Titulinis
 
 

 
Spausdinti
Audrius Musteikis
Lietuvos žinios 2009-05-20
 
Juodadarbė deimančiukų rinkėja
 
"Man regis, buvau gana vienpusiškas žmogus, gal tai ir nelabai gerai, - prisipažįsta "Auksinės lupos" premijos laureatė Sigita Papečkienė. - Man rūpėjo tik darbas, nes be galo jį mėgau."
 
"Viskas iš meilės literatūrai, ne iš pareigos. Jeigu yra meilė, nesunku ir savaitgalius paaukoti, ir dalį atostogų."
"Auksinės lupos" apdovanojimas skiriamas už viso gyvenimo triūsą - profesionalų redagavimą. "Minties", "Vagos" ir "Katalikų pasaulio" leidyklose dirbusi S.Papečkienė suredagavo apie kelis šimtus knygų. Jai malonu prisiminti, kad sekėsi sutarti ir susibičiuliauti su autoriais. Štai Saulius Tomas Kondrotas iki šiol dėkingas redaktorei už psichologinę paramą, kurią juto per visą "Žalčio žvilgsnio" leidimo procesą. Kai kurie dabar garsūs autoriai, "Vagoje" leidę pirmąsias knygeles, S.Papečkienę vadina pirmąja mokytoja. "Perskaitai gražų sakinį, ir tau jis net vakare atsigulus sukasi galvoje", - redaktorė ir šiandien, kalbėdama apie knygas, vieną po kito cituoja Bitės Vilimaitės, Antano Ramono ar Jono Mikelinsko "deimančiukus". Ji yra iš tų didelės inteligencijos darbštuolių, kurie paprastai būna svarbūs ne tik leidybai, bet ir literatūrai, tačiau visada lieka šešėlyje. Pasak jos kolegės Donatos Linčiuvienės, S.Papečkienė - puiki diplomatė ir psichologė, kiaurai permatydavusi tiek autorių, tiek kūrinį, gebėdavusi rašytoją atverti, kad šis, dar daugiau padirbėjęs, patobulintų, ką parašęs.

Iš universiteto - nieko

"Meilę literatūrai ir nuovoką apie ją perteikė Kretingos gimnazijos mokytojas Juozas Tarvydas, - pasakoja redaktorė. - Esu gimusi Lazdijų rajone, bet mano tėvus mokytojus, "kaimo liktarnas", kilnojo iš vienos vietos į kitą, todėl gimnaziją baigiau Kretingoje. J.Tarvydas nepripažino socialistinio realizmo metodo, nesilaikė vulgariojo sociologizavimo - iškeldavo meninę literatūros vertę. Ne pasakodamas siužetą, o netikėtai išskirdamas kokį sakinį ar detalę. Iš detalės išryškėja visas žmogaus paveikslas, o iš vieno sakinio atsiskleidžia rašytojo talentas. Vėliau, man dirbant "Vagoje", mokytojas tarsi buvo šalia. Iš detalės pajutau B.Vilimaitės kūrybos savitumą ir grožį; iš vieno sakinio, pavyzdžiui, J.Mikelinską - skaitai aibę puslapių, darosi nuobodoka, ir staiga aptinki: "Motinos veidas patekėjo lange". Nušvinta visas kūrinys - štai ką reiškia talentas; jis neišmokstamas."
"Iš universiteto nieko negavau, - liūdnai taria S.Papečkienė. - Kai dabar einu pro Vilniaus universitetą, pajuntu didelę širdgėlą. Įstojau 1950-aisiais. Būdavo, per paskaitą pabeldžia į duris, dėstytojas išeina, pakviečia kurį nors studentą, ir daugiau jo nematom. Kai buvom gimnazistai, veržėmės kitur, į studijas, į Vilnių, atrodė, ten bus įdomiau, atsivers kitas gyvenimas, platesnė erdvė, o patekom į patį stalinizmo siautėjimą. Nykiai dėstoma literatūra, uoliai besidarbuojantys bendrakursiai skundikai. Svarios buvo Jurgio Lebedžio senosios literatūros paskaitos, bet mano protas dar nebuvo subrendęs pajusti visos šio kurso vertės. Vienintelės užsienio literatūros dėstytojos Elena Kuosaitė ir Elena Narvydaitė palaikė literatūros grožio pajautimą."

"Minties" specialistai ir aferistai

Trylika metų S.Papečkienė išdirbo "Minties" leidykloje. "Ten buvo dvi grupės žmonių, - pasakoja ji. - Vieni - specialistai: agronomas, biologas, gydytojas, farmacininkas ir t.t., kiti - šarlatanai: visiški beraščiai, užtat su partijos bilietu. "Žala karvė" jie taisydavo "žalia karvė". Arba rašydavo "chimija", ir visa knyga išeidavo su "chimija". Prisimenu, kaip man už nugaros stovėdama viena redakcijos vedėja, vaidinusi didelę pogrindininkę, stebėjosi: "Kaip tu, filologė, nežinai, kad prieš "bet" reikia dėti kablelį?!" O sakinys: "Ši vieta tinka gyventi bet kokiems paukščiams." "Mintyje" dirbo dvi išskirtinės asmenybės: žodynininkas eruditas Chackelis Lemchenas ir mano dėstytojas Jonas Kabelka, tikras kalbos gaivintojas, oi, kokio humoro, kokios ironijos pilnas. Jis sakydavo: "Kodėl nenorite būti profesionalai?" Nes mūsų leidyklos redaktoriai sakinį "Vilką kojos peni" būtinai ištaisydavo: "Vilko kojos vaidina didelį vaidmenį". Tai jau čia gerai suredaguota, čia jau aukšto lygio leidykla. Iš tų laikų malonu prisiminti senuosius mūsų mokslininkus: Tadą Ivanauską, Vladą Lašą, Antaną Jušką. Jie, nors baigę rusiškas mokyklas, rašė gražiai, taisyklingai, vaizdingai. Paskui "Mintyje" įsiveisė girtuoklių ir aferistų plagiatorių lizdas, pasidarė neįmanoma dirbti: direktorius iš ryto ateidavo pagiringas ir prašydavo trijų rublių. Jau iš ten reikėjo nešti kudašių."

Bedugnis žmogaus kūrybingumas

Kita stotelė - "Vaga". "Iš pradžių jaučiausi tokia nemokša, tokia nevėkšla, - galbūt kiek perdėdama sako S.Papečkienė. - Bet vyresni kolegos buvo atlaidūs, pakantūs ir gailestingi. Manęs visai netraukė žymieji autoriai, spaudžiantys romaną po romano, asai, kuriems planuose visada būdavo paliekama vietos. Tokių man ir neduodavo. Gaudavau daugiausia naujus, dar nežinomus autorius. Jie ir būdavo įdomiausi. Todėl, kad ne per prievartą išrašyta, ne iš bendro raštingumo išvargta. Kad ir silpniau, bet savita. Mano užduotis - gink Dieve, nesugadinti, nesuniveliuoti, pamatyti, kuo kiekvienas kitoks. Ir dabar B.Vilimaitę laikau nepralenkta novelės meistre. S.T.Kondroto antros knygos "Žalčio žvilgsnis" pasaulis buvo toks neįprastas, toks kitoniškas, sugriovė visus kanonus ir šablonus: čia ir istorinė plotmė, ir pasaulio mįslingumas, ir žmogaus slėpiningumas. Ir koks romano konstrukcijos grožis. Redaguodama Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelius" susidūriau su begaliniu, bedugniu žmogaus kūrybingumu. Po kiekvieno mūsų susitikimo rašytojas atnešdavo naujų pastraipų, naujų puslapių, parašė nuostabią pabaigą. Tikras talentas atpažįstamas jau iš pirmos noveliukės. Vanda Juknaitė, tokia, kokią labai vertiname dabar, užjaučianti ir apglobianti, buvo jau "Ugniaspalvėje lapėje". Turėjau malonumo mėgautis Vytautės Žilinskaitės talentu ir aštriu protu, o sunkiu savo gyvenimo momentu patyriau jos širdies gerumą. Prasidėjus Atgimimui, redagavau tremtinių atsiminimus: kanadietės Marijos Garbačiauskienės, druskininkiečio vertėjo Antano Dambrausko, panevėžietės mokytojos Konstancijos Banionienės. Atradimas buvo Ričardo Kalyčio proza, pulsuojanti aukštaitiška poetine substancija. Man šis autorius - toks pat "deimančiukas", kaip B.Vilimaitė, S.T.Kondrotas ar Birutė Baltrušaitytė."

"Buržuazinių nacionalistų" redaktorė

Nesmagus darbas "Vagoje", suėsdavęs daug sveikatos, buvo grafomanijos skaitymas. Plūsdavo krūvos rankraščių, viską reikėjo peržiūrėti ir įvertinti, paskui susitikti su autoriumi, išaiškinti, kodėl netinka. Vieni reaguodavo ramiai, kiti įsižeidę šokdavo nuo kėdės: "Žinau, čia J.Baltušio intrigos!" "Kažkodėl jie būdavo taip įsitikinę", - prisimena S.Papečkienė.
Dar nemalonesnių reikalų redaktorė yra turėjusi su cenzūra. "Amžinai įkliūdavau, - pasakoja ji. - Kaip manęs neišmetė?! Turbūt tik todėl, kad jiems reikėjo tokių juodadarbių, kurie sėdi ir sėdi prie stalo, nešasi darbo namo, savaitgaliui, atostogoms. Pirmiausia įkliuvau su brolių Dirgėlų pirmąja knyga. Mūsų redakcijos vedėjas Stasys Sabonis, labai geranoriškas žmogus, apie gresiančius nemalonumus įspėdavo iš anksto ir visada gindavo redaktorius. Tąkart jis pasakė, kad laikraštyje pasirodys žiauri knygos "Žaibai gęsta rudenį" recenzija, autoriai ir redaktorė bus apkaltinti buržuaziniu nacionalizmu. Per viešą svarstymą "marksistų" grupė puls, o aš turėsiu apsiginti ir apginti leidyklą. Dirgėlos iškart sužavėjo spontanišku talentu, tik vėliau jie pradėjo rašyti suraizgytai sumazgytai. Išsiknebinėjusi kiekvieną sakinį, pasiruošiau kalbą. Kai pakalbėjau - tyla, nė vienas "marksistas" nesiryžta pulti. Pakyla Kritikos redakcijos vedėjas Abelis Sinjoras: "Neturiu ką pasakyti, redaktorė viską išaiškino, jokio buržuazinio nacionalizmo nėra, tai žmogaus ir tautos tvirtybė, sugebėjimas išlikti sunkiausiomis sąlygomis." O juk galėjau būti išmesta į gatvę su "vilko bilietu".
S.Papečkienė prisimena, kaip jos bendrakursis, "Vagos" vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas sudarkė jau suredaguotą labai šviesios Augustino Griciaus prisiminimų knygos laužinį; kaip jai teko eiti į Glavlitą dėl Kazio Sajos "Mamutų medžioklės"; kaip bendravo su redaktorių baubu Michalina Meškauskiene; kiek turėjo aiškintis "Vagos" direktoriui Algirdui Pekeliūnui dėl Juozo Apučio apysakos "Prieš lapų kritimą"...

"Mano redagavimas moteriškas"

Profesorė Viktorija Daujotytė studijoje "Parašyta moterų" užsimena apie leidyklose triūsusias redaktores, kurios iš beviltiškų rankraščių, dažniausiai vyrų, padarydavo paskaitomą literatūrą. "Čia ne tiek apie mane, kiek apie kolegas, - komentuoja literatūrologės veikale minima S.Papečkienė. - Mūsų redakcijoje dirbo Stasė Budrytė - žėrintis poezijos talentas. Ji tiesiog padarydavo: parašydavo, sueiliuodavo. Arba Jonas Pilypaitis. Abudu nerealizavo savo talentų. Jonas gaudavo kažkokią makulatūrą ir, būdavo, rašo rašo, brauko brauko, padaro paskaitomą. Aš buvau prieš tą juodą darbą: jei nėra tikro talento, tikros knygos, ir nereikia jos daryti. Taip, nuolat girdėdavom raginimus: būtina dirbti su autoriumi. O man atrodydavo: jei reikia labai daug dirbti, vadinasi, nėra kūrinio. Geriau būtų buvę mažesni planai, bet tikros estetinės vertybės. Ar daug dabar išliko iš tų padarytųjų?"
S.Papečkienė laiminga, kad "Katalikų pasaulio" leidykloje pažino Antaną Rubšį ir jo sielos spinduliavimą. Ji tobulino prelato versto Senojo Testamento kalbą. "Matot, kokia Dievo malonė, kad pasiuntė tokį darbą, - džiaugiasi redaktorė. - Mano redagavimas - grynai moteriškas, intuityvus. Kur man, būdavo, vidinė ausis nepraleidžia, siūlau taisyti. Prelatas geranoriškai priimdavo pasiūlymus. Ir dar tris jo parašytas knygas esu redagavusi."

"O jau aš žabala"

"Paskutinis darbas - Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagas". Išverčiau antrą šio veikalo tomą ir didesnę dalį trečiojo. Rankraštis laukė leidėjo dvidešimt metų. 1989-aisiais man paskambino iš "Vyturio": skubiai išsidalinkim versti ir leiskim, nežinia, kas Lietuvos laukia, skubėkim. Išsidalinom, skubėjom, padarėm, bet sumanymas patyliukais buvo numarintas. Jau nebesitikėjau tos knygos sulaukti. Kolegės D.Linčiuvienės skatinama ir palaikoma, vėliau sutikrinau visą vertimą pagal naujesnį rusišką knygos leidimą, bet reikalai nejudėjo. Kai teises išleisti "Gulago archipelagą" lietuviškai įsigijo "Žara", viską dar kartą reikėjo sulyginti su pačiu naujausiu, autoriaus prieš mirtį parengtu variantu, beveik visiškai nauja knyga. O jau aš žabala. Sukandau dantis, sugniaužiau kumščius ir pasakiau: "Dievas duos man akių ir jėgų". Ir vėl viskas buvo daroma labai sparčiai. Visą vasarą sėdėjau nepasikeldama, akis padėjau, dabar jau nei knygos, nei laikraščio negaliu skaityti, nei televizoriaus žiūrėti."
S.Papečkienės dukros, ekonomistė Jūratė ir filologė Nida, - didžiausios jos draugės. Nida Norkūnienė - lituanistė, vertėja, iš anglų kalbos išvertusi kelias dešimtis knygų. Jauniausia iš penkių S.Papečkienės anūkų moksleivė Saulė labai mėgsta literatūrą ir deklamuoja močiutei ištisas Ray'aus Bradbury'io "Pienių vyno" pastraipas.
 
______________
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas” remia Kultūros rėmimo fondas





 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2013 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2014. Visos teisės saugomos.