Meninio vertimo konkursas. ITALŲ k. vertimai

Komentaras vertimams iš italų kalbos

Pirmoji pastaba ir didžiausias priekaištas – konkursantai (-ės), regis, žiūrėjo tik į šią ištrauką, nepasidomėdami, iš kur ji, kokios buvo jos (o ir visos knygos) atsiradimo aplinkybės, novelės visuma, gyvenimas to meto Italijoje (6-7 dešimtmetis), nematė neorealizmo filmų, nė parodijų apie Fantocį. Visi konkursantai neabejotinai moka italų ir lietuvių kalbas, tačiau ne visada pajunta originalo kalbos niuansus ir neranda jiems atitikmens lietuvių kalboje. Iš visų vertimų būtų galima sukirpti vieną neblogą, bet negalėčiau kurio nors išskirti. Visuose yra klaidų, kalbos jausmo, gyvenimo patirties stokos (natūralu, nes juk jie tikriausiai – jauni šiuolaikiški žmonės, ko gero, dar studentai). Ir kas jiems šešto dešimtmečio pramoninis šiaurinės Italijos miestas, į kurio atgimstančias gamyklas iš kaimų suvažiuoja darbininkai, tikėdamiesi prasigyventi. Tuščia viltis, mieste jie ieško pažįstamų ženklų – gamtos – ir tik ją supranta. Todėl jiems svetimų nemato neonų, iškabų ir kitų miesto grožybių. Knygos, iš kurios yra šios novelės ištrauka, paantraštė yra „Metų laikai mieste“. Manau, klysta komentuotoja, teigianti, kad Markovaldas yra „tobulas miestietis“ – priešingai, jis yra visiškas kaimietis, „pirma karta nuo žagrės“, bandantis pritapti mieste.

Perkaičiau komentarus. Daug ginčytasi dėl juodadarbio, parankinio ir panašiai. Manovale etimologiškai reiškia „dirbantis rankomis, ypač statybose, kur paduoda plytas, maišo skiedinį ir kitus darbus, kuriuos jam nurodo“. Taigi, ne tas, kuris mąsto ir sprendžia, o tas, kuris vykdo. Ne meistras, o pameistrys. Žodis be atspalvio, tiesiog konstatuojantis žmogaus darbą. Todėl darbininkas būtų viena iš vertimo galimybių, nes juk ir kalbama apie žmogų, dirbantį kažkokioje gamykloje.

Tuo tarpu uomo di fatica versčiau pagal platesnį kontekstą, itališkai tas žodis be atspalvio, konstatuojantis darbo pobūdį – fizinį darbą. Tarkim, sakinys galėtų skambėti „... kur plušo ką palieptas...“, nežinau, reikėtų dar pagalvoti. Šiaip Calvino tekstas persmelktas švelnios meilės (su ironijos šešėliu) savo veikėjui, deja, nė viename vertime to nejusti.

Dar buvo daug svarstymų dėl to žemės ruožo, kuriame išdygo grybai. Kadangi tai yra alėja, taigi, medžiais apsodinta gatvė, galėtume sakyti „medžiais apsodintame gatvės ruože“ ar panašiai, nežinau, bet gal geriau, nei tokios keistenybės, kaip „miesto prospekto gėlynas“, „miesto gatvės gėlių lysvė“.

Tiesa, dėl tiek kalbų sukėlusių „jautriųjų sielų“. Gal būtų gražiau „..kuriuos pastebi tik nedaugelis jautriųjų, kaip tie, kuriems nuo šieno užgula nosis ir čiaudi įkvėpę svetimšalių žiedadulkių“. Nes čia kalba apie fiziškai jautrius žmones, ne sielas.

Dėl occhio poco adatto – „To Markovaldo akys netiko gyvenimui mieste...“.

Aš visus 8 konkursantus pagirčiau už drąsą ir pastangas, nes užduotis buvo tikrai sunki, ir palinkėčiau dirbti toliau, gilintis ne tik į tekstą, bet ir į kontekstą.

Noriu pabrėžti, kad tai ne kritika, o tik mano mintys. Nes vertimas yra labai subjektyvus dalykas...

Inga Tuliševskaitė

_________________

Iš tiesų verčiant reikėjo atsižvelgti ir socialinį šio kūrinio rašymo aspektą bei pasigilinti į laikmetį. Be to, I. Calvino kūrinius (ypač ankstyvuosius romanus) persmelkia pasakų stilistika, todėl dažnai rodosi, kad jį versti ir lengva, ir malonu. Deja, jo klausa muzikali, stilius mocartiškas, o visi žodžiai itin apgalvotai parinkti, todėl verčiant reikia dažnai pasukti galvą ieškant optimalaus varianto. Tas mocartiškas lengvumas daugelį konkursantų ir „apgavo“. Užuot gilinęsi į švelnia ironija atmiešto teksto visumą, konkursantai ėmė diskutuoti apie problemines teksto vietas, išleidę iš akių bendrą vertimo dalių dermę ir tikslumą.

Dar viena pastaba: i raffreddati del fieno aš geriau versčiau „nedaugelis jautriųjų, kaip tie, kurie nuo šieno sloguoja ir čiaudi įkvėpę svetimšalių žiedadulkių“, tačiau tai tik mano subjektyvus vertinimas.

Linas Rybelis

________________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Italo Calvino IT 1
Grybai mieste

             Vėjas, iš toli atkeliaujantis į miestą, jam atneša nepaprastų dovanų, kurias pastebi tik nedaug jautrios sielos žmonių, pavyzdžiui, sergantieji šienlige, kurie čiaudi nuo svetimų kraštų gėlių žiedadulkių.
             Vieną dieną į miesto prospekto gėlyną nežinia iš kur vėjo gūsis atnešė sporų ir ten ėmė dygti grybai. Niekas be juodadarbio Markovaldo, kuris būtent ten kas rytą laukdavo tramvajaus, to nepastebėjo.
             Šito Markovaldo akys nebuvo pratusios prie miesto gyvenimo: plakatai, šviesoforai, vitrinos, šviečiančios iškabos, afišos – visa, kas turėtų patraukti dėmesį, niekada neužkliūdavo už jo žvilgsnio ir atrodė, kad šis žvilgsnis klaidžioja dykumų smėlynais. Tačiau lapas, geltonuojantis ant šakos, ar plunksna, užkliuvusi už čerpės, niekada nelikdavo nepastebėti; nebūdavo gylio ant arklio nugaros, kinivarpų išgraužto plyšelio stalo paviršiuje ar sumaigytos figos žievelės ant šaligatvio, į kuriuos neatkreiptų dėmesio Markovaldas ir kurių nepaverstų savo samprotavimų objektais, juose pastebėdamas metų laikų kaitą, savo sielos troškimus, savo egzistencijos menkumą.
             Taigi vieną rytą, laukdamas tramvajaus, nuveždavusio jį į firmą SBAV, kur buvo paprastu darbininku, pastebėjo kai ką neįprasto šalia stotelės, tuščiuose žemės lopiniuose, suformuotuose palei alėjos medžius: kai kuriose vietose, palei medžių šaknis, matėsi ištinusių gumbų, kurie šen bei ten buvo prasprogę, leisdami pasirodyti apvaliems požeminiams kūnams.
_____________________________________________

Italo Calvino IT 2
Grybai mieste
[Ištrauka iš apsakymo]

Iš toli į miestą atkeliaujantis vėjas atneša jam neregėtų dovanų, kurias pastebi tik kelios jautrios sielos, tarsi peršalusios nuo šieno, čiaudinčios dėl žiedadulkių iš kitų kraštų gėlių.
Vieną dieną nežinia iš kur padvelkęs vėjas į pagrindinės miesto gatvės gėlių lysvę atnešė sporų ir čia ėmė dygti grybai. Išskyrus parankinį Markovaldą, kuris būtent ten kas rytą sėsdavo į tramvajų, niekas to nepastebėjo.
Tas Markovaldas turėjo vargiai miesto gyvenimui tinkamas akis: skelbimai, šviesoforai, vitrinos, šviečiančios reklamos, afišos, kurios dirbtinai kliudė dėmesį, niekada neprikaustė jo žvilgsnio, tarytum slydusio dykumos smėliu. Priešingai, ant šakos geltonuojantis lapas ar pūkas, įstrigęs tarp čerpių, niekada nepraeidavo pro jo akis: nebuvo tokio gylio ant žirgo nugaros, kinivarpos išgraužtos angos stale ar sumaigytos figmedžio žievės ant šaligatvio, kurios Markovaldas nepastebėdavo ir kurios nepaversdavo samprotavimo objektu, atrasdamas metų laiko kaitą, savo sielos troškimus ir būties vargus.
Taip vieną rytą, belaukdamas tramvajaus į SBAV firmą, kur ėjo nekvalifikuoto darbininko pareigas, jis pastebėjo kai ką nepaprasta greta stotelės, nenašios ir akmeningos žemės ruože palei prospekto sodinukus: tam tikrose medžių kamienų vietose kilo gumbai, kurie šen bei ten prasiverdavo leisdami išnirti apvaliems požeminiams kūnams.
______________________________________________

Italo Calvino IT 3
Grybai mieste
[ištrauka iš apsakymo]

Vėjas, iš tolumų atkeliaudamas į miestus, atneša jiems neįprastų dovanų. Tas dovanas pastebi tik nedaugelis jautrių sielų. Pavyzdžiui, sergantieji šienlige, čiaudantys nuo iš kitų kraštų atpūstų žiedadulkių. Vieną dieną į žemės ruoželį pagrindinėje miesto gatvėje nežinia iš kur vėjo šuoras atpūtė debesį sporų, ir ten pridygo grybų. To nepastebėjo niekas, išskyrus darbininką Markovaldą, kuris kiekvieną rytą laukdavo tamvajaus būtent toje vietoje.

Šito Markovaldo akys visai nebuvo pritaikytos miesto gyvenimui: kelio ženklams, šviesoforams, vitrinoms, neoninėms reklamoms, afišoms, specialiai skirtiems prikaustyti dėmesį. Ties jais niekada nesustodavo Markovaldo žvilgsnis, kuris, rodėsi, bėga dykumų smėlynais. Tačiau ant šakos gelstantis lapas, įstrigusi tarp čerpių plunksna niekada nelikdavo jo nepastebėta. Nebuvo bimbalo, nutūpusio ant arklio šono, kinivarpos išgraužtos skylutės stale, numestos ant šaligatvio figos žievelės, kurių Markovaldas nepastebėtų ir neapmąstytų, taip suvokdamas metų laikų kaitą, savo sielos troškimus ir savo egzistencijos menkumą.

Vieną rytą belaukdamas tramvajaus, vežančio į įmonę SBAV (ten jis dirbo kaip juodadarbis), stotelėje, sterilios, įrėmintos žemės ruože palei medžių alėją, Markovaldas pamatė kažką neįprasta: rodėsi, tarp medžių šaknų pučiasi gumbai, kurie šen bei ten prasiveria, ir iš jų pasirodo apvalūs požeminiai kūnai.
______________________________________________

Italo Calvino IT 4
Grybai mieste
[Ištrauka iš apsakymo]

Vėjas, atklysdamas į miestą iš toli, atneša jam keistų dovanų, kurias pastebi tik pavienės jautrios sielos, tokios kaip sergantieji alergine sloga, čiaudintys nuo iš kitų kraštų atneštų žiedadulkių.
Kartą mieste ant gatvės pakrašty pasėtos vejos ruožo nukrito nežinia iš kur vėjo gūsio atneštų sporų, iš kurių atsirado grybai. Niekas jų ir nepastebėjo, išskyrus juodadarbį Markovaldą, kuris būtent čia kiekvieną rytą lipdavo į tramvajų.
Markovaldo akys nebuvo dar gerai pripratusios prie miesto gyvenimo: lentelės, šviesoforai, vitrinos, šviečiančios iškabos, reklamos, viskas, kam skaityti reikėjo sutelkti dėmesį, niekuomet nepatraukdavo jo žvilgsnio, kuris tarsi nuslysdavo tolyn, link smėlėtos dykros. Ir atvirkščiai, ant medžio šakos geltonuojąs lapas, prie čerpės prikibusi plunksna niekad nepraslysdavo pro jo žvilgsnį: joks ant arklio nugaros nutūpęs aklys, jokia kinivarpos palikta stale skylutė ar ant šaligatvio ištrėkšta figos luobelė nelikdavo Markovaldo nepastebėti ir neapmąstyti kaip metų laikų sukeltų permainų, jo sielos troškimų ir jo egzistencijai būdingų vargų ženklai.
Kartą ryte, belaukdamas tramvajaus, važiuodavusio pro firmą „SBAV“, kurioje jis dirbo paprastu darbininku, plikos žemės ruože, besidriekiančiame išilgai medžiais apsodinto gatvės pakraščio, greta stotelės jis pastebėjo kažką neįprasto: kai kur, ties medžių kamienais, regis pūpsojo kažkokie kankorėžiai, kurie tai vienur, tai kitur lindo iš žemės tarsi kokie požeminiai gumbai.
_____________________________________________

Italo Calvino IT 5
Grybai mieste

Tolybių vėjas atneša miestui keistų dovanų, kurias pastebi tik vienas kitas jautresnysis, galbūt kankinamas šienligės ir čiaudėjantis nuo kitų kraštų žiedadulkių.
Kartą, nežinia iš kur, vienoje miesto gatvėje ties gyvatvore pasitaikęs gūsis pažėrė sporų ir pasėjo grybų. Pastebėjo tai tik darbininkas Markovaldas, kaip tik ten kiekvieną rytą laukdavęs tramvajaus.
Mūsų Markovaldui mažai rūpėjo miesto gyvenimas: jo žvilgsnis, regis, klaidžiojąs dykumų smėlynais, niekada neužkliūdavo ties užrašais, šviesoforais, vitrinomis, šviečiančiomis iškabomis, skelbimais, sukurtais akiai traukti. Bet nė vienas gelstantis lapas ant medžio šakos, nė viena plunksnelė įstrigusi už čerpės nepraslysdavo pro jo akis; nebuvo gylio ant arklio nugaros, stale medgręžio išgraužtos skylės, ar ant šaligatvio sutraiškytos figos luobelės, kurios nepastebėtų Markovaldas, ir nesiimtų daryti išvadų apie metų laikų kaitą, savo dvasios troškimus ir apgailėtiną būtį.
Ir štai vieną rytą, stotelėje laukdamas tramvajaus, kuriuo važiuodavo dirbti juodo darbo SBAV įmonėje, jis pastebėjo šį tą neįprasto palei medžių alėją, sudžiūvusios ir bevaisės žemėje lopinėlyje. Šen bei ten prie medžių kamienų, rodos tino ir kur ne kur žiojosi guzai, ir iš po žemių dygo apvalainos galvelės.
_____________________________________________

Italo Calvino IT 6
Grybai mieste

Iš toli į miestą atslenkanis vėjas atpučia neįprastų dovanų, kurias pastebi tik nedaugelis jautrių sielų žmonių - sloguojančių nuo šieno, čiaudinčių nuo kitų kraštų žiedadulkių.
Vieną dieną, ant prospekto gyvatvorės ruoželio, nežinia iš kur, atskrieja sporų gūsis ir sudygsta grybai. Niekas to nepastebėtų, išskyrus juodadarbį Mankovaldą, kuris būtent iš ten kiekvieną rytą vykdavo tramvajumi.
Tas Makovaldas buvo mažai prisitaikęs prie miesto gyvenimo: ženklai, šviesoforai, vitrinos, apšviestos iškabos, skelbimai, kurie, pastudijavus, galėtų atkreipti dėmesį, niekada nesulaikydavo jo žvilgsnio, kuris atrodė lyg nutekėtų į dykumos smėlynus. Priešingai, nei gelstantis lapas ant šakos, plunksna įstrigusi ant čerpės, niekados nepraslysdavo. Nebuvo aklio ant arklio nugaros, kirvarpos išvarpytos skylės stale, figos žievelė ant šaligatvio, kurio Marcovaldas nepastebėtų ir nelaikytų samprotavimo objektu, paaiškindamas apie sezono kaitą, jo sielos troškimus ir jo varganą egzistencija.
Taip vieną rytą, belaukiant tramvajaus nuvežančio jį iki firmos SBAV, kurioje jis sunkiai dirbo, prie stotelės pastebi kažką neįprasto - ant ruoželio nederlingos ir grumstuotos žemės, kuri driekiasi išilgai medžiais apaugusios gatvės, tam tikrose vietose, ant medžių kelmų, atrodė, lyg besipučiantys gumbai, kurie ir šen ir ten skleisdė ir daigino apskritus požeminius kūnus.
______________________________________________

Italo Calvino IT 7
Grybai mieste
(ištrauka iš apsakymo)

Iš tolybių atkeliaujantis vėjas į miestą atpučia neįprastas dovanas, pastebimas tik kai kurių jautrių sielų, tokių kaip kenčiantys nuo šienligės ir čiaudintys nuo šiam kraštui nebūdingų žiedadulkių.
Kartą nežinia iš kur į vienos miesto alėjos klombą atskriejo gūsis sporų, ir joje prasikalė grybai. Vienintelis prastadarbis Markovaldas juos pastebėjo kaip tik toje vietoje, kur rytais laukdavo tramvajaus.
Nebuvo Markovaldo akys pratusios prie miesto gyvenimo: afišos, šviesoforai, vitrinos, šviečiantys užrašai, plakatai, nors buvo sumąstyti taip, kad prikaustytų dėmesį, niekada nesustabdydavo jo žvilgsnio, praplaukiančio tarsi per smėlio dykumas. Tuo tarpu ar tai būtų ant šakos gelstantis lapas, ar stogo čerpėje įstrigusi plunksna – niekuomet nepraslysdavo pro akis. Nebuvo nė vienos ant arklio ropinėjančios sparvos, stalą vagojančios kirvarpos pėdsako, ant šaligatvio sutryptos figos luobelės, kuri liktų nepastebėta ir neduotų peno jo samprotavimams, atskleidžiantiems metų laikų kaitą, jo sielos troškimus, jo gyvenimiškus vargus.
Taip vieną rytmetį, belaukdamas tramvajaus, kaip visada jį vežančio į SBAV bendrovę, kurioje plušėjo kaip juodadarbis, šalia stotelės, ant nevaisingos aprėmintos žemės juostos, už kurios driekėsi tvirtų medžių alėja, Markovaldas pamatė kažką neįtikėtino: kur ne kur, ties medžių šaknimis, atrodė, pučiasi gumbai, tai šen, tai ten prasiverdami, o iš jų pasirodydavo apvalutėliai požeminiai sutvėrimai.
______________________________________________

Italo Calvino IT 8
„Grybai mieste“
[Ištrauka iš apsakymo]

       Iš tolybių atskriejantis vėjas atneša į miestą nepaprastas dovanas, pastebimas tik vienai kitai jautriai sielai, tokioms kaip sergančiųjų šienlige, čiaudinčių nuo svetimšalių žiedadulkių. Vieną dieną miesto gatvės lysvės ruože nežinia iš kur pūstelėjo sporų gūsis ir pridygo grybų. Niekas to nepastebėjo išskyrus juodadarbį Markovaldą, kuris būtent toje vietoje kiekvieną rytą įsėsdavo į tramvajų.
      To Markovaldo žvilgsnis buvo visai nepritaikytas miesto gyvenimui: afišos, šviesoforai, vitrinos, neoninės reklamos, manifestai, sumanyti tam, kad pritrauktų dėmesį, niekada nesugaudavo jo žvilgsnio, kuris rodės sklendžiąs virš dykumos smėlynų. Priešingai, ant šakos gelstantis lapas, prie čerpės prikibusi plunksna, niekada nelikdavo nepastebėti; nebuvo sparvos ant arklio nugaros, kirvarpos skylutės lentoje, ant šaligatvio sutryptos figos žievelės, kurių Markovaldas nepamatytų ir nepaverstų savo apmąstymų objektu, atskleisdamas metų laikų kitimą, savo sielos troškimus ir savo būties menkumą.
      Taip vieną rytą, laukdamas tramvajaus, vežančio iki SBAV bendrovės, kurioje jis buvo juodadarbis, prie stotelės – nevaisingos ir sutryptos žemės ruože – pastebėjo kažką neįprasto: kai kuriuose vietose tarp medžių šaknų matėsi lyg besipučią gumbai, kurie šen bei ten praplyšdavo ir leisdavo šmėkštelėti apvalainiams požeminiams kūnams.

Meninio vertimo konkursas. ITALŲ k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis