"Visko iki galo niekada neišmoksiu"
 
Audrius MUSTEIKIS
Lietuvos žinios 2009-09-30
 
Išradingas vertimo uždavinių sprendimas, atidumas lietuvių kalbai, ilgametis reikšmingos šiuolaikinės literatūros skleidimas Lietuvoje, indėlis į vertimo kritiką.
Už šiuos nuopelnus šiemetinė Šv.Jeronimo premija paskirta vertėjui Laimantui Jonušiui. Ji bus įteikta šiandien, tarptautinę vertėjų dieną, sostinės Taikomosios dailės muziejuje. Tarp reikšmingiausių L.Jonušio vertimų - Trumano Capote's "Kiti balsai, kiti kambariai", Salmano Rushdie "Paskutinis Mauro atodūsis", Johno Updike'o "Poros", Roberto Irwino "Arabiškasis košmaras", Vladimiro Nabokovo "Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas", Michaelo Ferberio "Literatūros simbolių žodynas" ir kiti. Laureatas atsakė į LŽ klausimus.  
 
- Vilniaus universitete baigęs anglų kalbą beveik dešimtmetį dirbote sostinės Užsienio literatūros knygyne (1981-1990). Ar tik neprasidėjo dar vienos universitetinės studijos atėjus į šį darbą?
 
- Kalbant apie literatūrą, galima sakyti, kad tęsėsi savišvieta. Knygynas, prekiaujantis Vakarų literatūra, Lietuvoje buvo vienintelis, ir tas darbas buvo įdomus įvairiais aspektais. Knygyne atsidūriau dar ir dėl to, kad pedagoginė veikla niekada netraukė, be to, nenorėjau dirbti tokio darbo, kuriame būtų tekę viešai pataikauti valdančiajam režimui.
 
- Vertėjui studijos tęsiasi visą laiką? 
 
- O, taip, jos niekada nesibaigia. Užtenka paminėti vien lietuvių kalbos raiškos galimybes - man jos yra neišsemiamos, visko iki galo niekada neišmoksiu.
 
- Pirmoji jūsų versta knyga - 1992-aisiais pasirodžiusi Michaelo Walzerio "Kritikų draugija". Kas teikė pasitikėjimo savimi imantis tokio sudėtingo veikalo?
 
- Pirmoji knyga, bet, žinoma, ne pirmas vertimas. Vėliau verčiau ir sudėtingesnių veikalų - George'o Steinerio, Wolfgango Iserio. Buvau įsitraukęs į darbą "Šiaurės Atėnuose" ir tuo metu neketinau versti knygų, bet Darius Čuplinskas iš Atviros Lietuvos fondo įkalbėjo imtis M.Walzerio.
 
- Kultūrologinių ir filosofinių vertimų jūsų darbų bibliografijoje ne mažiau, o gal daugiau nei grožinės literatūros. Kiek čia atsitiktinumo, kiek jūsų pasirinkimo?
 
- Versti grožinę literatūrą man arčiau prie širdies, bet traukia ir kitokie dalykai, yra daugybė įdomių knygų. Daug kas mane domina šiame pasaulyje - jeigu žmogaus gyvenimo diena būtų kelis kartus ilgesnė, gal dar būčiau įnikęs į filosofijos, istorijos ar politologijos studijas.
 
- Jūs irgi filosofas?
 
- Filosofu negaliu vadintis, bet jaunesniais metais nemažai domėjausi filosofija - Sorenu Kierkegaard'u, Martinu Heideggeriu. Vėliau išverčiau G.Steinerio knygelę apie M.Heideggerį.
 
- Į lietuvių kalbą išvertėte dvi angliškai parašytas filosofo Leonido Donskio knygos. Ar jų negalėjo, nenorėjo išversti pats autorius? 
 
- Jis moka gerai rašyti, bet nemoka versti. Čia pusiau juokais, manau, kad jis neturėjo laiko. Šiaip ar taip, pats manęs prašė, kad imčiausi to darbo. Man tos knygos buvo įdomios, nemažai iš jų sužinojau.
 
- Nors komisijos formuluotė universali, spėju, kad Šv.Jeronimo premija jums paskirta labiau už grožinės literatūros vertimus. Ar juos ir laikote svarbiausiais?
 
- Taip, nes grožinė literatūra mane domina labiau už viską - esu perskaitęs begalę knygų, be to, apie grožinę literatūrą ir parašau. Versdamas gali nepaprastai glaudžiai, intymiai priartėti prie talentingo kūrinio, ir tai atveria įspūdingų atradimų.
 
- Turite kokių nors vertimo įpročių, ritualų, prietarų, griežtą dienotvarkę, normas ir panašiai?
 
- Stengiuosi turėti griežtą dienotvarkę, darbo grafiką iki pat knygos vertimo pabaigos. Tai teikia psichologinį komfortą, nors, turėdamas dar ir įvairių kitokių darbų, rašau straipsnius, dalyvauju renginiuose ir panašiai, kartais to darbo ritmo nesuvaldau.
 
- Mėgstami vertėjai?
 
- Yra nemažai vertėjų, iš kurių pasimokiau šio meno, bet norėčiau paminėti tą, kuris gyvena nuošaly nuo viso sambrūzdžio, - Povilą Gasiulį. Dar mokyklos laikais įspūdį padarė J.D.Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" - ne tik romanas, bet ir vertimas: jau tada supratau, kaip tai virtuoziškai atlikta. Be to, dar buvo jo verstas Ernestas Hemingwayus, vėliau Kurtas Vonnegutas, Jamesas Joyce'as.
 
- Penki sakiniai apie gerą vertimą ar apskritai apie vertimą.
 
- Gyvuoja du požiūriai į vertimą: vieni mano, kad reikia versti kuo tiksliau laikantis originalo, kiti linkę labiau pritarti gana laisvam vertimui. Žinoma, lengviausia pasakyti, kad reikia laikytis aukso vidurio, bet tas ir yra, kad skiriasi nuomonės, kurioje vietoje tą vidurį nubrėžti. Abiem atvejais esama gerų vertimų, bet man artimesnis pirmas požiūris - jo laikėsi ir mano mėgstamas rašytojas (bei šiek tiek vertėjas) Vladimiras Nabokovas. Iš savo kartos skaitytojų kartais išgirstu, kad rusiški vertimai geresni negu lietuviški, tačiau, nors ir neneigdamas, jog rusai turi gerų vertėjų, norėčiau pabrėžti, kad gana dažnai tai būna labai laisvi vertimai. Jie skamba sklandžiai, kalba būna gera, bet ne visada atitinka originalo stilių, kai skirtingiems literatūriniams veidams pritaikoma ta pati vertimo šukuosena.
 
- Penki sakiniai apie laisvo vertėjo gyvenimą.
 
- Būti šiuo atžvilgiu laisvam, žinoma, malonu - pranašumai akivaizdūs. Antra vertus, darbo drausme tenka rūpintis pačiam - kai darbo laikas nenormuotas, galimi visokie nukrypimai. Bet kurią savaitę galima dirbti visas septynias dienas ir bet kurią savaitę galima pasiimti (nemokamų) atostogų. Daugiausia laisvo laiko turėjau tada, kai dirbau įstaigoje visu etatu - "Laisvosios Europos radijuje" Prahoje, bet tada neverčiau knygų. Vertėjas visada dirba vienas, tad labai gerai, kad tuos darbo vienišius subūrė Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga.
 
- Spalio pabaigoje vyks vertimo recenzijų rašymo dirbtuvės, jūs būsite vienas iš jų vedėjų. Be kita ko, mokysite dalyvius, kaip rasti tinkamą recenzijų toną. Kaip jūs pats jį randate? Kodėl iš viso imatės tokio nedėkingo darbo - vertinti kitų vertimus?
 
- Vertimo recenzijas norėčiau rašyti dažniau, bet tai atima daug laiko. Vertinant vertimą, mane domina ne tik atlikto darbo adekvatumas arba galimos klaidos, bet ir tai, kaip vertimas atitinka originalo autoriaus stilių, literatūrinę dvasią. Apskritai trūksta verstinės literatūros recenzijų, nes knygų išleidžiama gausybė - savaime aišku, kad ne visų jų lygis vienodas, o vertimų irgi pasitaiko visokių.
 
- Kaip literatūros kritikas esate neabejingas lietuvių literatūros sklaidai svetur. Tomas Venclova yra sakęs: viskas labai paprasta - reikia gerai rašyti ir parašyti gerų kūrinių, tada būsime žinomi, skaitomi. Kita nuomonė skelbia fatališką mūsų mažumą, nepaliekantį jokių galimybių prasimušti. 
 
- Tai iš dalies lemia su konjunktūra susiję atsitiktiniai veiksniai - Vakarų knygų rinkoje ir skaitytojų sąmonėje yra, tarkim, viena lentyna, skirta Rytų Europai, bet šio regiono mažiausioms valstybėlėms toje lentynoje skirta visai mažai vietos. Žinoma, atskirose šalyse kai kurie vertimai gali sulaukti dėmesio, bet tai jau tik dalinis reiškinys. Mes, deja, taip pat labai orientuojamės į Vakarų madas, o Vidurio ir Rytų Europos literatūra domimės per mažai. Padėtis nėra beviltiška, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės "Ragana ir lietus" kai kuriose šalyse tapo bestseleriu.
 
 
Laimantas Jonušys gimė 1957 metų birželio 18 d. Kupiškyje. Vertėjas, literatūros kritikas. Verčia daugiausia iš anglų kalbos. 2002 metais apdovanotas Lietuvių PEN centro premija - Metų vertėjo krėslu (už J.Banville'o romano "Parodymų knyga" vertimą). Išleido knygas: "Laisvės šiokiadienis" (publicistika ir eseistika, 2007), "Rūmas virš bedugnės" (2008).  
 

Nariams

Naujienlaiškis