"Noriu versti" 2011. SLOVĖNŲ k. vertimai
EKSPERTĖS IŠVADOS
Pirmiausia noriu pastebėti pozityvų dalyką – šiemet iš slovėnų kalbos turime net 6 vertimus, pernai buvo vos 1 (gal čia suveikė asmeninis studenčių slovėnisčių paraginimas?).
Pateikta ištrauka, manau, nėra sudėtinga, komplikuota, tačiau keli dalykai vis dėlto pakišo vertėjams koją. Pagrindinis trūkumas ir pradedančių vertėjų rykštė – pažodiškumas, kuris veda prie logikos klaidų, nesklandumo, teksto sudarkymo, smukdo jo kokybę. Dauguma vertėjų neįveikė slovėniškos konstrukcijos sakinyje „Še zlasti pa ne ob jutrih“ (manau, kad šį sakinį galima išversti taip, kaip yra SLO3 „O tuo labiau rytais“ ir SLO5 „Ypač rytais“ vertimuose). Mat šis sakinys šliejasi prie ankstesnio sakinio, kur irgi yra neiginys, ir jei slovėniškai šiuo atveju normaliai skamba du neiginiai šalia, tai lietuviškas tekstas jų neatlaiko, antrame sakinyje reikėtų išsiversti be neiginio, nes kitaip skamba nesklandžiai, iškart pasidaro aišku, kad perkelta originalo kalbos sakinio struktūra. Panaši padėtis ir su sakiniu „Naslednji odpelje šele enkrat po tretji uri“ čia teisingiausiai išversta SLO2 vertime: „Sekantis autobusas išvyksta tik po trijų“ (beje, „sekantis“ taisytinas į „kitas“), visi kiti vertimai arba pažodiški (SLO1, SLO3), arba iškreipia mintį (SLO4, SLO5) – čia turima omeny ne tai, kad paskutinis autobusas bus po trijų, o kad atvyks tik maždaug po trečios valandos, pabrėžiamas ilgas ir nuobodus laukimas (tai nurodo ir kūrinio pavadinimas). Tokių vietų, kur savita slovėniška sakinio struktūra išlindo vertimuose, yra daugiau.
Iškilo problemų ir su veikėjos apranga. Daugelis neišvengė pažodiškumo, todėl atsirado „vienos dalies ... drabužis“ (SLO4), „vientisa suknelė“ (SLO3) (o ar būna kitokios? Juk suknelė yra „moteriškas drabužis (liemenė ir sijonas išvien)“ DLKŽ, 2000), „vientisas drabužis“ (SLO1, SLO6), mano manymu, taip pat nėra labai vykęs variantas. Šį sakinį tinkamai išvertė SLO2 (čia, tiesa, atsirado „bespalvė suknelė“, manau, kaltas neatidumas, ir spėju, kad slovėniškas žodis „bež“ (smėlinis) buvo supainiotas su prielinksniu „brez“ (be)), ir SLO5: „Ji vilkėjo smėlio spalvos suknelę“, išties geriausia buvo praleisti tą slovėnišką „enodelno“ (vientisas; susidedantis iš vienos dalies) ir išversti pasitelkus konkretizaciją: platesnės reikšmės žodį „obleka“, kuris reiškia ne tik suknelę, bet ir apskritai apdarą, išversti konkretesniu žodžiu „suknelė“.
Išskirčiau atvejį, kur labai užkliuvo nelogiškumas: „Nepaisant to, kad savo mintis paslėpė toga lyg veido kauke, man susidarė įspūdis, jog yra sumišusi ir kažkokia nerami“ (SLO4), akivaizdu, kad toji toga čia „iššoko“, nes pakišo koją slovėniškas būdvardis „tog“, o geras ekvivalentas SLO3 „šaltakraujiškai“, SLO1, SLO5, SLO6 „giežta“, tinkamas variantas ir „rami“ (SLO2).
Verčiant būtinas atidumas, kitaip atsiranda net kurioziškų klaidų, štai net trys vertėjai moterį pasendino penkiolika metų (SLO1, SLO4, SLO6). Dalykas tas, kad slovėnų kalboje skaičiuojama pagal vokišką logiką „penki ir trisdešimt“ (petintrideset), t. y. trisdešimt penki. Matyt, vertėjai, užmetę akį į pirmą skaičių „penki“, ėmė ir parašė, kad moteris buvo penkiasdešimties. Tokia klaida itin pavojinga, nes jos gali neaptikti ir redaktorius. O štai SLO5 vertime neatidžiai perskaitytas segmentas „Lahko?“ Pokimal sem“ (Galima? Linktelėjau) ir išėjo, kad veikėjas kviečia moterį prisėsti, o iš tiesų ji paklausia, ar galima prisėsti, vyras linkteli ir šiek tiek pasislenka, kad būtų vietos. Kiti vertėjai šioje vietoje nesuklupo.
Perskaičius vertimus labai knieti vertėjams pasakyti – atsargiau su veiksmažodžiais! Mat netinkamai parinkti veiksmažodžiai gali viską apversti aukštyn kojom. Kai kuriuose vertimuose taip ir atsitiko, netinkami veiksmažodžiai iškraipė originalo mintį, pavyzdžiui, „sem izdihnil“ (teisingas SLO5 vertimas „atsidusau“), o štai SLO1 išvertė „iškošiau“, išeina, kad veikėjas pyksta, „griežia dantį“ ant nepažįstamosios, bet šio niuanso nė iš tolo nėra originalo tekste. Kitų pasirinktas variantas „iškvėpiau“ yra pažodiškas. Tas pats su veiksmažodžiu „atkirtau“ (SLO2) – atsiranda priešiškumo atspalvis, ko visai nėra originale. Labai užkliuvo slovėniško veiksmažodžio „počivati“ (ilsėtis, gulėti) vertimas, visi pasirinko žodį „ilsėtis“ (vėl prikišiu pažodiškumą), o SLO3 – „gulėti“. Čia akivaizdi ekspresija, tad lietuviškai irgi reikėtų pasirinkti ne neutralų veiksmažodį, pavyzdžiui, „stovėti“, „gulėti“, o, tarkime, „riogsoti“, kurį reiktų priderinti prie būdvardžio „milžiniškas“, taigi galėtų būti „prie jos kojų riogsojo (pūpsojo) milžiniškas (didžiulis) lagaminas“. Taip skambėtų kur kas sklandžiau ir būtų perteiktas originalo teksto vaizdingumas.
Dar norėčiau pasakyti, kad lietuviškame vertime paprastai kliūna, kai nurodomas konkretus laiko, ilgio matavimo vienetas: centimetrai, minutės, tuo tarpu slovėnų, o ir apskritai pietų slavų kalbose, tai normalu. Lietuviškai meninis tekstas natūraliau skamba, kai tokie atvejai apžaidžiami kitaip, pavyzdžiui, pakeičiant abstrakčiais žodžiais „šiek tiek“, „truputį“ ir kt. Čia kaip sykis pasitaikė toks atvejis: „in se prestavil za nekaj centimetrov“, visuose vertimuose yra „pora (keliais) centimetrais“, mano galva, ilgio vieneto įvardijimas vertimui suteikia perdėto, pabrėžtino preciziškumo, kuris čia visai nereikalingas, juk turima omeny, jog vyras tiesiog šiek tiek pasislinko į šoną, kad moteris galėtų prisėsti. Vertimuose vėl išlenda slovėnų kalbos logika.
Beje, itin netvarkingas man pasirodė SLO4 vertimas: nėra nei autoriaus vardo, nei kūrinio pavadinimo. Likę techninių teksto rinkimo klaidų „atsirėmaiu”, „užmerkaiu“. Gausu nelietuviškų konstrukcijų, aukščiau jau aptarti šio vertimo trūkumai, nesikartosiu. Manau, kad tokio lygio vertimų nederėtų teikti konkursui „Noriu versti“, nes noro pasistengti išversti, deja, neįžvelgiau.
Gramatinių klaidų vertimuose nėra daug, dažniausiai neteisingai pavartoti linksniai: „Akimirkai (turi būti galininkas, nes kalbama apie konkretų momentą) vėl užmerkiau akis“ (SLO1, SLO2, SLO3, SLO4, SLO6); „Įvertinau, kad turi būti apie trisdešimt penkerius metus (turi būti kilmininkas)“ (SLO3). Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tai ir įgūdžio dalykas, t. y. dažniau ir ilgiau verčiant, tokių klaidų atsikratoma (aišku, jei vertėjas analizuoja redaktoriaus pataisymus, sužiūri savo tipiškas klaidas). Akivaizdžių skyrybos klaidų taip pat nepastebėjau. Vis dėlto reikia pasakyti dėl tiesioginės kalbos, ji pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles skiriama brūkšneliais (SLO3, SLO4, SLO5), o ne kabutėmis (SLO1, SLO2, SLO6).
Įdomu buvo, kaip konkurso dalyviai išvers paskutinį sakinį. Labiausia man patiko SLO3 vertimas, taip pat SLO2 ir SLO5.
Nuodugniau vertimus aptarti, manau, reikėtų susitikus gyvai.
Laima Masytė
_________________________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
________________
SLO1
Matjaž Brulc
Laukimas
Apžiūrinėjau ją. Buvo apsirengusi lengvu, vientisu, smėlio spalvos drabužiu, prie jos kojų ilsėjosi milžiniškas lagaminas. Įvertinau – maždaug penkiasdešimtiems. Moteris, o ne jos lagaminas. Jos veidas buvo bejausmis, figūra po drabužiais žadėjo lieknumą.
„Kiek dabar valandų?“, -paklausė. Atsakiau jai, kad neturiu žalio supratimo. Ji apsisuko aplink. Nežinojo kas dabar bus. Greičiausiai jau suprato, kad vienintelis laikrodis stotelėje rodo klaidingai. Nepaisant to, jog savo mintis slėpė po griežta kauke, pajutau, kad ji sutrikusi, kažkokia nerami.
„Galiu?“. Linktelėjau ir pasislinkau keliais centimetrais. Prisėdo, pajutau kaip suoliukas bejėgiškai sulinko.
„Žinote, nenorėčiau pavėluoti. Kitas išvyksta tik kartą po trečios valandos. Jei neklystu.“
Nežinojau ką jai pasakyti. Galbūt nebuvau itin iškalbus tipas. Ypač ne rytais. Sukryžiavau kojas ir atsirėmiau į sieną. Akimirkai vėl užmerkiau akis.
„Tikiuosi neklystate“,- iškošiau.
Autobusų stotelė buvo apleista kaip besočio šaldytuvas.
____________
SLO2
Matjažas Brulcas
Laukimas
Nužvelgiau ją. Apsivilkusi buvo lengvą bespalvę suknelę, o prie jos kojų ilsėjosi milžiniškas lagaminas. Turėtų būti kokių trisdešimt penkerių. Moteris, žinoma, o ne jos lagaminas. Nepažįstamosios veidas buvo taisyklingas, o suknelė išryškino liekną figūrą.
„Kiek dabar valandų“? – paklausė ji manęs. Atkirtau, kad nei žalio supratimo neturiu. Tada ji, akivaizdžiai nežinodama, ką daryti, apsidairė aplinkui. Ko gero, jau suprato, kad vienintelis stoties laikrodis rodo netiksliai. Nepaisant to, kad jaudulį ji stengėsi nuslėpti ramia veido išraiška, netrukau suprasti, jog ji nerami ir sumišusi.
„Galima?“. Linktelėjau galvą ir pasislinkau pora centimetrų. Jai prisėdus, pajutau, kaip suolo lentos lengvai įlinko.
„Žinote, nenorėčiau pavėluoti. Sekantis autobusas išvyksta tik po trijų. Jeigu neklystu“.
Nežinojau, ką atsakyti. Matyt, nesu kalbus tipas. Juolab ne rytais. Sukryžiavau kojas ir atsirėmiau į sieną. Akimirkai ir vėl užmerkiau akis.
„Tikiuosi, kad neklystate“ – iškvėpiau.
Autobusų stotis buvo ištuštėjusi nelyg rajūno šaldytuvas.
______________
SLO3
Matjaž Brulc
„Laukimas“
(Ištrauka iš romano „Lyg nieko nebūtų atsitikę“, 2009)
Nužvelgiau ją. Vilkėjo lengvą vientisą smėlio spalvos suknelę, prie kojų gulėjo milžiniškas lagaminas. Įvertinau, kad turi būti apie trisdešimt penkerius metus. Moteris, ne jos lagaminas. Jos veidas buvo taisyklingų bruožų, suknelė išryškino liekną figūrą.
- Kiek dabar valandų? – paklausė.
Atsakiau jai, kad neturiu žalio supratimo. Ji apsižvalgė aplinkui; nežinojo, ką daryti. Galų gale, turbūt suprato, kad vienintelis stoties laikrodis rodė neteisingai. Nepaisant to, kad šaltakraujiškai atrodantis veidas neatskleidė jos minčių, susidariau įspūdį, jog yra pasimetusi, lyg ir sunerimusi.
- Galima?
Linktelėjau ir pasitraukiau keletą centimetrų į šoną. Atsisėdo, pajutau, kaip truputį įlinko suolelio lentos.
- Žinote, nenorėčiau į jį pavėluoti. Kitas darsyk išvyksta tik kažkur po trečios valandos. Jei neklystu.
Nežinojau, ką jai atsakyti. Matyt, nebuvau ypač šnekaus būdo. O tuo labiau rytais. Užsidėjau koją ant kojos ir atsišliejau į sieną. Dar kartą akimirkai užmerkiau akis.
- Tikiuosi, kad neklystate, - iškvėpiau.
Autobusų stotis buvo tuštut tuštutėlė kaip apsirijėlio šaldytuvas.
_______________
SLO4
Apžiūrėjau ją. Buvo apsirengusi vienos dalies smėlio spalvos drabužiu, prie jos kojų ilsėjosi didžiulis lagaminas. Įvertinau, kad jai turėtų būti apie penkiasdešimt metų. Moteriai, o ne jos lagaminui. Jos veidas neatskleidė netaisyklingų bruožų, laikysena po drabužiais žadėjo lieknumą.
– Kiek dabar valandų? – paklausė. Atsakiau jai, kad neturiu žalio supratimo. Apsidairė aplinkui; nežinojo, ką daryti. Tikriausiai jau įsitikino, kad vienintelis stoties laikrodis rodo neteisingai.
Nepaisant to, kad savo mintis paslėpė toga lyg veido kauke, man susidarė įspūdis, jog yra sumišusi ir kažkokia nerami.
– Galima? – linktelėjau ir pasislinkau pora centrimetrų. Prisėdo, pajutau kaip suolo lentos lengvai įlinko.
– Žinote, nenorėčiau į jį pavėluoti. Kitas po trečios valandos atvyksta tik kartą. Jeigu neklystu.
Nežinojau, ką galėčiau jai atsakyti. Galbūt tiesiog nebuvau kalbus tipas. O dar ypač ne rytais.
Sukryžiavau kojas ir atsirėmaiu į sieną. Akimirkai vėl užmerkaiu akis.
Tikiuosi, kad neklystate, – iškvėpiau.
Autobuso stotelė buvo apleista kaip šaldytuvas apsirijėlio.
_______________
SLO5
Matjaž Brulc
SLO5
Matjaž Brulc
Laukimas
(Ištrauka iš romano „Tarsi nieko nė nebūtų nutikę“, 2009)
Nužvelgiau ją. Ji vilkėjo smėlio spalvos suknelę, greta jos kojų ilsėjosi didžiulis lagaminas. Įvertinau – galėjo būti trisdešimt penkerių metų. Moteris, ne jos lagaminas. Veidas nerodė blogų savybių, rūbai slėpė liekną figūrą.
– Kiek dabar valandų? – paklausė. Atsakiau neturįs žalio supratimo. Apsižvalgė aplink, nematė, kas būtų turėjęs. Turbūt jau suprato, kad vienintelis stoties laikrodis blogai rodo. Nors savo mintis slėpė po griežto veido kauke, man susidarė įspūdis, jog ji sutrikusi, kažkokia nerami.
– Prašau, – linktelėjau ir pasislinkau kelis centimetrus. Prisėdo, pajutau, kaip suolo lentos lengvai išlinko.
– Žinote, būtų ne kas jei jį pražiopsotumėm. Kitas, beje ir paskutinis, bus po trečios valandos. Jei neklystu.
Nežinojau, ką jai pasakyti. Turbūt nebuvau itin kalbus tipas. Ypač rytais. Sukryžiavau kojas ir atsišliejau į sieną. Netrukus vėl užmerkiau akis.
– Tikiuosi neklystate, – atsidusau.
Autobusų stotis buvo tuščia kaip apsirijėlio šaldytuvas.
_______________
SLO6
Matjažas Brulcas
Laukimas
(Ištrauka iš romano „Kakor da se ne bi zgodilo nič“ (Lyg nieko nebūtų įvykę), 2009)
Apžiūrėjau ją. Buvo apsirengusi lengvu vientisu smėlio spalvos drabužiu, prie jos kojų ilsėjosi milžiniškas lagaminas. Įvertinau, kad turėtų būti maždaug penkiasdešimties. Moteris, ne jos lagaminas. Jos veidas atskleidė taisyklingus bruožus, kūno linijos po drabužiais bylojo apie lieknumą.
„Kiek dabar valandų?“ – paklausė. Atkirtau jai, kad neturiu žalio supratimo. Apsidairė aplink; nežinojo kas toliau. Greičiausiai jau suprato, kad vienintelis stoties laikrodis rodo klaidingai. Nors ir paslėpė savo mintis po griežta veido kauke, man susidarė įspūdis, kad yra sumišusi, kažkokia nerami.
„Galima?“ Linktelėjau jai ir pasislinkau per kelis centimetrus. Prisėdo, pajutau kaip suolo lentos kiek įlinko.
„Žinot, nenorėčiau į jį pavėluoti. Kitas išvažiuoja tik vieną kartą po trečios valandos. Jeigu neklystu.“
Nežinojau, ką jai atsakyti. Galbūt nebuvau labai kalbus tipas. Ir tikrai ne rytais. Sukryžiavau kojas ir atsirėmiau į sieną. Akimirkai vėl užmerkiau akis.
„Tikiuosi, kad neklystate“ – iškvėpiau.
Autobusų stotis buvo ištuštėjusi kaip besočio šaldytuvas.
