Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Rita Urnėžiūtė

Šis tas apie vaikų ir paauglių literatūros vertimų kalbą ir stilių: iš 2002–2004 m. pasiskaitymų

Pranešimas, skaitytas LLVS seminare "Vaikų ir jaunimo literatūros vertimas" 2005-11-16

Verstinė vaikų ir paauglių literatūra – įvairių sričių specialistų dėmesio verta sritis. Kuo daugiau bus kalbama apie verstines vaikų ir paauglių knygas – ir apie jų atranką, ir apie vertimo kokybę, – tuo daugiau galėsime turėti vilčių, kad užsiauginsime smalsių, mąstančių ir lietuviško žodžio nesikratančių žmonių.

Statistikos duomenys rodo, kad vaikai ir jaunimas perskaito daugiau verstinės literatūros negu originalios lietuviškos. Šiais laikais verstinei literatūrai tenka ypatinga užduotis: patraukti prie knygos, patraukti prie lietuvių kalbos. Užduotis šiek tiek paradoksali: per verstinę literatūrą patraukti prie lietuvių kalbos, per šią literatūrą atskleisti gimtosios kalbos išgales. Todėl vertėjai yra nematomi kalbos ir literatūros mokytojai. Jie nežymi lankomumo, nekviečia atsakinėti, nerašo pažymių ir moko patys to nežinodami.

Apie verstinę vaikų ir paauglių literatūrą būtų galima kalbėti daug ir visokiausiais aspektais, bet šio seminaro rengėjai pageidavo konkretaus ir didaktiško pranešimo. Medžiagos jam atsirado iš perskaitytos krūvelės knygų. O knygos atkeliavo taip. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius kasmet apdovanoja geriausius šalies vaikų knygų kūrėjus. Vienas apdovanojimas – premija už reikšmingiausią ir meniškiausią vertimą. Beje, jau įteiktos keturios premijos už vertimus: Zitai Marienei, Viltarui Alksnėnui, Jonei Ramunytei ir Virgilijui Čepliejui.

Yra tekę dirbti komisijoje, renkančioje premijuotiną vertimą. Skaitant pateiktas apdovanoti knygas susikaupė šiokių tokių pastabų ir abejonių. Žinoma, susikaupė ir puikios kalbos pavyzdžių. Paskubom skaitant susineštas knygas užplūsdavo visokiausių idėjų. Rūpėjo panagrinėti ne vienos knygos kalbos taisyklingumą, stilių, vertimo adekvatumą, paveikumą. Iš tos daugybės idėjų atsirado tik trys rašiniai: dvi Ramunės Vaskelaitės recenzijos (apie Gražvydo Kirvaičio išverstas Frenko Baumo „Amerikiečių pasakas“, GK 2002 7–8 17–20, ir Audriaus Musteikio išverstus Karlo Kolodžio „Pinokio nuotykius“, GK 2003 6 20–23), viena mano pačios: apie Eoino Kolferio „Norų sąrašą“, GK 2004 5 13–16.

Šio pranešimo tikslas – ne išnagrinėti kurios nors knygos ar kurio nors vertėjo kalbos ypatumus, bet atkreipti dėmesį į būdingiausius vertimų kalbos dalykus. Nesunku pastebėti, kad vienam vertėjui būdingesnės vienokios kalbos klaidos, kitam kitokios. Vienas, tarkim, sunkiau susitvarko su dvejybiniais linksniais, kitam nelabai dera dalyvių laikai, trečias didesnių klaidų kaip ir nepalieka, bet žodžius sakinyje rikiuoja paklusdamas svetimos kalbos žodžių tvarkai. Tokios besikartojančios klaidos gadina net pačius geriausius vertimus. Reikia labai nedaug: išsiaiškinti, kokios rūšies klaidų vienas ar kitas esame linkę daryti, ir apsižiūrėti, kaip jų išvengti.

Iš pirmo žvilgsnio formaliesiems kalbos taisyklingumo reikalavimams skaitytų knygų kalba nusižengia palyginti menkai. Kitaip tariant, didžiųjų kalbos klaidų čia pasitaikė nedaug. Bet pasitaikė. Ar galima džiaugtis? Gal priešingai: reikia apgailestauti, kad didžiųjų kalbos klaidų aptinkama net apdovanoti teikiamose knygose, nors kaip tik čia kalbos sietas turėtų būti pats tankiausias.

Linksnių ir prielinksnių vartosena

Daugiausia kalbõs – apie įnagininką. Didelė klaida – įnagininkas junginiuose su veiksmažodžiais, reiškiančiais gausumą, pripildymą: gali prarasti tūkstančius auksu ir deimantais (=aukso ir deimantų) prikimštų statinių FP 9–10. Prikimšti, prigrūsti, prikrauti, pripildyti, pripilti – visi šie veiksmažodžiai reiškia pripildymą, visi turi priešdėlį pri- ir su visais vadinamasis pripildymo objektas reiškiamas ne įnagininku, o kilmininku.

Reikia būti labai atidiems susidūrus su būvio raiška. Junginiuose, reiškiančiuose būvį, dažni veiksmažodžiai būti, tapti, darytis, pasidaryti, apsimesti... Kai būvis nusakomas derinamuoju žodžiu (būdvardžiu, dalyviu, įvardžiu, skaitvardžiu), tokiame junginyje šis derinamasis žodis negali būti įnagininko linksnio. Klaida: jis paliko Meilutę, pataręs jai apsimesti susirgusia (=susirgusiai) FP 11;  jaunas lieka jaunu (=jaunas) FP 33.

Tokiais atvejais turi susidaryti dvejybiniai linksniai – nuo veiksmažodžio priklausoma dviejų vienodų linksnių konstrukcija. Abu dvejybinio linksnio dėmenys turi būti suderinti. Lietuvių kalboje galimi keturi dvejybiniai linksniai: vardininkas (žmogus turi būti laimingas), kilmininkas (niekada nemačiau jo laimingo), naudininkas (žmogui svarbu būti laimingam), galininkas (kas padarys žmogų laimingą?). Jei sakinys beasmenis, klausimas keliamas taip: būti, tapti...  kokiam, kokiai? ne būti, tapti... kokiu, kokia?: O, augti, tik augti, tapti didele ir sena (=didelei ir senai) DiPK 32.

Paskutinė primintina įnagininko klaida – ne pati didžioji, bet įkyrioji: polinksiškai vartojama forma pagalba: kaip peiliuko pagalba (=peiliuku) padaromos plunksnos Sk 67.

Kitas linksnis, kuris kartais pasirenkamas netaisyklingai, – vietininkas. Didelė klaida – vietininkai būviui, būdui ar požymiui reikšti: knyga išleista lietuvių kalboje, eilėraštis parašytas parodijos stiliuje ir panašūs. Apmaudu, kad tokių vietininkų pasitaiko ir gerų vertėjų tekstuose: pasakų rinkinys buvo užbaigtas, tačiau tuo nesibaigė mano kūryba šiame žanre (=šio žanro kūryba; šio žanro kūriniai) DiPK 188; pasirūpino, kad jo paveikslas išliktų palikuonims, ir pasamdė vieną savo grafystės skulptorių, jog (=kad) tas jį tikroviškai iškirstų granite (=iš granito) ant mylimo arklio LAvP 106. (Prie šio sakinio dar reikės sugrįžti kalbant apie sudėtinių sakinių jungimą.)

Junginiuose su siekimo reikšmės veiksmažodžiais reikia kilmininko, ne galininko: vieną žiemos vakarą susirengia aplankyti savo mylimąją (=mylimosios) DiPK 183; pristatė jį vaškuoti parketą ir šluoti kiemą (=vaškuoti parketo ir šluoti kiemo) KKNP 15.

Paskutinė pastaba dėl linksnių vartojimo: kilmininkas vengtinas vadinamajam veiksmo patyrėjui reikšti: Kvapnus pypkės dūmas maloniai pakuteno Lauros (–Laurai) nosį LAvP 24. Čia reikia skirti, kada kalbama apie poveikį, daromą asmeniui ar gyvūnui, o kada pabrėžiamas priklausymas. Pirmuoju atveju teiktinesnis naudininkas, antruoju reikia kilmininko (Pažvelgiau į surauktą Lauros nosį). Naudininkas tokiuose sakiniuose laikomas ne didele klaida, o tik vengtinu dalyku. Atrodo, nėra ko labai priekaištauti. Bet viename kitame vertime pripažįstama tik tokia veiksmo patyrėjo raiška – kilmininku: Ištiesęs ranką, jis pakuteno ir pabučiavo kūdikio (–kūdikiui) smakrą Sk 26; Jis žengė prie Viesulo [žirgo] ir meiliai paglostė jo (–jam) kaklą LAvP 25; Nuo tų nemalonių garsų Magdos (–Magdai) oda pašiurpo LAvP 270; Į Lauros veidą (–Laurai į veidą) padvelkė ir palindo po striuke ledinis šaltis LAvP 18. Kartais dėl tokios raiškos gali kilti dviprasmybių: Mergaitė pasuko galvą ir pabandė apžvelgti tamsią skliautuotą patalpą, kurioje ji bejėgiškai kabojo palubėje. Tai buvo nelengva, nes Lauros plaukai dengė akis LAvP 406. Atrodo – kažkokia mergaitė kabo palubėje, o Lauros plaukai dengia jai akis. Bet juk kabo pati Laura! Aiškiau būtų, jei pasirinktume naudininką: Tai buvo nelengva, nes plaukai dengė Laurai akis.

Prie šios pavyzdžių grupės prišlyja ir pora prielinksninių junginių. Apie tuos, kurie suteikia mums džiaugsmo, sakoma ne džiaugiuosi , bet džiaugiuosi dėl ko: Džiaugiuosi Džuliją Roberts (=dėl Džulijos Roberts) MirD 25. Tas pats pasakytina ir kalbant apie gėdą: gėda dėl tavęs, ne gėda už tave.

Klausiama ne pas ką, o ko: Galėsit netrukus pas jas (=jų) to ir pasiklausti VK 355.

Lengvai pataisomos žodyno klaidos

Beveik visose skaitytose knygose galima prisirankioti pavyzdžių, rodančių, kaip puikiai vertėjai pasirenka tikslų ir gyvą žodį, sumaniai įpina retesnį žodį ar posakį. Bet yra ir peiktinų žodyno dalykų. Stebina geriausiuose vertimuose pasitaikančios seniai taisomos svetimybės. Galėtum pateisinti jų vartojimą, jei įžvelgtum kokią nors ypatingą stilistinę funkciją. Bet dažnai, kad ir kaip žiūrėsi, jokių ypatingų funkcijų nematyti, yra tik aiškūs barbarizmai: Sunku vaidinti šaunuolį, kai esi išmargintas mėlynais kleksais (=mėlynomis dėmėmis) NS 179; važnyčiojo (=vadeliojo) FP 66; korkinių (=kamštinių) kaubojų VK 47; pundą (=ryšelį) baziliko GMM 92; liuosuojamųjų (=laisvinamųjų) gali neimti GMM 222.

Naujųjų laikų realijų, kur tik įmanoma, reikia lietuviškų: elektros prekių krautuvėlė buvo mažutė. Lange tarp kavamalių ir tosterių (=skrudintuvų) gulėjo ir keli žaislai VK 15; užsikišę ausis klausosi savo vokmenų (=ausinukų) GMM 14; Čarterinis (=Užsakomasis) lėktuvas pakilo nuo tako GMM 228; pramaišiui gulėjo knygos, sąsiuviniai ir žurnalai. Tarp jų mėtėsi diskai ir disketės (=diskeliai) LAvP 8.

Reikšmės netikslumai: injekciją, kuri akimirksniu visiškai nuimdavo (=panaikindavo, pašalindavo) skausmą Sn 136; Jeigu leisite man, kaip šeimininkui, taip išsireikšti (=pasakyti) LAvP P357; žmonės juodai baltose (=nespalvotose) fotografijose judėjo HPirAK.

 Dalyvių klastos

Vienos kitos skaitytos knygos taisytinų kalbos dalykų sąrašą sudaro beveik vien dalyvių vartojimo atvejai. Konkrečiau: netaisyklingai vartojami būtojo laiko dalyviai. Ar tai susiję su originalo kalbos įtaka, ar su kitais dalykais, be didesnių tyrimų sunku spręsti.

Veikiamasis būtojo laiko dalyvis nevartotinas ypatybei, kylančiai iš veiksmo, vienalaikio su tarinio laiku, reikšti: vienas mokinys nepaisė draudimo, ir jį užmušė įgriuvusi (=griūvanti) siena LAvP 96; Direktorius parodė Kūlverstukui seną telefono būdelę, stovėjusią (=stovinčią) prie įėjimo į parduotuvę (=parduotuvės durų) KGirJD 60 (tuo metu, kai rodo, būdelė stovi prie durų, kalbama ne apie kokią nors kadaise ten stovėjusią būdelę); Tuomet Kūlverstukas dirstelėjo į nedidelį žadintuvą, stovėjusį (=stovintį) ant stalo KGirJD 12; Iš didelės lapų krūvos, gulėjusios (=gulinčios) ant stalo, jis ėmė vieną, ant jo rašė [...] ir dėjo į kairę pusę KGirJD 47; Helunjatą ir jo gyventojus gaubė nakties tyla. Visi miegojo, tiktai keturiuose bokštuose stovėję (=stovintys) sargybiniai grūmėsi su snauduliu (gal sargybiniai jau nebestovi bokštuose ir grumiasi su snauduliu sėdėdami smuklėje?) LAvP 21.

Jungtukų reikalai

Yra du iš pirmo žvilgsnio niekuo dėti jungtukai, su kuriais reikėtų elgtis atsargiai: jog ir bei. Senesniame 1985 m. „Kalbos praktikos patarimų“ leidime jungtukas bei atskiru straipsneliu neaprašytas, o apie jog pasakyta: nevartotinas tikslo sakiniams jungti. Šis reikalavimas atėjo ir į naujuosius „Kalbos patarimus“. Prisiminkime anksčiau cituotą sakinį: pasamdė vieną savo grafystės skulptorių, jog (=kad) tas jį tikroviškai iškirstų granite (=iš granito) ant mylimo arklio LAvP106. Tokia jog vartosena – aiški klaida. Galėtume tuo ir baigti šnekas apie jog, nes kalbant apie jo vartosenos taisyklingumą tiek pasakyti užtenka. Bet apie jungtuką jog reikėtų šį tą pasakyti stiliaus požiūriu. Gal dažnai kartojamas neutralusis jungtukas kad teksto kūrėjui atrodo monotoniškas, ir kyla noras paįvairinti kalbą jungtuku jog. Įsismaginus neapsižiūrima, kad jungtuko kad kaip ir nebelikę: vien tik jog. Taip neturėtų būti: Tad į liauną, liekną seserį žiūrėjo kaip į šeimos laimės priešą ir virpino kinkas, nes ir pats matė, jog (–kad) šeima labai nepatvariai sulipdyta. Jis bijojo, jog (–kad) glaiste gali atsirasti plyšių ir įtrūkimų, ir laikė taukus geriausiais klijais GMM 9.

Naujuosiuose „Kalbos patarimuose“ atkreiptas dėmesys į jungtuką bei: vengtinas „vienarūšėms sakinio dalims, reiškiančioms tolimas ar nepanašias sąvokas, jungti“. Žodyne rašoma, kad jungtukas bei vartojamas artimoms sąvokoms jungti: Tėvas bei motina; Pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema. Dabar pasitaiko ir verstinių, ir neverstinių tekstų, kuriuose jungtuko ir nebepamatysi, visur tik bei. Štai trumpa citata iš vieno prieš porą metų išleisto kalendoriaus: vitaminas A stiprina akis bei (–ir) gražina odą. Jo gausu kepenėlėse, žuvyje bei (–ir) svieste. ... akys bei oda, žuvis bei sviestas – ar tai artimos ir panašios sąvokos?

Neturėtume leisti, kad tokia vartosena persimestų į geriausius vertimus: Jis [padavėjas] neklausinėja neužsičiaupdamas, ar skanu, bei netaiso, jei nepasiseka ištarti prancūziško vyno pavadinimo! MirD 99.

Jungtuku kai įprasta prijungti šalutinius laiko sakinius. Bet vertimuose, gal ir dėl kitų kalbų įtakos, ryškėja negeras polinkis šiuo jungtuku jungti du gretinamus veiksmus: O paskui suėmiau rankomis turėklą ir ketinau užlipti, kai (=bet) Persis sulaikė mane už peties SMDP 70; Ji jau ištiesė ranką ją imti, kai (=bet; tik) staiga pasirodė tėvas ir griežtai liepė neliesti LAvP 29.

Kartais reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą, į veiksmų nuoseklumą, sakinių ryšius pastraipoje ir pertvarkyti visą sakinį: Ji švietė kaip saulutė, kai ėmė keletą staltiesių iš spintos (–Švytėdama kaip saulutė, ji išėmė keletą staltiesių iš spintos) SMDP 58. Tarkanas springdamas iš paskutiniųjų gaudė orą. Kardas iškrito iš jo suglebusių rankų ir žvangėdamas trenkėsi į grindis, kai per sieną persirito šiurpiai didelis ūko tumulas (=Per sieną persirito šiurpiai didelis ūko tumulas. Kardas iškrito Tarkanui iš suglebusių rankų ir žvangėdamas trenkėsi į grindis) LAvP 28.

Čia svarbu vadinamieji temos ir remos santykiai. Tai, kas jau žinoma, kitaip tariant, tema, pasakoma sakinio pradžioje, tai, kas nauja, nežinoma (rema) – pabaigoje: Barbarosos krautuvė buvo tuščia, kai Prosperas pravėrė jos duris (–Kai Prosperas pravėrė Barbarosos krautuvės duris, ji buvo tuščia) VK 203; Ida jau sėdėjo prie telefono, kai ketvertas įgriuvo vidun (–Kai ketvertas įgriuvo vidun, Ida jau sėdėjo prie telefono) VK 352.

Jungiamuoju žodžiu kuris negalima jungti šalutinių pažyminio sakinių, kuriais apibūdinamas požymis, vėlesnis už pagrindinio sakinio veiksmą: Laura išsišiepė broliui, kuris (=o, bet šis) piktai susiraukė LAvP 380; Nuo lubų krito daugybė vorų, kurie (=ir) greitai kepėstavo šalin LAvP 307.

Abejonės

Naujausios verstinės vaikų ir paauglių knygos perša mintį apie anglakalbės kultūros prestižą neanglakalbėse šalyse. Kai kuriose knygose, verstose iš vokiečių kalbos, itin daug angliškų intarpų. Ko gero, tokia angliškų intarpų gausa (jie dažniausi veikėjų dialoguose, vartojami ne tik kalbant su bendraamžiais, bet ir su vyresniaisiais) rodo, kad anglakalbė kultūra laikoma prestižiškesne. Šį reiškinį yra tyrę sociolingvistai. Svetimkalbiai intarpai rodo norą pasipuikuoti kalbos mokėjimu (nors iš tiesų tas mokėjimas menkas), pritapti prie tam tikros visuomenės grupės. Vertėjui tokie atvejai – vienas vargas: versti? ieškoti funkcinių atitikmenų? palikti neverstus ir komentuoti? neverčiamus išskirti kabutėmis ar kursyvu? Svarbu atsakyti sau į klausimą: ar stengtis kuo tiksliau perteikti knygos herojų vokietukų kalbėseną, ar kurti kuo gyvesnį ir mūsų skaitytojams natūraliau atrodantį dialogą ar pasakojimą?

Siekiant adekvataus poveikio skaitytojui turbūt reikėtų ieškoti aukso vidurio. Vienus dalykus nesunku pakeisti funkciniais atitikmenimis iš skaitytojams geriau pažįstamos kalbinės aplinkos: Bendraklasiai vadino jį misteriu Kūlu*, nes Filipas buvo superšaltas, visuomet rengėsi pagal paskutinę madą ir kas antra savaitė ėjo pas kirpėją (išnaša: Cool – šaltas; angl.) (galėjo būti ir lietuviškas funkcinis atitikmuo kietas, kietuolis) LAvP 94; ta girl man buvus nebuvus (lietuvių jaunimo šnekamojoje kalboje įprasčiau pana, merga) GMM 134; Tu down, sene?  [...] Gretutė linktelėjo, nors ir nesijautė labai „down“ (: Nusikalei, sene? Nusivarei, sene? – Gretutė linktelėjo, nors ir nebuvo labai nusikalusi; nusivariusi) GMM 137.

Vienam kitam dalykui gal ir nebūtina ieškoti ypatingų stilistiškai konotuotų atitikmenų: tai gali būti užsinešusi ir Iksė herself (: pati Iksė) GMM 40.

Norint atspindėti angliškų intarpų madą (ir siekiant adekvataus poveikio) vieną kitą gerai žinomą žodį, galbūt autoriaus pasirinktą kaip veikėjo charakterizavimo būdą, teks palikti: nenorėjo rietenų, todėl tiktai burbtelėjo: – Sorry! Labas! LAvP 13; Pranašiu balsu Lukas kalbėjo toliau: – Bet juk tai labai easy! 32; Bet šiandien einam prie Drudeno ežero, okei? LAvP 169; Einam valgyti ledų, beibi! GMM 68. Bet svetimkalbius intarpus reikia išskirti šriftu.

Ne visada paprasta susigaudyti, ar angliška frazė yra paties veikėjo posakis, ar čia kas nors cituojama – daina, filmas, pamokoje išmoktas posakis: Keep smiling, sene, rytoj vėl garantuotai bus giedra GMM 14; It’s raining cats and dogs, – suriaumojo Otis GMM 23; I am him over, – pasakė ji mamai. – Against me, he never comes up! GMM 90. Tokiu atveju, jei tekste nutariama palikti anglišką frazę, išnašoje reikia pateikti vertimą.

Adekvačiai perteikti paauglių kalbėseną nelengva. Galbūt vykę pasirodys šie pavyzdžiai:

Tikiuosi, tie Žiobarai tavęs neužėdė HPirAK 12; O paskui būtų užsirovęs ant mokytojų HPirAK 211; Rožinė Taksus kadrina daktarą Švarcą. Vien todėl, kad jis dabar dirikas LAvP 95; Tegu jis pasikaria, tas matiekos kontrolinis! LAvP244.

– Nusuk snapelį ties pakaušiu.

– O kam?

– Taip atrodysi kietesnis. MirD 120;

– Gretute, brangioji, – dejavo jis, suraukęs kaip taksas kaktą. – Nebūk tokia. Man reikia faneros diskotekai. Nejau atimsi iš manęs paskutinį malonumą?
– Tai tavo reikalas. – Gretutė nė nekryptelėjo. – Nelak alaus ir nevaišink kitų, jei negali sau to leisti!
GMM 27;

– Iksės prasti nervai! – Robertas šyptelėjo Gretutei. – Tuojau į dūdas dėl kažkokio pirstelėjimo į vandenį GMM 29.

Nuodugniau nelyginus vertimo ir originalo turbūt įžūlu kalbėti apie originalo kalbos įtaką vertimui. Vis dėlto kyla nuojautų ar įtarimų, kad kai kuriuos skaitytų knygų keistumus bus nulėmusi kaip tik originalo įtaka. Anglų baby – lietuviškai pažodžiui kūdikis. Bet ar dažnas šis žodis mūsų kasdienėje vartosenoje, tuo labiau paauglių berniukų kalboje (cituojamos knygos veikėjas kaip tik paauglys)? O jei dar tas kūdikis – mergaitė? Ar negalėtų būti mažoji, mažylė, mažė?

Kol grįžau, mama su sesute buvo jau čia. Ji be reikalo dėl manęs nerimavo ir vis teiravosi apie kelionę ir mokyklą. Bet kūdikis netikėtai atpylė, ir mama turėjo jį apšvarinti Sk 25; Svajojau, kada čia ropinės kūdikis. Kada ji bus stipri, kikens ir rodys į paukščius Sk 46; Ar tu galvosi apie kūdikį ligoninėje? Ar tu galvosi, kad ji pasveiks? Sk 55; Galvojau apie kūdikį. Pradėjau lipdyti mergytę, laibas, trapias jos fromas, rankytes, kojytes, galvutę Sk 67.

Asmeninius anglų kalbos sakinius, kurių veiksnys yra įvardis they visai nebūtina versti asmeniniais sakiniais su įvardžiu jie, ypač jei ne visai aišku, kokį daiktavardį tas įvardis pavaduoja: Lankėme ligoninėje mamą ir mažylę. Ji atsibudo po ilgo miego ir pradėjo sparčiai stiprėti. Jie atjungė nuo jos laidus, vamzdelius ir aparatą (–Nuo jos buvo atjungti laidai, vamzdeliai ir aparatas) Sk 150.

Galima paredaguoti visą pastraipą, kad veiksmo atlikėjas būtų pasakytas aiškiau: Pažvelgiau į kūdikį. [...] Klausiau savęs, ar ji nemirs. To jie bijojo ligoninėje. Prieš išleisdami namo, daktarai laikė mergaitę stiklinėje dėžėje su vamzdeliais ir laidais (–To bijojo ligoninės daktarai. Prieš išleisdami namo, jie laikė mergaitę stiklinėje dėžėje su vamzdeliais ir laidais ) Sk 14–15.

Vaikų literatūros veikėjai gyvūnai dažnai sužmoginami. Bet kad ir kokie panašūs į žmones jie būtų vaizduojami, katino vadinti berniuku kalbos jausmas niekaip neleidžia:

Pasiekę keliuką, pastebėjome prie savo kojų Ūsorių.

– Negeras berniukas (=Nenaudėlis; Netikėlis), – tarė Mina, pasilenkdama jį (=jo) paglostyti Sk 143.

Jei nežinia, kaip išversti įtariamą frazeologizmą, geriau stengtis kurti adekvatų poevikį, o ne pažodžiui versti žodžių junginį:

– O dabar bėk, mergyt! Greičiau. Greitai kaip Kalifornijos gegutė.

– Byp byp, – nervingai sušuko Megė (: O dabar bėk, mergyt! Greičiau. Kiek įkabindama. Kiek kojos neša. – Bėgu! – nervingai sušuko Megė) NS 38;

Sakyk, Makolai!

– Atgulsi giliai į šaltą kapą, Bolai! (: Nesulauksi, Bolai! Kad tu nesulauktum, Bolai!)

Geras posakis. Mama visąlaik taip sakydavo, kai tėtis paprašydavo atnešti anglių NS 161.

Turbūt niekas niekada labai aiškiai neatsakys į klausimą, kiek vertime gali būti retesnės, vaizdingosios leksikos. Žinoma, lemia ir autoriaus stilius: juk negalima neutraliųjų veiksmažodžių ištisai versti vaizdingaisiais ar visko papasakoti jaustukais ir ištiktukais. Šiaip didaktikos specialistas turbūt visada sakys, kad retų, vaikui nesuprantamų žodžių turi būti pavartota saikingai, ne per daug. Kalbininkas turbūt norės tų vaizdingųjų žodžių matyti daugiau, jei tik jie nesikirs su visu stiliumi.

Čia pravartu pacituoti Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mintis iš 1938 m. „Gimtosios kalbos“ (4 51): „Vaikų knygų kalba labai šabloniškai vertinama. Recenzijose skaitome: „Kalba vaikui prieinama, stilius lengvas, nėra nesuprantamų žodžių...“ Tokia recenzija tėra atstumtoji atliktoji, bet ne pedagoginis darbas, rūpinimasis kalba. Ką reiškia: „Nėra nesuprantamų žodžių“? Jei jų vengsime, tai visą amžių bus mums nesuprantamų žodžių. Mano manymu, turėtų būti vertinama štai kaip: „Nauji žodžiai gerai, metodiškai (arba: blogai, nemetodiškai) duodami“. Arba: „Kalba elgetiška, nėra naujų žodžių“. Rašytoja toliau aiškina: naujas žodis turi būti taip pateikiamas, kad jo reikšmė išryškėtų iš konteksto, tada nebūtų didelio vargo jį paaiškinti, jei vaikas paklaustų. Gal net ir neklaustų, pats iš konteksto suprasdamas.

 Nauji darbai vertimų tyrėjams

Šis metas verstinei vaikų literatūrai svarbus tuo, kad vienas po kito pasirodo nauji klasikinių kūrinių vertimai nebe iš tarpinių kalbų, bet iš originalo kalbos. Liudas Remeika išvertė pluoštą Anderseno pasakų, Audrius Musteikis – Kolodžio „Pinokio nuotykius“. Bent jau iš pirmo žvilgsnio ir Remeikos, ir Musteikio vertimai nenuvilia ir gali drąsiai rungtis su senaisiais klasikos vertimais. O pastebėtas klaidas visada bus galima ištaisyti rengiant naujus leidimus.

Palyginkime:

A) Ir išties – orai persimainė. Paryčiais visą kraštą apklėtė tankus klampus rūkas. Su pirmaisiais saulės spinduliais miglos išsidraikė, ėmė košti ledinis vėjas, spustelėjo šaltukas. O koks vaizdas atsivėrė saulei pakilus! Medžius ir krūmus aptraukė šerkšnas – rodės, lyg žvelgtum į ištisą baltų koralų mišką, lyg visos šakos būtų kibte apkibusios balčiausiomis tviskančiomis gėlėmis! Ta nesuskaičiuojama daugybė liaunų šakelių, kurias vasarą gožia vešli lapija, – dabar jos visos, net ir pati plonoji, puikiausiai buvo matyti. Nuo kiekvienos šakos sklido balsvas spindesys. Gluosnis siūravo vėjyje, jis buvo pilnas gyvybės, nelyginant medžiai vasaros metą. Išties, grožybė neapsakoma! O kai suspindo saulė – o, kaip tuomet visa suraibuliavo, tarsi būtų nubarstyta deimantų dulksna, o ant žemę nuklojusios sniego paklodės sutvisko didieji deimantai – tarytum žiburiuotų galybė mažučių liepsnelių, baltesnių už balčiausią sniegą! (DiPK 145)

 Orai tikrai atsimainė. Iš pradžių pakilo tirštas drėgnas rūkas, paskui papūtė šaltas vėjas, ir šaltis dar pasmarkėjo.

Saulei tekant buvo nuostabus reginys. Visi medžiai stovėjo apšerkšniję, mirgėdami kaip sidabras saulės spinduliuose.

Sniegu apdribusios šakos pamažu lingavo, visa žemė, rodos, buvo nubarstyta deimantais. Iš visų pusių akinanti šviesybė darė labai gražų vaizdą. (Juozo Balčikonio vertimas)

 B) – Istorijos! Norim istorijos! – suklego vaikai ir pagriebę tokį nediduką storulį atitempė prie eglutės. Tas atsisėdo tiesiai po ja.

– Nes šitaip, – kaip pats toliau pareiškė, – jautiesi lyg gamtoje būtum. O ir eglutei bus visai neprošal tos istorijos pasiklausyti! Bet šįsyk išgirsit tik vieną istoriją. Tad kurios pageidautumėt – apie Šoklį Pokšlį, o gal apie Slunkių Plumpių, kuris nuo laiptų nusirito, bet sostan įsiropštė ir gavo princesę! (DiPK 35 Komentaruose paaiškinta, kad veikėjų vardai paimti iš daniškos vaikų skaičiuotės.)

 –        Pasaką! Pasaką! – ėmė staiga šaukti vaikai ir nusitraukė, įsikibę į skvernus, prie medžio vieną mažą, drūtą žmogelį.

–        Na, dabar čia kaip miške, – tarė šis, sėsdamasis po eglute, ir tam medeliui ne iš kelio būtų paklausyti mūsų pasakos. Bet aš vieną pasaką tesakysiu. Katrą jūs norite: apie dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių, ar apie gulbę, karaliene tapusią? (lyginant šias dvi ištraukas pasakytina, kad priimtinesnė pasaka, ne istorija. O Juozo Balčikonio vertimas atskleidžia, kaip skirtingai įvairiais laikais gali būti suprantamas adekvatus poveikis skaitytojui.)

 Galima tik pasidžiaugti vertėjų gebėjimu kurti gyvą vaizdą, vykusiai pasinaudoti frazeologijos ištekliais: raitė ketvirtą gabalą torto HPirAK 26; lėtai sumaumojo vorą HPirAK 114; Buvo toks pat nuskuręs kaip ir traukinyje, bet šiaip atrodė sveikesnis, atgavęs badus 103 HPirAK; Negalima, kad vėl nuburbėčiau nuo šluotos. Jei pralaimėsime, taurę matysime kaip savo ausis! HPirAK 187; Kad aš tau plosiu, Ariete Laikrodine, jeigu tučtuojau neateisi į protą! Skln 57; Dirst po varstotu – tuščia, pravėrė spintą – nieko, žvilgt į drožlių pjuvenų pintinę – nieko, pradarė dirbtuvės duris, užmetė akį į gatvę – irgi nieko P 6; Geidaučiau galelio medienos tai savo lėlei sumeistrauti P 12; Pabūgęs tokių grasinimų Pinokis plest ant žemės ir atsisakė eiti. O aplinkui jau būriavosi smalsuoliai ir šiaip dykinėtojai P 9.

O dar žodžių ir formų darybos, vardų kūrybos menas: kokie vis dėlto mes, vargovaikiai, nelaimingi P 68; Stojo naktis nakčiausia P 108; O taip, jūsų profesorybe HPirAK 126; žiobarotyra, arkliapaukščiai HPirAK 91; mokėsi Klastūnyne HPirAK 66; Kraupas, Dursliai, Akilanda, Aukso Šmaukštas, Diegavirtė, Gabikis HPirAK; Tačiau aš žinau ir daugybę kitų skoliniautojų: Lentyninius, Linaspaudžius, Klavesinius, Lietvamzdinius, Avalynius ir Garb. Džonus Stadlingtonus Skln 93; Ir dar buvo Dūmtraukiniai, ir Skambaliniai, ir... Skln 94.

Vasarą su vienu dešimtmečiu žmogumi, augančiu Šiaurės Amerikos miestelyje, kuriame yra tik trys gyventojai lietuviai – jis ir jo tėvai, skaitėme lietuviškai. Sunešiau, kiek radau, savo vaikystės ir vėlesnių laikų knygų. Tarp jų buvo ir Astridos Lindgren „Nykštukas Nilsas“, Anės Vestli „Tėtė, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“, pridėjau Otfrydo Proislerio „Plėšiką Hocenplocą“ ir Sveno Nordkvisto pasakojimus apie dėdulę Petsoną. Skaitėm ir balsu, ir tyliai. Antram skaitymo mėnesiui baigiantis kalbėtis su mažuoju skaitytoju darėsi vis įdomiau. Supykęs jis sakė po perkūnais ir rupūs miltai, abejodamas bala žino, prisivalgęs gyrėsi, kad prisišlamštė. Dėl visa pikta pasiteiravo, kaip lietuviškai vadinami jo keletą kartų angliškai skaityto „Hario Poterio“ Muggles. Išgirdęs, kad tai Žiobarai, apsidžiaugė: neblogai! Ir jau buvo aišku, kokį vardą artimiausiomis dienomis gaus koks nors jam pasipainiojęs nevykėlis.

 

Sutrumpinimai

 DiPK – Hans Christian Andersen. Dvylika iš pašto karietos. Iš danų kalbos vertė ir sudarė Liudas Remeika. Red. Sigita Papečkienė. Vilnius: Alumnus, 2002.

FP – Marie Catherine d’Aulnoy. Fėjų pasakos. Iš prancūzų kalbos vertė Renata Zajančkauskaitė. Red. Margarita Šeškuvienė. Kaunas: Šviesa, 2002.

GK – Gimtoji kalba. Bendrinės kalbos žurnalas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000–

GMM – Christine Nostlinger. Gretutė, mano mažutė. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. Red. Laima Bareišienė. Vilnius: Alma littera, 2003.

HPirAK – Joana K. Rowling. Haris Poteris ir Azkabano kalinys. Iš anglų k. vertė Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2001.  

KGirJD – Eduardas Uspenskis. Krokodilas Gena ir jo draugai. Iš rusų kalbos vertė Viltarė Urbaitė. Kaunas: Šviesa, 2002.

KKNP – Andre Dhotel. Kraštas, kurio niekada neprieisi. Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė. Red. Diana Bučiūtė. Vilnius: Alma littera, 2003.

LAvP – Peter Freund. Laura ir Aventeros paslaptis. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. Red. Laima Bareišienė. Vilnius: Alma littera, 2003.

MirD – Klaus Hagerupp. Morkus ir Diana. Iš norvegų kalbos vertė Asta Grabauskienė. Vilnius: Baltos lankos, 2001.

NS – Eoin Colfer. Norų sąrašas. Iš anglų kalbos vertė Vida Karazijaitė. Red. Ilona Čiužauskaitė. Vilnius: Alma littera, 2003.

P – Carlo Collodi. Pinokio nuotykiai. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis. Vilnius: Tyto alba, 2002.

Sk – David Almond. Skeligas. Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė. Red. Stasys Kavaliauskas. Vilnius: Mažasis vyturys, 2002.

Skln – Mary Norton. Skoliniautojai. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Tyto alba, 2002.

SMDP – Ulf Stark. Stebuklingi mano draugo Persio sportiniai batai. Mano draugas šeichas Sturebiu. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. Vilnius: Vaga, 2003.

Sn – Lois Lowry. Siuntėjas. Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas.  Red. Bronė Balčienė. Vilnius: Alma littera, 2003.

VK – Cornelia Funke. Vagių karalius. Iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis.  Red. Bronė Balčienė. Vilnius: Alma littera, 2003.



Skaityti komentarus (2) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.