Parengė dr. doc. Leonas Petravičius

(paskaitų Vilniaus universitete medžiaga)

 

 

 

Vertimo pradžia Europoje reikėtų laikyti III a. pr. Kr., kai iš hebrajų į graikų kalbą buvo išverstas Senasis Testamentas, vadinamoji Septuaginta. Vertimas taip pavadintas dėl to, kad, pasak legendos, septyniasdešimt dienų septyniasdešimt (lot. septuaginta - septyniasdešimt) vertėjų vertė ST nebendraudami vienas su kitu, bet Dievo įkvėpti išvertė visi vienodai. Vertimą atliko Aleksandrijoje Egipto diasporoje gyvenusieji helenizuoti žydai. Vertimą rėmė Egipto karalius Ptolemėjus Filadelfas (285-247 m. pr. Kr.). Šis vertimas turėjo didelės reikšmės graikams: supažindino juos su žydų religija, istorija, kultūra.

Senovės Romoje vertimo menas ir amatas tampa sisteminga veikla. Romoje buvo jaučiama labai stipri graikų literatūros, filosofijos, apskritai graikų kultūros įtaka, todėl daugelis Romos rašytojų vertė arba perdirbinėjo graikų literatūros kūrinius romėnų skaitytojams. Pirmasis toks rašytojas-vertėjas buvo Livijus Andronikas (Livius Andronicus, 285-204 m. pr. Kr.). Didaktiniais tikslais, kadangi mokė vieno romėno vaikus rašto, Andronikas išvertė Homero „Odisėją“. Tai pirmasis Europoje pasaulietinio, grožinio kūrinio vertimas. Be to, Livijus Andronikas statė Romos teatre graikų tragedijų ir komedijų lotyniškus vertimus. Jo vertimai apskritai įnešė daug graikiškų elementų į romėnų poeziją. Enijus (Quintus Ennius, 239-169 m. pr. Kr.) irgi propagavo graikų kultūrą Romoje, vertė ir adaptavo graikų, pirmiausiai Euripido tragedijas, Euhemero filosofinius kūrinius, daug smulkesnių graikų poezijos tekstų. Vertė teatrui bei rašė, remdamasis graikų pavyzdžiais, dramas ir komedijas taip pat Nevijus (Gnaeus Naevius, miręs apie 201 m. pr. Kr.). Žymiausias Romos komedijų autorius Plautas (Titus Maccius Plautus, 254-184 m. pr. Kr.) perdirbo daug graikiškų komedijų, pritaikė jas Romos žiūrovui. Versdamas Plautas dažnai vartoja vaidinamąjį „kontaminacijos“ metodą – kelių kūrinių sujungimą į vieną. Terencijaus (Publius Terentius Afer 195-159 m. pr. Kr.) kūriniai dažniausiai yra Menandro ir kitų graikų komedijų rašytojų kūrinių sekimai ar perdirbiniai. Šalia Plauto ir Terencijaus vienas žinomiausių graikų komedijos sekėjas ir adaptuotojas buvo Cecilijus (Caecilius Statius, 220-168 m. pr. Kr.). Jis gana laisvai perdirbinėjo Menandro komedijas.

Vertė ir žinomas romėnų rašytojas bei oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106-43 m. pr. Kr.). Ciceronas vertė Platono „Protagorą“, Ksenofonto „Namų ūkį“, filosofo Arato poemą „Dangaus reiškiniai“, taip pat graikų oratorių Demosteno ir Aischino kalbas. Įvade į Demosteno ir Aischino kalbų vertimus Ciceronas pareiškia ir teorinių minčių apie vertimo principus. Jis rašo, jog versdamas graikų rašytojus stengiasi būti ne vertėjas amatininkas (interpres), bet rašytojas menininkas (orator). Jis verčiąs tomis pačiomis mintimis, posakiais ir išraiškos formomis, bet žodžius vartojąs kaip esą įprasta. Ciceronas teigia: „Laikiau, kad nereikalinga žodį perteikti pažodžiui, tačiau išlaikiau išraiškos pobūdį apskritai ir visų žodžių reikšmes, nes man atrodo, kad skaitytojui reikia pateikti ne tą patį žodžių skaičių, o tą patį jų svorį“. Toliau Ciceronas rašo: „žodžių aš laikiausi tik tiek, kiek jie neprieštarauja mūsų kalbos ypatybėms“. Sakydamas, kad jis nesistengia žodį perteikti pažodžiui (verbo verbum reddere), Ciceronas iškelia didžiąją vertimo problemą, kuri vienaip ar kitaip sprendžiama ir iki mūsų laikų: ar versti pažodžiui, tiksliai prisilaikant originalo teksto struktūros, ar versti laisvai, „literatūriškai“, perteikiant tiktai originalo teksto prasmę. Ciceronas aiškiai palaiko laisvo, kūrybiško vertimo principą. Jo vertimai perteikė graikų kultūros palikimą romėnų skaitytojams.

Panašaus požiūrio laikosi ir Horacijus (Q. Horatius Flaccus, 65-8 m. pr. Kr.). Savo veikale „Ars poetica“ Horacijus suformuluoja principą, kuris vėliau dažnai cituotas vertimo istorijoje: „Nec verbum verbo curabis reddere fidus interpres“ (Nesistengsi žodį pažodžiui perteikti, būdamas ištikimas originalui vertėjas). Taigi Horacijus palaiko veikiau adaptacijos, perdirbimo, negu vertimo tikrąja prasme principą. Pats Horacijus sekė graikų poezijos pavyzdžiais (Sapfo, Alkajo, Anakreonto) ir taikė lotynų kalbai graikiškas eiliavimo formas.

Svarbiausią vietą tarp Biblijos vertimų užima Jeronimo vertimas, vadinamoji „Vulgata“. Jeronimas gimė 347 m. Stridone, Dalmacijoje. Krikščionys tėvai pasiuntė jį mokytis į Romą, kur, kaip pasakoja legenda, jis labiau žavėjęsis Cicerono ir Platono veikalais negu šventuoju Raštu, kol angelas sapne atėmęs iš jo „pagoniškas“ knygas ir nuvedęs pas dangiškąjį teisėją. Vėliau Jeronimas tęsė studijas Trire ir Akvilėjoje. 373 m. jis nukeliauja į Palestiną, pasitraukia į Antiochijos Chalcio dykumą ir gyvena atsiskyrėlio ir asketo gyvenimą. 379 m. popiežius Damazas pasikviečia jį Romon, kur Jeronimas tampa popiežiaus patarėju ir slaptuoju sekretoriumi, gauna vyskupo šventimus. Popiežius paveda jam išversti Bibliją į lotynų kalbą, ir Jeronimas vėl vyksta į Palestiną, apsigyvena Betliejuje, įkuria čia vienuolyną ir mokyklą. Išverčia į lotynų kalbą ir suredaguoja visą Biblijos tekstą, Senąjį ir Naująjį Testamentą, peržiūrėdamas ir tuo metu jau egzistavusių lotyniškų vertimų fragmentus, vadinamąją „Italą“, „Afrą“, Akvilos, Simacho, Teodocijono vertimus, kuriuos Origenas buvo sujungęs į vieną sinoptinę knygą. „Itala“ ir „Afra“ vėliau buvo sujungtos į „Vetus Latina“ vadinamą Biblijos variantą. Visus šiuos vertimus, kurių iki mūsų laikų išliko tik mažos nuotrupos, pralenkia Jeronimo vertimas, atliktas apie 382-405 metus. „Vulgata“ šis vertimas pavadintas tik XII amžiuje. Vardas reiškia: „visiems prieinama“, „visiems suprantama“. Tridento bažnyčios susirinkimas 1546 m. paskelbė, jog Jeronimo vertimas laikytinas kanoniniu. Vėliau Vulgatos tekstas dar buvo koreguojamas. Autoritetingiausiomis laikomos popiežiaus Siksto 1590 m. ir popiežiaus Klemenso VIII (1592 m.) redakcijos. Be to, Jeronimas vertė iš graikų kalbos Euzebijaus „Kroniką“, pasaulio įvykių apžvalgą, ir ją tęsė papildydamas Romos istorijos faktais. Be to, pats parašė krikščioniškosios literatūros istoriją „De viris illustribus“ (392 m.). Mirė Jeronimas Betliejuje 420 m. rugsėjo 30 d. Šis „vertėjų patronas“ buvo iš tiesų kruopštus ir kūrybingas vertėjas, turėjo ne tik teologinį, bet ir puikų literatūrinį išsilavinimą, gerai mokėjo hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Apie vertimo darbą Jeronimas parašė teorinį traktatą „De optimo genere interpretandi“ (Apie geriausią vertimo būdą). Laiško savo draugui Pamachijui forma Jeronimas, remdamasis savo dideliu patyrimu, išdėsto savo požiūrį į Cicerono tezę ir suformuluoja pagrindinę mintį dažnai cituojamo ir šiandien dar aktualaus aforizmo forma: „Non verbum de verbo, sed sensum exprimere de sensu“ (Ne žodį versti pažodžiui, bet prasmę išreikšti prasme).

Apie vertimą rašė ir Jeronimo amžininkas ir draugas Evagrijus, pats vertęs Aleksandrijos vyskupo Atanazijaus šventojo Antano gyvenimo aprašymą. Šio vertimo („Vita Antonii“) pratarmėje Evagrijus sako: „Pažodiškas vertimas į kitą kalbą užtemdo prasmę ir tarytum užgožia pasėlius vešliomis piktžolėmis. Vergiškai laikydamasis linksnių ir posakių formų ir eidamas sunkiais aplinkiniais keliais, jis nepasako to, ką galima išreikšti trumpai ir aiškiai. Vengdamas šios negerovės aš, tavo (Inocento) prašomas, išverčiau palaimintojo Antano gyvenimo aprašymą taip, kad būtų išverstos visos prasmės, net jeigu kai kurių žodžių ir trūksta. Tegul kiti ieško skiemenų ir raidžių, tu ieškok prasmės“. Evagrijaus samprotavimai liudija, jog jam didelę įtaką darė Ciceronas.

 

 

Viduramžiais vertimas buvo praktinė literatūros problema, susijusi su konkrečiais to miesto poreikiais.

Viduramžiais Europoje plinta ir įsigali krikščionybė. Šis procesas buvo glaudžiai susijęs su vertimu. Žinomi garsūs Viduramžių vertėjai vienuoliai, pvz., Anglijoje Beda Venerabilis (673-735), vienuolis ir mokslininkas, parafrazavęs Biblijos psalmes į lotyniškus eilėraščius, vertęs kai kurias Naujojo Testamento dalis į senąją anglų kalbą. Karalius Alfredas Didysis (849-901) skatino ir dalinai pats vertė iš lotynų kalbos, pvz., popiežiaus Grigaliaus „Cura Pastoralis“, Orozijaus „Historia adversus Paganos“, Romos filosofo Boecijaus veikalą „De consolatione philosophiae“, Bedos Venerabilio „Historia Ecclesiastica“ ir galbūt Augustino „Soliloquia“. Alfredas Didysis laikomas senosios anglų literatūros pradininku. Vinčesterio vienuolis ir kunigas Elfrikas (Aelfric Grammaticus, 955-1020), vienas žinomiausių prozos veikalų autorių senąja anglų kalba, vertė Biblijos fragmentus. Airijoje daugiausiai buvo verčiama Bangoro vienuolyne VII-X amžiuje, vienas žinomiausių vertėjų yra Kolumbanas.

Į senąją vokiečių kalbą, tikriau į savo gimtąjį alemanų dialektą  vertė Sankt Galeno vienuolyno vienuolis benediktinas Notkeris (Notker Labeo, 952-1022). Savo mokiniams jis vertė lotyniškas knygas į „barbarų“ vokiečių kalbą. Tai buvo tuo metu negirdėta naujovė. Notkeris vertė Grigaliaus Didžiojo teologinį veikalą „Moralia in Iob“, Aristotelio „De categoriis“ ir „De interpretatione“, Romos filosofo Boecijaus „De Trinitate“ ir jau minėtąjį „De consolatione philosophiae“, interpretavo filosofinius ir teologinius raštus, kurdamas vokiečių kalba naujas sąvokas ir perteikdamas jų turinį vokiečių skaitytojams.

Vertė taip pat slavų vienuoliai, senosios slavų bažnytinės kalbos ir slavų alfabeto kūrėjai Kirilas (826-869) ir Metodijus (miręs 885 m.). Jie vertė Biblijos, liturginius ir bažnytinės teisės tekstus, stengėsi įvesti slavų kalbą į liturgiją.

Be bažnytinių tekstų, Viduramžiais atsiranda ir pasaulietiško pobūdžio vertimų. Vienas iš jų yra „Štrasburgo priesaikos“ tekstas (Strassburger Eide, 842 m.). Du monarchai – Liudvikas II ir Karolis Plikagalvis prisiekia sąjungą prieš imperatorių Lotarą I. Priesaikos tekstas parašytas senąja prancūzų kalba ir senąja vokiečių (frankų dialektu), kad priesaika būtų suprantama ir kariams. Spėjama, kad abu tekstai yra vertimai iš vieno lotyniško originalo.

Šiaip jau juridiniai dokumentai, įvairūs pareiškimai ar liudijimai Viduramžiais dažniausiai verčiami iš kokios nors tarmės į lotynų kalbą.

Viduramžių epochoje Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje įsigali ir labai ekspansyviai plečiasi arabų kalifatai. Suklesti arabų kultūra, teologijos, filosofijos ir gamtos mokslai. Į arabų kalbą iš graikų ir hebrajų verčiami filosofijos, medicinos, matematikos, astronomijos, geografijos veikalai. Kai kurie graikų mokslo laimėjimai, ypač medicinos ir farmakologijos srityje, Vakarų Europą pasiekė tik arabiškų vertimų dėka, kadangi originalai žuvo. Šį patyrimą XII amžiuje apibendrina žydų medikas, filosofas ir Talmudo žinovas Maimonidas (Rabbi Mose ben Maimon, 1135-1204). Savo laiške iš Kairo Maimonidas samprotauja apie vertimą panašiai kaip Ciceronas ar Jeronimas: „Kas nori versti iš vienos kalbos į kitą ir imasi kiekvieną žodį perteikti tokiu pat kitos kalbos žodžiu, turės didelių sunkumų ir jo vertimas išeis abejotinas ir painus. Taip nereikėtų daryti. Priešingai, vertėjas turi pirmiausiai suprasti minties eigą, ją išsiaiškinti ir pateikti taip, kad ji vertimo kalba būtų suprantama ir skaidri. To pasiekti kartais galima tik pakeičiant išdėstymo tvarką, perteikiant vieną žodį keliais ar kelis vienu, išleidžiant kai kuriuos posakius, o kitus pridedant, kol minčių raida taps visiškai aiški ir permatoma, išraiška suprantama ir atitinkanti tą kalbą, į kurią verčiama“.

 

Viduramžių Ispanijoje susidūrė arabų, žydų ir krikščioniškosios Europos kultūros, todėl nenuostabu, jog ten dar XII amžiuje (apie 1135 metus) buvo įsteigta pirmoji tikra vertimo mokykla, vertimo istorijoje žinoma Toledo mokyklos vardu. Ši mokykla egzistavo pusantro šimtmečio (iki1284 m.) Toledo arkivyskupo dvare. Vienas iš pagrindinių šios mokyklos tekstų buvo perteikti tuo metu Europai dar nežinomus arabų gamtos mokslo, pirmiausiai medicinos veikalus. Tačiau Toledo mokykloje taip pat buvo verčiami Ptolemajo astronomijos veikalai („Almagest“), Maimonido, Averoeso (Ibn Rošdo) knygos, Koranas, arabų medikų Ar Razi ir Abu l Kasimo az Cahravi, Avicenos (Ibn Sinos) ir kiti veikalai. Mokykla buvo scholastiškos krypties, vertėjai turėjo Biblijos vertimų patyrimą, versdami dažniausiai laikėsi pažodiškumo. Yra išlikę ir keleto vertėjų vardai: Gerhardas iš Kremonos, Alfredas Anglas, Danielis Morlietis, Markas Toledietis ir kt. Toledo mokykloje buvo skaitomos paskaitos, komentuojami tekstai, kalbama beveik visomis to meto civilizuoto pasaulio kalbomis. Ispanijos Toledo miesto katedroje ir Madrido Nacionalinėje bibliotekoje saugomi keli šimtai rankraščių su šios mokyklos vertimais. Verčiama Tolede buvo dažniausiai į lotynų kalba, tačiau yra nemažai vertimų ir į Ispanijos dialektus – Kastilijos ir Katalonijos. Toledo mokyklos vertimų bibliografiją pateikia D.M. Dunlop Tarptautinės vertėjų federacijos žurnale „Babel“.

 

Kituose Europos kraštuose nebuvo vertimo mokyklų, panašių į Ispanijos Toledo mokyklą, tačiau vertimo dalykais daug kas domėjosi. Apie vertimą rašė didysis italų poetas Dante Alighieri (1265-1321). Savo keturių dalių filosofiniame traktate „Puota“ (Il Convivio, 1308 m.) Dantė tvirtina, esą neįmanoma išversti poezijos kūrinių į kitą kalbą, nesuardant jos harmonijos ir skambumo. Homero epų neįmanoma išversti į lotynų kalbą, hebraiškų Biblijos psalmių neįmanoma atpažinti, kuomet jos išverčiamos į graikų ar lotynų kalbas.

Tačiau Viduramžių epochoje buvo bandoma versti Homerą į lotynų kalbą. Italų poetas Petrarka 1354 m. iš Bizantijos gauna dovanų „Iliados“ rankraštį. Giovannis Boccaccio suranda vertėją Leonzio Pilato, vienuolį iš Kalabrijos, kuris skelbėsi esąs graikas iš Tesalonikų, nors iš tikrųjų buvo kilęs ir pietų Italijos, kur buvo graikiškai kalbančių gyventojų salos. Ketverius metus (1360-1364) Pilatas verčia „Iliadą“ į lotynų kalbą. Tačiau vertimas išėjo labai pažodiškas, sausas, sunkiai suprantamas. Pilato vertimas tarytum dar kartą patvirtino Dantės tezę, jog adekvatūs poezijos vertimai yra apskritai neįmanomas dalykas.

 

- - -

 

Gausiuose Viduramžių epochos vertimuose įsigalėjo dvi pagrindinės tendencijos. Biblija ir kiti religiniai bei liturginiai tekstai buvo verčiami labai pažodiškai, prisilaikant netgi originalo žodžių skaičiaus ir jų tvarkos. Buvo manoma, jog Dievo žodis yra neliečiamas ir vertėjas neturi teisės čia ničnieko keisti. Todėl mintys tokių vertėjų kaip Jeronimas arba Evagrijus, raginusių nepaisyti žodžių skaičiaus, tuo metu atrodė labai neįprastos ir drąsios. Tiesa, pats Jeronimas verčia labai kruopščiai ir tiksliai ir sako, jog šventajame Rašte net žodžių tvarka yra misterija.

Visai kitaip buvo verčiami beletrizuoti šventųjų gyvenimo aprašymai ir pasaulietiško pobūdžio literatūra – dainos, poezija arba Viduramžių epai. Vertėjas, perteikdamas tik pagrindinį turinį, galėjo kūrinį laisvai interpretuoti, adaptuoti, sutraukti ar išplėsti, performuoti kūrinį pagal savo skonį ar skaitytojų poreikius. Apie autorystės teises tuomet negalėjo būti ir kalbos, originalo autorius dažniausiai visiškai nebūdavo nurodomas.

 

 

Renesanso epochoje įvyksta istorinių ir socialinių permainų, vienaip ar kitaip susijusių su vertimu. Pirmiausiai šiuo laikotarpiu susiformuoja Europos nacionalinės kalbos; jos vis labiau įsigali teisėje, diplomatijoje, moksle, literatūroje, valstybiniuose raštuose, pamažu išstumdamos lotynų kalbą. Atsiranda pirmosios knygų spaustuvės. Knygos darosi žymiai pigesnės, jų atsiranda daugiau, smarkiai išsiplečia skaitytojų ratas. Tokie „eiliniai“ skaitytojai dažnai nemokėdavo lotynų kalbos, juo labiau graikų, hebrajų ar arabų. Todėl vertimai į „nacionalines“ kalbas darosi vis reikalingesni. Trečias svarbus faktorius buvo Reformacijos judėjimas, apėmęs daugelį Europos šalių: Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Čekiją. Vienas iš pagrindinių Reformacijos reikalavimų buvo išversti šventąjį Raštą į nacionalines kalbas, kad kiekvienas žmogus galėtų jį skaityti, suprasti ir savaip interpretuoti, taigi, vertimas turi daugiausiai dėmesio skirti prasmei, o ne raidei.

Vokietijoje visą Biblijos tekstą išverčia Reformacijos ideologas ir vadovas Martinas Lutheris (1483-1546). Lutheris Bibliją verčia 12 metų, pilnas Senojo ir Naujojo Testamento vertimas pasirodo 1534 m. Lutherio vertimas pirmiausiai skirtas eiliniam skaitytojui, o ne klerui. Lutherio vertimo kalba yra gyva, liaudiška, natūrali, stengiamasi nepažeisti vokiečių kalbos normų. 1530 metais Lutheris parašo teorinį traktatą apie vertimo darbą „Laiškas apie vertimą“ (Sendbrief vom Dolmetschen). Čia, piktai plūsdamas savo vertimo kritikus, pirmiausiai katalikų teologus, Lutheris išdėsto savo vertimo principus. Jo tikslas – išsivaduoti iš vergovės lotyniško teksto raidei ir rašyti natūralia ir tikra vokiečių kalba, kokia šneka paprasti žmonės. „Denn man muss nicht die Buchstaben in der lateinischen Sprache fragen, wie man soll Deutsch reden, wie diese Esel tun, sondern man muss die Mutter zu Hause, die Kinder auf der Gassen, den gemeinen Mann auf dem Markt drum fragen, und den selbigen auf das Maul sehen, wie sie reden und darnach dolmetschen; da verstehen sie es denn und merken, dass man deutsch mit ihnen redet“ (Ne lotynų kalbos raides reikia klausti, kaip kalbėti vokiškai, kaip daro tie asilai, o reikia klausti motiną namuose, vaikus gatvėje, paprastą žmogų turguje ir žiūrėti jiems į burną; tada jie supras ir pastebės, kad su jais kalbama vokiškai).

Savo vertime Lutheris rėmėsi rytų ir vidurio Vokietijoje vartota kalba (Meiseno kanceliarijos kaba), vengdamas ryškesnių regioninių formų. Pagrindinis žodžių ir formų parinkimo kriterijus buvo jų paplitimas ir suprantamumas. Lutherio Biblijos kalba turėjo reikšmės kalbos norminimui ir padėjo pagrindą naujajai vokiečių literatūrinei kalbai.

1535 metais Ženevoje Kalvino Reformacijos pasekėjai, remdamiesi graikišku ir hebraišku originalu, ima versti Bibliją į prancūzų kalbą. Tiesa, prieš juos Bibliją į prancūzų kalbą jau buvo išvertęs Lefevre‘as d‘Etaples (1450-1537).

Moravijos protestantai, Jano Huso Reformacijos šalininkai, vadinamieji „Moravijos broliai“ verčia Bibliją į čekų kalbą. Jų vertimas padeda pagrindą naujajai čekų literatūrinei kalbai.

Anglijoje 1611 metais, remiant karaliui Jokūbui I, išeina Biblijos vertimas anglų kalba, vadinamasis „autorizuotas karališkasis vertimas (Authorized Royal Version), irgi turėjęs didžiulės reikšmės ir anglų literatūrinei kalbai, ir anglų Biblijos vertimų tradicijai.

Į lietuvių kalbą visą Biblijos tekstą apie 1579-1590 metus išvertė Rytprūsių kunigas Jonas Bretkūnas (1536-1602). Tiesa, jo vertimas liko nepastebėtas, rankraštis buvo saugomas Vokietijos Getingeno mieste. Tik 1625 m. nedidelę vertimo dalį „Dovydo psalmes“ perredagavo ir išleido Jonas Rėza.

Tuo tarpu katalikų bažnyčia Tridento Bažnyčios Susirinkime patvirtina lotyniškąją „Vulgatą“ kaip vienintelį ir kanonišką vertimą. Bažnytinė hierarchija ir toliau lieka šventojo Rašto savininke ir valdytoja, daugumai eilinių tikinčiųjų lotyniškas tekstas yra neprieinamas. Taigi, be religinių karų, vyksta ir vertimų karas, kuriame protestantai gina demokratiškesnes pozicijas.

Renesanso laikais pagausėja ir pasaulietiškos literatūros vertimų, taip pat raštų bei traktatų apie patį vertimo fenomeną. Praėjus dešimčiai metų po minėtojo Lutherio „Laiško apie vertimą“, Prancūzijoje pasirodo Etienne’o Dolet traktatas „Apie būdą gerai versti iš vienos kalbos į kitą“ (Manière de bien traduire d’une langue en autre, 1540). Šiame traktate Dolet nusako penkias pagrindines taisykles, nė kiek nepraradusias aktualumo ir šiandien:

1.       Gerai suprasti verčiamo autoriaus mintį ir jo aprašomą dalyką.

2.       Gerai mokėti ir originalo, ir vertimo kalbą.

3.       Nesilaikyti paraidiškumo.

4.       Vengti svetimžodžių (lotynizmų) ir laikytis gyvos šnekamosios kalbos.

5.       Stengtis rašyti geru, sklandžiu, nepretenzingu ir vienodu stiliumi.

Galimas dalykas, kad Etienne’as Dolet šias taisykles dalinai perėmė iš italų Renesanso gramatikos ir retorikos veikalų, pvz., Leonardo Brunio traktato