Meninio vertimo konkursas. ISPANŲ k. vertimai

Prano Bieliausko pastabos dėl vertimų iš ispanų kalbos

Visi vertimai smarkiai redaguotini ar perverstini iš naujo, kad atitiktų originalo stilių ir dvasią.

Vienintelis (-ė) konkursantas (-ė) vartoja žodį „Odisėjas“ vietoje „Uliso“, kuris mums truputį neįprastas (žr. Homero „Odisėja“).

„Legenda pasakoja“, „Pasak legendos“ ir kt. Turbūt geriausia būtų versti „Legenda byloja“ (ISP 4).

„Bastante sabio“ – dauguma pamiršo išversti žodį „bastante“.

Verčiant reikėtų pabrėžti, kad Odisėjas „nors buvo gana išmintingas, bet dar ir labai gudrus“. Abejonių konkursantams iškilo dėl žodžio „astuto: jie išvertė „sumanus“, „įžvalgus“ ir kt. „Odisėjoje“ jis gudrus.

Įvairiai versta „su desmedida afficion“, nežabotas pomėgis, neribota, perdėta aistra ir kt.

„Sus interminables tejidos“ – gal tiktų versti „didysis audimas“, „didįjį audimą“, o ne „audeklą“ ar „audinį“?

Paskutinis sakinys kebliausias, niekas su juo iki galo nesusidorojo.

ISP 8 miniatiūrą išvertė pernelyg laisvai, neatpažįstamai suskaidydamas sakinius. To nereikėtų daryti be reikalo.

Dauguma konkursantų turėjo bėdų su lietuvių kalba ir stiliumi.

Beveik visi netaisyklingai vartoja žodį „dėka“.

Miniatiūros pavadinimas irgi sudarė keblumų. Gal jį reikėtų versti laisviau, pvz.: „Penelopės audimai, arba kas ką apgaudinėja“, arba: „Audžianti Penelopė, arba kas ką apgaudinėja“.

P.S.: Mano manymu, gerėlesnis, lengviau pataisomas ir kūrybiškesnis šio konkurso antrojo dalyvio vertimas.

____________________

Lino Rybelio pastabos

Pirmiausia keletas apibendrinimų žodžių apie gautus vertimus.

Visi vertimai daug redaguotini, juos sukompiliavus išeitų gal ir vienas neblogas vertimas, tačiau toli gražu jis nebūtų idealus. Prano Bieliausko nuomone, kiek gerėlesnis, kūrybiškesnis ir sklandesnis yra ISP 2 vertimas. Sutinku, tačiau jis nėra tiek pranašesnis už kitus, kad jam būtų galima duoti prizą. Mano galva, pateikiant galutinį vertimą reikėtų kaip geresnį išskirti antrąjį vertimą, tačiau prizo už ispanų kalbą vis dėlto neduoti niekam. Deja, didžioji dauguma konkursantų nesutaria nei su lietuvių kalba, nei su jos stiliumi, jau nekalbant apie subtilių antikinių aliuzijų, kurių tekste gausu, suvokimą.

Dėl daug diskusijų sukėlusio žodžio botas. Daugumas konkursantų išvertė jį kaip batai, tik vienas kažkodėl nutarė, jog tai vynmaišiai. Gerai, kad ne botai ar pušnys. Iš tiesų ispanų kalboje homonimas bota gali reikšti ir vynmaišį arba didžiulę statinę (kai kurie žodynai pateikia net jos talpą – 516 litrų). Deja, šiuo atveju netinka nei vienas, nei kitas. Taip, botas yra batai, tačiau ar senovės graikai nešiojo batus? Arba pusbačius? Aulinius batus? O graikės – aukštakulnius batelius? Aišku, kad ne. Verčiant reikia ir mąstyti, o ne vien nusirašyti reikšmę nuo žodyno. Kokie batai, arba džinsai, tarkim, XII amžiuje prieš mūsų erą? Nei dizainerių, nei batų parduotuvių juk nebuvo. Prisiminus istorinį kontekstą, reikia manyti, kad jie vaikščiojo arba basi, arba avėjo lengvus sandalus, dažniausiai su dirželiu tarp pirštų. Iš esmės vertėjai, jei būtų buvę atsargesni, galėjo išsisukti tiesiog versdami botas bendriniu žodžiu apavas ir šitaip išvengę (ana)chroniškos pradedančiųjų klaidos. Taigi sandalai arba apavas būtų geriausias vertimo variantas.

Barco yra laivas (Prisiminkite ilgiausią ir nuobodžiausią graikų laivų (ne valčių, luotų, eldijų ir t.t. sąrašą – νεῶν κατάλογος – antrojoje Homero Iliados knygoje) ir nieko daugiau.

Dar vienas pažaidos akmuo buvo astuto. Visiškai sutinku su P. Bieliausko pastaba. Odisėjas buvo gudrus, tikras klastūnas. Įžvalgumo čia nėra nė kvapo.

Paskutinis sakinys. Visiems vertėjams jis buvo neįveikiamas. A. Monterroso labai gerai išmanė antikinę literatūrą, todėl užslėptų aliuzijų jo miniatiūrose ir variacijoje antikos temomis apstu. Ir šitame sakinyje slypi užuomina į Horacijaus sentenciją iš „Poezijos meno“ (359 eilutė): Quandoque bonus dormitat Homerus – kartais ir Homeras snūsteli (kas lietuviškai reikštų ir gudri višta kartais į dilgynes įbrenda). Atsižvelgus į tai, sakinio pabaigą a veces dormía y no se daba cuenta de nada geriausia būtų versti kaip ... Homeras, kuris, žinia, kartais snūstelėdavo ir užsimiršdavo.

Paskutinė pastaba. Pavadinimas irgi keblus. Prano Bieliausko pastabos yra tikslios. Vis dėlto vertimo variantas „Penelopės audinys, arba kas ką apgaudinėja“ man atrodo neblogas.

_________________________________________________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

Augustas Monterrosas ISP 1
Penelopės audinys arba kas ką apgaudinėja

Prieš daugelį metų Graikijoje gyveno vyras, vardu Ulisas (nepaisant savo išmintingumo jis buvo labai gudrus), kurio žmona Penelopė, gražuolė ir nepakartojamais gabumais apdovanota moteris turėjo vienintelę ydą – nežabotą pomėgį austi, kurio dėka galėjo ilgą laiką būti viena.
Legenda pasakoja, kad kiekvieną kartą Ulisas, gudriai pastebėjęs, kad žmona nepaisydama jo draudimų pradėdavo austi begalinį audinį, paslapčiomis pasiruošdavo savo batus bei gerą valtį ir, nepasakęs nieko žmonai, išplaukdavo po pasaulį, bandydamas atrasti save.
Tokiu būdu jo žmona laikydavo Ulisą atokiai nuo savęs, kol pati flirtuodavo su pretendentais į jaunikius ir juos priversdavo tikėti, kad tai ji audžia, kol Ulisas keliauja, o ne Ulisas keliauja, kol ji audžia. Tai visiškai kas kita nei Homeras įsivaizdavo; kaip žinia, jis dažnai užmigdavo ir nesuprasdavo, kas vyksta.
_______________________________________________________

Augusto Monterroso ISP 2
Penelopės audinys arba kas ką apgauna
[Trumpas apsakymas]

Seniai seniai Graikijoje gyveno vyras vardu Odisėjas, kuris buvo ne tik išmintingas, bet ir labai įžvalgus. Odisėjas buvo vedęs Penelopę, gražią ir gausiai gamtos apdovanotą moterį, kurios vienintelė yda buvo perdėta aistra austi — užsiėmimas, dėl kurio galėjo viena praleisti ilgiausius laikotarpius. Pasak legendos, kas kartą, kai Odisėjas įžvalgiai pastebėdavo, jog, nepaisydama jo draudimų, žmona vėl ketina pradėti vieną iš nesibaigiančių savo audinių, naktimis galėdavai pamatyti jį slapčia beruošiantį batus ir gerą valtį, kol, nieko jai nepasakęs, išplaukdavo pamatyti pasaulio ir atrasti savęs.
Taip ji išlaikydavo jį toli, o tuo tarpu koketuodavo su savo gerbėjais, priversdama juos manyti, kad ausdavo, kol Odisėjas keliaudavo, o ne Odisėjas keliaudavo, kol ji ausdavo, kaip galėjo įsivaizduoti Homeras, kuris, kaip žinia, kartais miegodavo ir nieko nesuprasdavo.
_______________________________________________________

Augustas Monterosas ISP 3
Penelopės audeklas arba kas ką apgavo
[trumpas pasakojimas]

Prieš daugelį metų Graikijoje gyveno vyras vardu Ulisas, kuris buvo ne tik gana išmintingas, bet ir labai gudrus. Jis turėjo gražią, nepaprastais gabumais apdovanotą žmoną Penelopę, kurios vienintelė yda buvo didžiulis pomėgis austi. Šio įpročio dėka, ji lengviau ištverdavo ilgus vienatvės metus.
Legenda pasakoja, kad kiekvienąkart, kai tik Ulisas gudriai pastebėdavo , kad nepaisant jo draudimų, ji išdrįsdavo toliau austi vieną iš savo neužbaigiamų audeklų, naktimis buvo galima jį išvysti taisantį batus ir statantį gerą laivą , kol vieną kartą nieko jai nepasakęs išvyko pakeliauti po pasaulį ir ieškoti savojo „aš“.
Tokiu būdu ji sugebėjo išlaikyti jį toli, koketuodavo su savo gerbėjais, priversdama juos tikėti, kad ji audė, kol Ulisas keliavo, ir kol Ulisas keliavo - ji audė ir kaip įsivaizdavo Homeras, ir kaip yra žinoma, ji kartais miegodavo ir nieko nesuvokdavo.
_______________________________________________________

Augustas Monterosas ISP 4
Penelopės audeklas arba, kas ką apgaudinėja.
[minipasaka]

Prieš daugelį metų, Graikijoje gyveno vyras vardu Ulisas (kuris būdamas labai protingas taip pat pasižymėjo dideliu nuovokumu), susituokęs su nuostabios išvaizdos ir ypač talentinga moterimi - Penelope, kurios vienintelis trūkumas buvo besaikė meilė audimui, įprotis, kurio dėka ji galejo leisti daug laiko viena.
Legenda byloja, kad tik pasitaikius progai, Ulisas ją stebėdavo, bet ir po daugelio jo draudimų, Penelopė vistiek ruošdavosi dar kartą, pradėti vieną iš jos nesibaigiančių audinių, tada buvo galima matyti kaip paslapčia, naktimis jis pasiruošdavo savo batus ir valtelę ir nieko nesakydamas išplaukdavo apkeliauti pasaulio ir surasti savęs. Tokiu būdu ji atitolindavo savo vyrą, o pati flirtuodavo su savo gerbėjais tikndama juos, kad audžia, kol Ulisas keliauja o ne kad Ulisas keliauja nes ji audžia. Taip manė ir Homeras, žinant, kad jis kartais miegodavo ir nieko net nenutuokdavo.
_______________________________________________________

Augustas Monterosas ISP 5
Penelopės audeklas arba kas ką apgaudinėja
(Trumpas apsakymas)

Prieš daugelį metų gyveno Graikijoje vyras vardu Ulisas (kuris buvo ne tik ganėtinai išmintingas, bet ir labai apsukrus), vedęs Penelopę, gražią ir visokiomis dorybėmis gausiai apdovanotą moteriškę, kurios vienintelis trūkumas buvo besaikis pomėgis austi; įprotis, kurio dėka ji galėjo viena leisti ilgas valandas.
Liaudyje pasakojama, kad kiekvieną kartą, kai Ulisas savo gudria akimi pastebėdavo, kad, nepaisydama jo draudimų, ji vėl ruošiasi savo begaliniam audimui, naktimis jį galėjai pamatyti vogčiomis rengiant savo aulinius batus ir gerąją valtį, kad dar kartą niekam nieko nesakęs išvyktų į platųjį pasaulį ieškoti savęs.
Tokiu būdu, kai koketuodavo su savo gerbėjais, jai pavykdavo laikyti jį atokiai ir priversti juos tikėti, kad ji ausdavo tada, kai Ulisas keliaudavo, o ne tuo, kad Ulisas keliaudavo tada, kuomet ji ausdavo, kaip būtų įsivaizdavęs Homeras, kuris, kaip žinoma, kartais miegodavo ir nieko nenutuokdavo.
_________________________________________________________

Augusto Monterroso ISP 6
Penelopės audeklas, arba kas ką apgaudinėja
[mininovelė]

Kadaise Graikijoje gyveno žmogus vardu Ulisas (kuris buvo ne tik pakankamai išmintingas, bet ir labai gudrus), vedęs Penelopę – gražią ir nepaprastai gabią moterį, pasižyminčią vieninteliu trūkumu – aistra austi – įpročiu, kurio dėka ji daug dienų galėdavusi praleisti vienumoje.
Pasak legendos, kaskart, kai Ulisas savo įžvalgos dėka suprasdavęs, jog ji, nepaisydama draudimų, vėl ketina austi vieną iš tų niekad nesibaigiančių audeklų, paslapčia naktimis imdavęs ruoštis į kelionę – krautis vynmaišius bei rinktis tinkamą laivą, kol niekam netaręs nė žodžio iškeliaudavęs pasaulin savęs ieškoti.
Šitaip Penelopė pasiekdavusi, kad jis būtų toli nuo jos, tuo tarpu pati koketuodavusi su meilužiais, sudarydama šiems įspūdį, jog audžianti, nes Ulisas iškeliavęs, o ne kad šisai iškeliavęs, nes ji audusi, kaip įsivaizdavo Homeras, kuris, kaip žinia, kartais miegodavęs ir nieko nesuprasdavęs.
________________________________________________________

Augustas Monterosas ISP 7
Penelopės audinys, arba kas ką apgaudinėja
Minipasaka

Prieš daugelį metų Graikijoje gyveno vyras, vardu Ulisas (kuris be savo išminties, buvo dar ir sumanus), vedęs Penelopę, gražią ir nepaprastai talentingą moterį, kurios vienintelis trūkumas buvo besaikis pomėgis austi, įprotis, dėl kurio ji daug laiko praleisdavo viena.
Legenda pasakoja - kiekvieną kartą Ulisas stebėdavo, kaip nepaisydama draudimo ji vis tiek pradėdavo vieną iš savo nesibaigiančių audinių, o naktimis jį buvo galima pamatyti slapta ruošiant savo batus ir gerą laivą, kol nieko nesakęs išvykdavo apkeliauti pasaulį ir savęs ieškoti.
Tokiu būdu jai pavykdavo išlaikyti vyrą nuošaly, kol flirtuodavo su jaunikiais, priversdama juos patikėti, kad audė Ulisui keliaujant, o ne kad Ulisas keliavo jai audžiant, kaip galėjo įsivaizduoti Homeras, kuris, kaip žinia, kartais užsnūsdavo ir nieko nesuprasdavo.
_______________________________________________________

Augustas Monterosas ISP 8
Penelopės audiniai. Kas ką apgavo?

Prieš daugelį metų Graikijoje gyveno vyras vardu Ulisas, kuris buvo ne tik atsargus, bet ir klastingas. Jis vedė nepaprasto grožio moterį vardu Penelopė. Jos vienintelis trūkumas - tai silpnybė austi. Dėl šio įpročio jai pavykdavo leisti dienų dienas vienai.
Pasak legendos, vos pasitaikius progai, Ulisas gudriai stebėdavo ją. Nepaklusdama draudimams, ji vis ruošdavosi pabaigti savo neužbaigtus audinius. Galėdavai matyti kiauras naktis Ulisą patyliukais ruošiantį batus ir nuostabų laivą kelionei. Galiausiai niekam nieko nesakęs jis išvyko apkeliauti pasaulio ir surasti pats save.
Tokiu būdu Penelopė atitolino vyrą. Ir nors Penelopė ilgėjos Uliso, tačiau flirtavo su savo gerbėjais, versdama juos manyti, kad ji audžia, kol Ulisas keliauja, o ne, kad Ulsas keliauja, kol ji audžia.
Taip galėjo įsivaizduoti ir Homeras, kartais užmerkdamas akis ir dėdamasis nesuprantąs nieko.

Meninio vertimo konkursas. ISPANŲ k. vertimai

Nariams

Naujienlaiškis