Genovaitė Dručkutė
 
Du Dantės „Pragaro“ vertimai
 
Pranešimas, skaitytas LLVS minikonferencijoje "Nauji to paties kūrinio vertimai" 2008-12-10
 
 
Dantės Komedija (rašyta 1307-1321 metais), kuri jau pirmųjų susižavėjusių komentuotojų pavyzdžiu paprastai vadinama Dieviškąja, yra vienas didžiausių ir reikšmingiausių Europos literatūros kūrinių. Išversti Dieviškąją komediją į kitas kalbas yra kiekvienos tautos garbės reikalas ir kartu iššūkis, reikalaujantis aukšto kalbos, į kurią verčiama, lygio, puikaus Dantės kūrybos ir jo epochos išmanymo, labai gero vertėjo pasirengimo.
                             Aleksys Churginas Dieviškąją komediją išvertė 1968-1971 metais. Ilgą laiką tai buvo vienintelis šio kūrinio vertimas Lietuvoje, kol 2007 metais poetas Sigitas Geda išleido savo Pragaro vertimą.
Išsami abiejų vertimų analizė ir palyginimas galėtų būti nemažos apimties darbas. Šiame straipsnyje apsiribosiu „Prologu“, arba „Incipit“, jo keliomis tercinomis. Kodėl toks pasirinkimas? Dieviškoji komedija yra teologinė ir dramatinė žmogaus būties vizija. Tai dvasinis ir intelektinis poeto Dantės, atstovaujančio visai žmonijai, nuotykis, išreikštas kelionės alegorija – žygiu per tris pomirtinio pasaulio dalis. „Prologas“ yra šio žygio pradžia, struktūrinis viso kūrinio pagrindas. Jame nuo pat pirmos eilutės nuaudžiamas tankus alegorijų ir simbolių tinklas, o alegorijos ir simboliai sudaro labai svarbų Dantės stiliaus sluoksnį. Akivaizdu, jog nevalia alegorijas ir simbolius versti apytiksliai – „bet kaip, poetiškai“. Atvirkščiai, reikalingas didelis tikslumas, kad nebūtų iškreipta „Prologo“ ir visos poemos prasmė, kad būtų išsaugota Dantės – viduramžių žmogaus, tikinčio, klystančio ir tiesos ieškančio krikščionio – pasaulėjauta.
Štai pirmoji tercina:
 
Nel mezzo del cammin di nostra vita
Mi ritrovai per una selva oscura
ché la diritta via era smarrita.
 
A. Churgino vertimas:
 
                Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
                Aš atsidūriau miško tankmėje,
                Pametęs tiesų pėdsaką takelio.
 
S. Gedos vertimas:
 
Per vidurį gyvenimo kelionės
aš pakliuvau į baisiai tamsią girią,
ir pamečiau aš tiesų kelią. Žmonės,
 
Abiejuose vertimuose nebelieka daugiskaitos pirmojo asmens įvardžio „nostra“ („mūsų“) – t.y. „mūsų gyvenimo“. Jau sakyta, kad minėtą nuotykį patiriantis Dantė yra tik vienas iš daugelio, jis atstovauja visiems žmonėms, visiems krikščionims. Alegoriška ne tik kelionė, bet ir pats jo subjektas, poeto Dantės kelionė yra visos žmonijos kelias. Gedos vertime įvardžio „mūsų‘ netekimą dalinai kompensuoja paskutinis tercinos žodis „žmonės“, kreipinys, sujungiantis pirmąjį ir antrąjį posmelius („kas apsakytų, ką tada patyriau!“) ir sukuriantis tam tikrą bendrumo, visuotinumo lauką.
„Baisiai tamsią girią“ man atrodo geresnis pasirinkimas už „miško tankmėje“: konotuotas miškas tiksliau perteikia originalo prasmę negu šiaip sau miškas. „Tamsus miškas“ („selva oscura“) be tiesioginės reikšmės turi moralinę klystkelio, tiesos, šviesos, dorybės nebuvimo ir nepažinimo prasmę. Šią moralinę prasmę sustiprina paskutinioji tercinos eilutė: „la diritta via era smarrita“. Originalo „tiesų kelią“ („la diritta via“) A. Churginas verčia pertekliniu žodžių junginiu „tiesų pėdsaką takelio“, be abejo, tam, kad išlaikytų rimą, tačiau nutolsta nuo prasmės. „Tiesaus kelio“ metafora dažnai sutinkama Šventajame Rašte: prisiminkime Jėzaus Kristaus žodžius „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. Šis kelias – tai ne pėdsakas ir ne takelis, o „tiesos“ arba „teisingas kelias“, vienintelis vedantis į krikščionio išganymą. Pėdsakai ir takeliai gali paklaidinti... ir nuvesti į pragarą, o gal į vertimo klystkelius. Vienintelio kelio idėja pakartojama paskutinėje ketvirtos tercinos eilutėje „che la verace via abandonai“, kurios nebelieka pirmajame vertime: „giria klaiki“ tėra silpnas ir netikslus Dantės minties pakaitalas. Vėlesniajame vertime „verace via“ perteikiama sėkmingiau, antonimu: „vos savo koją šunkelin pastatęs“.
Antroji tercina:
 
Ah quanto a dir qual era è cosa dura
esta selva selvaggia e aspra e forte
che nel pensier rinova la paura!
 
Churgino vertimas:
 
Sunku man apie tai kalbėt, deja:
Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,
Jog vėl jaučiu aš baimę širdyje!
 
Gedos vertimas:
 
Kas apsakytų, ką tada patyriau!
Kokia juoda giria, pritvinkus siaubo,
Į šunkelius lig kaklo pasinėriau!
 
Į akis krinta pirmosios eilutės intonacija: „ah quanto“ yra iš širdies gelmių išsiveržęs šūksnis, prisiminus tamsiame miške patirtą siaubą, kurį Geda perteikia šaukiamuoju sakiniu. Pirmajame vertime intonacija yra krintanti, žodelis „deja“ nuskamba lyg atodūsis, dvejonė, apgailestavimas, kurie iškreipia originalo intonaciją. O štai trečiosios eilutės prasmę Geda interpretavo pernelyg laisvai, originale „šunkelių“ nėra. Ši eilutė Churgino vertime sklandi ir tiksli.
Trečioji tercina:
 
Tant’è amara che poco è più morte;
ma per trattar del ben ch’i vi trovai,
dirò dell’altre cose ch’i v’ho scorte.
 
Churgino vertimas:
 
Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga.
Tad vardan gėrio, surasto tenai,
Papasakoti viską bus naudinga.
 
Gedos vertimas:
 
Gal net geriau patirti mirtį kraupią;
bet dėl šviesos, kurią esu suradęs,
papasakot geidžiu, kas susikaupę.
 
Kalbant apie trečiąją terciną, į akis krinta skirtingas originalo „del ben“ vertimas: Churgino vertime skaitome „vardant gėrio“, Gedos – „dėl šviesos“. Abu variantai yra galimi ir teisingi. Kelionė per tris anapusinio pasaulio sferas alegoriškai išreiškia visą gėrį ir tikėjimo šviesą, kurie personažui – Dantei ir kiekvienam krikščioniui turi pavyzdžio vertę. Paskutinė tercinos eilutė Churgino vertime yra perdėm apibendrinta, beasmenė forma „papasakoti viską bus naudinga“ aktyvų poemos subjektą paverčia pasyviu stebėtoju. Gedos variantas išsaugo energingą, savo patirtį geidžiantį perduoti subjektą.
 
Ketvirtoji tercina
 
Io non so ben ridir com’io v’entrai,
tant’era pieno di sonno a quel punto
che la verace via abandonai.
 
Churgino vertimas:
 
Kaip aš paklydau, nežinau nūnai,
Nes, kai žengiau į šitą girią klaikią,
Dar tebesupo sielą man sapnai.
 
            Gedos vertimas:
 
Neaišku, ko buvau toks pasimetęs,
bet lyg sapne tūnojau visą laiką,
vos savo koją šunkelin pastatęs,
 
Perteikdami šią terciną, abu vertėjai patiria ir sėkmių, ir nesėkmių. Churginui pavyko tiksliau išversti pirmąją eilutę: originalas pažodiškai skambėtų „aš nebemoku iš naujo [t.y. dabar] pasakyti, kaip ten patekau“. Matome, čia nekalbama apie neapibrėžtą pasimetimo būseną, kaip Gedos vertime. Tačiau antrasis vertėjas suranda geresnius kitų dviejų eilučių atitikmenis. Poemos veikėjas Dantė nepamena, nežino, kaip atsidūrė klystkely, kodėl paklydo: jo intelektas snaudė ar miegojo, „sapne tūnojo“, o juk protas yra dorybės pažinimo instrumentas. Kol protas miega, dorybė lieka nepažinta. Proto miegas yra dažna Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų raštų metafora. Churgino pasirinkimas „dar tebesupo sielą man sapnai“ yra romantiškai konotuotas ir tarsi „palengvina“ originalo prasmę.
Originalo „verace via“ Geda verčia antonimu „šunkelis“, kuris geriau perteikia įžanginės giesmės prasmę negu pirmojo vertėjo „giria klaiki“.
Gedos išversta vidurinioji eilutė prasminiu ryšiu siejasi su penkioliktąja eilute, kuri originale skamba taip: „che m’avea di paura il cor compunto“/ „mane dar krėtė drebulys ir klaikas“. Churgino variantas „kuris man šiek tiek nerimasčių teikė“ vėl „palengvina“ originalą.
 
Šeštoji tercina:
 
guardai in alto, e vidi le sue spalle
vestite gia de’raggi del pianeta
che mena dritto altrui per ogni calle.
 
Churgino vertimas:
 
Pakėliau aš akis : šviesa švelni
Sroveno jau iš kelrodės planetos,
Ir kalno šonai skendo jos ugny.
 
Gedos vertimas:
 
           Užteko man akis aukštyn pakelti,
           Šviesa užplūdo kelrodės planetos,
Ūmai jinai apsėmė pusę kalno.
                        
Abiejose lietuviškose tercinose dingsta ištisa – paskutinė – originalo eilutė, susilpnėja jo prasmė. Saulė (Dievo alegorija) yra orientyras visoje žmonių kelių įvairovėje, jiems rodo tiesų kelią, iš kurio personažas Dantė buvo išklydęs. Vis dėlto saulė lieka pagrindinė tercinos „veikėja“, kurios reikšmę abu vertėjai pabrėžia žodžiu „kelrodė“. Churgino tercina tapybiška, primena renesansinį gamtos vaizdelį, o paskutinėje eilutėje akcentuojama ne tiek saulė – aktyvusis pradas, o kalnas. Gedos išversta tercina pasižymi ir personažo, ir saulės veiksmingumu: „užteko“, „užplūdo‘, „apsėmė“.
 
Septintoji tercina:
 
Allor fu la paura un poco queta
che nel lago del cor m’era durata
la notte ch’i passai con tanta pièta.
 
      Churgino vertimas:
 
Išblaškė naktį rytmetys saulėtas,
Ir veikiai mano dvasios gelmėse
Bent kiek aprimo siaubas neregėtas.
 
            Gedos vertimas:
 
Tada ir dvasiai atsirado vietos,
laisviau jinai krūtinėje alsavo,
nakties iškentus siaubą neregėtos.
                        
Dantė kalba apie širdyje aprimusią baimę, subjekto pojūčiai išsakomi tiesiogiai. Abu vertėjai, kiekvienas savaip, susidoroja su iškilusiu uždaviniu, tiktai Churginas pirmąja tercinos eilute toliau tapo gamtos vaizdelį.
Toliau panagrinėkime iš karto dvi – aštuntą ir devintą - tercinas, kurios sudaro vieną ilgą sakinį, išplėtotą palyginimą.
 
E come quei che con lena affanata
uscito fuor del pelago alla riva,
si volge all’acqua perigliosa e guata,
così l’animo mio, ch’ancor fugiva,
si volse a retro a riminar lo passo
che non lasciò già mai persona viva.
 
              Churgino vertimas:
 
Tarytum tas, kursai širdim drąsia
Ištrūko iš putoto okeano,
Bet klaidžioja dar žvilgsniais bangose, -
Taip lygiai išsigąstinga siela mano
Tebesidairė ten be paliovos,
Kur niekada joks gyvis negyveno.
 
Gedos vertimas:
 
            Ir lyg tasai, kuris uždusęs vapa,
į krantą ropščias iš gelmės putotos,
atgal dar žvelgia, kur temato kapą,
taip ir dvasia, nelygu ko bijotų,
atsigręžė, įvertindama kelią,
kuris visus į mirtį veda juodą.
                         
 
Akivaizdu, jog pirmasis vertėjas įsismaginęs toliau tapo paveikslą, tik jau nebe renesansinio stiliaus, o romantinio: taip ir regime didvyrišką su audra kovojantį ir nugalintį jūreivį. Šiuo vertimu ne tik smarkiai nukrypstama nuo originalo prasmės, ji dar ir iškreipiama. Žmogus kovoja ir nugali „širdim drąsia“, jis pasikliauja vien savo jėgomis, jis viską gali! Tokiam herojui kelionė po anapusinį pasaulį, matyt, turėtų būti verta tiek, kiek leidžia susigrumti ir laimėti. Deja, tolesnės eilutės sugriauna šaunaus kovotojo įvaizdį: jam netinka „klaidžioti žvilgsniais“, „dairytis be paliovos“, o jo siela „išgąstinga“ (pastovi savybė!) tarsi kiškio. Paskutinė šio ilgo sakinio eilutė „kur niekada joks gyvis negyveno“ reikštų, kad toji „drąsioji širdis“ niekur neištrūko, o liko miške.
Originale nėra jokios „širdies drąsios“, priešingai, kone uždusęs subjektas galų gale išsiropštė į krantą, jau išsigelbėjęs sustoja ir atsisukęs darsyk pažvelgia į pavojingus vandenis. Tai bedugnės trauka, pagunda, kuriai trumpą akimirką neatsispiria subjektas, pažvelgti atgalios į tą kelią, kuriuo niekas nėra praėjęs gyvas. Paskutinėje eilutėje nesama kokių „gyvenančių“ ar „negyvenančių“ „gyvių“: žodis „persona“ vartojamas tik kalbant apie žmones. Kalno papėdėje subjektas pasijunta saugus, nors jo dvasia „dar tebelekia“, ją gena baimė. Sigito Gedos vertimas dinamiškas, vaizdingas ir tikslus.
 
Dešimtoji tercina:
 
Poi ch’èi posato un poco il corpo lasso,
ripresi via per la piaggia diserta
sì che ’l piè fermo sempre era ’l più basso.
 
Churgino vertimas:
 
Kiek pailsėjęs po nakties liūdnos,
Aš pakilau ir nuėjau per klonį
Ramiu žingsniu prie apšviestos kalvos.
                            
           Gedos vertimas:
 
Kai mano kūnas vėl atgavo galią,
lipau, aukštyn, ir buvo mano ramstis
tuščia atšlaitė, truputėlis valios.
                        
 
Šios tercinos vertimu Churginas vėl gerokai nutolsta nuo originalo prasmės. Pirmoje eilutėje be reikalo atsiranda „naktis liūdna“, kurios nėra originale, ir kuri subanalina ankstesnį išplėtotą palyginimą: tarsi nueitas kelias, įveikti pavojai būtų niekis, tiktai liūdnumą sieloje pažadinę. Toliau subjektas ramiai sau nužingsniuoja link kalvos.
Gedos variantas artimesnis originalui. Komentaruose paprastai aiškinama, kad „la piaggia“ yra šlaitas, t.y. kylanti vieta, o ne „klonis“ – lygi vieta. Toji „atšlaitė“ yra „tuščia“ (šio būdvardžio nėra Churgino išverstoje tercinoje), nes tai dorybės kelias, kuris yra sunkus, todėl subjektas kopia vienas, nematydamas nei praskynusiųjų kelio, nei pasekėjų. Paskutinė tercinos eilutė įvairiai interpretuojama, bet dažniausiai nurodoma, kad būdvardį „fermo“ reikia suprasti kaip tikrą, užtikrintą, saugų. Todėl, paradoksalu, personažas Dantė ramiai, saugiai jautėsi slėnyje, apsuptas minių, klaidžiojančių nuodėmės keliais ir takais. Kuo aukščiau kopiama, tuo mažiau tikrumo, ir neveltui be palydovo kopiančiam subjektui kelią pastoja trys žvėrys. Netrukus atsiranda ir Beatričės pasiųstas palydovas Vergilijus.
Vidurinėje tercinos eilutėje Churgino pasiūlytas pasakymas „nuėjau per klonį“ netiksliai perteikia originalą ir iškraipo kelionės pradžios „geografiją“. Juk jau penktoje terlinoje keliautojas kone atsitrenkia į kalną, čia baigiasi jo takas, „šunkelis‘, belieka kopti aukštyn arba... pasukti atgal.
Kokias galima padaryti išvadas iš šių kelių pavyzdžių?
Stiliaus požiūriu Dantės poema yra labai įvairi, vieno ar kito registro panaudojimas visur motyvuotas vaizduojamojo objekto. Įžanginės giesmės stilius iškilmingas, kurį vertėjams ne visada pavyko išlaikyti. Churginas nuasmenina, suabstraktina, suromantina, skambumo dėlei aukoja tikslumą ir originalo prasmę. Geda taip pat neišvengia prasminių riktų. Krinta į akis tai, kad jis neretai pažemina ar subuitina Dantės sukurtus įvaizdžius, įveda šnekamosios kalbos ar tautosakines intonacijas. Iš tokių žodžių ir posakių, kaip „žvaigždes saulužė vedėsi per dangų“, „dangūs mireliojo“, „pirkliūkštis“, „kietasprandė“, ‚liepsnose suspragę“ (ir tai tik keli pavyzdžiai), iš karto atpažįstame sunkiai sutramdomą vertėjo „ranką“.

Nariams

Naujienlaiškis