"Noriu versti" 2011. ANGLŲ k. vertimai

EKSPERTO IŠVADOS

Pirmiausia pavadinimas. Iš tikrųjų verčiant pavadinimą nežinant turinio galima suklysti, ir tai kartais gali būti atleistina, nors buvo galima žvilgtelėti bent į anglišką Vikipediją (jei ne kur kitur). Bet nemažai pasitaikė ir tokių vertimų, kurie savaime klaidingi, kad ir koks būtų turinys. Kaip jau nurodyta viename komentare, tiksliausias vertimas būtų toks: „Pagiriamasis žodis vyresnėms moterims.“ (Beje, autoriaus pavardė vengriškai tariama „Vizincej“.)
               Nors ir esama metaforų, teksto stilius emociškai neutralus, nepuošnus; kalba tiksli, neperkrauta. Ne visiems vertime pavyko tai išlaikyti. O dabar apie viską iš eilės. Turbūt vis dėlto ausys gali būti spengiančios, bet ne zvimbiančios, ūžiančios ir pan. Mat spengimas gali būti akusitinė iliuzija, gimstanti galvoje, todėl būna ir „spengianti tyla“. Kažkodėl daug kas minėjo personažą „išlipant“, „žengiant iš lėktuvo“, nors walked away from the plane yra „ėjau nuo lėktuvo“. Concrete yra „betonas“ (arba „betoninis grindinys“), ir žinoma, lietuviškai sakytina „žemynas“, o ne „kontinentas“. Sakinio pabaigą tiksliausia būtų versti „lyg kraujas gyslose būtų išdžiūvęs“ (5, 37), bet galimi ir šiek tiek kitokie variantai. Nedaug nuo esmės nukrypo tie, kurie minėjo „sustingusį“, „stingstantį“ kraują, bet autorius tokio įvaizdžio nepasirinko: angliškai tai išreiškia veiksmažodis to curdle: pirmoji reikšmė tiesioginė – „sukrešėti“, o antroji perkeltinė – „sustingti“ (iš baimės ir pan.)
               Slip šiuo atveju yra dokumentas, tad geriau tinka „kortelė“, o ne „popierėlis“, „juostelė“. Name gali reikšti ne tik vardą, bet ir pavardę, ir abu (kaip šiuo atveju), o lietuviškai (kad būtų trumpiau) čia užtektų „pavardės“.Komentaruose teisingai pasakyta, kad landed immigrant yra specifinis kanadietiškas terminas (dabar jau oficialiai nebevartojamas), reiškiantis „nuolatinį gyventoją“ (permanent resident).
               Taigi, „pareigūnas davė (gave) man mėlyną kortelę“ ir „įteikė (handed) man penkių dolerių banknotą“. Bill gali reikšti „sąskaitą“ (bet ne „čekį“), tačiau šiuo atveju aišku, kad tai yra banknotas (sąskaitą gauname, kai patys turime sumokėti). Welcome money buvo verčiama labai įvairiai, ir vargu ar čia galima kategoriškai siūlyti kokį nors vieną variantą. Gražiai skamba „sutiktuvių pinigai“, bet „sutiktuvės“ suponuoja iškilmes, o čia paprasta formali procedūra, tad gali būti „sutikimo“, „svetingumo“ pinigai; o „pinigai pirmai pradžiai“ ir pan. yra veikiau ne vertimas, o interpretacinis paaiškinimas.
               I would have liked – „man būtų patikę“, bet tai pažodiškas vertimas, lietuviškai natūraliau skamba „mielai būčiau…“. „Vienpusis bilietas“ vargu ar įmanomas, tenka verstis su „bilietu į vieną pusę“. Receipt (for the ticket) turbūt yra kvitas arba kasos čekis. Žodį dirty neretais atvejais labiau tinka versti „nešvarus“. Be to, čia reikia samprotauti logiškai: ar galėjo būti Kanadoje svarbaus oro uosto terminalas (arba išvykimo salė) būti purvinas? Vargu, ir jau tikrai negalėjo būti „apgriuvęs“. Run-down (žodynas: in neglected condition; fallen into disrepair) – „apleistas“, „nušiuręs“, tinkamas ir „palaikis“ (nors dažniau taip sakoma apie drabužius).
               „Po pirmo žvilgsnio“, „po vieno žvilgtelėjimo“ ir pan. – pažodiniai, stilistiškai nelabai tinkami variantai. Lietuvių kalba tokiais atvejais linkusi pasitelkti dalyvinę aplinkybę: „metęs žvilgsnį“ arba „žvilgtelėjęs“ (prieš „žvilgtelėjęs“ pridurti „kartą“ nereikia, nes tas žodis pats reiškia vienkartinį, trumpą veiksmą). Empty landscape paprasta – „tuščias kraštovaizdis“, bet dar geriau „plynas“ (49, 58, 74). Geriausią variantą pasirinko tie, kurie I sought courage vertė „sėmiausi drąsos“ (bet ne „pasisėmiau“, nes sought – ne found, veiksmas ne baigtinis).
               Kaip teisingai pastebėta viename komentare, žodį malevolent atitinka „piktavalis“ – netgi morfologiškai: sudurtinio lot. malevolens dvi dalys kaip tik ir reiškia „piktą valią“; ne blogiau tinka ir „piktybiškas“. Netiksliai išvertė tie, kurie čia įtraukė žodžius „grėsmingas“, „žadantis“, „pranašaujantis“ – tokie niuansai anglų kalba reiškiami žodžiais menacing, sinister, ominous. Nesklandžiai skamba junginiai „žymintis buvimą miesto, kuriame“, „bylojantis apie miesto, kuriame gyvensiu, buvimą“ ir pan. Geriau būtų taip: „rodantis ten esant miestą, kuriame turėsiu gyventi“ (panašiai vertė 32, 37, 39, 50, 52, 56)
               Uniformuotas pareigūnas buvo storas (fat), o taksistas stambus (bulky). Dull eyes – blausios akys. Sunkiau who didn’t encourage conversation: galima įsivaizduoti, kad jis „nebuvo linkęs kalbėtis“ ar pan. Bet, matyt, čia norima pasakyti, kad aprašyta taksisto išvaizda ir įsivaizduojama nuotaika neskatino jo užkalbinti. Lietuviškai geriau būtų išsiversti be šalutinio sakinio, prijungto įvardžiu „kuris“ (who), tad visas sakinys galėtų būti toks: Taksistas – stambus vyras plokščiu kvadratiniu veidu ir blausiomis akimis – neskatino pradėti pokalbio (panašiai vertė 46, 66).
            To set smb up (kaip teigia Cambridge Dictionary)to provide someone with all the necessary things for a particular activity. Dažniausiai taip pasakoma, kai duodama pinigų verslui pradėti, bet iš konteksto akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama ne apie tai, o apie ieškomą „pigų kambarį“ (cheap room), todėl taksistas pažadėjo pasakotoją „įkurdinti“.
            Geriausi vertimai – 52 ir 11 (bet jie irgi su trūkumais, o 11 pavadinimo „senolės“ visiškai netinka).
 
Laimantas Jonušys

_______________
ORIGINALAS

VERTIMAI
_________________
EN1 

Stephen Vizinczey
Pagiriamasis žodis vyresnėms moterims
 
    Nusileidus Toronto Moltono oro uoste ausyse vis dar ūžė, kai žingsniavau tolyn nuo lėktuvo naujo žemyno betonu jausdamasis taip, tarytum mano kraujas būtų visas išgaravęs. Apkūnus uniformuotas pareigūnas padavė melsvą kortelę su mano pavarde ir leidimu nuolat gyventi Kanadoje – „teisėtas imigrantas, 1957 m.“ Dar jis man įteikė penkis dolerius, paaiškindamas, kad tai „pasveikinimo pinigai“, ir davė pasirašyti kvitą. Tada plačiu rankos mostu parodė, kad galiu eiti sau kur panorėsiąs. Man labiau būtų patikę apsisukti ir grįžti tiesiai Europon, bet kadangi turėjau tik bilieto į vieną pusę šaknelę ir nepilnus šimtą dolerių, įskaitant ir pasveikinimo pinigus, aš išvilkau tris savo lagaminus iš nešvaraus, apšiurusio oro uosto pastato. Žvilgtelėjęs į tuščio ir svetimo kraštovaizdžio platybes drąsinausi milžinišku savo paties šešėliu, saulės metamu ant žemės prieš mane. Už kelių mylių ore kybojo didžiulis, piktavalis rusvo smogo debesis, ženklinantis vietą miesto, kuriame man reikėsią gyventi.
    Taksi vairuotojas – stambus, kampuoto neišraiškaus veido ir apsiblaususių akių vyras – neskatino pokalbiui, tačiau aš nieko čia nepažinojau, tad jam pasisakiau tik ką atvykęs į Kanadą ir ieškąs pigaus kambario universiteto rajone. Laimei, jis pasirodė besąs austras, o kai sužinojo, kad aš – iš Vengrijos ir gerai pažįstu Zalcburgą, tapo draugiškas ir pažadėjo mane įkurdinti. 
_________________
EN2 
 
Stephen Vizinczey
Vyresnių moterų garbei
 
Ausims dūzgiant po nusileidimo Toronto Moltono oro uoste, žengiau tolyn nuo lėktuvo nepažįstamo kontinento cementu, jausdamasis tarytum visas mano kraujas būtų išdžiūvęs. Nutukęs uniformuotas pareigūnas įdavė man mėlynos spalvos popieriuką su mano vardu ir patvirtinimu apie mano atsiradimą Kanadoje – „lėktuvu atvykęs imigrantas, 1957 m.“. Jis man taip pat įteikė penkių dolerių kupiūrą, paaiškino, kad tai yra „atvykimo pinigai“, ir davė čekį pasirašyti. Tuomet rankos mostu parodė, kad galiu eiti kur tik panorėjęs. Mieliausiai būčiau apsisukęs ir grįžęs atgal į Europą, tačiau turėjau tik atžymą vienos krypties bilieto ir mažiau negu šimtą dolerių, įskaitant atvykimo pinigus, todėl beliko vilkti savo tris lagaminus iš purvino, nudėvėto oro uosto terminalo. Užmetęs akį į neaprėpiamą, tuščią, svetimą kraštovaizdį, ieškojau drąsos savo gigantiškame šešėlyje, saulės nudriekstame priešais mane ant žemės. Už kelių mylių ore kybėjo didžiulis bloga žadantis rudo smogo debesis, patvirtindamas miesto, kuriame nuo šiol gyvensiu, egzistavimą.
Taksi, kuria važiavau, vairuotojas buvo stambus kvadrato formos plokščio veido ir nuobodžių akių vyras, ir iš tų, kurie patys pokalbio niekada nepradeda. Tačiau aš čia daugiau nieko nepažinojau, todėl pasakiau jam, kad ką tik atvykau į Kanadą ir ieškau nebrangios nakvynės universiteto prieigose. Laimei jis pasirodė besąs austras, o, kai sužinojo, kad atvykau iš Vengrijos ir gerai pažįstu Zalcburgą, išsyk tapo draugiškas ir pažadėjo padėti man įsikurti.
_________________
EN3 
 
Stephen Vizinczey
Pagiriamasis žodis pagyvenusioms moterims
(Ištrauka iš romano, 1965)
 
Dar tebezvimbiant ausyse po nusileidimo Toronto Moltono aerouoste, patraukiau nuo lėktuvo betoniniu naujojo kontinento taku ir jutau, tarsi visas mano kraujas būtų išgaravęs. Tuklus uniformuotas pareigūnas padavė mėlyną juostelę su mano pavarde ir patvirtinimu, kodėl galiu būti Kanadoje:atskridęs imigrantas, 1957m. Jis taip pat įteikė penkių dolerių banknotą, paaiškino, kad tai „vaišingumo pinigai“ ir liepė pasirašyti kvitą. Tada plačiu rankos mostu nurodė, kad galiu eiti, kur tik patinka. Mielai būčiau apsisukęs ir nedvejodamas grįžęs Europon, tačiau turėdamas kvitą bilietui tik į vieną pusę ir mažiau nei šimtą dolerių drauge su vaišingumo pinigais, išsitempiau tris savo lagaminus iš nešvaraus, aptriušusio oro uosto terminalo. Metęs žvilgsnį į platų, tuščią, svetimą kraštovaizdį, pabandžiau pasidrąsinti, stebėdamas priešais save ant žemės saulės ištiestą mano šešėlį. Už kelių mylių ore kybojo didžiulis pikta lemiantis smogo debesis, duodamas suprasti, kad tenai yra miestas, kuriame teks gyventi.
     Taksistas buvo stambus kampuoto plokščio veido ir apniukusių akių vyriškis, visiškai nelinkęs bendrauti. Tačiau be jo nieko kito nepažinojau, tad pasisakiau esąs ką tik atvykęs Kanadon ir kad man reikia pigaus kambario kur nors universiteto rajone. Laimei jis pasirodė esąs austras ir sužinojęs, kad atvykau iš Vengrijos bei puikiai pažįstu Zalcburgą, iškart pasidarė draugiškesnis ir pažadėjo kur nors mane įtaisyti.
 
_________________
EN4 
 
Stephen Vizinczey

Vyresnės moters pagirtas
 
        Mano ausyse zvimbė nuo leidimosi Maltono oro uoste, Toronte, kai ėjau tolyn nuo lėktuvo, naujojo žemyno betonu. Jaučiausi lyg mano kraujas būtų išdžiuvęs. Stambus, uniformuotas pareigūnas įdavė man mėlyną kortelę, kuri nurodė mano vardą ir patvirtino mano kanadietišką egzistenciją: imigrantas nuo 1957 m. Taip pat jis man padavė penkių dolerių sąskaitą ir paaiškino, kad tai „sutikimo pinigai“, bei kvitą, kurį reikėjo pasirašyti. Tada ranka jis man parodė, kad galiu eiti kur tik noriu. Man būtų patikę apsisukti ir keliauti tiesiai atgal į Europą, bet, kadangi aš turėjau tik kvitą bilietui į priekį ir mažiau nei šimtą dolerių, įskaitant ir sutikimo pinigus, aš išvilkau savo tris lagaminus iš purvino, suvargusio oro uosto terminalo. Po vienintelio žvilgsnio į didelį, tuščią, nepažįstamą peizažą, ieškojau drąsos savo dideliame šešėlyje, kuris metėsi ant žemės pirmyn nuo manęs. Keliomis myliomis toliau kabojo milžiniškas, piktdžiugiškas rudo smogo debesis, pabrėžiantis miesto, kuriame nuo šiol gyvensiu, paveikslą.
        Mano taksi vairuotojas buvo storas vyras plokščiu, kvadratiniu veidu ir apdujusiomis akimis, kuriose nebuvo jokio noro pradėti pokalbį. Bet aš daugiau nieko nepažinojau, taigi, pasakiau jam, kad tik ką atvykau į Kanadą ir man reikia pigaus kambario universiteto rajone. Mano laimei, paaiškėjo, kad jis – austras ir sužinojęs, kad aš iš Bulgarijos bei gerai pažįstu Salzburgą, vyrukas draugiškai prižadėjo mane įkurdinti.
 
_________________
EN5 
 
Stephen Vizinczey
Giriant vyresnes moteris
 
Ausims tebeūžiant po nusileidimo Toronto Maltono oro uoste, tolau nuo lėktuvo naujo žemyno grindiniu jausdamasis taip, lyg kraujas gyslose būtų išdžiūvęs. Storas uniformuotas pareigūnas man padavė melsvą lapelį su mano vardu ir buvimo Kanadoje patvirtinimu: nuolatinis gyventojas, 1957. Taip pat jis įdavė man penkių dolerių čekį, paaiškino, kad tai yra „priėmimo pinigai“ ir padavė kvitą pasirašyti. Tada rankos mostu parodė, kad galiu eiti, kur tik noriu. Aš mielai būčiau apsisukęs ir nedelsdamas iškeliavęs atgal į Europą, bet, kadangi turėjau tik kvitą vienos krypties bilietui ir mažiau nei šimtą dolerių, įskaitant ir priėmimo pinigus, išsitempiau tris lagaminus iš purvino, apgriuvusio terminalo. Apžvelgęs platų, tuščią, svetimą kraštovaizdį, pasisėmiau drąsos iš milžiniško savo paties šešėlio, kurį saulė metė ant žemės priešais mane. Už kelių mylių ore kabėjo didžiulis bloga pranašaujantis juodas smogo debesis, įspėjantis apie buvimą miesto, kuriame turėjau gyventi.
   Mano taksi vairuotojas buvo stambus, nesistengęs užmegzti pokalbio vyras keturkampiu, bereiškmiu veidu ir apsiblaususiomis akimis. Tačiau aš nieko daugiau nepažinojau, tad pasakiau jam, kad ką tik atvykau į Kanadą ir kad man reikia pigaus kambario universiteto kvartale. Laimei, jis pasirodė besąs austras ir, sužinojęs, kad esu iš Vengrijos bei gerai pažįstu Zalcburgą, pasidarė draugiškesnis ir pažadėjo man padėti.
 
_________________
EN6 
 
Stephen Vizinczey
 
Brandžių moterų garbei
 
Išlipau iš lėktuvo ant naujo žemyno betono zvimbiančiomis nuo leidimosi į Toronto Maltono oro uostą ausimis, nejausdamas nė lašelio kraujo venose. Apkūnus uniformuotas pareigūnas įteikė mėlyną kortelę, pakenčiančią mano vardą ir tapatybės Kanadoje patvirtinimą: žemės imigrantas, 1957. Taip pat ištiesė penkių dolerių sąskaitą, aiškindamas ją kaip „sutikimo mokestį“, ir davė kvitą pasirašymui. Po to rankos mostu parodė, kad galiu keliauti kur panorėjęs. Aš būčiau norėjęs apsisukti ir grįžti tiesiai į Europą, bet tiesiog ištempiau savo tris lagaminus iš purvino, aplūžusio oro uosto terminalo, kadangi turėjau tik kvitą bilietui į vieną pusę ir mažiau nei šimtą dolerių, įskaitant sutikimo mokestį. Po vieno žvilgsnio į platų, tuščią ir svetimą kraštovaizdį ieškojau drąsos savo paties milžiniškame šešėlyje, kurį priešais mane ant žemės išliejo saulė. Už kelių mylių didžiulis piktdžiugiškas rudo smogo debesis kabojo ore, liudydamas miesto, kuriame turėjau apsistoti, egzistavimą.
Mano taksi vairuotojas buvo stambus vyras kvadratiniu plokščiu veidu ir pilkomis akimis, kuris nesivėlė į pokalbį. Bet aš nieko daugiau nepažinojau, taigi pasisakiau jam, kad kątik atvykau į Kanadą ir ieškau pigaus kambario universiteto apylinkėse. Laimė, jis pasirodė esąs Austrijos pilietis, o sužinojęs, kad atvykau iš Vengrijos ir gerai pažįstu Zalcburgą, tapo draugišku ir prižadėjo mane įkurdinti.
_________________
EN7 
 
Stephen Vizinczey
„Pagyvenusių moterų garbei“
 
Ausyse vis dar zvimbė nusileidimo Toronto Malton oro uoste garsai. Žengdamas naujuoju žemynu, tolyn nuo lėktuvo, jaučiausi tarsi kraujas būtų sustingęs. Storas uniformuotas pareigūnas įdavė mėlyną kortelę su mano vardu ir gyvenimo Kanadoje patvirtinimu: nuolatinis gyventojas, 1957. O taip pat – penkių dolerių kupiūrą, paaiškindamas, jog tai atvykėliui priklausantys pinigai, ir kvitą, kurį turėjau pasirašyti. Tuomet rankos mostu parodė, jog galiu keliauti, kur tik panorėsiu. Norėjau apsisukti ir tiesiu taikymu grįžti atgal į Europą, tačiau teturėjau bilietą į vieną pusę ir mažiau nei šimtą dolerių, įskaitant ką tik gautus pinigus, tad išsitempiau tris savo lagaminus iš purvino ir apleisto oro uosto terminalo. Žvilgtelėjus į neaprėpiamai tuščią ir svetimą kraštovaizdį, teliko drąsintis savo milžinišku šešėliu, kurį ant žemės priešais mane metė saulė. Už keletos mylių, perspėdamas apie miestą, kuriame turėsiu gyventi, ore kybojo didžiulis ir nieko gero nelinkintis rudo smogo debesis.
Taksi vairuotojas, stambus vyras plokščiu kvadratiniu veidu ir apsunkusiomis akimis, nebuvo linkęs daug šnekėtis. Tačiau nieko kito nepažinojau, tad pasisakiau, jog ką tik atvykau į Kanadą ir ieškau pigaus kambario universiteto rajone. Mano laimei, jis pasirodė esąs austras, o kai sužinojo, jog atvykau iš Vengrijos ir puikiai pažįstu Zalcburgą, tapo labai draugiškas bei pažadėjo manimi pasirūpinti.
 
_________________
EN8 
 
Stephenas Vizinczey‘is
Vyresnio amžiaus moterų pagarbinimas
 
Ausyse tebespengė, kai žengiau tolyn nuo mane atskraidinusio lėktuvo naujojo žemyno betonu, Toronto Maltono oro uoste, jausdamasis taip, tarsi visame kūne būtų išdžiūvęs paskutinis kraujo lašas. Nutukęs, uniformuotas pareigūnas įteikė man mėlyną lapą, kuriame ryškiu šriftu buvo atspausdinti mano vardas, pavardė ir būvio Kanadoje patvirtinimas – Atvykėlis imigrantas, 1957 m. Dar jis davė penkių dolerių banknotą, maloniai paaiškindamas, kad tai „pradinė atvykėlio išmoka“, ir paprašė pasirašyti kvitą. Po to, atsainiai mostelėjęs ranka, pareigūnas parodė, kad galiu eiti, kur tik panorėjęs. Troškau apsisukti ir grįžti atgal į Europą, tačiau kišenėje turėdamas tik kvitą, gautą už bilietą į vieną pusę, ir mažiau nei šimtą dolerių kartu su pradine išmoka, apsisukau ir lėtai vilkdamas tris savo lagaminus, išėjau iš purvino, nudrengto oro uosto terminalo. Vos metęs pirmą žvilgsnį į milžinišką, nykų ir svetimą peizažą, supratau, kad drąsos teks semtis iš savo paties šešėlio, kurį saulė paslaugiai klojo man po kojomis. Už kelių mylių ore virš miesto, kuriame nuo šiol turėsiu gyventi, kybojo grėsmingas rudo smogo debesis.
Stambus, kvadratinio, plokščio veido ir negyvų akių taksi vairuotojas neparodė jokio noro bendrauti. Tačiau, kadangi ničnieko šioje šalyje nepažinojau, pasakiau jam, kad ką tik atvykau į Kanadą ir ieškau pigaus kambario universiteto miestelyje. Laimei, kaip paaiškėjo vėliau, jis pats buvo austras ir, išgirdęs, jog esu iš Vengrijos ir puikiai pažįstu Zalcburgą, tapo draugiškesnis ir pažadėjo padėti man įsikurti.
_________________
EN9 
 
Stephen Vizinczey
 
Pagyros vyresnio amžiaus moterims
(Ištrauka iš romano, 1965)
 
Po nusileidimo Toronto Malton oro uoste su zvimbesiu ausyse ir apmirusia širdimi žingsniavau tolyn nuo lėktuvo nepažįstamo kontinento asfaltu.
Storas uniformuotas pareigūnas padavė man mėlyną lapelį, su mano vardu ir pavarde, kuriame buvo nurodytas ir mano egzistencijos Kanadoje statusas : nuolatinis gyventojas (ne pilietis), 1957. Jis taip pat man ištiesė penkių dolerių banknotą, paaiškino kad tai vietoj „sveiki atvykę“, bei padavė sąskaitą už tai pasirašyti. Tada rankos mostu davė suprasti, kad aš galįs eiti kur tik noriu. Mielai būčiau apsisukęs ir iškart grižęs atgal į Europą, tačiau rankose teturėjau tik savo vienpusio bilieto kvitą ir mažiau nei šimtą dolerių, įskaitant ir tarnautojo dovanotuosius, tad išvilkau savo tris lagaminus iš nešvaraus, aptriušusio oro uosto terminalo. Vienas žvilgsnis į akimis ne

Nariams

Naujienlaiškis