Meninio vertimo konkursas. GRAIKŲ k. vertimai

KOMENTARAS

Pirmiausia, reikėtų padėkoti konkursantams (-ėms) už pastangas. Jų tikrai būta, tačiau jas galima pavadinti labiau techninėmis, nei kūrybinėmis: nė vienoje iš šių pastangų negirdėti „originalo aido“, kuris vertimo kalboje suskambėtų visu grožiu. Konkurso vertimams iš graikų kalbos stinga poetiškumo, išmonės ir švelnumo, t.y. lietuviškai jie skamba ir atrodo grubokai. Kodėl, tarkime, nepavadinus „sportbačių“ – „sportiniais bateliais“, arba „lankytinų paplūdimių“ – „akį traukiančiais“, arba „kontaktinių asmenų“ – „žmonėmis, kuriems galima paskambinti“, arba „košmarų“ – „baisiais sapnais“, ar dar kaip nors melodingiau, juk ištrauka – apie svajingą, jauną moterį... Dar vienas visų konkursantų trūkumas – neatidumas: paskutiniame vertime praleisti sakiniai ar pavieniai posakiai, o pirmajame vietoje vienos reikšmės panaudota visai kita – „vietinis (arba vietinės gamybos) gėrimas“ pavadintas „savo gamybos...“ Stinga ir subtilesnio įsiklausymo į originalo kultūros ypatumus, kultūros kodus. Tarkime, ketvirtajame vertime konkursantas pabandė rasti kūrybingesnę išeitį ir vietoje „sportinių batelių“ panaudojo lietuvių buityje žinomą kodą – “inkariukai“. Tokiu atveju reikia bandyti įsivaizduoti, kaip atrodytų graikų ligoninės seselė Kerkyros saloje su tokios „firmos“ apavu. Konkursanto bandymas įdomus, tačiau nedera kultūros kontekstui. Akį rėžė ir pažodinis paprasto graikiško žodžio, šiuo atveju reiškiančio tiesiog „giminaičiai“, vertimas į ištisą virtinę bereikalingų ir neskambių žodžių „tolimų pusbrolių pabroliai“. Grubiai skamba ir pažodinis vertimas: „taip ir liko ranka rankon įsikabinusi į jūros idėją“ vietoje galimo „pasinėrusi į mintis...“; štai pirmame vertime konkursantas rado neblogą išeitį siūlydamas tokį variantą : „mintys apie jūrą nedavė jai ramybės“... Deja, ne viską galima rasti žodyne, reikia ir nuojautos, o paskui ir „kasinėjimo“ bei klausinėjimo visomis kryptimis. Ir skaudžiausia – pavadinimo iškraipymas ir klaidingas vietovardžių vertimas. Šitaip „Meilė kaip Kerkyra“ virsta „Meilė Korfu saloje“ (ketvirtas vertimas)...
Visų konkursantų graikų kalbos žinios, matyti, neblogos, tačiau reikia daugiau ir nuosekliau padirbėti su literatūros vertimais, bandyti ir mokytis iš klaidų. Nuolatinė literatūros vertimo praktika turtina ne tik originalo, bet ir gimtosios kalbos žinias ir ilgainiui padeda atrasti kalbų giminiškumą.

Vis dėlto norėčiau paskatinti GR1 konkursantą, kurio vertimas ne tiksliausias, bet sklandžiausias, ir pasiūlyti apytikriai gerą (ne tobulą) vertimą, sukurtą iš konkursantų tekstų ir nedidelių mano patikslinimų.
 
Lili Eksarchopulu
„Meilė kaip Kerkyra“ (ištrauka)
 
Sala garsėjo viskuo, tik ne psichiatrine ligonine. Šioje srityje garsi buvo kita, tačiau, pasak kalbų, tik dėl to, kad joje nebuvo gražių pakrančių. Mintys apie niekada iš arti nematytą jūrą nuolat nedavė jai ramybės. Ieškodama trumpalaikio poilsio bent vienai savo kūno daliai, ji ištiesė šviesiais sportiniais bateliais apautas, nuo karščio pabrinkusias kojas. Turėjo apelsinų gėrimo, turbūt vietinės gamybos, labai saldaus, ir susikaupusi ieškojo popieriaus lapelio, kuriame galėtų išlieti savo širdies skausmą. Skausmas didelis, o cigarečių popierėlis mažas... Liūdnai pagarsėjusio viešbučio kambaryje ji išsitiesė aukštielninka ant įkaitusių paklodžių ir šiltos pagalvės, ir tuojau pajuto seno išgulėto čiužinio įdubą. Ryžtingai atsikėlė, nuskubėjo į dušą, šaltas vanduo maloniai gaivino. Paskui paėmė veidui skirtą rankšluostį, paklojo jį vietoje pagalvės ir vėl atsigulė aukštielninka, paskleisdama šlapius plaukus ant lovos. Ėmė galvoti, kelintą valandą atsidaro parduotuvės, nes jai rūpėjo pakeisti nutrūkusį laikrodžio dirželį. Vėliau prisiminė Mariją, vienintelį pažįstamą žmogų saloje, draugės draugę, kuri žadėjo jai paskambinti. Gal reikėtų susisiekti su jo tėvais? O gal su savo tolimo pusbrolio artimaisiais, kurių telefono numerį jai davė kaip atsarginį ryšį? Giminės ir šeimyniniai reikalai nebuvo jos stipriausia vieta, toks bendravimas ją vargindavo. Ji atidėjo šią mintį kitam kartui ir nugrimzdo į keistą snaudulį, kuriame įvykiai atsikartojo kaip baisūs sapnai. 
 
Dalia Staponkutė

__________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Lili Eksarchopulu                                                        GR 1
„Meilė lyg Kerkira“ (ištrauka)

Sala garsėjo viskuo, tik ne psichiatrine ligonine. Šioje srityje garsi buvo kita, tačiau, nepaisant visko, tik dėl to, kad neturėjo lankytinų paplūdimių. Mintys apie niekada iš arti nematytą jūrą nuolat nedavė jai ramybės. Trokšdama trumpalaikio patogumo bent vienai savo kūno daliai, ji ištiesė šviesiais sportbačiais apautas, nuo karščio pabrinkusias kojas. Turėjo apelsinų sulčių gėrimo, savos gamybos, todėl labai saldaus; galvojo apie popieriaus lapą, kuriame galėtų išreikšti savo liūdesį. Didelis liūdesys, lapelis iš cigarečių pakelio mažas... Liūdnai pagarsėjusiame trečios klasės viešbučio kambaryje ji abejingai krito į raudoną patalynę bei pagalvę, tarytum gedančias nuo karščio, ir tuoj pat pajuto įdubą sename čiužinyje. Ryžtingai atsikėlė, nubėgo po dušu, šaltas vanduo maloniai gaivino. Pasiėmė veido rankšluostį, ištiesė jį ant pagalvės ir vėl abejingai išsitiesė, paskleisdama šlapius plaukus ant lovos krašto. Staiga pagalvojo, kelintą atsidaro parduotuvės, - buvo nusprendusi pakeisti nutrūkusį laikrodžio dirželį. Vėliau prisiminė Mariją, draugės draugę, vienintelę savo pažįstamą saloje, kuri sakėsi jai paskambinsianti. Gal reikėtų susisiekti su jo tėvais? Kažkokio tolimo pusbrolio vestuvių pirmąja pora, kurių numeris buvo duotas kaip kontaktas? Giminaičių susibūrimai ir šeimyniniai ryšiai nebuvo jos stipriausia vieta, bendravimas su jais ją apsunkindavo. Ji atidėjo šią mintį vėliasniam laikui ir nugrimzdo į keistus sapnus, kuriuose tikrovė kartodavosi košmarų pavidalu.
_________________________________________________

Ištrauka iš „Meilė kaip Kerkyra“                                GR 2
Lily Eksarchopulu

Sala buvo įžymi viskuo, išskyrus jos beprotnamį. Šitoj srity garsi buvo kažkuri kita sala, tik kad anoj, pasak kalbų, nebuvo lankytinų paplūdimių. Taip ir liko ranka rankon įsikabinusi i jūros, kurios nebuvo iš arti regėjusi, idėją, ir ištiesė priešais save nuo karščio išpampusias kojas, apautas baltais sportbačiais, ieškodama laikinos palaimos bent jau kažkuriai savo kūno daliai. Priešais ją stovėjo stiklinė apelsinų sulčių, turbūt vietinės gamybos, labai saldžių; susikaupusi ieškojo popieriaus lapo savo širdgėlai išlieti. Didelės sielos kančios, mažas cigaro popierėlis... Tariamai d kategorijos viečbučio kambaryje krito aukštielnika ant įkaitusios pagalvės ir degančių paklodžių ir tuoj pat pajuto senutėlio čiužinio įdubą. Ryžtingai atsikėlė ir nubėgo po dušu, kur mėgavosi šalto vandens srove ant savo kūno. Paskui paėmė veidui skirtą rankšluostį, apklojo juo pagalvę ir vėl atsigulė, ir vėl aukštielnika, o drėgni jos plaukai dengė visą priegalvį. Įtemptai galvojo, kelintą valandą atidaromos parduotuvės - buvo nusprendusi nueit pakeisti sutrūkusios jo laikrodžio apyrankės. Po to prisiminė Mariją, draugės draugę ir vienintelę pažįstamą saloje, kuri buvo žadėjusi jai paskambinti. Gal reikėtų informuoti jo tėvus? Arba kažkurio jų tolimo pusbrolio vestuvių liudininkus, kuriuos jai buvo rekomendavę kaip kontaktinius asmenis. Giminiavimasis ir šeimyniniai ryšiai nebuvo jos arkliukas ir santykiai su jais ją neramino. Atidėjo mintis vėlesniam laikui ir paniro į kažkokį keistą miegą, kuriame įvykiai kartojosi kaip košmarai.
__________________________________________________

Ištrauka iš „Meilė lyg Kerkira“                                    GR 3
Lili Eksarchopulu

Sala garsėjo viskuo, tik ne savo psichiatrijos ligonine. Vienas iš skyrių garsėjo kažkuo kitu, tik, kaip buvo kalbama, ne vaizdu į pakrantę. Šitaip ji išliko užvaldyta minčių apie jūrą – jūrą, kurios negalėjo matyti iš toli; ištiesė nuo karščio ištinusias kojas, apautas baltais sportiniais bateliais, ieškodama patogios padėties bent kuriai kūno vietai. Priešais stovėjo apelsinų sultys, tikriausiai spaustos iš vietinių saldžiųjų apelsinų, o ji nerimastingai ieškojo popieriaus lapo, kad galėtų išreikšti savo sielvartą. Didelis sielvartas - maža cigarečių dėžutė... Skyriaus palatoje, kuri, švelniai tariant, panėšėjo į žemiausios klasės viešbučio kambarį, ji, parkritusi nugara tiesiai ant saulės prikaitintos pagalvės bei degančios paklodės, iškart pajuto senojo čiužinio įdubimą. Pasiryžusi atsikėlė ir palindo po šaltu dušu. Po to susirado rankšluostį veidui, patiesė jį ant pagalvės ir vėl atsigulė - vėl ant nugaros - per visą pagalvę paskleidusi savo šlapius plaukus. Pradėjo galvoti, kada atsidaro parduotuvės: buvo nusprendusi eiti pakeisti sutrūkusią jo laikrodžio apyrankę. Paskui prisiminė Mariją, vienos draugės draugę, vienintelę pažįstamą saloje, kuriai buvo prižadėjusi paskambinti. O galbūt reikėjo pranešti jo tėvams? Ar kažkokio tolimo jų pusbrolio krikštatėviams, kurių kontaktinį telefoną jai buvo davę? Tačiau giminės ir giminiški santykiai tikrai nebuvo jos stiprioji vieta, todėl susisiekimas su jais tik pablogintų padėtį. Atidėjusi šią mintį į šalį paskendo paradoksų pilname sapne, kur įvykiai pynėsi tarsi didžiausi košmarai.
___________________________________________________

Ištrauka iš knygos „Meilė Korfu saloje“                           GR 4
Lili Eksarchopoulou

       Sala garsėjo viskuo, išskyrus joje įsikūrusia psichiatrijos ligonine. Šiuo aspektu ją lenkė kažkuri kita, tačiau, kiek teko girdėti, neturėjusi turistų mylimų paplūdimių. Tad ji taip ir liko tvirtai įsikibusi minčių apie jūrą, kurios niekada nebuvo regėjusi iš arti, atsigulė sustingusiomis nuo šilumos kojomis, apautomis baltais „inkariukais“, šitaip tikėdamasi trumpo malonumo bent vienai jos kūno daliai. 
       Šalia buvo pasidėjusi, apelsinų skonio limonado, tikriausiai vietinės gamybos, labai saldaus, ir neramiai ieškojo lapelio popieriaus, kuriame galėtų surašyti visas savo nuoskaudas. Jos tokios didelės, o lapelis nuo cigarečių pakelio toks mažas...
       Jo kambaryje, vertame keturių žvaigždučių viešbučio kategorijos, ištiesė nugarą ant įkaitusios pagalvės, deginančių paklodžių ir iškart pajuto, sminganti į seną čiužinį. Ryžtingai atsikėlė ir nubėgo žemyn į dušą, kuriame mėgavosi šalto vandens srove, tekančia jos kūnu. Vėliau, paėmusi rankšluostį veidui, pasitiesė jį ant pagalvės, dar kartą atsigulė ir vėl ant nugaros, šlapiais plaukais apgaubdama savo galvos skausmą. Ji pradėjo svarstyti, kelintą valandą pradeda veikti parduotuvės, nes buvo nusprendusi pakeisti sudilusį jo laikrodžio dirželį. Po to prisiminė Mariją, draugės draugę ir vienintelę savo pažįstamą saloje, kuriai buvo žadėjusi paskambinti. Galbūt reiktų įspėti jo tėvus? Ar kokių tolimų pusbrolių pabrolius, kurių duomenis jis buvo palikęs dėl viso pikto. Giminystės ir šeimos Ryšiai nebuvo stiprioji jos vieta, bendravimas su jais vargino. Pamąstymus ji atidėjo vėlesniam laikui, ir pasinėrė į gilų miegą, kuriame tarsi košmarai ją vis lankė realybėje patirti įvykiai.
__________________________________________________

Ištrauka iš „Meilė lyg Kerkiros sala“                                GR 5
Lili Eksarchopulu

Sala buvo garsi viskuo, tik ne jo psichiatrine ligonine. Iš ligoninių garsi čia buvo kažkuri kita, o ši, kaip sakoma, neturėjo lankytinų paplūdimių. Tad liko susikibusi už rankų su jūros, kurios net nematė, vaizdiniu, ištiesė į priekį nuo šilumos ištinusias kojas su baltais sportbatukais, kad truputį pailsėtų nors kuri jos kūno dalis. Priešais turėjo apelsinų gėrimą, tikriausiai vietinį, labai saldų, ir mintyse ieškojo popieriaus lapo išreikšti skausmams. Didžiuliai skausmai, mažas cigarečių popierėlis... Jo palatoje, švelniau tariant, keturių žvaigždučių viešbutyje, aukštielninka krito ant karštos pagalvės, įkaitusių patalų ir iškart pajuto seno čiužinio įdubimą. Ryžtingai pašoko, nubėgo į dušą ir mėgavosi ja tekančiu šaltu vandeniu. Paskui pasiėmė veido rankšluostį, patiesė ant pagalvės ir vėl atsigulė, vėl aukštielninka, šlapius plaukus ištiesdama ant viso pagalvio. Ėmė galvoti, kurią valandą atidaromos parduotuvės – buvo nusprendusi eiti pakeisti nutrūkusį jo laikrodžio dirželį. Paskui prisiminė Mariją, draugės draugę ir vienintelę jos pažįstamą saloje, žadėjusią paskambinti. Gal reikėjo pranešti jo tėvams? Jų tolimo pusbrolio pabroliams, su kuriais jais siūlė bendrauti? Paliko šią mintį vėlesniam laikui ir nugrimzdo į keistą sapną, kuriame įvykiai kartojosi lyg košmarai.