Meninio vertimo konkursas. LATVIŲ k. vertimai
KOMENTARAS VERTIMAMS IŠ LATVIŲ KALBOS
LAT 1
Šiame vertime ryškūs du kraštutinumai: pernelyg laisva improvizacija žodžiais ir prasmėmis bei automatiškas latviškos sintaksės perteikimas. Kartais interpretacija tikrai nužengia per toli (pavadinime iš nežinia kur atsiranda „ilgesys“, nors „sapnis“ reiškia sapną arba svajonę, „laimė“ kažkodėl pavirsta „meile“, originali metafora „laikas nutrina paauksinimą“ nemotyvuotai pakeičiama į „laikas aptraukia patina“).
Konkursantas (-ė) nepakankamai jaučia tekstą, jo bangavimą, pavyzdžiui, priešpaskutiniame sakinyje nepaieškota sinonimų, todėl kartojasi du daiktavardžiai su priesaga „-umas“ ir net keturi su priesaga „-imas“ – toks aplaidumas vertėjui neatleistinas. Per daug prisirišama prie latviškų sintaksinių konstrukcijų, todėl tekstas „neplaukia“, girgžda tarp dantų kaip žvyras. Jei dėl kurios nors vietos abejojate, patartina tą sakinį perskaityti balsu (tarkime, kaip skambės garsiai ištartos frazės „aš gal net nenorėčiau“ ar „na ką, tokie jau mes esame kone visi“) – tokiu būdu puikiai išryškėja „medinės“ konstrukcijos.
Nereikėtų laikytis įsikibus latviškų jungtukų – automatiškai perkeliant juos į lietuvišką tekstą, jis praranda grakštumą („bet“ latviškai reiškia ir „o“, ne tik „bet“, „ir“ sakinio pradžioje galima keisti į „be to“ ir pan.) arba vienaskaitos – daugiskaitos formų (lietuviškai sakome ne „pagyros troškimas“, o „pagyrų“). Jungtukų ir dalelyčių gausa apskritai yra latvių kalbos ypatybė, bet verčiant dalį jų reikėtų praleisti, nes jos sukapoja, sutrauko natūralią meninio teksto slinktį.
Dėl neapsižiūrėjimo ar nepakankamo kalbos įvaldymo maišomi laikai: „nojaušu“ yra esamasis, o ne būsimasis laikas, „mākoņi“ virsta mažybine forma „debesėliai“, užuot plaukę „virš galvos“ kaip originale, jie ima plaukti „galvoje“. Nederėtų savavališkai keisti žodžių tvarkos, nes pakinta ir loginis kirtis („cik patiess Tu biji toreiz“ išversta „kiek nuoširdus Tu tąkart buvai“).
LAT 2
Teigiamos vertimo pusės: pakankamai tiksliai perteikta mintis, ne per daug nutolstama nuo pirminės teksto prasmės, sakiniai skamba pakankamai lietuviškai. Kita vertus, kartais pasirenkami ne patys taikliausi žodžiai, esama neatleistinų nukrypimų nuo autorinio teksto: neišlaikytas daugtaškis paskutiniame sakinyje, originalo „Tu“ iš didžiosios raidės pakeistas į beasmenį „tu“, skepticizmo rūdys kažin kodėl pavirsta skepticizmo rūgštimi. Nemotyvuotai pakeista sakinio „Bet patiesās atmiņas, fakti“ konstrukcija. Esama ir rašybos klaidų: „svarbesi“ vietoj „svarbesni“, neišskirti kableliu įterptiniai žodžiai (be to). Retsykiais mintis netenka savo pirminės konotacijos, pavyzdžiui, išversta „neįmanoma nieko sugrąžinti“, nors originale buvo „neįmanoma sugrąžinti, ko nebuvo“. Gerai, kad retsykiais praleidžiate asmeninį įvardį (latvių kalboje jie žymiai dažnesni, o lietuviškam tekste neretai nuskamba kaip parazitiniai žodeliai). Be to, reikėtų vengti skaidyti, kapoti tekstą kableliais („Man, regis, net nerūpi, kiek...“).
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nepakanka gerai mokėti užsienio kalbą, būtina domėtis kalbos vingrybėmis, dialektais, frazeologija, liapsusais ir pan. Vertėjui reikia ir įgimto kalbos pajautimo, „šeštojo pojūčio“, nes tik jis padės „pagauti“ individualaus stiliaus subtilumą ir epochos dvasią, ir sugebėjimo išskaidyti dėmesį – matyti įvairius kalbos lygmenis vienu metu. Šis vertimas geriausias iš visų trijų, bet nepaisant to, pakankamai nepriartėta prie autoriaus teksto, jis paverstas tam tikru „variantu“.
LAT 3
Teksto prasmė išlaikyta, bet neišvengta kito kraštutinumo – vyksta neleistinos kalbos transformacijos, kurios menkina meninę originalo vertę. Dažnai pasitaiko atvejų, kad vertėjai pasirenka ne tą daugiareikšmio žodžio reikšmę, tačiau šiame vertime esama žodžių, kurių reikšmė apskritai pakeista („sapnis“ reiškia svajonę arba sapną, tad iš kur pavadinime atsiranda „atmintis“?; „īsts“ reiškia tikras, nuoširdus, nesuklastotas, o ne „teisus“).
Konkursantas (-ė) nepakankamai jaučia tekstą, jo bangavimą, pavyzdžiui, priešpaskutiniame sakinyje nepaieškota sinonimų, todėl kartojasi keturi daiktavardžiai su priesaga „-umas“ ir trys su priesaga „-imas“. Smulkūs parazitiniai žodeliai (jungtukai, dalelytės – turėkite galvoje, kad tai yra latvių kalbos ypatybė, bet verčiant jų reikėtų kiek įmanoma vengti) ir ilgi žodžiai („nepasidarome“, „kažkokiu būdu“ – ar ne grakščiau skambėtų „netampame“, „kažkaip“) sukapoja tekstą. Ne visada būtina išlaikyti priešdėlinius veiksmažodžius (ap-skaičiuoti). Ne visuomet būtina išlaikyti asmeninius įvardžius, nors latvių kalboje jie itin dažni („ir aš jaučiu“, „tu esi ir liksi“, „sendami mes turbūt geresniais nepasidarome“). Siekiant rasti aukso vidurį tarp prasmės ekvivalentiškumo ir išraiškos sinchroniškumo vieną kitą žodį nereikėtų bijoti pakeisti ar net praleisti – tikrai nebūtina aklai laikytis originalo. Juk tai ir yra „meninio“ vertimo esmė – autoriaus stilistiką perteikti natūralia lietuvių kalba, neiškraipant prasminio lygmens. O šiame vertime latvių klasikės tekstas nuskamba kaip eilinės raštingos merginos laiškas ar dienoraščio fragmentas – privatus, neišbaigtas, be estetinės konotacijos.
Pagrindinė teksto silpnybė – pažodiškumas, todėl kalba „medinė“, nevaizdinga, neadekvačiai perteiktas autoriaus stilius, nejusti ir epochos dvasios. Yra rašybos klaidų (galu gale), pažodinių konstrukcijų („per laukus nubėga“ vietoje daug grakštesnio „laukais“, „kurioms nepaliesti“ – bendraties vartosena!, „kam tai reikalinga“, kurį galima buvo pasakyti daug lietuviškiau „kam to reikia“ ir pan.). Vertėtų vengti asitiktinių rimų prozos tekste („slenka virš galvos, nejausdami žemės traukos“).
_______________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
Regīna Ezera LAT 1
…išdegusiais laukais nubėga mano ilgesys
Atvirai sakant, buvo kai ko ir gražaus, bet už tai man teko sumokėti velniškai didelę kainą. Nebūsiu cinikė ir nepulsiu svarstyti – vertėjo ar nevertėjo, galiausiai nepakeisi to, ko nebuvo. Tu esi ir liksi mano biografijos dalis. Ir jausiu: kuo daugiau metų mus skirs, tuo mažiau reikš tai, ką man jautei Tu, ir svarbesni taps mano pačios išgyvenimai, nes jie tam tikru atžvilgiu formavo mano dabartinį “aš”. Bet objektyvūs prisiminimai, faktai… Juos laikas arba aptraukia patina, arba – visiškai priešingai – paverčia baltais, lengvais, žemės svorio neslegiamais galvoje plaukančiais debesėliais. Tokiu baltu debesėliu jau tapo Maskvos laikas. Aš gal net nenorėčiau sužinoti, kiek nuoširdus Tu tąkart buvai. Viena tėra reikšminga ir turi ateitį – meilė, kurią aš išgyvenau, kurios niekas iš manęs negali atimti ir kurios nepalies skepticizmo rūdys.
Turiu pripažinti – kartkartėmis Tavo atžvilgiu esu neteisi – noriu Tave vaizduotis tarsi blogesnį, nei esi. Bet kam to reikia? Tu kaip daugelis – geras ir blogas, tiesus ir veidmainis sykiu. Tavy draugiškai šalia vienas kito sugyvena principingumas ir svyravimas, valia ir silpnumas, nepasitenkinimas savimi ir pagyros troškimas, menkavertiškumo suvokimas ir siaubingas egocentrizmas… Na ką, tokie jau mes esame kone visi, skirtingas tik šių savybių procentų santykis, ir sendami geresniais turbūt netampame…
__________________________________________________
Regina Ezera LAT 2
...išdegusiais laukais lekia mano svajonė
Atvirai sakant, šio to būta gražaus, tačiau už tai man teko mokėti velniškai didelę kainą. Nebūsiu cinikė ir nepradėsiu skaičiuoti, ar buvo verta, ar ne, galiausiai neįmanoma nieko sugrąžinti. Esi ir liksi mano biografijos dalis. Be to nujaučiu: kuo daugiau metų mus skirs, tuo nereikšmingiau bus tai, ką tu man jautei, ir tuo svarbesi atrodys mano pačios jausmai, tam tikra prasme suformavę mano šiandienį „aš“. O atsiminti teisybę ir faktus... Laikas nušveis paauksavimą, arba,- kaip tik atvirkščiai, – pavers viską baltais lengvučiais debesimis, slenkančiais virš galvos ir nepažįstančiais žemės sunkumo. Vienu tokiu baltu debesimi jau tapo laikas Maskvoje. Man, regis, net nerūpi, kiek tikras man tada buvai. Vienintelis dalykas, turintis prasmės ir ateitį, yra laimė, kurią jaučiau, kurios niekas negali iš manęs atimti, ir kurios nepalies skepticizmo rūgštis.
Tenka pripažinti: kartais esu tau neteisinga, – tarytum noriu paversti Tave blogesniu, nei esi. Betgi kam to reikia? - Esi kaip daugelis, kartu geras ir blogas, teisingas ir dviveidis. Tavyje sugyvena principingumas ir neryžtas, troškimai ir silpnybė, nepasitenkinimas savimi ir pagyrų troškimas, menkavertiškumo kompleksas ir siaubingas egocentrizmas... Juk tokie esame visi, skiriasi tik šių ypatybių procentinis santykis, o sendami turbūt geresniais netampame.
___________________________________________________
Regina Ezera LAT 3
...per išdegusius laukus skrieja mano atmintis
Atvirai – kai kas buvo net gražu, bet už tai man teko sumokėti velniškai didelę kainą. Nebūsiu cinikė ir nemėginsiu apskaičiuoti – buvo verta ar nebuvo, galu gale nieko nebegalima padaryti, jei kas nors neįvyko. Tu esi ir liksi mano biografijos dalis. Ir aš jaučiu: kuo daugiau metų mus skirs, tuo mažiau reikš tai, ką tu jautei man, ir vis daugiau reikš mano pačios jausmai, nes jie kažkokiu būdu sudaro mano dabartinį „aš“. Bet patys prisiminimai, faktai... Laikas arba nugrandys dabar jų paauksinimą, arba – kaip tik atvirkščiai – pavers baltais lengvais debesimis, kurie slenka virš galvos, nejausdami žemės traukos. Tokiu baltu debesimi jau yra virtęs Maskvos laikas. Man tarsi net nėra noro išsiaiškinti, kiek teisus tu buvai tąkart. Viena, kas svarbu, kas išliks ir ateityje, yra laimė, kurią aš išgyvenau, kurios niekas negali iš manęs atimti ir kurios nepaliest skepticizmo rūdims.
Pripažįstu – kartais esu Tau neteisinga, – noriu Tave padaryti kažkokį blogesnį negu tu esi. Bet kam tai reikalinga? Tu esi kaip dauguma žmonių – geras ir blogas, teisus ir dviveidis tuo pat metu. Tavyje draugiškai sutaria principingumas ir neryžtingumas, valia ir silpnumas, nepasitenkinimas savimi ir troškimas būti pagirtam, menkavertiškumo įsisąmoninimas ir baisus egocentrizmas... Na ir kas – tokie jau mes beveik visi esame, skiriasi tik šių ypatybių procentinis santykis, ir sendami mes turbūt geresni nepasidarome...
