"Noriu versti" 2011 TURKŲ k. vertimai
EKSPERTĖS IŠVADOS
Labai džiugų kad ir šiais metais Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga surengė taip reikalinga jauniems ir dar nepatyriesiems vertėjams vertimo konkursą. Kalbų ir su kiekvienais metais šiuo konkurse norinčiųjų dalyvauti gausa parodo šio konkurso būtinumą ir naudą. Jau treti metai, kai tarp siūlomų kalbų atsirado ir turkų kalba. 2009 metais skelbtame konkurse norinčiųjų išbandyti savo jėgas verčiant iš turkų kalbos nesulaukta, užtat praeitais metais jų buvo 10, o šiais metais – 5. 2010 metais už vertimą paskatinamąjį prizą gavo Lietuvių filologijos ir užsienio (turkų) kalbos specialybės absolventė Akvilė Markauskaitė.
XX a. vidurio siūloma Oktay Akbal apsakymo ištrauka nepatyrusiems vertėjams neturėjo sudaryti problemų, nes autoriaus vartojami sakiniai trumpi, o ir pati tematika labai aiški: karas ir taika.
Vertimai rodo, kad vertėjai moka turkų kalbos pagrindus ir yra pajėgūs teisingai išversti paprastą tiesioginės nuosakos sakinį, tačiau akivaizdžiai matyti, kad jiems trūksta gilesnių kalbos žinių, reikalingų teisingai ir skalndžiai išversti inversiškus sakinius, atpažinti metaforas, parinkti lietuvių kalboje vartotinas žodžių reikšmes.
Sunkiausia buvo vertinti vertimą TUR1. Sakytumei, vertėjas privalėtų atidžiau įsiskaityti į tekstą, įsigilinti į žodžius ir sintaksę, bet matant blaiviu protu nesuvokiamą prasmių iškraipymo gausą, nesuderintus veiksmažodžių laikus bei alogiškus, beprasmius sakinius, nori nenori peršasi išvada, ar nebus naudotąsi „Google“ vertėju.
Vertinant kitus tekstus, iš paliktų klaidų galima spręsti, kad vertėjams arba trūksta lietuvių kalbos sintaksės ir stilistikos žinių, arba kompetencijos darbo su tekstu: juk daugelio klaidų buvo galima išvengti antrą, trečią kartą perskaičius tekstą ir ištaisius paliktus sintaksinius nesklandumus, stiliaus klaidas, kurių vertimuose yra gausu.
Kaip jau minėta, konkurso dalyviai yra pajėgūs pažodžiui išversti nesudėtingus tiesioginės nuosakos sakinius, tačiau justi, kad vertėjams sunku susidoroti su platesnį prasmių lauką aprėpiančiu žodžiu ar su priežodžiais. Ar tam įtakos turi nemokėjimas dirbti su žodynu? Nenoras surasti ir įsigilinti į žodyno pateikiamą žodžių prasmių lauką? Toks atsainus požiūris į iš pirmo žvilgsnio nesudėtingų žodžių prasmę vertimui gali suteikti nepageidautinų klaidų. Tarkime, vertime TUR4 žodis götürmek išverstas pasirenkant dažniausiai vartojamą šio žodžio reikšmę “nešti”, visgi, sakinyje “Namai aptuštėja, daiktai kraunami į sunkvežimius, sausakimši traukiniai, nusinešantys mūsų miesto gyventojus į tūkstančius skirtingų šalies kampelių” netiksliai parinkta žodžio götürmek prasmė sukuria originalo tekste nesančią personifikaciją, kurios išvengti galima buvo pasirinkus žodį „gabenti.“ Teisinga šio žodžio prasmė parinkta vertimuose TUR2 ir TUR3.
Iš visų vertimų matyti, kad konkurso dalyviai ne tik vengia darbo su žodynu ieškant tinkamiausios žodžio prasmės, bet ir platesnio požiūrio į tekstą, pasvarstymų, ar jų pasirinkta žodžio reikšmė dera su kūrinio prasme. Nei viename pavadinimo vertime šios darnos nesilaikyta, pavadinimas nesusietas su pasakojimo prasme. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi pavadinimo variantai yra teisingi ir, turint omenyje, kad verčiamas grožinės literatūros tekstas, sakytumei, TUR2 ir TUR3 vertimuose pavadinimas išverstas gražiausiai, dėmesys atkreiptinas į tai, jog originalo tekste nekalbama apie tai, jog duona sužiedėjo. Čia minima apie gyvenimo pokyčius, karo metą. Logiškai mąstant, karo metais duona pelyti, žiedėti negali, nes jaučiamas maisto nepriteklius, taigi peršasi išvada, jog originalo tekste omenyje turimi gyvenimo kokybės pokyčiai, tad verčiant pavadinimą, žodžių „sugedo“ ar „supelijo“ pasirinkimas yra neteisingas, nes griūva prasminis ryšys su tekstu. Pavadinime siūlytinas veiksmažodžio bozulmak vertimas būtų „pagedo“ arba „suprastėjo“.
Vertimuose regėti klaidingas nuosakų vartojimas: „Atrodė, lyg jie išvyko (=būtų išvykę) iš miesto ir į jų vietą atvyko (=išvykę) kiti“ (TUR2), nepaisoma pasakojimo laiko vientisumo: „Namai aptuštėja, daiktai kraunami į sunkvežimius, sausakimši traukiniai, nusinešantys mūsų miesto gyventojus į tūkstančius skirtingų šalies kampelių“ (TUR4), „Namai būdavo ištuštinami, daiktai kraunami ant mašinų stogų, o pilnut pilnutėliai traukiniai veždavo mūsų miestelėnus į tūkstantį vieną šalies kampelį.“ Po kaulelį narstant vertimus, galima būtų pateikti ilgą sąrašą klaidų, kaip, pavyzdžiui, klaidingą laiko aplinkybių, dalyvių ir padalyvių vertimą, netinkamą priešdėlių vartojimą bei norą pagražinti tekstą, sukuriant originale nesamų dalykų.
Iš visų penkių vertimų, vertingiausias yra TUR4 darbas. Nors jame, kaip ir kituose vertimuose, gausu vertimo netikslumų (sakinio skaldymas, stiliaus klaidos, kai kur netikslus žodžio prasmės parinkimas ar verčiant, originalo teksto sakinio salių sąryšio nesilaikymas, laikų vientisumo nepaisymas ir kt.), visgi, jaučiama, kad vertėjas turi gabumų versti grožinį kūrinį. Tikimės, kad jis toliau gilinsis į turkų kalbą, išmoks atidžiau skaityti ir ateityje taps vertinamu turkų literatūros vertėju.
Galina Miškinienė
__________________
ORIGINALAS
ORIGINALAS
VERTIMAI
_____________________
TUR1
Oktay Akbal
Pirmiausia sugedo duona (ištrauka iš romano, 1946)
Taip pat ir karo laikraščiai kokie būna siaubingi. Didžiosiomis juodomis raidėmis išdėstytos didelės antraštės. Meilės romanų po truputį sumažėjo - idėjose, pasakojimuose, straipsniuose vis būdavo pateikiami pranešimai iš karo. Pirmiausia sugedo duona, po to ir visa kita taip pat buvo sugadinta. Pasaulio skonis išgaravo. Viskas iš esmės pakito. Duona, vanduo, oras, jūra, gatvės, aikštės, radijas, laikraščiai, knygos, ypatingai – žmonės... Kas begalėjo juos pažinti? Mūsų geruosius žmones, mūsų miestų linksmuosius žmones... Jie tarytum atsiskyrė nuo miesto, kita vertus, žmonės sugrįžo į savo vietas su niūria išraiška veiduose. Kiekviename žingsnyje susiduriama su moterimi – vyras šiame mieste jau tapo retenybe. Su baime, apgalvotai, nervingai – tai su mūsų žmonėmis visiškai nesiderina – jų viduje buvo abejonės, įtarimai. Gatvės prisipildė kareiviais. Už sienų kraujas ir ugnis tarsi išlaisvino liūtį. Mes bet kokia kaina ruošėmės karui; taip rašė laikraščiai. Vos nuspaudus radijo mygtuką, kambarys prisipildydavo pykčio pilnų garsų. Klaidinga, palikus šitiek visa siela mylėtus mėlynuosius miestus, emigruoti į tolius, į apleistus kaimus ir gyvenvietes. Namai tuštėja, daiktai kraunami į mašinas, traukiniai – pilni pilni, tūkstantį ir vieną peilį iš tėvynės išvežė mūsų miesto žmonės.
Šis pasaulis vieną kartą taip pat pasikeis... Gal jau nebebus toks, koks buvo, tačiau nebesvarbu, kas praėjo – praėjo, kas ateis – teateina. Žmonės iš naujo išmoks šypsotis, verkti. Tuo tarpu žmonės, nesugebantys verkti ar juoktis, nesiskaito. Mes neužmiršome ir taikos, ir karo žmonių vilčių. Kad pasaulis būtų geras pasaulis, mes tikime žmogaus mėlynu dangumi, jūra, džiaugsmingomis akimirkomis, žiūrint į gyvus medžius – mes tą turime ir tuo tikime . Viskas su duona prasidėjo, su duona ir pasibaigs.
_________________________________
TUR2
Pirmiausia supelijo duona
Kokie baisūs karo laikraščiai. Milžiniškos antraštės spausdinamos storomis juodomis raidėmis. Meilės romanų po truputį sumažėjo, anekdotuose, pasakojimuose, straipsniuose kalbama tik apie karą. Prieš tai supelijo duona, po to sugriuvo ir visa kita. Pasaulis prarado skonį. Viskas staiga pasikeitė. Duona, vanduo, oras, jūra, gatvės, aikštės, radijas, laikraščiai, knygos, ypač žmonės. Kas juos galėjo pažinti? Mūsų žmones, mielus mūsų miesto žmones... Atrodė, lyg jie išvyko iš miesto ir į jų vietą atvyko kiti - susiraukusiais veidais, irzlūs. Bežingsniuojant sutikti vyrai ir moterys tapo keisti. Gąsdinantys, susikrimtę, baikštūs, - tai mūsų žmonėms visai nepritiko – jie dvejojo ir buvo įtarūs. Gatvės buvo pilnos kareivių. Verkdavo kaip ta kraujo ir ugnies liūtis už sienų. Mes, kad ir kokia bebūtų kaina, esame pasiruošę karui; šitaip rašė laikraščiai. Kiekvieną kartą įjungus radiją, kambarys prisipildydavo išdavikiškų, žeidžiančių garsų. Negana to, daugybė miestiečių, palikę mylimą mėlyną miestą, persikėlė į tolimus pavienius kaimus ir miestelius. Namai tuštėjo, daiktai buvo kraunami į automobilius, pilnutėliai traukiniai gabeno mūsų miestelėnus į visokiausius užkampius.
Šis pasaulis pasikeis dar kartą. Gal nebebus toks kaip anksčiau, tačiau tai ne bėda, iškeliavusieji išėjo, atėjūnai atvyks. Žmonės iš naujo išmoks juoktis ir verkti. Juk nemokančio verkti arba juoktis negalima pavadinti žmogumi. Mes, pusiau taikos, pusiau karo žmonės, nepraradome vilties. Tikime, kad pasaulis taps geresnis, kad žmonių išgyventa laimė stebint mėlyną dangų, jūrą ir medžius suvienys. Viskas prasidėjo nuo duonos, duona ir pasibaigs.
_____________________________________
TUR3
Oktay Akbal
Pirmiausia supelijo duona (Ištrauka iš romano, 1946)
Kokie šiurpūs tie karo meto laikraščiai. Antraštes spausdino storomis juodomis raidėmis. Po truputėlį sumažėjo meilės istorijų, o anekdotuose, pasakose, straipsniuose vis buvo minimas karas. Pirmiausia supelijus duonai, po to supuvo ir visa kita. Pasaulis liko bespalvis. Viskas pasikeitė akimirksniu. Duona, vanduo, oras, jūra, gatvės, aikštės, radijas, laikraščiai, knygos, ypač žmonės… Kas dabar būtų galėjęs juos atpažinti? Mūsų geruosius žmones, mūsų miesto šviesiaveidžius žmones… Jie tarsi išvyko, o į jų vietą stojo šie paniurę pirmųjų veidrodiniai atspindžiai. Kiekviename žingsnyje sutinkami vyrai ir moterys tapo svetimi. Įsibaiminę, paskendę mintyse, drovūs (tai visai netiko mūsų žmonėms), jie jautėsi netvirti ir kankinami abejonių. Gatvės buvo pilnos kareivių. Prie sienų tarsi iš kibiro prapliupo kraujo ir ugnies lietus. Mes, nieko nepaisydami, buvome pasiruošę karui. Taip rašė laikraščiai. Kiekvieną kartą įjungus radiją, kambarys prisipildydavo išdavikiškų, priešiškų balsų. Daugybė miesto žmonių, palikę visa širdimi mylimus savo liūdinčius miestus, traukė į nuošalius kaimus ir miestelius. Tuštėjo namai, daiktai gulė į automobilius, pilnut pilnutėliai traukiniai gabeno mūsų miesto žmones į įvairiausius šalies kampelius.
Šis pasaulis dar kartą pasikeis… Gal viskas ir nebebus kaip anksčiau, bet nieko tokio – išeinantys išėjo, ateinantys tegul ateina. Lai žmonės iš naujo išmoksta juoktis ir verkti. Tas, kuris nežino, kada verkti ir kada juoktis, negali vadintis žmogumi. Mes, pusiau taikos, pusiau karo žmonės, nepraradome vilties. Tikime, kad pasaulis bus geras, o žmonės vėl sulauks meto, kai žiūrėdami į žydrą dangų, jūrą, medžius, patirs laimę. Viskas prasidėjo nuo duonos, su duona ir pasibaigs.
______________________________
TUR4
Oktay Akbal
Iš pradžių sugedo duona
Kokie bauginantys yra tie kariniai laikraščiai. Stambiomis juodomis raidėmis išsirikiuodavo milžiniškos antraštės. Meilės romanų laikui bėgant apmažo. Anekdotuose, pasakojimuose, straipsniuose vis buvo kalbama apie karą. Iš pradžių sugedo duona, o tada ir visa kita. Pasaulis neteko savo „skonio“.
Viskas staiga pakito. Duona, vanduo, oras, jūra, gatvės, aikštės, radijas, laikraščiai, knygos ir pagaliau žmonės....Kas būtų galėjęs juos atpažinti? Mūsų geruosius žmones, besišypsančius mūsų miesto žmones. Tarsi jie būtų pasitraukę iš miesto, o jų vietą būtų užėmę, visiškai kiti –žmonės surūgusiais veidais. Kiekviename žingsnyje sutinkamos moterys, vyrai – visi šio miesto gyventojai tapo kažkokie keisti. Persigandę, nerimastingi, baikštūs – mūsų žmonėms tai nepritinka – apimti dvejonių ir netikrumo. Gatvės užplūstos kareivių. Visai čia pat, už šalies sienų, kraujo ir liepsnos lietus pliaupė lyg pratrūkusi liūtis. Mes buvome pasiruošę žūtbūtiniam karui; taip rašė laikraščiai. Su kiekvienu radijo jungiklio pasukimu kambarį perpildydavo balsai, kupini žiaurumo ir neapykantos. Dauguma miestiečių netgi migravo į nuošalius kaimus ir gyvenvietes, traukėsi į tolumas palikę visa siela mylimus savo žydruosius miestus. Namai aptuštėja, daiktai kraunami į sunkvežimius, sausakimši traukiniai, nusinešantys mūsų miesto gyventojus į tūkstančius skirtingų šalies kampelių
Šis pasaulis pakis dar kartą...Galbūt nebūs toks kaip buvęs, bet nieko baisaus; išėjusieji pasitraukė, lai ateina atvykstantieji. Lai išmoksta žmonės vėl juoktis bei verkti. Tas, kuris susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, nepravirksta ar nenusijuokia negali būti vadinamas žmogumi. Mes, pusiau taikos, pusiau karo žmonės, nepraradome vilties. Tikime, kad pasaulis gali būti geru pasauliu, kad žmogus stebėdamas žydrą padangę, jūrą, medžius ir vėl išgyvens džiaugsmo akimirkas. Viskas prasidėjo nuo duonos, duona ir baigsis.
_________________________________
TUR5
Oktay Akbal
Pirma sugedo duona
Kokie baisūs buvo tie karo laikraščiai. Kartu su savo didelėmis antraštėmis storomis juodomis raidėmis. Po truputį sumažėjo meilės romanų, o anekdotuose, apsakymuose ir straipsniuose buvo pastoviai minimas karas. Pirma sugedo duona, o paskui visa kita. Pradingo gyvenimo skonis. Visiškai viskas persimainė... Duona, vanduo, oras, jūra, gatvės, aikštės, radijas, laikraščiai, knygos, o labiausiai žmonės. Kas būtų galėjęs juos atpažinti? Nebeliko mūsų džiugių miestiečių. Tarsi visi būtų palikę miestą, užleisdami vietą atvykusiems nusmurgėliams. Vyrai ir moterys, kuriuos galėjote sutikti mieste, neatpažįstamai pasikeitė. Nejaugi mūsų žmonėms tinka būti išsigandusiems, susirūpinusiems ir išgąstingiems, sklidiniems įtarimų bei abejonių? Miesto gatvės buvo pilnos kareivių. Kitapus sienos krito kraujo ir kulkų kruša. Mes buvome pasiruošę kariauti bet kokia kaina; taip rašė laikraščiai. Su lyg kiekvienu imtuvo ratuko pasukimu kambarį užliedavo neapykantos ir išdavystės pilni balsai. Tuo tarpu labai daug žmonių, palikdami taip stipriai mylimus pajūrio miestus, keldavosi į toliuose esančius, mažai apgyvendintus kaimus ir miestelius. Namai būdavo ištuštinami, daiktai kraunami ant mašinų stogų, o pilnut pilnutėliai traukiniai veždavo mūsų miestelėnus į tūkstantį vieną šalies kampelį.
Šis pasaulis pasikeis dar kartą. Galbūt jis nebebus toks, kaip anksčiau, bet nieko baisaus, kam buvo lemta jį jau paliko, o kam lemta dar ateis į jį. Žmonės privalo iš naujo išmokti juoktis ir verkti. Ar galime vadinti žmogumi tą, kuris nežino, kada dera verkti, o kada juoktis? Mes, žmonės, atsidūrę tarp karo ir taikos, savo vilčių nepraradome. Tikime, jog sulauksime meto, kai pasaulis bus geras, o žmonės, grožėdamiesi mėlynu dangumi, jūra ir medžiais, gyvens laimingai. Prasidėjo viskas nuo duonos, viskas ja ir pasibaigs.
