Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Gimtoji kalba, 2009 m. Nr. 5, p. 14–23.

Aldonas Pupkis

Iš atsiminimų apie Aleksandrą Žirgulį

100-osioms gimimo metinėms

 

Su daug mūsų kultūrai nusipelniusiu redaktorium, kalbininku, vertėju Aleksandru Žirguliu gana artimai teko bendrauti praėjusio amžiaus 8-ąjį dešimtmetį, kada dažnai susitikdavome kalbos sekcijų renginiuose, „Kalbos praktikos patarimų“ rengimo darbuose ir kitoje veikloje, kuri mums abiem buvo miela ir teikė daug dvasinio pasitenkinimo. Tuo metu patirti įspūdžiai dabar atrodo tuo reikšmingesni, kad galima pasiremti išlikusiais dokumentais – Žirgulio rašytais laiškais (jų turiu 22), taip pat jo skaityto „Kalbos praktikos patarimų“ mašinraščio pastabomis, parašyta didele KPP I leidimo recenzija (26 p.).

Pradėti atsiminimus norėčiau kiek iš toliau, negu teko iš arčiau susipažinti su Aleksandru Žirguliu. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje išsiplėtus kalbos sąjūdžiui buvo pradėta galvoti apie didesnius kalbos populiarinimo ir praktikos darbus, kurie svariau galėtų prisidėti prie lietuvių kalbos kultūros ugdymo ir jos kėlimo. Pirmiausia vienas iš to sąjūdžio vadovų Jonas Balkevičius iškėlė mintį leisti kalbos kalendorius. Tačiau 1969 m. kalendoriaus leidimas įstrigo ir dėl susiklosčiusių aplinkybių iš jo išaugo sekcijos almanacho idėja, kurią labai sėkmingai sekėsi įgyvendinti Broniui Savukynui (1971 m. išėjo „Vardai ir žodžiai“, paskui dar penkios knygos). Rengiant pirmąją almanacho knygą ir kitoje Vilniaus kalbos sekcijos veikloje jau sklandė mintis imtis apibendrinti gausiai spaudoje skelbiamus kalbos taisymus ir parengti visuomenei ką nors panašaus į 1939 m. Lietuvių kalbos draugijos išleistą „Kalbos patarėją“. Apie tai viešai bene pirmą kartą prabilta 1969 m. rugsėjo 22 ir 23 d. vykusiame Vilniaus m. lietuvių kalbos sekcijos teoriniame seminare, kurio tema buvo „Kalbos kultūros teorija ir praktika“. Pranešimuose ir diskusijose, be kita ko, buvo keliamos mintys kaupti, sisteminti ir apibendrinti kalbos taisymus (V. Labutis, Mūsų kalba, 1970, nr. 5, p. 17–18), parengti tokį vadovą, kaip kadaise buvo „Kalbos patarėjas“ (J. Palionis, ten pat, p. 26), išleisti knygą, iš kurios nedelsiant būtų galima gauti informacijos apie įvairių kalbos dalykų vartoseną (A. Pupkis, ten pat, p. 84).

Darbo buvo imtasi nieko nelaukiant. Susitarta su autoriais ir 1970 m. balandžio 10 d. apsvarstytas būsimojo veikalo pobūdis, pasidalyta darbais (Mūsų kalba, 1970, nr. 6, p. 35).

Aleksandrui Žirguliui galbūt iš to seminaro (dabar negalėčiau pasakyti, ar jis jame dalyvavo), gal iš „Mūsų kalbos“ ar dar iš kur kitur buvo žinomi šitie vilniečių užmojai, nes greitai jis tai minčiai viešai pritarė. 1970 m. sausio 17 d. „Literatūroje ir mene“ paskelbtame straipsnyje „Rašytojas ir literatūrinė kalba“ patvirtino, kad tikrai leistinas kalbos taisymų vadovas, o dar po poros metų (1972 07 15) tame pačiame laikraštyje vylėsi, kad kalbos praktikos vadovo autoriai turėtų apsispręsti dėl visokių vartosenos svyravimų. Matyt, jam labai rūpėjo tas darbas, bet niekam iš mūsų nekilo mintis jį kviestis, nes dirbo tik vilniečiai, o jam, gyvenančiam Kaune, be abejo, būtų buvę nelengva į sostinę dažnai tais reikalais važinėti.

Kalbos vadovo (netrukus buvo pavadintas Kalbos praktikos vadovu ir tik paskutiniame darbo tarpsnyje atsirado „Kalbos praktikos patarimų“ antraštė) darbai sparčiai judėjo į priekį: 1971 m. spalio 14 d. buvo surengtas teorinis seminaras leidinio prospektui svarstyti, 1972 m. gruodžio 12 d. patvirtinta redaktorių kolegija (Vytautas Ambrazas, Antanė Kučinskaitė ir Juozas Pikčilingis), o 1973 m. „Mūsų kalbos“ 9-ame numeryje paskelbta bandomojo teksto ištraukų.

Baigiamą dirbti darbą sutrikdė viena nenumatyta aplinkybė. Tuo metu buvo rengiamas spausdinti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ 2-as papildytas leidimas. Kad tam tikri kalbos reiškiniai nebūtų skirtingai vertinami dviejuose norminamuosiuose veikaluose, sutarėme, kad susisieksiu su žodyno rengėjais ir suderinsiu galimus nevienodumus. Gavau surinkto žodyno skilčių ir, radęs iš tiesų nemaža nesutampančių dalykų, jų paraštėse sužymėjau „Kalbos praktikos patarimų“ (toliau KPP) autorių motyvus ir taisymų šaltinius (ypač iš „Kalbos kultūros“ leidinio, Jablonskio raštų ir kitų autoritetingų leidinių). Bet kaip reikėjo nustebti, kad žodyno rengėjai nepanoro diskutuoti, tartis ar kaip kitaip derinti nuomones. Neilgai trukus atsitikinai pamačiau tas pačias skiltis, kur ar ne atsakomojo redaktoriaus ranka buvo rašalu nubraukyti visi mūsų abejojami dalykai. Žodynas taip ir išėjo neatsižvelgus nė į jokius KPP autorių keltus klausimus. Tai, žinoma, pakvipo skandalu, bet žodynas jau buvo išėjęs ir prie jo teikinių teko derintis mums, nes ieškoti bendrų sprendimų jau buvo per vėlu. Štai tada ir kilo mintis papildyti redaktorių kolegiją ir darbą svarstyti iš naujo. Čia ir buvo redaktoriais pasikviesti pirmiausia Aleksandras Žirgulys, o paskui ir Zigmas Zinkevičius. Kviesti teko man, nes su Žirguliu jau gražiai bendravome kalbos sekcijose.

Aleksandras Žirgulys 1972 m. spalio 24 d. buvo išrinktas Kauno kalbos sekcijos pirmininku ir šias pareigas labai stropiai ėjo ketverius metus. Tada su juo dažniau susitikdavome įvairiuose Kauno sekcijos renginiuose, taip pat sekcijų vadovų pasitarimuose Vilniuje. Antai 1973 m. balandžio 19 d. „Šviesos“ leidykloje jo paprašytas pasakojau apie rengiamą KPP leidinį. Prieš tai, balandžio 3 d., savo laiške man parašė: „Kadangi mūsų žmonės labai įvairūs – daugiau kalbos mėgėjai, ne filologai – praverstų, prieš aiškinant „Kalbos praktikos vadovo“ pagrindus, pakalbėti ir apskritai apie kalbos norminimą, jo pagrindus, gal šiek tiek ir iš mūsų kalbos norminimo istorijos. Daugelio nekalbininkų sąmonėje ir dabar tebegyva mintis, kad „tie kalbininkai nei šį, nei tą daro“, „kam ta suvalkiečių diktatūra kalboje“, „būtų žemaičiai stovėję prie rašomosios kalbos lopšio, kitaip atrodytų dabartinė kalba“ ir t. t. To provincializmo ir bendrų norminimo pastangų nesupratimo yra kitų šakų specialistų tarpe. Taigi tuo klausimu žodis kitas būtų ne pro šalį.“

Gavęs KPP rankraštį netruko atsakyti: „Teksto dar ištisai neskaičiau, tik varčiau, žiūrinėjau. Su juo bėdos nebus. Man didesnio pasitikėjimo nekelia būsimi J. Žemaičio rašymai. Kaip ten jis išplaukė į autorius – čiagi ambicijų neužtenka, reikia ir amunicijos. […] Bijau pranašauti, kad bus nepatogumų ir vargo“ (1973 11 11). Po mėnesio, jau perskaitęs tekstą, pranešė: „Parašiau savo pastabas į rankraščio paraštes. Kai kur gana ilgi postringavimai. Jų nelaikykite kokiu darbo „triuškinimu“ ar kraštutiniu priekabumu, tik nuoširdžiu noru siekti tobulumo. Dar kartą noriu pasakyti autorių garbei: ir dabartinio rankraščio pavidalas labai džiuginantis. Žmonės juo labai džiaugsis: čia sukaupta ir dabartinio meto filologinė išmintis, ir reikalingi praktiniai nurodymai. Lenkiu galvą prieš autorių triūsą. – Kai ką gal pasvarstykime, ypač atvejus, kur susiliečiama su taisymų tradicija (keliauninkas…) ir su kalbos metaforika (gilus…)“ (1973 12 16).

Pradėjus dėl ligos trūkinėti ryšiams grįžęs iš Druskininkų reabilitacijos parašė: „Nutrūko mano ryšys su Kalbos vadovu. Jeigu laikysit naudinga jį megzti, laikykit mane šio įdomaus darbo dalininku. Kiek blogiau bus, kad negalėsiu bet kada atvažiuoti. Tačiau gavęs rankraštį, galėčiau ką ne ką pakrapštyti“ (1974 03 17). Ryšį palaikyti pasiūlė per Vilniuje dirbančias dukteris ir tuo buvo deramai pasinaudota.

Dėmesio vertas jo 1974 m. liepos 3 d. laiškas: „Įdomu būtų paskaityti Jūsų Pratarmę „Kalbos vadovui“. Ji, be abejo, jau priimta, ir aš čia savo rankos niekur nepridėsiu, bet vis tiek paprastai smalsumas verčia domėtis ir baigtu darbu. Kita vertus, esu didelis „Pratarmių“ mėgėjas: leidykloje pats esu ne kartą rašęs, redagavęs ar „kėlęs“ iki reikiamo lygio. Tad gal ir dabar būčiau naudingas – bent kokiu kripšlu prisidėčiau. O jeigu nerasčiau ko prikišti ar gerinti – tai, vadinasi, būtų daugiau negu pagyrimas: ir labai priekabus žmogus nerado ko prikišti… Jei turite atliekamą egzempliorių, atsiųskite.“ Toliau laiške daug prirašyta dėl vietovardžių dalies: „Kai kur jaučiau lyg ir atsitiktinę vietovardžių atranką. Be reikalo kai kur praleista. […] Manau, kad nėra ko vengti platesnio vietovardžių sąrašo. Jeigu tik yra noro pildyti jį ar atsiranda tam duomenų – pildykime. Gali tai būti ir smulkesni vietovardžiai, bet gali jie kartais turėti istorinės vertės […]. Arba kartais gali būti pravartus ir neoficialinis vardas, bet gyvai liaudyje vartojamas, buvęs pagrindas grupei oficialinių vardų. […] Platesnis vietovardžių sąrašas labiau visus patenkins – ne tik parapijiečius, bet ir kalbininkus.“

Gavęs KPP pratarmę, gana greitai atsakė. „Man labai patiko jos konkretus, tikslus ir aiškus stilius. Nėra joje kartais būdingo kalbininkams šaudymo iš kitiems nepasiekiamų ir neaiškių pabūklų. Kaip tik tokia pratarmė, kokia dabar yra, ir turi būti. Tad aš beveik nieko negaliu prikišti ar ką patobulinti. Bet kad neatrodytų, jog „valgau veltui“ redaktoriaus duoną, kai kur braukiau. Tie braukymai, iš anksto pasisakau, yra tik šipuliukai ar dulkelės. Jie gal ir didesnio dėmesio ar pasvarstymo neverti. Bet bent žvilgtelkit į juos“ (1974 08 07). Taigi iš tų „šipuliukų“ pirmiausia minima, jo nuomone, nepelnytai išgirta viešoji kalba, ypač periodinė spauda. „Daug joje yra tikro kalbos jovalo. Net ir knygų kalbos negalima – be jokių rezervų – laikyti pavyzdinga. – Kai ką braukiau pirmuosiuose sakiniuose. Jeigu nesutiksit su ten keičiamais taisymais, palikit taip, kaip yra – aš nesispirsiu.“ „Iš stiliaus dalykų mėginau keisti pateikti vartojimą. Dabar tas žodis darosi savotiška bėda, plinta ir ten, kur neturėtų būti. […] Šiaip aš, kur mano vieno valia, tokiais atvejais neleidžiu tam žodžiui keroti.“ Laiške dar rašoma apie vietovardžių dalį, taip pat apie tekste pasitaikančius prieštaringai vertinamus panašius dalykus: „Nevienodumai tokiais atvejais ir tokiame darbo procese, kur sprendžia ne vienas žmogus, neišvengiami: vienu atveju nusveria vienas, kitu kitas, ir ne visada objektyviai. Siūlyčiau: galutinai skaitant, tokius nevienodumus turėti galvoje ir, kiek tik galima bus, juos išlyginti. Dalis, žinoma, vis tiek liks. O ateičiai vertėtų susidaryti sąrašą – „Atidėtos „Kalbos praktikos vadovo“ rekomendacijos“. Toks sąrašas labai pravers, leidžiant kitus leidimus. Archyvaro akimis žiūrint, toks sąrašas būtinas prie protokolų (šiaipjau protokolai tuo atžvilgiu būna trumpasakiai, „neiškalbingi“).“

Apskritai, be galo gražus buvo to žmogaus entuziazmas ir atsidavimas darbui. Net ir sirgdamas važiuodavo į svarstymus, nors juose ir nedaug kalbėdavo. Niekada nerodė kokio užsispyrimo dėl vieno ar kito nesutariamo dalyko, nėra nei kada šaukęs, kaip kai kam iš mūsų pasitaikydavo, nei ko nors reikalavęs. Kaip dabar atsimenu, tarėmės, kaip vertinti žodžius vis dėlto, vis tik, visgi. Buvo teikiama palikti kaip norminį tik pirmąjį, nes kiti du įtarti esantys vertiniai. Žirgulys ėmė prašyte prašyti palikti dar vieną, esą būtiną tekstui paįvairinti, sinonimikai. Pasvarstę nusprendėme netaisyti visgi, – jis atrodė „mažesnis“ vertinys už vis tik(tai), nors ir pastarasis gali būti savaip atsiradęs kalboje ir nebūtinai per vertimus (tai jis vėliau karštai įrodinėjo1982 m. recenzijoje). Taip Žirgulys elgdavosi visada, nesiskųsdavo, kad sunku, kad tam darbui deda daug sveikatos. Netiesiogiai pabėdojęs buvo, rodos, vos vieną kartą: „Per šiuos metus, tikiuos, pakankamai sustiprėsiu. Geras man jėgų išbandymas buvo „Kalbos praktikos vadovo“ redakcijos posėdžiai. Keliones ir posėdžius šiaip taip ištvėriau. Buvo tai gera treniruotė, nors prisipažinsiu, viename posėdyje buvau nekaip pasijutęs. Tą maniškę savijautą kai kas pastebėjo ir iš šalies. Na, bet gerai, nes gerai baigėsi…“ (1974 09 01).

Vis nepaliovė stebinti jo rūpinimasis tuo darbu. Jau visi žinojome, kad honoraro iš leidyklos gausime tik autoriai, o redaktoriai dirba visuomeniniais pagrindais, už dyką. Bet Žirgulys toliau viskuo rūpinosi: domėjosi knygos formatu, korektūros skaitymu: „Įdomu, kiek mašinraščio puslapių rankraštis? Formatas – tradicinis didžiųjų žodynų ar vidutinis? Kada gali pasirodyti? Ir dar: ar korektūras tik autoriai skaitys, ar ir redakcinės kolegijos nariams duosite?“ (1975 11 30). Pats pasisiūlė ne tik skaityti korektūrą, bet ir palaikyti ryšius su spaustuve: jam esą Kaune paprasčiau (KPP buvo renkami ir spaudžiami Kauno Karolio Poželos spaustuvėje). Tai paskambindavo, tai laiške parašydavo, kaip sekasi: „Buvau šiandien dukart užėjęs spaustuvėn – nieko nepešiau. Tebespaudžia 4-tą lanką. Perskaičiau atspaustus puslapius, nieko baisaus neradau […]. Ryt susitarėm 16 val., pradės 5-tą lanką. Pažiūrėsiu. Užeisiu ir poryt“ (1976 11 09). Taip sėkmingai bendromis jėgomis darbuodamiesi sulaukėme ir paties leidinio (išėjo 1976 m. pabaigoje 25 000 egzempliorių tiražu). Spaudoje jis buvo sutiktas palankiai ir net entuziastingai. Praėjus keleriems metams, kai buvo pradėta galvoti apie antrąjį KPP leidimą, būreliui suinteresuotų žmonių buvo išsiųsti prašymai pareikšti savo nuomonę dėl pirmojo leidimo ir pateikti pasiūlymų ir pageidavimų. Atsiliepė tik keletas. Visą traktatą atsiuntė Alfonsas Tiešis iš Marijampolės (tada Kapsuko), didelę recenziją parašė ir Aleksandras Žirgulys (pasirašyta 1982 m. rugsėjo 20 d.). Joje jis tarsi atsiribojo nuo iki tol dirbto darbo ir perėjo į tiesioginę KPP kritiką. Be konkrečių atvejų, recenzijoje pareikšta daug įdomių bendresnių minčių ir dalis jų nėra praradusi aktualumo ir šiandien. Keletą iš jų verta paminėti.

„Kalbininkai, rodos, vertina kalbos stabilumą, o čia [„Kalbos praktikos patarimuose“ – A. P.] patys kalbos stabilumą griauna, ir, žinoma, be didelio reikalo. Šiaip ar taip, nereikėtų tokiais abejotinais „indėliais“ varginti laikraščius, leidyklas ir jau „šiek tiek lietuvių kalbos pramokusius“ skaitytojus. Tolydžio daugėjant kalbininkų ir randantis vis daugiau naujų kalbos taisymų „laimėjimų“, – ne vienas vis ką nors nauja pasiūlys ar sena pataisys, – gali atsitikti, kad žmonės ir karšdami dar bus kaip reikiant neišmokę gimtosios kalbos. Ne vienam ir noras dings mokytis, nes kaipgi išmoksi neišmokstamą dalyką, kurį ir patys kalbininkai nevienodai moka.“

„Kalbos taisymams reikalinga tam tikra strategija bei taktika (su kalbos negerovėmis kovojama!), o šalia jų apdairi didaktika bei metodika (žmonės kalbos mokomi!). Nuolatinių, neatlaidžių kalbos taisymų ir gaižių pabarimų, tegu ir ironija atšviežintų, nebepakanka. Reikia dažniau pasvarstyti psichologinius viešojo kalbos mokymo pagrindus. Kada rodoma per daug griežtumo, kada mokoma nebūtinai taisytinų, abejotinų dalykų, kada vienaip traktuojama ir kalbos stambmenos, ir mažmenos, – ne ką teišmokysime, o gal ir atgrėsime ne vieną raštingą žmogų nuo paties dalyko.“

„Kas čia sakyta, man susikrovė per kelerius metus po „Kalbos praktikos patarimų“ pasirodymo. Negalėjau laiku to išdėstyti redaktorių kolegijos posėdžiuose. Į juos važinėjau iš Kauno, juose dalyvavau sunkokai pasiligojęs, dar su svaigstančia galva, ne per daugiausia tikusia diskusijoms. Vėliau po vieno kito taisytojo išpuolio buvau besiryžtąs reaguoti kuriame laikraštyje, bet jutau, kad man tebėra privalomi redaktorių kolektyvo saitai.“

Recenzijos autorių daugiausia žeidė atsiradę „Kalbos praktikos patarimų“ nesutapimai su „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ antro leidimo rekomendacijomis. Jau minėjau tas aplinkybes, kuriomis abiejų veikalų buvo nueita ne visai tiesia linija. Tai žinodami stengėmės kiek derintis prie žodyno rekomendacijų, bet nemažõs dalies skirtybių išvengti nepavyko. Ir Aleksandras Žirgulys sutiko: „Galima, žinoma, sakyti, kad Žodyno partizaniškai atsisakyta [tartis], „prasilaužta kalbos fronte“, be kokių konsultacijų nutarta, bet bendri [to žodyno] rezultatai vis tiek neblogi.“

Toje recenzijoje jis jau aiškiai stovi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ pusėje. Jo nuomone, reikėję daug kur nutylėti, kur kitaip to žodyno sprendžiama, ir tais nutylėjimais bendrinė kalba nebūtų žalojama. Dėl žalojimo, suprantama, lietuvių bendrinė kalba ne tiek ir nukentėjo, tik čia reikėtų pabrėžti, kad anuomet lėmė ne mūsų ambicijos, o turimi šaltiniai ir kiek kitoks taisyklingumo supratimas. Autorius be jokios abejonės buvo teisus vienu principiniu klausimu: „Kalbos norminimas be kalbininkų vienybės bergždžias darbas. Jeigu vienybė čia neįmanoma visiška, tai bent visiems kalbininkams prieinama ir privaloma dalinė ir išviršinė, pagrįsta susitarimu ir gera valia: niekas iš kalbininkų tegu neskelbia esant norma tai, ką kiti kalbininkai ginčija, tegu ginčijamais ar abejojamais dalykais nesuka žmonėms galvos. Ginčijami atvejai nėra joks pagrindas kalbos normoms“ (ret. ir pabr. A. Ž.).

Baigdamas tą recenziją, Žirgulys rašė: „Be abejo, čia dar ne viskas pasakyta, kas reikėjo pasakyti. Manau, kad dar labai praverstų susirasti kokių griežtesnių recenzentų. Mūsų recenzijos spaudoje šiaip jau būna gana vegetariškos: rašytojai ir kalbininkai neretai vien tapnoja savo kolegoms per petį. Čiagi reikia ne pagyrimus žerti, o trūkumus antrojo leidimo reikalui parodyti. Taigi reikia, kad kas drąsiai teisybę pasakytų, nieko nešvelnindamas.

Jeigu turėčiau valią, gerai pažindamas asmens savybes – žavingą temperamentą, didelį išmanymą ir retą, su nieku nesulyginamą kalbos praktiką, didžiules šnekamosios kalbos atsargas, – visų pirma apie „Kalbos praktikos patarimus“ kviesčiau pareikšti savo nuomonę Dominyką Urbą („Vagos“ leidykla)“ (ret. A. Ž.).

 
***

Išrinktas Kauno kalbos sekcijos pirmininku, Žirgulys atsidėjęs nuolatos rengdavo susirinkimus, kalbos vakarones, be to, kalbos klausimais daug rašė Kauno ir sostinės spaudoje. Viename iš tokių renginių (1972 12 19) papasakojo prisiminimų apie prof. Juozą Balčikonį. Atrodo, tuo metu jau buvo baigęs ar bebaigiantis rašyti didesnį darbą apie Balčikonį ir jo redaguotą didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, – jis buvo išspausdintas „Literatūroje ir mene“ 1973 m. kovo 31 ir balandžio 7 d. numeriuose antrašte „Prie kalbos šaltinių“. Savo ruožtu paprašiau apie Balčikonį ką nors parašyti „Mūsų kalbai“. Parašė ne visai greitai, atsiuntė su prašymu atidžiai pasižiūrėti. Gavęs mano pastabas atrašė: „Straipsnį apie J. Balčikonį, žinoma, reikia pataisyti. Panaikinti reikia Jūsų pastebėtą kategorišką toną. Jis kilęs ne tiek iš mano kategoriško nusistatymo, kiek iš stiliaus kapotumo. Aš daug kur kapote kapodamas teigiu, paskui pamatau, kad nedera taip apibendrinti, pradedu kaišioti „kartais“ – daug „prikartuoju“ ir vėl braukau. Santūrus tonas man ne tuoj ateina, o kitąsyk jo ir nepasiekiu. Taigi toje vietoje pataisykite kaip reikiant. Aš irgi nemanau, kad Balčikonis būtų buvęs tik Jablonskio pakartojimas“ (1973 10 29). Kitame laiške rašo gavęs žinią, kad „anoj pusėj“ bus leidžiami Antano Salio raštai. „Ar „šioje pusėje“ nereikėtų pagalvoti apie J. Balčikonio raštų leidimą?“, – retoriškai klausė jis (1974 12 16).

Tie prisiminimai apie Balčikonį buvo išspausdinti „Mūsų kalboje“ (1974, nr. 1, p. 40–45). Juos paskelbęs autorius toliau rinko faktus, nes tikėjosi aną išsamesnį darbą įdėti į savo sumanytą straipsnių rinkinį (jis išėjo 1976 m. antrašte „Literatūros keliuose“). „Krapštau toliau medžiagą apie Balčikonį. Norėjau prieiti prie jo asm. archyvo – teks mėginti vėliau. O dabar siekiu tai, kur atmintis leidžia. Taigi dar ne visai mano rašinyje patogiai nušviestas Balčikonio žodyno redaktoriumi paskyrimo faktas. Tą faktą anuo metu kai kurie sutiko su tylia nuostaba, su šiokiu tokiu nepasitikėjimu: ana, po kalbotyros milžino, svarsčiusio žodyno medžiagą pūdais, ateina žmogus su tuščiais lagaminais. Prieš rašydamas buvau jau išsikirpęs Jūsų paskelbtus Balčikonio l. Būgai [Iš J. Balčikonio ir K. Būgos laiškų, Jaunimo gretos, 1971, nr. 8, p. 7]: jie labai svarbūs, nes rodo, kad ne tokie jau tušti buvo B-nio lagaminai: jam ir rūpėjo žodyno reikalai, ir domėjosi jais“ (1974 07 03).

Paprašytas dar siunčiau jam šį tą iš Balčikonio ir perrašytą minėtų laiškų publikaciją (ją buvęs kažkur nukišęs). Rugpjūčio 7 d. laiške rašė: „Esu Druskininkuose. Grįšiu į Kauną VIII-28. Tad iki tol man leiskit palaikyti Jūsų išrašus. Labai gera medžiaga: ji pravers man pačioj pradžioj pabrėžti, kad Balčikonis „ne tuščiomis“ atėjo į žodyną – jo ankstesnį rūpinimąsi, domėjimąsi žodynu. Iš viso, jeigu dar būtų kokių duomenų apie Balčikonį–žodynininką, reikėtų juos įtraukti. Mums dabar nėra reikalo, nors nuotaikų nepalankių yra (pvz., J. Kabelkos pasakojimai), skleisti skepticizmą Balčikonio atžvilgiu ar atgaminti ano meto skeptiškas nuotaikas. Kurios tik pasiduoda sumušamos, reikėtų jas sumušti. Buvo Balčikoniui priekaištų kitose srityse – jie neturėtų nusverti pozityvaus, teigiamo vertinimo. To reikalauja ir Balčikonio, ir mūsų garbė. Kaipgi gali atrodyti – tokio žodyno redaktoriumi buvo paskirtas nepakankamai kompetentingas žmogus? Tokių kalbų, savotiško nusivylimo buvo seniau.“

Pasveikino, kai jam parašiau, kad pagaliau ėmiausi Balčikonio raštų: „Džiaugiuos žinia, kad Jūs rengiat J. Balčikonio Raštus. Nežinau apimties ir plano. Spėju, kad smulkesnius jo darbus surinkote. Jei taip, būtų gerai kada išleisti keliais tomais ir jo vertimus. Tik nieko „neliteratūrinant“ ir neredaguojant (ne kaip P. Mašioto raštai), bet visa ką balčikoniška išlaikant juose. Ta pat prasme reikėtų galvoti ir apie J. Jablonskio vertimų išleidimą. Gal jau A. Piročkinas prie jų triūsia?“ (1976 10 08). Paskui siuntė surinkęs keletą Balčikonio nuotraukų (1977 06 12), vėl priminė vertimų leidimo reikalą: „Kaip sekasi Jums J. Balčikonio Raštai tvarkyti? Kada numatomi išleisti? Ar ateityje nereikėtų pagalvoti apie Balčikonio vertimų seriją, parengtą ne pasiskaitymui, o kalbos mokslui?“ (1977 12 22).

Dar nebuvo išėjusi jo knyga „Literatūros keliuose“ (atiduota rinkti 1976 m. birželio 23 d.), kai sumanė sudaryti dar vieną jau skelbtų straipsnių rinkinį. 1974 m. birželio 27 d. man rašė: „Jausdamas pakilusią darbo nuotaiką (turbūt aiškiai sustiprėjusią sveikatą), norėčiau kitus pavarginti vienu savo nekukliu projektu. Taigi: 1) ką Jūs sakytumėte, jeigu imčiau sudaryti savo kalbinės publicistikos rinkinėlį? 2) ar sutiktumėte, prieš siūlant leidyklai, jį paskaityti? Matote, jį leisti norėčiau ne iš paiko išdidumo, bet buvusių skaitytojų skatinamas. […]. Juos, žinoma, šviežiai dėčiau į stakles ir naujai atausčiau, pataisyčiau, apibraukyčiau, papildyčiau. Tokio patvarkymo jie prašyte prašosi. Kaip Jums atrodo – ar nebus tai mano putlumo liudijimas? Būkit geras patarti. Neigiamu ar teigiamu atveju te niekas kitas nežino („kad nesidyvytų“)“.

Gavęs teigiamą atsakymą, Žirgulys rašė: „Mane labai smagiai nuteikė Jūsų pažadas padėti tam tikram tarpe man rengiant rinkinį. Apie Jus galvojau anksčiau, ketinau prašytis pagalbos bei paramos. Jūs labai gyvai pajutot reikalą nė neprašytas. Juo geriau tai, žinoma, man. Tik Jums bus darbo ir gaiščio. Aš, žinoma, stengsiuos kiek išmanydamas, kad kuo mažiau būtų trukdymosi. Noriu Jums pasakyti, kad į savo papildomą darbą žiūriu rimtai – nenoriu padaryti atmestinai ir bet kaip mėginti „prakišti“. Braukau, papildinėju, prirašinėju. Ir Jūsų minėtas straipsnis taip pat papildytas“ (1976 09 09).

Dirbant autoriui teko gerokai paklaidžioti ir nemaža dalimi ne savo valia. Vieni daugiau jį kreipė į tekstologiją ir redagavimą, aš buvau linkęs palaikyti ir kalbos kultūros skyrių. Rinkinys plėtėsi („pasiėmiau darbo daugiau, negu reikia, negu Leidykla norėtų“, – 1977 06 12), atsirado naujų sumanymų: „Vis labiau vilioja straipsnis apie gražią kalbą. Čia, be ko kita, norėtųsi gražiai įvertinti J. Pikčilingio teorinį ir praktinį įnašą, naują etapą po M. Gustaičio „Stilistikos“. Pastarąjį str. galėčiau rašyti, jeigu būtų teigiamas principinis sprendimas apie visą leidinį. Jeigu rinkiniui nebūtų aiškesnių perspektyvų, suprantama, forsuoti jo neforsuočiau, bet ir neatsižadėčiau“ (1977 02 05).

Įteikus leidyklai rankraštį, „jie apskritai teigiamai darbą įvertino, pripažino, kad darbas leistinas, tik pageidavo – aš priėmiau tai kaip įsakmų nurodymą – straipsnius kur tik galima susieti su redagavimo darbu. Tiek metų buvęs leidyklos redaktoriumi, ir tiek mažai kalba apie savo darbą! Iš karto pamačiau, kad čia turėtų gerokai pakisti darbo profilis. […] gale buvau užsimojęs parašyti apybraižą „Iš redaktoriaus užrašų“. Ta apybraiža viską apvertė aukštyn kojomis ir labai toli nuvedė. Išėjo ne 10, 20 ar 30 psl., o visas 100! […] susidarė per daug puslapių. Prieš įteikdamas leidyklai, su skaudama širdim atidėjau visus kalbos kultūros str. ir dar šį tą, nors juos jau buvau galutinai pastilizavęs ir pataisęs“ (1977 12 22).

Knyga „Prie redaktoriaus stalo“ išėjo 1978 m. pabaigoje 1979 m. data. Autorius užrašė ją man su nuoširdžia dedikacija.

Nuvilnijus jubiliejinėms iškilmėms (1979 m. gegužės mėnesį buvo plačiai paminėtas Aleksandro Žirgulio 70-metis), jo jau buvo renkama medžiaga „Tekstologijos metmenims“. Apie tai išsamiai rašė 1979 m. liepos 9 d. laiške (knyga išėjo jau po mirties 1989 m. kaip „Tekstologijos bruožai“). Man vis rūpėjo redagavimo dalykai, paprašiau apie tai ką nors parašyti „Mūsų kalbai“. 1981 m. balandžio 12 d. atsiuntė straipsnį „Redagavimo keliai ir kryžkelės “ (Mūsų kalba, 1981, nr. 6, p. 3–10) ir prie jo pridėjo laišką, kuriame rašė: „Vargais negalais sukurpiau straipsnį. Išėjo ne toks, kokio Jūs norėjote. Mat aš dar nedrįstu – bent mūsų sąlygomis – galvoti apie redagavimo teoriją. Tiesiog nemoku teoriškai svarstyti redagavimo uždavinių, objekto ir t. t. Gal kol kas nesiveržkime į teorines aukštumas, pirma pasižiūrėkime, ką praktikoje turime. O turime nelabai paguodžiančių dalykų. Svarbiausias iš jų – tai redaktoriaus viešpatavimas knygoje, kurį rusai tiesiai vadina „redaktoriaus savivale“ (произвол). Matykime tai ir rašykime apie tai. Tai pati didžioji bėda. Kai ją įveiksime, kitaip atrodys ir redagavimo uždaviniai“ (1981 04 12).

 
***

Rašant šiuos atsiminimus vis nepaleido keistas ir nemalonus tarsi kaltės ar graužaties jausmas, suprantama, ne dėl ko kita, o kaip tik dėl „Kalbos praktikos patarimų“. Tiek ilgai ir nuoširdžiai bendravome, o vėliau tarsi išsiskyrėme nesutarę dėl bendrų abiem svarbių dalykų. Žinoma, tiesiai jis nepasakė nė žodžio, – jo būta pernelyg santūraus ir taktiško žmogaus, bet kažkokio kartėlio iš to laiko man iki šiol išlikę. Ir anuomet daug svarsčiau, ir dabar galva pilna abejonių, kiek teisūs buvome mes ir kiek tiesos turėjo jo beatodairiškas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ gynimas. Gal čia galėjo lemti ir kiek kitoks požiūris į svarstomus kalbos dalykus: jo daugiau matyta kalbos funkcionalumas, o mūsų gal pernelyg pabrėžta kalbos grynumas ir autentiškumas – senas literatų ir kalbininkų ginčas. Gali būti, kad Žirgulį bus įskaudinęs ir koks ne visai tikęs jo paties raštų redagavimas ar matytas koks kitas nevykęs redaktoriaus darbas. Galėjo susidėti ir visa krūva įvairių aplinkybių.

Vis dėlto net ir tie abejojimai nė kiek netemdo be galo šviesaus jo paveikslo. Rodos, ir šie atsiminimai buvo rašomi tarsi jaučiant skolą dideliam ir tikram lietuvių kalbos patriotui, nepaprastai subtiliai jautusiam mūsų kalbos dvasią ir jos virpesius. Manau, kad ir kokių būta ar jausta nesutarimų ar nusivylimų, mums visiems iš KPP grupės jis buvo didelis autoritetas ir savotiškai reguliavo kartais be stabdžių besiveržiantį jaunatvišką entuziazmą ir tam tikrą kad ir ne iš blogos valios einantį užsispyrimą. Nė vienam negalėjo nedaryti įspūdžio didžiulė jo inteligencija ir mes stengėmės kiek galima daugiau įsigilinti į jo argumentus. KPP antrame leidime jau buvome kiek santūresni, jie išėjo, kaip vėliau rašė Alfonsas Tiešis, gerokai liberalesni, antra vertus, ir nauji „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimai suko ne ana nuo mūsų, bet į mus kryptimi, – čia bus buvęs ir nemažas Aleksandro Žirgulio nuopelnas.

Tikėtina, kad toji Žirgulio recenzija kaip ir minėti laiškai ir kita turbūt plačiai pasklidusi jo korespondencija bus paskelbti nelaukiant kokių naujų tolimų jubiliejų. Kaip ir pakartotinai išspausdinti kiti jau publikuoti ir gal dar rankraščiais likę jo kalbiniai darbai. Apskritai Aleksandras Žirgulys nusipelno ir išsamaus savo raštų leidimo, į kuriuos įeitų ir gausūs jo vertimai – nepaprastai žodingos ir gražios bendrinės kalbos pavyzdys. Jo plačiai purenti lituanistikos dirvonai davė tiek daug vaisių, kad didžioji jų dalis tapo visos mūsų humanitarinės kultūros aukso fondu.






 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.