Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Triukšmas ir įniršis dėl svetimų vardų

IRENA BALČIŪNIENĖ

Publikuota: Literatūra ir menas, 2013-04-19 Nr.3423

Kas nesupūva po žeme? (Vardas)

Dažnas net nepabando įsivaizduoti, kiek mus supančiame pasaulyje yra svetimų vardų. Jie daug metų didesniais ar mažesniais būriais keliavo į Lietuvą, o dabar jau kasdien pulkų pulkais plūsta per radiją, televiziją, knygas, internetą. Žinoma, liks milijonai, kurių nebūsim girdėję ir nelaužę galvos, kaip juos užrašyti. Tačiau su erdvę užtvindžiusiais reikia kažką daryti, išrasti kažkokias surašymo į knygas, žinynus, enciklopedijas tvarkas.
Be to, kartodami, kad lietuvių kalba yra pati archajiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, maloniai pamirštame, kad visas žinias pasauliui apie Lietuvą ir lietuviams apie Lietuvą kelis tūkstantmečius pateikdavo svetimtaučiai, kad vardus ir vietovardžius užrašinėjome ne mes, o svetimkalbiai metraštininkai.
Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas 98 m. parašyto veikalo „Apie germanų kilmę ir išsidėstymą" (kitaip „Germanija") 45-ame skirsnyje papasakojo apie Baltijos jūros pakrantėje gyvenančias aestiorum gentes: „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis, kurių papročiai ir apdarai svebiški, o kalba artimesnė britaniškajai." (Deja! Ir šio nedidelio teksto gabalėlio nepasidalijame su šiandieniais latviais ir estais1). Sūduvius ir galindus paminėjo graikų matematikas ir astronomas Klaudijus Ptolemajas, gyvenęs II a. Žinių apie lietuvius yra pateikę Johannes Malalas (Jonas Malala), Henricus de Lettis (Henrikas Latvis), Peter von Dusburg (Petras Dusburgietis), Wigand von Marburg (Vygandas Marburgietis), Jan Długosz, Długosius (Janas Dlugošas), Aeneas Silvius Piccolomini (Enėjas Silvijus Pikolominis), Jeronym Jan Silvan Prażsky (Jeronimas Prahiškis), Ghillebert de Lannoy (Žilberas de Lanua), Maciej Stryjkowski (Motiejus Strijkovskis) ir t. t., ir t. t.
Nėra lengva nustatyti, kokiu pagrindu antikos arba ankstyvųjų viduramžių rašytojai pateikia genčių ir tautų vardus – ar tai savivardžiai, ar kaimynų jiems duotos pravardės, ar apibendrintas prastai pažįstamų platumų gyventojų įvardijimas.
Asmenvardžiai yra mažiau patvari žodyno dalis ir greičiau pasiduoda svetimų kalbų įtakai, todėl XX a. iškilo nemažai sunkumų atkuriant lietuviškus vardus, pavardes, vietovardžius. Teko nupūsti storą juos užklojusių dulkių sluoksnį ir atlietuvinti.
Koks painus, kupinas spėjimų ir netikėtumų buvo šis darbas, liudija Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas", pavardžių istorijomis galintis rungtis su konandoilių ir simenonų detektyvais. Štai pirmosios mums žinomos į lietuvių kalbą išverstos knygos „Catechismvsa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas Karaliavczvi VIII. dena Meneses Sausia, Metu vßgimima Diewa. M.D.XLVII" autoriaus pavardės atkūrimo istorijos pradžia: „Vadino save Vaitkūnu, t. y. Vaitiekaus sūnumi (lotyniškai tai viename rašte kunigaikštis Albrechtas išvertė į Albertides). Lotyniškai savo pavardę rašė Mossuidius (Albrechtas jį viename laiške pavadino Metzwidius), lietuviškai 1547 m. katekizme akrostichu pasirašė Masvidius, 1549 m. Mosuidas. J. Šliūpas jį pavadino Mažvydys, P. Pakarklis pavertė vokiečiu Machwitzu ar Magwitzu, o 1855 m. A. F. A. (Adamovičius) pavertė jį Jurgiu Martynu Moscovidiusu, supainiojęs jį dar su Jurgiu iš Eišiškių."2 Tą pavardę, kurios nėra antraštiniame lape ir kuri buvo nustatyta remiantis laiškais arba tų laikų dokumentais, akrostiku įrašytą eiliuotoje prakalboje, 1938 m. išskaitė lenkų kalbininkas Janas Safarewiczius.
Kitas pavyzdys – garsusis mūsų Jonas Basanavičius švento krikšto dieną gavęs Ivano vardą, o įsimintinaisiais 1916-aisiais iš Vilniaus miesto vyriausiojo burmistro įstaigos parsinešęs pasą, išrašytą Dr. Johanno Bassanowitschiaus vardu.
Ką jau kalbėti apie pavardes, jei net tikrąsias XIII–XV a. lietuvių kunigaikščių vardų lytis turėjome atkurti. Todėl svarstymus apie svetimvardžių įsiliejimą į mūsų kultūrą būtina pradėti nuo minties, kad prasmingiausia neužsiimti nei savinieka, nei savigyra, o atminti, kad esame vienas iš paukščių, ulbančių pasaulio kalbų medyje, ir ulbėti.
Svetimvardžiai bei vietovardžiai kelia vienu metu spręstinus kelis klausimus –­ užrašymo, tarimo ir vertimo. Vieniems svarbus pirmas, kitus tedomina antras, bet nestinga ir tokių, kuriems rūpi visi trys. Visumos nematymas daro ginčą bepras­mį – teigiantiems, kad nesugebėjimas svetimvardžio ištarti daro žalą kalbai, galima atkirsti, kad nesugebėjimas jo parašyti nedaro tautai garbės, ir t. t. Visos tautos ieško šio klausimo sprendimo, o dauguma ir rado, tai – susitarimas. Išmintingiausia kuo greičiau jį pasiekti ir pamiršti kai kam pasididžiavimą keliančią savybę būti Europoje paskutiniais.
Kruopščiai surinkti duomenys pagrindžia, kad tikrinių vardų rašymas originalo kalba turi gilesnę tradiciją nei jų lietuvinimas3. Tuo galim įsitikinti ir mes, atsivertę pirmąją lietuvišką knygą arba 1918 m. vasario 19 d. „Lietuvos aidą", kuriame skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės aktas (laikraščio leidėjas ir redaktorius – Antanas Smetona). Recenzuodamas Juozo Andziulaičio-Kalnėno 1891 m. iš anglų kalbos išverstą Edwardo Augusto Freemano „Europos istoriją", J. Basanavičius pagyrė vertėją už tai, kad tikrinius vardus šis pateikė tokius, kokie jie yra senuosiuose tekstuose. Taip rašomus tikrinius vardus per visą okupacijos laikotarpį išsaugojo išeivių literatūra ir spauda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą nepriklausomoje Lietuvoje pradėtoje leisti enciklopedijoje nelietuviškų tikrinių vardų rašyba buvo originali, net nenurodant tarimo. Tos pačios nuostatos laikėsi ir Amerikoje leista vadinamoji Bostono 37-ių tomų enciklopedija, kadangi bet kuris svetimas asmenvardis arba vietovardis, paminėtas lietuviškame tekste, netampa lietuvių kalbos žodžiu, lygiai kaip ir bet kuri lietuviška pavardė, paminėta angliškame, prancūziškame arba net kiniškame leidinyje, nevirsta ir nevirs nei anglišku, nei prancūzišku, nei kinišku žodžiu.
Žinoma, būta ir polinkio – ypač grožinės literatūros vertimuose – be tvarkos lietuvinti vardus. Daugelis jau tada suprato tokio įpročio beprasmiškumą, net žalą. Savo nuomonę šiuo klausimu išsakė ir autoritetinga to meto literatė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė straipsnyje „Apie vertimus" (1933). Dėl visiškai suprantamų istorinių priežasčių prieškario Lietuvoje bendrų taisyklių nespėta sudaryti. Stigo laiko.
Beatodairiškai perdirbinėti lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų vardus pagal jų rusiškas (t. y. jau kartą perrašytas) formas pareikalavo sovietmečio spaudos tvarkytojai. Komunistų partijos CK nurodymu ta praktika buvo priverstinai išplatinta visuose leidiniuose kaip „liaudiška" ir „tarybinė", o bandymai ja abejoti paskelbti keliaklupsčiavimu prieš Vakarų kultūrą.
Vis dėlto pačiu sovietinio letargo pusiaunakčiu – 1968 metais – Juozo Jurginio straipsnis „Literatūroje ir mene"4 įžiebė audringą diskusiją. Vytautui Vitkauskui priminus, kad Niujorko pažangiųjų lietuvių (kitaip tariant, už Maskvos pinigus) leidžiamas „Laisvės" laikraštis svetimvardžius adaptuoja, kaipmat atsiliepė Antanas Petrika (JAV) ir pareiškė: „Laisvės" ir „Šviesos" redakcijos susitarė spausdinti savo leidiniuose tikrinius vardus, knygų pavadinimus ir kt. ortografine, o ne fonetine forma. Kai mus pasiekia Lietuvos spaudiniai, mes negalime suprasti, ką Lietuvos rašytojai nori pasakyti savo fonetine rašyba. Taigi ir „Laisvė" iki šiol laikysis tokios pat rašybos, kaip ir kiti JAV lietuvių laikraščiai – ortografinės. Visai teisingai tą klausimą nagrinėja dr. J. Jurginis. Seniai to reikėjo!"
Netrūko ir priešingų nuomonių. Šmaikščiai šį kalbinį nesusikalbėjimą tuosyk užbaigė Vytautas Landsbergis:

Vargas dėl Liežuvio


Nuėjęs kartą Debiusys į teatrą ir sako Bizei: būk žmogus, atiduok Zoliai dešimt frankų, aš užvakar pirkau už juos natų popieriaus, rašysiu skercą. Betgi tu, maestre, įkaušęs?.. Ar ne iš Merimių eini? Saugokis Ravelio! Žinai, Sankte Peterburge yra toksai Kiujys iš Vilniaus, rašąs muziką ir apie muziką. Tai jis kartą nusipirkęs žiūri į Granadą ir nieko nebemato eidamas, vos po troleibusu nepalindo. Ot būtų fijaskas!
O Bizet jam atgal: va, sakei, kad skaitai Maeterlinck'ą ir rašysi „Pelléas'ą ir Mélisande'ą", o dabar niekus žadi komponuoti. Užeinam geriau į restaurant'ą ir pažiūrėsim, kas ten jų menu'e surašyta. Richard'as Strauss'as juk sakė, kad tikras kompozitorius privalo sumegzti muziką bet kokiam tekstui, net... meniui!
Debusys nuo tokios moduliacijos tik vėptelėjo Bizėn, tarsi knock'out'ą gavęs ar nūdienį akordą išgirdęs. Kai atsigaiveliojo kiek, apsikabino abudu ir nukiūtino per Paris'ą, ieškodami gero, tylaus, nuobodaus, kompromisinio restoranelio, ne alia-furšejiško, o á la tolimame Vilniuso miestalyje, kur kaip kas išmano, taip save gano.
Iš seno kalendoriaus perpasakojo Vytautas Landsbergis.

Kaip vieną nemokšiškiausių svetimvardžių „perrašymo" pavyzdžių galima paminėti 1976 m. pradėtą leisti trylikatomę Lietuviškąją tarybinę enciklopediją.
Jau skaitydamas pirmo tomo korektūrą, pavojaus varpais ėmė skambinti Ričardas Mironas (Indijos bičiulių sekcijos pirmininkas) dėl indiškų vardų transliteravimo: „Ir tik lietuvių filologai, kurie tvarko leidžiamos enciklopedijos transliteraciją, deja, pasirodo čia savotiškų „novatorių" vaidmenyje. Jie nepripažįsta indų kalboms teisės turėti savo ypatumus, išmeta indų garsų aspiraciją ir tuo taip iškraipo indiškus vardus, kad jų ir atpažinti negalima. Štai Bhasas jiems pasidaro Basa, Dharmas – Darma, Ghošas – Goša. (...) Visiems suprantama, kad dauguma lietuviškų vyriškosios giminės vardų baigiasi galūne -as. Lygiai tas pat yra ir sanskrite. Bet enciklopedijos filologai sanskrito a trumpojo kamieno vardus, kurie yra vyriškosios giminės, būtinai nori atmesti jų vyriškąją galūnę suplakdami juos su moterų vardais. Sanskrito Judhišthiras, Bhymas, Dantas, Damanas, Krišnas, Bhasas jiems virsta Judištira, Bima, Danta, Damana, Krišna, Basa. Būtų juokinga, jei nebūtų tiesiog pikta. Beje, patys enciklopedijos redaktoriai supranta susidariusią keblią padėtį ir norėtų ją ištaisyti, bet jų geri norai atsimuša į toje pačioje įstaigoje esančios transliteravimo komisijos užgaidas. Argi nebūtų čia išeities? Argi būtina mums rausti prieš ateinančias kartas, išleidus tokį sudarkytą pirmąjį enciklopedijos tomą? Nejau ignorancijai lemta virsti tradicija?"
Visą sovietmetį paklusęs šiems nurodymams, likus metams iki Nepriklausomybės paskelbimo, poetas ir didžiųjų pasaulio klasikų vertėjas Aleksys Churginas, kalbėdamasis su „Literatūros ir meno" korespondente Paulina Žemgulyte, išliedamas savo pasipiktinimą, štai ką pasakė: „Lotynišką raidyną vartojančių tautų pavardes, laikraščių pavadinimus mūsų spauda taip negailestingai darko, jog nebeįmanoma jų atpažinti. Prieš karą ir pirmais pokario metais to nebuvo. Ši pražūtinga mada įsigalėjo ir tapo oficiali, užėjus nelemtam „kalbų susiliejimo" antkryčiui. Esam Europos dalis, jos kultūros dalis nuo seniausių (nuo Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės) laikų, tad ir elkimės taip, kaip visos kultūringos Europos tautos, baikime tą primestą mums keverzojimą, kurio nebūtų pakentęs nei K. Būga, nei J. Jablonskis, nei jų darbo tęsėjai – P. Skardžius, A. Salys. Juo labiau kad garsų transkripcijos manija yra savotiška (niekam nereikalinga) fonetinė chimera."5
Nors atkūrus Nepriklausomybę mūsų spaudoje ir mokslo leidiniuose pradėjo įsivyrauti asmenvardžių ir vietovardžių pateikimo tvarka, grįsta proto argumentais, kuriems surašyti jaučio odos nepakaktų, nors atsirado puikus Lietuvių kalbos komisijos nutarimas, atspindintis abipuse nuolaida pasiektą priešingų nuomonių susitarimą, tačiau pigiai perkamos garbės ieškotojai, susitelkę po Justino Marcinkevičiaus vėliava, ilgai „visos tautos vardu" nesiliovė šūkavę apie „nematytą negirdėtą lietuvių kalbos išdavystę ir paniekinimą". Atmintyje nedyla Rašytojų sąjungoje vykęs politizuotas spektaklis –­ nors buvo skelbta diskusija, – kur bet kokia prieštaraujanti pastaba buvo sutinkama rėkčiojimais: „Nutilk, išdavike", o Justinas Marcinkevičius –­ priešingai negu garsusis anglų premjeras ir rašytojas Winstonas Churchillis, pašmaikštavęs, jog kiekvienas gali tarti kitataučių vardus taip, kaip jam patinka (Everybody has a right to pronounce foreign names as he chooses)6 – net springo skųsdamasis niekaip negalįs perskaityti pavardės Chur-chi-lis. Kreipdamasis į tautą per radiją, poetas pasitelkė širdyje išsaugotas sovietmečio iškalbos priemones: „Esame kalbinio imperializmo puolami –­ jam nėra valstybių sienų." „Grįžkime!" –­ sriūbavo Tautos Sąžinė7. Vincas Urbutis ta tema net knygą „Lietuvių kalbos išdavystė" parašė8.
O kas iš tiesų yra toji „išdavystė", klaidinusi nemažai garbių garbaus amžiaus kultūros veikėjų, vis raičiusių ir teberaitančių parašus ant skundų, reikalavimų ir grasinimų. Tai adaptuotų arba transkribuotų – pagal Kalbos komisijos 60-ajame nutarime nustatytus principus –­ asmenvardžių ir vietovardžių rašymas grožinėje ir verstinėje literatūroje, autentiškas formas paliekant informacijai, t. y. žiniasklaidai ir mokslui. Be to, rišliame tekste originalių asmenvardžių ir vietovardžių formos gramatinamos – joms pridedamos lietuviškos linksnių galūnės, vėlgi pagal Kalbos komisijos nustatytas taisykles. Grožinės literatūros vertimuose ant viršelio rašoma originali autoriaus pavardė, o ketvirto viršelio knygos anotacijoje – jei laikomasi Kalbos komisijos rekomendacijos – adaptuota pavardė, kad žinotume, kaip ištarti.
Kad pasaulio asmenvardžių bei vietovardžių skaičius yra milijonais skaičiuojamas ir daug kartų viršija bendrinių žodžių skaičių, „kalbos mylėtojai" vargu ar yra girdėję. Kad įvairių kalbų garsinės sandaros skirtumai tokie dideli, jog apskritai neįmanoma sudaryti taisyklių svetimvardžiams perrašinėti, jie nežino. Kad didieji poetai – Maironis, Bernardas Brazdžionis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis – net eilėraščiuose tikrinius vardus ir vietovardžius yra rašę originalo kalba, jie žiūrėdami nepamatė. Kad nė viena originalias svetimvardžių formas vartojanti kalba neišnyko, jiems nė motais. Kas pagal jų įgeidį iš naujo perrašys dabar leidžiamą „Visuotinę lietuvių enciklopediją", jie galvos nesuka. Prie sizifiško adaptavimo darbo jie nė piršto galelio neprikiš. Tik mylės – kaip dar niekas iki jų nemylėjo! – vienintelę mūsų vertybę – lietuvių kalbą, pamiršę, kad per žymiai sunkesnių išbandymų amžius ji išlaikė pirmines sandaros ypatybes ir tikrai nesugrius moksle prisilietusi prie kitaip parašytų svetimų vardų, kadangi šimtmečius tai jau yra dariusi, nors diduma lietuvių tautos tuomet gyveno kaime, neretai dūminėse gryčiose, pasišviesdama balanomis, o ne interneto ir informacijos greitkelių sąlygomis. Iš tų gryčių kilusi Nepriklausomos Lietuvos inteligentija per neįtikėtinai trumpą laiką –­ kelis laisvės dešimtmečius – sukūrė tokį kultūros lygį, iki kurio kitos tautinės valstybės keliavo ne vieną šimtmetį.
Pagarbos tikrai neverta ir kita kraštutinybė – svetimvardžių rašymas ne tik mokslinėje, bet ir originalioje bei verstinėje grožinėje literatūroje neadaptuojant ir nesugebant perskaityti nei daugybės vietovardžių, nei veikėjų vardų. Tokį būdą –­ žinoma, su paties pasirinktų diakritinių ženklų skaičiumi – siūlo Tomas Venclova: „Esu už tai, kad tie vardai būtų rašomi originalo forma, t. y., Shakespeare'as, Donne'as, Joyce'as, Goethe, Rousseau (o ne Šekspyras, Donas, Džoisas, Gėtė, Ruso...). Sovietmečio įprotis visus tuos vardus adaptuoti (transkribuoti) man atrodo nevykęs ir atkertąs skaitytoją nuo pasaulinės kultūros. (...) Argumentas „bet juk žmonės nesupras, kaip tai tariama" tik įamžina siaurą akiratį. Nemanau, kad skaitytojus reikia maitinti sukramtyta tyrele –­ tegu lavina dantis, tegu mokosi, pamažu pripras, ir tai išeis tik į nauda. O jei kartais ištars ne taip – tai dar ne pasaulio pabaiga. Amerikiečiai mūsų vardus irgi taria baisiai –­ na ir kas? Šilbajorį jie vadino „Zilbadžoris", mane patį vadina „Venklova" ir pan., bet manęs tai negąsdina." 9
Jam antrina Kristina Sabaliauskaitė: „Išaugau skaitydama savo senelių tarpukario bibliotekos lietuviškas knygas, kuriose visi asmenvardžiai ir vietovardžiai grožinės literatūros kūriniuose buvo rašomi originalo kalba, tad nuo mažumės esu pratusi prie d'Artagnano (o ne „Dartanjano), kunigaikščio Buckinghamo (o ne Bakingemo) ir vikonto Bragelonne (o ne Braželono). Tad nuo vaikystės man – originali vietovardžių ir asmenvardžių rašyba asocijuojasi su pagarba literatūros kūrinio originalui, pagarba asmeniui ir jo vardui, istoriniam toponimui. O visokiausio pobūdžio „transkripcijos" – siejasi su sovietinių laikų tradicija, primesta Lietuvai rusų okupantų kalbos, kurioje dėl skirtingo kirilicos raidyno transkribavimas buvo neišvengiamas."10
Suprantamas daiktas, mažoji Kristina persiėmė šiuo tikėjimu užburta „Trijų muškietininkų", bet paspėliokim, kaip viskas būtų pakrypę, jeigu senelių bibliotekoje ji būtų aptikusi Juozo Sužiedėlio išverstą Romaino Rolando „Mykolo Angelo gyvenimą", kur vardai ir pavardės net per daug lietuvinami (Romėnas Rolandas, Džiulijonas Medičis ir t. t.), arba Antoną Čechovą su lituanizuotais veikėjų vardais, tėvavardžiais ir pavardėmis (Romano Jonas, Ilijaus Fedoras, Ignoto Aleksandras, Levo Mikalojus).
Dar įdomiau K. Sabaliauskaitės ortografinio mąstymo „dukslumą" ir pasaulėžiūrines platumas atskleidžia šis sakinys: „Todėl manau, kad ne rašytojai ir kalbos redaktoriai turi derintis prie toliau savo nosies nematančių tinginių ir bukagalvių, o kiekvienas XXI amžiaus lietuvis, negyvenantis izoliacijoje už geležinės uždangos ir save laikantis europiečiu, turi gebėti įsiminti kelias nesudėtingas pagrindinių Europos kalbų tarimo taisykles ir gebėti ištarti asmenvardžius, toponimus bei perskaityti restorano meniu su originaliais populiarių patiekalų pavadinimais, kurie nesukelia jokių nepatogumų nei britui, nei prancūzui, nei lenkui, nei čekui. "
Šių Lietuvą kartais aplankančių intelektualų mintis užviršija iš Kanados į Vytauto Didžiojo universitetą atvykusi profesorė Milda Danytė. Anot jos, „verstinė grožinė literatūra labiau suvokiama pagal laisvosios rinkos koncepciją", o „skaitytojai ieško malonumo ir nebūtinai jaučia poreikį suprasti kiekvieną romano detalę"11.
Trumpažiūriams „autoritetams" nė motais svetimvardžių rašymo įvairavimas. Juk transkribuojamos kinų, arabų, rusų pavardės, o anglų, ispanų, lenkų, turkų, islandų ir kitos paliekamos originalo kalba. Tokią pavardžių (Shakespeare'as, Blokas, Rimbaud, Laxnessas ir Akutagava) arba vietovardžių (Florencija, Geneva, Varšuva, Wisconsinas) maišalynę randame minėtų ir jų nuomonę remiančių autorių tekstuose. Kad yra daugiau lotynų kalbos pagrindu sudarytų raidžių (ć, ł, ń, ó, ś, w, ź ir ż) bei diakritinių ženklų (å, æ, é, ē, ģ, ķ, ñ, ó, ø, ō, õ, ş, þ, ü ir kt.), jie, regis, yra pamiršę (Jeppe Aakjær, Françoise Sagan, Bjørnstjerne Bjørnson, Frans Eemil Sillanpää).
Įdomu, kad abi priešininkų armijas vienija bendras tikslas – sunaikinti Kalbos komisiją, vienintelę dirbančią (todėl kartais klystančią), o ne pliauškiančią instituciją12.
Pamokomu pavyzdžiu, kai sava nuomonė laikoma absoliučiąja tiesa, galėtų būti „Žaltvykslės" leidyklos poelgis. Gavusi pelningą užsakymą išleisti mokykloms puikiai Romualdo Lankausko išverstą E. Hemingway'aus apysaką „Senis ir jūra", vadovybė nesutiko su vertėjo reikalavimu vieną vienintelį kartą ant knygos viršelio parašyti originalią autoriaus pavardę ir atidavė apysaką iš naujo versti greitadarbiui Jeronimui Brazaičiui. Pasekmė apgailėtina – Lietuvos mokiniai vietoj meniško R. Lankausko vertimo gavo skubomis sukurptą vertalą, užtat ant knygos viršelio puikavosi adaptuota autoriaus pavardė. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šią knygą įtraukė į nerekomenduotinų skaityti sąrašą.
Nors visi patiriam nepatogumų, ne visada galėdami taisyklingai ištarti svetimvardžius, yra būdų su šiuo sunkumu dorotis. Tai tarimo žodynai, sąrašai knygos gale, adaptuotų ir originalių formų pateikimas pagrečiui (vienos iš jų skliaustuose)13, taip pat didėjantis visuomenės išprusimas ir gebėjimas lengvai rasti informaciją internete. Pavyzdžiui, anglai prie kiekvieno gimtosios kalbos žodelio žodynuose prideda fonetinę išraišką. Daugelis, nebesugebėdami ištarti net savo klasiko Williamo Shakespeare'o veikėjų vardų, ieško jų tarimo lentelių (Pronouncing Shakespearean Names – Pronunciation key created by Edith Nesbit). Tiesą sakant, tautos, pasirinkusios vien originalią svetimvardžių rašybą, kitos išeities ir neturi.
Kadangi šiuo metu dauguma spaudos leidinių, leidyklų, mokslo įstaigų jau ėmė laikytis Kalbos komisijos nustatytos tvarkos: kur reikia (mokslinėje ir informacinėje literatūroje), rašyti svetimvardžius originalo kalba – su tarimu skliaustuose – o kur reikia (grožinėje literatūroje), tam tikru būdu adaptuoti, transkribuoti arba net išversti, prasminga ir net būtina kalbėti apie svarbius, bet dar neatliktus darbus.
Pirma – išleidę bankininkystės, medicinos, medžioklės, vadybos, elektrotechnikos, sporto, statybos terminų žodynus, neturime antikinių, biblinių, istorinių, mitologinių, krikščioniškosios tradicijos vardų žodynų, pateikiančių apsvarstytą ir galutinai nustatytą variantą. Kol kas, deja, rašto žmonės renkasi vieną iš galimybių.
Antra – grožinės literatūros kūrinyje antroponimų paskirtis pirmiausia stilistinė. Todėl adaptavimo arba transkribavimo pagal Kalbos komisijos 60-ajame nutarime nustatytus principus nepakanka, nes persodinant tikrinį vardą į kitą kalbinę dirvą, dauguma jo savybių dingsta, o jų nežinant arba nepaisant, pasunkėja pirmavaizdžio atpažinimas. Parinkdamas arba sukurdamas veikėjų vardus rašytojas susieja juos su kūrinio vaizdų sistema, stiliumi, žanru. Jų skambesys gali kelti simpatiją, pašaipą, pasibjaurėjimą. Teisingai ir tiksliai parinkti vardai dera su kūrinio dvasia, idėja, tikslais, atspindi kūrinio nuotaiką. Kitakalbio tikrinio vardo pavartojimas – tai dviejų kalbėjimo sistemų, dviejų kultūrinių tradicijų sąveikavimas. Todėl labai reikia rašinių apie vertėjams kylančius sunkumus, ieškant garsinio apvalkalo kalbantiems, žaidžiantiems, sparnuotiems, aliuziniams, mažybiniams, frazeologizmuose įsigyvenusiems vardams, kurių kupina pasaulio literatūra.

1 Banytė-Rowell R. „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis". Aisčių vardo kilmės ir archeologinių duomenų interpretacijos (http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=803&kas=straipsnis&st_id=4174)
2 Biržiška V. Aleksandrynas. Lietuvių rašytojai I. –­ Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, 1990, p. 77.
3 Ambrazas V. „Kitų kalbų asmenvardžių rašybos principai", in: Lituanistica, t. 3, 1990, p. 67–74.
Idem, Svetimų tikrinių vardų rašymas. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
Baltrušaitienė I. Svetimvardžių rašybos formavimosi tradicija Lietuvoje. Magistro darbas, vadovė doc. dr. Irena Smetonienė. –­ Vilniaus universitetas, Lietuvių kalbos katedra, 2009.
4 Jurginis J. „Dar kartą apie tą patį", in: Literatūra ir menas, 1968 07 13.
5 Churginas A. Metas akmenis rinkti. Literatūra ir menas, 1989 m. kovo 11 d.
6 Keith Hunt. The WIT of Sir Winston Churchill. http://www.keithhunt.com/Chur9.html
7 Marcinkevičius J. „Grįžkime!", in: Metai, t. 12, 2007, p. 148–151.
8 Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė. – Vilnius: Margi raštai, 2007.
9 2011 m. balandžio 14 d. laiškas str. autorei.
10 2010 m. kovo 8 d. laiškas str. autorei.
11 Danytė M. „Literatūrinio vertimo normų pokyčiai Lietuvoje po 1990-ųjų metų", in: Kalbų studijos, 2008, Nr. 12.
12 Peticija Lietuvos Respublikos Seimui. Dėl būtinybės priimti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą, kad būtų atleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė ir pavaduotoja, nepasibaigus jų įgaliojimo laikui. ELTA 2009-02-02 pranešimas spaudai (peticijos tekstas).
13 Tai jau buvo siūloma Vinco Kudirkos sudarytose rašybos taisyklėse „Statrašos ramsčiai" (1890).






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.