I (IR VIENINTELIS) PERSKYRIMAS

KUR PASAKOJAMA APIE GARSINGOSIOS VERTĖJOS CARMEN CARO DUGO BŪDĄ IR ĮPROČIUS

Mieste Kordobos (katrą ypatingai norim šiandien paminėti) gimė ne per seniausiai vertėja, kurios pagrindinis labas – meilė kalbai, literatūrai ir platus išprusimas, o būdo puošmenos – kuklumas ir darbštumas didžiausi. Eilėraščiai ir poemos, drama beigi proza, prie katrų mažne kasvakar palinksta, darbai ir darbeliai, paskaitos ir įvairios lektūros – visa tai suryja tris ketvirčius jos laiko ištekliaus. Likutis išeina ispanų ir lietuvių literatūrų garsinimui, kultūrinei veiklai – tai jau šventinis apdaras, o šiokiomis dienomis užsiima ji žodžių raizgynių, asonansų ir aliteracijų, frazeologijos minklių išpainiojimu, ir dargi, žinia, pačiu geriausiu, tad retai kada besiilsi – gal tik akims atsišviesti palieka sekmadieniai, kai į Lietuvos ir Ispanijos kampelius žaviausius akį paganyti prisieina. Turi ji daug užaugintų studentų ir studenčių, katrie jau patys vertimus krapštinėja, bet ispanistikos namų ir lauko darbuose ji – pagrindinė plušėja, gebanti ir nepaklusnų sakinį pabalnoti, ir su keisčiausių žodžių malūnais susikovusi pergalinga išeiti. 2008 Viešpaties metais prinoko pirmieji mūsų vertėjos darbo vaisiai – ir ne kokios rūgščios laukinės slyvutės, o sultingi ir širdžiai atgaivą teikiantys obuoliai, rūpestingomis sodininkės rankomis išpuoselėti. Sakoma esant ją vardu Carmen Caro, lyg dar ir Dugo (šiuo klausimu autoriai, rašantys apie ją, regis, nesutaria), bet mes turime tvirtą pagrindą tarti, kad Carmen Caro Dugo esti pilnas jos vardas, o kiekvieną, kas taip riteriškai su knygom apsieina, laikui atėjus privalu deramai apdainuoti:

Knygelės, kur A, B, C išmokstam čiauškėt,

Carmen rankose be vargų į ispanų kalbą išvirsta:

Čia „Anykščių šilelis“, tapęs gražiausia floresta,

O kalnai kelmuoti – vaizdžiausiais montes baldíos,

Čia ir pats Donelaitis, jo „Estaciones del año“,

Kur saulelė atkopdama despierta el universo.

Ak, išties! Kalba kita, bet giesmės sudėtos

Kad daugsyk gera dūšelėms mūs pasidaro.

Taip, darbeliai su vargeliais kasdien neaplenkia:

Žinom juk, kad būna pikta pasišiaušia metafora,

Ir nenaudėlė dėl niekų kvaršina galvą.

O vei! Ten jau pūpso aliteracijų krūmai,

Kartais sintaksė užvis nenor pasiduoti,

Ir bėginėt iš akių, būna, imas eilutės,

Vienuolikaskiemenės arba negi trumpesnės,

Ar kad dargana su lytum pluk nugarą prausia,

Juk žinot, kaip yr, kad pulks bėdų pasidaro.

Bet ji nepabūgsta išgirdusi asindetoną,

Linksma, sveika ir drūta transliteruoja,

Visad skubinas vėl nusitverdama darbą,

Su darbais ir rūpesčiais vis klapsi kompiuteriu savo,

Nės be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo,

Štai ir dūsauna ji kad kiek vis nutvėrus žodyną!

Be ne tik Anykščių paukšteliai ispaniškai čypsėdami bruzda

Ir būras tūls jau ispaniškai moka parėkaut –

Žinom juk, kad dargi mums išversta prozos:

„Stiklo šalis“, „Lietuviai prie Laptevų jūros“,

Jos plunksnos nūnai paragavo Granauskas, Aputis,

Ir krūvon susimetę ispaniškai ulba lietuvių poetai:

Maironis ir Binkis, ir Putinas, irgi dar Sruoga,

Neoromantikai, o taip pat ir Radauskas,

Bežemius, žemininkus su pasimėgimu skaitom,

O kur dar naujieji poetai, tie irgi

ispaniškai linksmi šokinėdami spardos.

Tad jūs, viežlybi vertėjai, jūs, gaspadoriai,

Žinokit, kad Carmen yra šitiek padarius,

Kad ispanistika mūsų padangėj – ir jos darbo vaisius.

Tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam,

Todėl Carmen, kiek tikt įmano, sėklas sėja!

Sėja lietuvių kanoną, klasikus su didele sauja;

Sėja ir šiuolaikinius, ir pridabot nepamiršta,

Ir greit prie kitų darbų jai jau pareigos šūkters.

Sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,

Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.

Nugi dabar jau skirkimės ir vapėti paliaukim!

O Dieve duok mums, kad, šventes visas nulydėję

Vėl visi padirbtum naujų publikacijų pluoštą

Irgi sulauktum knygelių bei viežlybai pasidžiaugtum.

Kožnas ir kiekvienas lai garbina Šv. Jeronimą,

Kad vertėjai dyvus linksmus lakštingalų čiauškėt nepaliautų.

Laudaciją rašė Aistė Kučinskienė ir Dovilė Kuzminskaitė