išėję iš miško. Tu pasakei:
– Lauk čia, aš paieškosiu kelio. – Aš neleidau tau eiti, aš bijojau. Tu sakei:
– Mes negalime čia laukti mirties, turime eiti surasti karius. – Manęs prašei pasilikti.
Vos tik išėjai išgirdau sprogimą, aš žinojau, kad tai tu susprogdinai granatą, norėdamas priversti priešus atsitraukti ir suteikdamas man progą pabėgti. Aš verkiau, raudojau kol nuo verksmo man apsisuko galva, o paskui pabudau.
Na sakyk, nejaugi šis sapnas nėra keistas? Aš tikiu, jeigu tuo metu, kai Tėvynei mūsų prireiktų, kad mes dėl jos pasiaukotume, tu nė trupučio neabejodamas, taip pasielgtum. Aš taip pat negalėčiau slėptis tau už nugaros, aš taip pat savęs negailėčiau, tiesa?
Tu išties esi geras, aš tikrai tave myliu!
Tavo
______________________________________________________________
Iš Gao Xingjian knygos „Balandis, vardu Raudonsnapis“ KIN 4
Xiaoling sapnas
Brangusis,
Vakar naktį sapnavau negerą sapną. Tau leidus, dabar jį visą ir papasakosiu. Sėdau rašyti laiško, o širdis iki šiol nesiliauja blaškytis. Sapnavau, kad abu važiavome į Braziliją. Keisčiau ir būti negali, ko ten belstis į tą Braziliją? Brazilijoje mus mačiau cukranendrių giraitėje. Rausvo apelsino spalva nusidažęs dangus buvo nusėtas sidabrinėmis žvaigždėmis. Niekada gyvenime nesu regėjusi rausvo apelsino spalvos dangaus. Kartą vaikystėje teko matyti gaisrą, tuomet pusė dangaus skendo liepsnose. Šiurpus vaizdas. Tačiau sapne regėtas rausvo apelsino spalvos dangus buvo nepaprastai gražus! Sidabrinės žvaigždutės atrodė kaip iš kalėdinio atviruko. Tokios ir turėtų būti žvaigždės. Sidabrinės. Be to, jos galėtų din-dilin kaip varpeliai skambėti, ar ne?
Tvirtai suspaudęs laikei mano ranką ir mes vaikštinėjome po cukranendrių giraitę. Buvo karšta, aš vos judėjau, jaučiausi be galo pavargusi. Įsikniaubiau tau į krūtinę ir tu mane pabučiavai...
Staiga pasigirdo šūvis, artinosi priešai. Nepaleisdamas mano rankos, pradėjai bėgti. Mes bėgome, bėgome, o šūviai nesiliovė. Kur bepažvelgsi – visur pilna priešų. Prispaudei mane prie žemės, abu sulaikėme kvėpavimą, o kulkos viena po kitos zvimbė ir zvimbė mums pro ausis. Sparčiai temo, jau nė vienos žvaigždelės danguje nebeliko. Kuo tolyn, tuo tamsyn, nors pirštu į akį durk, o mes vis dar toje pačioje giraitėje. Tu man sakai: „Palauk čia, aš eisiu, surasiu kelią.“ Neleidžiu tau eiti, bijau. Tu sakai: „Negalime čia sėdėti ir laukti mirties, reikia mūsiškių būrį surasti.“ Liepei man likti. Neilgai trukus po to, kai išėjai, pasigirdo rankinės granatos sprogimas, ir aš žinojau, kad tai tu ją susprogdinai. Tam, kad priešas atsitrauktų. Tam, kad mane išgelbėtum. Pradėjau verkti, beverkdama nualpau ir... prabudau.
Koks keistas sapnas, ar ne? Esu tikra, kad jeigu ateitų tokie laikai, kai tėvynei prireiktų mūsų aukos, tu be menkiausios dvejonės pasiaukotum. Patikėk, aš irgi nuo tavęs neatsilikčiau, aš irgi savęs nepagailėčiau.
Esi tikrai geras žmogus ir aš labai tave myliu!
Tavoji
___________________________________________________________
Gao Xingjian: Balandis, vardu Raudonsnapis KIN 5
Xiao Ling sapnas
Mylimasis, vakar man prisisapnavo baisus sapnas. Bet leisk tau viską papasakoti nuo pradžių. Net ir dabar, rašant tau šį laišką, mano širdis nenustoja smarkiai plakusi. Taigi, sapnavau, jog mes nuvykome į Braziliją. Keista juk, kaip galėjome nuvykti į Braziliją? Brazilijoje, cukranendrių sode, tik aš ir tu, dangus gelsvai raudonas, nusėtas sidabro žvaigždėm. Niekada neregėjau gelsvai raudono dangaus. Vaikystėje mačiau gaisrą, pusė dangaus degė raudoniu, buvo baisu. Tačiau sapne matytas raudonas dangus buvo be galo gražus! Sidabro žvaigždės tarsi iš kalėdinio ar naujametinio atviruko. Žvaigždės juk turi būti sidabro spalvos ir skleisti tylų, uodo zvimbimą primenantį garsą, ar ne? Paėmei mane už rankos ir mes patraukėm cukranendrių giraitės pakraščio link. Oras tvoskė karščiu, nebegalėjau pajudėti, kamavo mirtinas nuovargis, atsirėmiau tau į krūtinę, pabučiavai mane... Staiga pasigirdo šūviai, pasirodė priešai, tu pastūmei mane bėgti. Bėgome ir bėgome, tratėjo kulkosvaidžiai, galiausiai iš visų pusių likome apsupti priešų. Prispaudei mane prie žemės, sulaikėm kvėpavimą, kulkos skriejo mums virš galvų. Dangus greit sutemo, nebesimatė žvaigždžių, viskas pajuodo, nebematėme miško. Tarei: „Pasilik čia, aš pabandysiu rasti kelią.“ Tačiau neleidau tau nueiti, bijojau. Tu tarei: „Mes negalime čia likti ir laukti mirties, turime ieškoti dalinio, su kuriuo galėtume pasitraukti.“ Liepei man pasilikti. Vos tik tau nuėjus išgirdau granatos sprogimą, žinojau, kad tai tavo mesta granata, nužudžiusi priešus, išgelbėjusi mane. Aš pravirkau ir verkiau tol, kol apalpau, galiausiai pabudau.
Pasakyk man, ar ne keistas sapnas? Žinau, jei reikėtų pasiaukoti tėvynės labui, tu nedvejodamas tai padarytum. Aš taip pat nesislėpčiau tau už nugaros, nebandyčiau gailėtis savęs, ar ne?
Tu išties nuostabus, aš myliu tave!
____________________________________________________________
Gao Xingjian: Vienas karvelis, vardu Raudonlūpis KIN 6
Siao Lingos sapnas
Brangusis, vakar naktį sapnavau baisų sapną. Leisk man tau papasakoti jį visą nuo pradžios iki galo. Dar ir dabar, kai rašau šį laišką, daužosi širdis. Sapnavau, kad mudu nuvažiavome į Braziliją. Taip keista, kodėl į Braziliją? Cukranendrių lauke tik tu ir aš, dangus raudonai oranžinis, pilnas nusėtas sidabro spalvos žvaigždžių. Iki tol niekad nebuvau regėjusi raudonai oranžinio dangaus. Vaikystėje mačiau gaisrą: visa padangė degė raudoniu, buvo labai baisu. Bet štai sapne tas dangus atrodė nepaprastai gražiai! Sidabraspalvių žvaigždelių būdavo kalėdiniuose atvirukuose. Jos juk sidabro spalvos, ir dar skambėdavo, ar ne? Tu laikei mane už rankos, ir mes brovėmės per cukranendrių lauką. Buvo labai tvanku. Aš jau nebepaėjau iš nuovargio, tad atsirėmiau tau į krūtinę, ir tu mane pabučiavai... Tik staiga pasigirdo šūviai, pasirodė priešai, ir tu, nutvėręs mane už rankos, pasileidai bėgti. Mes vis bėgom, bėgom, o jie vis šaudė, šaudė. Iš visų pusių priešai. Tu prispaudei mane prie žemės, mes sulaikėme kvapą, ir kulkos prašvilpė virš mudviejų galvų. Ėmė temti, žvaigždės išnyko. Paskui darėsi tamsu, neapsakomai tamsu, o mes vis niekaip negalėjome ištrūkti iš to lauko. Tu tarei: „Palauk manęs čia. Aš eisiu paieškoti kelio“. Aš tavęs neišleidau. Bijojau. Tu atsakei: „Negalime čia likti tol, kol žūsim. Mums reikia surasti būrį“. Tu liepei man pasilikti. Vos tau išėjus, tuoj išgirdau granatos sprogimą. Supratau, kad tai tu ją susprogdinai. Atbaidei priešus ir taip išgelbėjai mane. Aš pravirkau, verkiau tol, kol netekau sąmonės, o tada nubudau.
Sakyk, nejau nekeistas šitas sapnas? Tikiu, jog jei kada nors mudviejų gyvybes reikėtų paaukoti tėvynės vardan, tu be menkiausios abejonės taip ir padarytum. Aš irgi nesitraukčiau tavo užnugarin, negailėčiau savęs, sakyk, juk taip?
Tu toks geras, aš taip tave myliu !
Tavo
______________________________________________________________
Gao Xing Jian： Tik balandis vadinas raudonsnapis KIN 7
Xiao Ling sapnas
Brangusis,
vakar vakare sapnavau baugų sapną. Nuo pat pradžių iki galo tau jį papasakosiu.
Netgi dabar, kai rašau tau laišką, širdis vis dar daužos. Susapnavau, kad vykstame į Braziliją. Na ir keista, kaip galime vykti į Braziliją? Brazilijos cukranendrių lauke tik tu ir aš, dangus oranžiniai raudonas, prismaigstytas sidabrinių žvaigdžių. Niekad neregėjau oranžiniai raudonos padangės. Vaikystėje mačiau gaisrą, pusė dangaus degė raudonai. Baisu. Bet šis sapne regėtas dangus neišpasakytai gražus! O sidabrinės žvaigždės kaip iš kalėdinio naujamečio atviruko. Žvaigždės ir turi būt sidabrinės, dar skleisti garsą „ding ding“, ar ne? Tu vedies mane už rankos, einame pro cukranendres. Siaubingai karšta, aš nebepaeinu, baisiai nuvargau, susmukau tavo glėbyje, tu pabučiavai mane... Netikėtai pasigirdo šūvis, pasirodė priešai, laikydamas mane pasileidai bėgti. Bėgom bėgom, šaudė kulkosvaidžiai, kur bepasisuksi – priešai. Prispaudei mane prie žemės, užniaužėm kvėpavimą, virš mūsų galvų zvimbdamos lėkė kulkos. Sutemo, nebematyti žvaigždžių, dar kiek ir buvo tamsu nors pirštu durk, o mes dar neišėjom iš to lauko. Tu sakai: „Pasilik, aš leisiuos ieškoti kelio.“ Neleidžiu tau eiti, bijau. Tu sakai: „Negalime likti čia ir laukt mirties, mums reikia ieškoti būrio.“ Liepei man likti. Vos išėjai, išgirdau granatos sprogimą, žinau, kad tai tu ją susprogdinai, atitraukei priešų dėmesį, kad aš pasprukčiau. Verkiau, verkiau taip, kad net apalpau. Paskui nubudau.
Sakyk, negi ne keistas sapnas? Aš tikiu, jei nutiks taip, kad prireiks aukotis dėl tėvynės, tu be menkiausios abejonės taip padarysi. Aš irgi neatsilikčiau, irgi negailėčiau savęs, sakyk, ar ne taip?
Tu išties geras, tikrai tave myliu！
Tavo
______________________________________________________________
Gao Singdzianis “Karvelis, pavadintas Raudonuoju Snapu” KIN 8
Siao Lingės sapnas
Brangusis, vakar naktį susapnavau siaubingą sapną. Nors berašant tau laišką man iš naujo širdis daužosi, šį sapną nuodugniai tau papasakosiu.
Sapne regėjau mus Brazilijoje. Negaliu patikėti, kaipgi mes galėtume atsidurti Brazilijoje? Tik tu ir aš braziliškame cukranendrių lauke, dangus – raudonai oranžinis, išpuoštas sidabrinėmis žvaigždėmis. Dar niekuomet nesu mačiusi tokios raudonai oranžinės padangės. Būdama maža, mačiau gaisrą. Tai buvo siaubinga: pusė paskliautės raudonavo nuo liepsnų. Tačiau sapne tas oranžinis raudonis danguje buvo nepaprastai gražus, žvaigždės – kaip iš kalėdinio atviruko. Kaip manai, ar neturėtų girdėtis din dilin, juk žvaigždės sidabrinės? Laikei mane už rankos, kol brovėmės per cukranendrių tankmę. Alinanti vasaros kaitra. Nebegalėjau pajudėti, bejėgė palinkau tau į glėbį ir tu mane pabučiavai… Staiga pasigirdo šūviai, priešas pasirodė. Laikydamas mane bėgai, vis bėgai, vis bėgai… Kur bepasisuktum – priešai, šaudė automatai. Prispaudei mane prie žemės, tik sulaikiau kvėpavimą – kulka zvimbdama praskriejo virš galvos. Mes dar neišėję iš tankmės, o tuoj sutems ir pranyks žvaigždės, ir iškart taps labai tamsu, labai. Pasakei: „Pabūk čia, aš paieškosiu kelio.“ Bijojau, neleidau tau eiti. Tarei: „Negalime likti, laukdami mirsime; turime saugotis priešo ir eiti.“ Palikai mane. Tik tau išėjus, sprogo rankinė granata: žinojau, jog tai tu, paleidęs granatą, nukovei priešą, tokiu būdu leisdamas man pasprukti. Atsibudau tada, kai sapne pravirkusi galop nualpau.
Pasakyk, argi ne keistas sapnas? Aš įsitikinusi: prireikus pasiaukoti už tėvynę, nedvejodamas pasielgtum taip pat. Aš taip pat savęs nepagailėčiau, nelikčiau tavo užnugary, ar ne?
Tu toks geras, aš labai tave myliu!
Tavo
____________________________________________________________
Gao Xingjian. Toks balandis, vardu Raudonsnapis KIN 9
Siao Ling sapnas
Mielasis, vakar sapnavau baisų sapną. Leisk man tą sapną visą nuo pradžių papasakoti. Tau laišką berašant širdis vis dar daužosi. Sapnavau, kad nuvykome į Braziliją. Išties keista, kaip galėtume ten vykti? Brazilijos cukranendrių laukas, jame tik tu ir aš, dangus skaisčiai raudonas, pilnas prisagstytas sidabrinių žvaigždžių. Niekada anksčiau tokio raudonumo dangaus nesu mačiusi. Vaikystėje stebėjau įsiplieskiant gaisrą, net oras iki raudonumo buvo įkaitęs, labai baisu. O sapne tas skaisčiai raudonas dangus šitoks gražus! Sidabrinės žvaigždės kaip Kalėdiniuose atvirukuose. Sakyk, jos juk būtinai turi būti sidabrinės ir dar skimbčioti, ar ne? Tu suėmęs mano ranką ir mudu braunamės pro cukranendrių girią. Toks svilinantis karštis, aš jau nebegaliu eiti, šitaip pavargau ir tik įsikniaubiau į tavo glėbį, tu pabučiavai mane... Staiga išgirdome šūvius ir išvydome artėjančius priešo karius. Tempdamas mane leidaisi bėgti. Bėgam bėgam, automatai plieskia, visur aplink vien priešai. Prispaudei mane prie žemės, sulaikėme kvėpavimą, kulkos tik švilpia virš galvų. Greitai sutemo, dingo visos žvaigždės, tada šitaip tamsu pasidarė, šitaip tamsu, o mes vis dar negalime išeiti iš girios. Sakai: „Tu palauk, o aš eisiu žvalgyti kelio“. Neleidžiu tavęs, bijau. Sakai: „Negalime likti čia ir laukti mirties. Turime eiti ieškoti savų.“ Liepei man pasilikti. Kai tik nuėjai, išgirdau kaip sprogo granata, žinojau, kad tai tu ją paleidai, jog nuviliotum priešus ir aš galėčiau pasprukti. Pravirkau, taip raudojau, kad nualpau, paskui iškart pabudau.
Sakyk, argi tai ne keistas sapnas? Aš tikiu, jeigu atsitiktų taip, kad reiktų mums už tėvynę pasiaukoti, tu be jokių abejonių taip ir padarytum. Sakyk, aš juk irgi nuo tavęs neatsilikčiau, irgi negailėčiau savęs, ar ne?
Tu toks puikus žmogus, aš taip tave myliu!
Tavo
