Meninio vertimo konkursas. OLANDŲ k. vertimai

EKSPERTO KOMENTARAS

Pirmiausiai noriu pasidžiaugti, kad atsirado net 6 konkurso dalyviai/dalyvės. Mat dar atsimenu laikus, kai buvau vienintelis, mėginąs versti iš šios kalbos. Antras mane labai pradžiuginęs dalykas yra passie, su kuria patys konkurso dalyviai/pačios dalyvės ir kiti komentatoriai/kitos komentatorės vertimus nagrinėja.   

Nėra lengvas darbas būti vertimo vertintoju, mat gerai žiau, kad ir vertintojas bus savo ruožtu vertinamas. Tačiau LLVS davė man tokią užduotį, vadinasi, turiu ją atlikti.

Tikrai ilgai svarstęs, ir vienaip, ir antraip vartęs pateiktus variantus, vis dėlto nedrįstu išskirti kurio nors vieno kaip paties paties geriausio. Ne todėl, kad jie būtų kokie nors beviltiški, o todėl, kad visų jų kokybė man daugmaž panaši. Vieną išskirdamas, nepelnytai nuskriausčiau kitus.

Todėl ir mano patabos tebus daugiau ar mažiau skiriamos visiems.

Ir iš pačių tekstų, ir iš komentarų matyti, kad didžiausią dėmesį visi dalyviai/visos dalyvės sutelkė į originalo prasmę. Tas, be abejo, gerai, tačiau to nepakanka. (Jei leisčiausi į ginčus ir diskusijas, kaip šį tekstą interpretuoti, galėčiau pasakyti, jog komentatoriai tikrai per toli nueina, mėgindami aiškinti, kad tėvas galbūt kunigas, kad čia kalbama apie passie Velykų pasijos prame. Manyčiau, kad kalbama apie gyvenimą, apie mūsų gyvenimą ir apie tą passie, kuri, tėvo manymu, žmogui jame reikalinga. Ir dar, matyt, apie tai, kad tėvai ir vaikai į gyvenimą žiūri ne visai taip patJ. Kadangi dar buvo daug ginčų dėl brandglas, drįstu reikšti nuomonę, kad metaforą reikėtų išsaugoti. Aš sakyčiau, kad čia galėtų būti arba ‚padegamasis stiklas“, arba gal tiesiog net „lupa“).

Apsidžiaugiau, kad kažkuris komentatorius prakalbo apie ritmą.  Tai tikrai svarbus dalykas ne tik poezijoje, bet ir prozoje.

O tai, ko visiems vertimams daugiau ar mažiau stinga, susiję vis dėlto ne su nyderlandų, bet su lietuvių kalba. Originalas yra labai paprastas, visai neįmantrus, bet labai sklandus, todėl ir lietuviškai jis turėtų toks būti. Na, kad ir tas paskutinis sakinys: „...pačios sėdėjo, įsiraususios kojom į smėlį, nes tas buvo labai malonu“. Jau nekalbu apie tuos atvejus, kai iš kojų pasidarė galva, bet juk kojų į smėlį mes paprastai nenardinam (smėlis vis dėlto ne visai kaip vanduo), o užkasti jas gal ir galima, bet ar reikia? Ir ne taip mums, lietuviams, svarbu, kad ten buvo būtent „pėdos“.

Galėčiau dar pasakyti, kad beveik visuose vertimuose galima drąsiai išbraukti bent pusę įvardžių “jos“. Kaip tik tokiame tekste galima pradėti sakinį tiesiog tariniu, kai veiksnys {„jos“} yra tas pats, kaip ir ankstesniame sakinyje.  Beveik visuose vertimuose matau, kad ne visada sekasi suvaldyti lietuvišką sakinį taip, kad jis tiesiog „riste nusiristų nuo kalniuko“.

Bet apskritai manau, kad mėginti ir toliau vertėjauti galėtų veikiausiai visas šešetas (štai ir išsisukau nuo šeši/šešios J). Paskutinis mano patarimas būtų – nesistengti pasakyti vaizdingiau, nei pasakyta originale. Juk labai skiriasi, ar dukterys liepė tėvui neaušinti burnos, ar užčiaupti koserę arba srėbtuvę, ar tiesiog patarė jam daugiau nieko nebesakyti.

                       Antanas Gailius

____________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

A.L. Snijders                                                        OL 1
AISTRINGAS SIEKIS
 
Jis kalbėjo savo dukterims apie aistringą siekį, bet šios nieko apie tai nenorėjo žinoti. Anksti brėkštant paliko jos tėvo namus ir dešimt valandų nesustodamos keliavo jūros link. Ten praleido tris mėnesius, padėdamos statyti paplūdimio kėdes ir palapines, bei kažkiek užsidirbdamos muzikavimu. Bet, pavojams gresiant, jos patraukė atgal link namų, kuriuose tėvas vis tebepamokslavo apie aistringą siekį. Dabar, kiek praaugusios, jos norėjo sužinoti apie aistringą siekį viską, viską, ką sužinoti apie tai buvo galima. Jos atsisėdo priešais tėvą ir kreipėsi į jį žodžiais „mūsų tėve“. Jis mokė, kaip jos turėtų gyventi, ką jos turėtų daryti. Jos turėtų pasirinkti bet kokį tikslą, į jį įsikibti ir jo nebepaleisti, jos turėtų nekreipti dėmesio į galvomis linguojančius žmones ir jų žodžius „tik pamanykit, kaip jos drįsta“. Taip jos turėtų gyventi, tik taip jos ko nors pasiektų. Dukterys įtūžo, kaip gali tėvas tokius niekus kalbėti, tarsi būtų pigių kursų vadovas kokiame klube. Jos patarė jam verčiau neaušinti burnos ir antrąkart paliko namus. Pajūry jos regėjo smėlį rausiančias ir kopas tvirtinančias mašinas. Tuotarp jos pačios sėdėjo, kojas panardinusios smėly. Nes tai buvo be galo malonu.
_______________________________________________

A.L. Snijders                                                         OL 2
Aistra
 
Jis pasakojo savo dukterims apie aistrą, deja jos nenorėjo nieko apie tai girdėti. Rytui brėkštant jos paliko jį ir ėjo jūros link dešimt valandų be poilsio. Tris mėnesius jos ten gyveno, padėdavo išdėlioti ir surinkti sulakstomus krėslus ir palapines, grodamos užsidirbdavo pinigų. Padidėjus karo grėsmei dukterys sugrįžo namo, kur jų tėvas vis dar aukštino aistrą. Dabar, tapusios vyresnėmis, jos panoro sužinoti viską, visas smulkmenas apie aistrą. Atsisėdusios prie jo, kreipėsi į jį žodžiu „Tėve“. Jis paaiškino, kaip jos turi gyventi, ir ką privalo daryti. Liepė joms nukreipti jų uždegamąjį stiklą į pasirinktą tikslą, įsikibti ir nepaleisti, nekreipti dėmesio į neigiamus galvų kraipymus ir žodžius „nieko sau, šita tai sugeba“. Taip jis liepė joms gyventi. Taip iš to kažkas išeitų. Dukterys užsiplieskė iš pykčio, kad tėvas tokiu lengvu būdu išsisuko, lyg skaitydamas paskaitą kultūros namuose. Jos patarė jam daugiau nieko nebesakyti ir antrą kartą išėjo iš namų. Pajūryje jos matė žemsiurbes ir ekskavatorius, stiprinančius krantus, bet pačios sėdėjo užkasusios pėdas smėlyje, besimėgaudamos tuo maloniu jausmu.
_______________________________________________

 A.L. Snijders                                                        OL 3
Moralas

Jis moralizavo savo dukterims, bet jos nieko nenorėjo girdėti.
Rytui brėkštant, jos paliko jį ir patraukė jūros link, kurią priėjo be poilsio per dešimtį valandų. Talkininkaudamos prie šezlongų ir paviljonų, pamuzikuodamos už centą kitą, jos ten išbuvo tris mėnesius, o kilus karo grėsmei - pasuko namo, kur jųjų tėvas tebeskelbė moralę.
Dabar jau jos buvo ūgtelėjusios ir todėl norėjo sužinoti jo pamokslų esmę, norėjo sužinoti dorovės esmę. Susėdusios jos kreipėsi į jį tėvo vardu, kaip ir pridera kreiptis į šeimos galvą. Jis joms aiškino, kaip reikią gyventi, kaip ir ką daryti. Joms derėtų sutelkti visą savo dėmesį į pirmąjį pasitaikiusįjį tikslą, įsikibti ir nebepaleisti, nekreipti jokio dėmesio į aplinkinių purtomas galvas ir žodžius “Pirmyn! Kitas tavo vietoj nesidrovėtų!“ Taip jos turėtų gyventi. Tik taip išeitų iš jų kas doro. Dukterys niršo, kad šeimos galva taip lengvai išsisuko, tarsi atskaitęs paskaitėlę asmenybės ugdymo kursuose. Jos jam paliepė nutilti ir antrąkart paliko namus.
Pajūry jos stebėdavo smėlio siurbimo ir kasimo mašinas, tvirtinančias kranto liniją; nors pačios slėpė galvą smėly, ir tai teikė joms didžiulį malonumą.
_______________________________________________

A.L.Snijders                                                           OL 4
AISTRA

Jis pasakojo savo dukroms apie aistrą, bet jos nenorėjo nieko apie tai žinoti. Išaušus rytui, jos paliko jį ir dešimt valandų ėjo be jokio poilsio, kol pasiekė jūrą. Pajūryje jos išbuvo tris mėnesius: padėjo prižiūrėti pliažo kėdes ir pavėsines, muzikavo ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Bet kai kilo karo grėsmė, jos vėl grįžo namo, kur jų tėvas vis dar pamokslavo apie aistrą. Dabar jos jau buvo vyresnės ir todėl norėjo viską žinoti apie aistrą, jos norėjo žinoti visas aistros smulkmenas ir niuansus. Jos prisėdo šalia tėvo ir kreipėsi į jį: „tėve“. Jis aiškino joms, kaip jos turėtų gyventi, ką jos turėtų daryti. Jos turi susikoncentruoti į bet kokį tikslą, jos turi atkakliai šio tikslo siekti, jos turi nekreipti dėmesio, kai kiti nepritardami linguos galva ir sakys „nieko sau, ir kaip ji drįsta“. Štai šitaip jos turi gyventi, šitaip jos galės kažką pasiekti. Dukterys labai supyko, kad tėvas taip paprastai išsisuko nuo atsakymo, tarsi tai būtų kokie kursai bendruomenės centre. Jos patarė jam nebeaušinti burnos ir antrą kartą paliko namus. Pajūryje jos matė žemsiurbes ir ekskavatorius, ten vyko pakrantės sutvirtinimo darbai, bet jos tiesiog sėdėjo panardinę pėdas į smėlį ir mėgavosi tuo maloniu pojūčiu.
________________________________________________

Aistra                                                                  OL 5

Savo dukroms jis pasakojo apie aistrą, bet jos nenorėjo nieko apie tai žinoti. Jos paliko jį auštant ir ėjo dešimt valandų be poilsio jūros link. Ten praleido tris mėnesius, padėjo statyti paplūdimio krėslus ir palapines ir grojo muziką už pinigus. Bet kai iškilo karo grėsmė, jos grįžo namo, kur tėvas vis dar pamokslavo apie aistrą. Dabar jos buvo kiek vyresnės ir norėjo viską viską sužinoti, pažinti aistrą kaip savo penkis pirštus. Jos sėdo prie jo ir kreipėsi į jį „tėve“. Jis aiškino joms, kaip jos turėtų gyventi, ką turėtų daryti. Jos turėtų susitelkti į bet kokį tikslą, jos turėtų laikytis ir nepasiduoti, nekreipti dėmesio į skeptiškus galvos purtymus ir žodžius „vajė, nebijo“. Taip turėtų jos gyventi, šitaip kas nors išeitų. Dukros siuto, kad tėvas viską taip supaprastino, tarsi dėstytų kursą mokymų centre. Jos liepė jam nutilti ir antrąkart iškeliavo iš namų. Paplūdimy jos matė smėliasraučius ir ekskavatorius, tvirtinančius pakrantę, bet pačios sėdėjo sukišusios pėdas į smėlį, nes buvo taip gera.
________________________________________________

 A.L. Snijders                                                        OL 6
AISTRA

Jis pasakojo savo dukterims apie aistrą, bet jos nieko nenorėjo apie tai girdėti. Jos paliko jį auštant ir išvyko dešimtą valandą taip ir nepabuvusios prie jūros pailsėti. Ten, kur išvyko, jos išbuvo tris mėnesius: padėjo paplūdimyje tvarkytis su pliažo krėslais ir tentais, o kad galėtų truputį užsidirbti – kūrė muziką. Bet kai kilo karo grėsmė, jos sugrįžo namo, kur jų tėvas kaip visada pamokslavo apie aistrą. Dabar, kai jos buvo jau šiek tiek vyresnės, joms jau norėjosi smulkiau apie tai sužinoti - jos norėjo kažką įdomaus apie aistrą sužinoti. Jos prisėdo prie jo ir kreipėsi į jį žodžiu tėvas. Jis paaiškino joms, kaip jos turėtų gyventi, ką jos turėtų daryti. Jos privalo jų vitražinį stiklą savo nuožiūra prižiūrėti, jos privalo tvirtai įsikibti ir nieko neišleisti, jos privalo visiškai nekreipti dėmesio į galvos sukrėtimus ir žodžius „padaryk tai, ką privalai“. Jos privalo gyventi taip, kad kažkuo taptų. Dukterys supyko, kad tėvas taip paprastai visą reikalą užbaigė, tarsi mokymo kursuose būtų perskaitęs paskaitą. Jos patarė jam daugiau tokių žodžių nebevartoti ir antrą kartą paliko namus. Paplūdimyje jos pamatė žemsiurbes ir ekskavatorius, tvirtinusius jūros pakrantę, bet pačios ėjo per smėlį basomis ir sėdosi ant jo, kadangi tai teikė tokį malonumą.