Teodoras Četrauskas: „Leidžiant knygas reikia protingos kombinacijos“
Teodoras Četrauskas. Vlado Braziūno nuotrauka
Teodorai, kalbindama vertėjus, klausiu apie vertimo darbo pradžią, vertimo mokyklas, kurias teko eiti. Nuo to paties norėčiau pradėti ir dabar.
Pirmoji mano vertimo mokytoja buvo Eugenija Vengrienė, jos vertimo pamokos universitete, o ne „Vaga“, kaip dažnas deklaruoja. Tos pamokos atrodydavo maždaug taip: visa grupė turėdavo išversti tą patį kokio nors kūrinio puslapį, tada vienas skaitydavo savo sakinį, antras, ir visi kritikuodavom. Paprastai, kai garsiai perskaitydavai, pats suprasdavai, ko ten pridirbai. Dėstytoja Vengrienė tada buvo autoritetinga vertėja, ji tardavo paskutinį žodį, ir jis man darydavo įspūdį. Matyt, neprastą įspūdį jai darė ir tie mano sakiniai, nes paskui pasiūlė kartu su Jurgiu Kunčinu, kitos grupės studiozu, taip pat vertimo entuziastu, išversti vieno VDR autoriaus knygelę apie raguotą varlę iš Brazilijos (kad esame entuziastai, ji matė iš mūsų akių). Mes tą knygelę išvertėme vaikščiodami pas ją į namus konsultuotis, tik ji nebuvo išleista dėl mano kaltės, nes savo dalį kartu su puse originalo pamečiau eidamas namo, mat buvome sugalvoję ją perplėšti, kad galėtume dirbti atskirai. Po to nedrįsau rodytis dėstytojai, bet vėliau, kai jau dirbau „Vagoje“, pats redagavau jos ir jos dukters vertimus, ir mūsų santykiai grįžo į vėžes, nors apie tą mano kiaulystę niekad nekalbėjome. Todėl dabar už viską atsiprašau ir dėkoju už riešutus, kurių atėję visada rasdavome vazoje ir bendru sutarimu paimdavome ne daugiau kaip penkis. Tai trečio kurso įvykiai. Paskui, dar tebestudijuodamas, vis ką nors išversdavau „Jaunimo gretoms“, laikraščiams, buvau pasidaręs nuolatiniu „Švyturio“ įvairenybių vertėju – puiki, sakyčiau, mokykla iš trijų keturių eilučių padaryti paskaitomą įdomybę. Į „Vagą“ atėjau norėdamas gauti vertimą ir gavau darbą, nes tuo metu į universitetą buvo išėjusi studijuoti viena redaktorė ir kaip tik trūko germanisto. Taigi man nežmoniškai pasisekė, nes dirbti mokykloje (o tuo užsiėmiau prieš „Vagą“) buvo baisi kančia ir aš ten, matyt, būčiau kuoktelėjęs, nors esu kilęs iš mokytojų šeimos.
„Vagos“ mokykla buvo panaši į viduramžių cechą. Sėdėdavome šeši krūvoje ir braukydavome savo rankraščius, o jei kildavo koks klausimas, nepakeldami galvos šaukdavome ir kas nors taip pat nepakeldamas galvos atsakydavo. Jei neužtekdavo tų šešių galvų išminties, imdavau cigaretę ir žygiuodavau į koridoriaus galą, kur veikdavo savotiškas anų laikų „Google“. Tenai paprastai pypkiuodavo ar vėliau prisidėdavo Vytautas Petrauskas, Petras Velička, Juozas Naujokaitis, Valdas Petrauskas, ir jeigu kas būdavo neaišku, po vieną sunkiai išsprendžiama, krūvoje beveik visada išaiškėdavo. Dar būdavo rengiamos ir „rarotos“, bendri suredaguotų tekstų svarstymai redakcijoje – naudinga, bet labai nemaloni procedūra, kurios niekas nenorėdavo. Kam malonu, kai tave narsto po kauliuką.
„Vaga“ buvo labai uždaras organizmas, galbūt kaip tik dėl to vadinamoji „Vagos“ vertimo mokykla ir susiformavo. Kai leidykla dar tik kūrėsi, priėmė visą lituanistų kursą, kurį mokė Dominykas Urbas, senasis Petrauskas – smetoniški vertėjai, jau tarpukariu dirbę leidyklose. Tas kursas vėliau ir sudarė vertėjų branduolį, ilgai dirbo, taigi ir leidykloje ilgai niekas nesikeitė, naujų žmonių beveik neateidavo, vos po vieną kitą: jaunasis Petrauskas, Irena Balčiūnienė, Danguolė Kuisienė, apie 1970-uosius – Virgilijus Čepliejus ir aš. Vėliau dar maždaug 10 metų nelabai ką priėmė, tiesiog nereikėjo naujų žmonių. Be to, „Vagoj“ buvo siaubingas kokybės kultas – nesvarbu, kokia knyga, jinai turi būti kokybiška. Būdavo, suredaguoji, tada atiduodi perrašyti, tada dar kartą taisai ir jeigu neviršiji septynių ar penkių raidžių, jau galima siųsti į spaustuvę, kurioje dar korektorės pažiūri, tada surenka ir dar sykį korektorės pažiūri, paskui tau atsiunčia dar kartą pažiūrėti – tai vadinosi pirma patikra, paskui dar būdavo antra, tą knygą perskaitydavai kokius šešis sykius. Bet būdavo nedidelės normos, nepalyginsi su dabartiniu tempu. Redagavimo – gal 10 puslapių per dieną! Bet net ir tuos „padaryti“ būdavo nelengva, nes tekstas turėjo būti paskaitomas – pasitaikydavo nemažai neraštingų vertėjų. Tuo ypač pasižymėjo andainykštė nomenklatūra. Reikėjo iš tikrųjų daug „arti“.
1985 m. kaip atskira leidykla įsikūrė „Vyturys“, leidęs vaikų literatūrą, reorganizavosi leidybos sistema. Kaip vyko šitie procesai?
„Vagoj“ buvo dvi vaikų literatūros redakcijos – lietuvių ir užsienio. Pirmoje 9 dešimtmečio pusėje įsitvirtino sąjunginė mada – vaikų literatūros leidyklas kurti kaip atskiras. Atsimenu, važiavau į kursus Maskvoje, kur susirinko visi ką tik įkurtų vaikų literatūros leidyklų darbuotojai. Taigi skilimas buvo nulemtas iš viršaus. Aš visą laiką dirbau „Vagos“ užsienio vaikų literatūros skyriuje, taigi atskiriant vaikų leidyklą, atskyrė ir mane. Bet ilgai ten nepadirbau – 1985 m. atskyrė, o 1987-aisiais (nuo Karlo May’aus „Vinetu“ vertimo, kai apskaičiavau, kad kelerius metus galėsiu išsiversti be algos) tapau laisvu vertėju, man taip buvo geriau, ramiau, mažiau įvairiausių intrigų, kurių šiaip gana dažnai pasitaikydavo.
Ar leidžiant verstinę vaikų literatūrą buvo ideologiškai laisviau nei skirtą suaugusiems?
Nepasakyčiau, nes vis tiek egzistavo kvotos: tarybinių autorių, tarybinių respublikų autorių ir kt. Be to, priklausydavo nuo to, ką pataikydavai paimti. Tais laikais „prasimušė“ O. Preussleris (1970 – „Mažasis vandenis“, 1975 – „Raganiukė“), M. Ende (1982 – „Momo“), J. Krüssas (1969 – „Timas Taleris“, 1989 – „Mano prosenelis, herojai ir aš“)... Tačiau ideologinių bėdų beveik nebuvo. Kartais, aišku, pasitaikydavo juokingų atvejų, pavyzdžiui, atsimenu W. Schnurre’s „Kai tėvo barzda dar buvo ruda“ (1986). Labai lyriška knyga apie vaiką su tėvu, kaip jie gyveno fašizmo metais ir iš visko šaipėsi. Bet štai pasitaiko knygoje sakinys: „Ir varnos skeptiškais parkų veidais žiūrėjo į Markso paminklą.“ Parašyta tai parašyta, aš taip ir išverčiau ir, svarbiausia, kad pats tą knygą įsiūliau. Viena tokia aktyvi redaktorė pamatė, sako, va, žiūrėkit, ką jis čia mums nori įkišti, gi baisų dalyką! Pasišaukė mane valdžia, vėliau tapusi tiesiog pamaldžiai tautiška, kaip aš čia galėjęs taip daryti, knyga jau patvirtinta, suredaguota. Pasiūliau patį paprasčiausią sprendimą – tiesiog išbraukti Marksą, nes tai padarius lieka visai nebaisus sakinys: „Ir varnos skeptiškais parkų veidais žiūrėjo į paminklą.“ Paskui knygos leidimą pakartojo „Gimtasis žodis“ ir ta pati redaktorė atlėkusi sako: ten buvo neteisingai išleista, ar įdėjote Marksą?!
„Vyturio“ leidykloje buvote redaktorius, atsakingas už vokiškai kalbančių šalių literatūrą. Tada jau laisvai parinkdavote tekstus?
Taip, ir būtent tuo metu kaip tik „pratrūko“ visi tie gerieji vokiečių autoriai, juos ir siūliau. Ypač populiarūs buvo indėnai, nė nekalbant apie Karlą May’ų – apie tai esu pasakojęs. Pamačiau, kad jo romaną „Vinetu“ išleido VDR, na, jeigu jau šventieji išleido, kodėl negalime mes? Mat šiaip būdavo sakoma, kad „Vinetu“ autorius negeras, draugavo su Hitleriu, nors vėliau perskaičiau, kad jis gi negalėjo draugauti su Hitleriu, nes 1912 m. mirė! Daugiau pasigilinus paaiškėjo, jog Hitleris buvo atėjęs į vieną jo paskaitą ir apie šitą knygą yra sakęs, neva viskas joje teisingai parašyta, visi geri baltieji yra vokiečiai. Taigi, kai sužinojau, kad „Vinetu“ išleido VDR, parodžiau tą knygą Juozui Nekrošiui, Spaudos komiteto pirmininkui, paskui nuėjau į „Mintį“ pas Romualdą Ozolą ir nutarėme leisti. Vėliau, aišku, kažkas paskundė, bet galiausiai lietuviškasis „Vinetu“ įėjo į istoriją – buvo pirmas Karlo May’aus leidimas Tarybų Sąjungoj.
Taip vėlai?
Taip vėlai. Išleido VDR, paskui mes, paskui pamatė estai.
Bet dar grįžkime prie reikalavimų atrankai, tekstams, dažnai laikomų ypač svarbiais, neapeinamais. Man tai regisi kaip šiek tiek perdėtas dalykas, galiu pasakyti, kad pats visą laiką tiesiog dirbau, nekreipdavau dėmesio į tai, kokie ten tie reikalavimai. Siūlai knygą, ir viskas. Reikalavimai – bailumo reikalas, atseit nuveš į Maskvą ir viską išbrauks. Bet kiek nuveždavo, nieko neišbraukdavo. Šioks toks šurmulys kilo tik dėl „Vinetu“, o šiaip nesu girdėjęs, kad kažką iš to nuvežto sąrašo išmestų. Visi svyravimai, blaškymaisi dėl to, ką galima, ko negalima leisti, būdavo gana juokingi. Pavyzdžiui, įvyksta pasaulyje kas nors reikšminga, sakykim, tarybinė armija įžengia į Afganistaną – na, ir prasideda protestai. Tada tie rašytojai, kurie pritaria protestams, padeda savo parašą, automatiškai išbraukiami iš galimų leisti autorių sąrašo. Atsimenu, buvo toks atvejis: knyga jau išversta, bet autorius staiga patenka į nespausdintinų sąrašą. Leidykla tiesiog sumokėjo vertėjui honorarą, bet pačios knygos neišleido. Atsitikdavo koks įvykis ir staiga koks šimtas rašytojų tapdavo negeri. Daugiausia lemdavo vidinis – įstaigos – cenzorius. Kodėl „Vinetu“ išėjo „Minty“, o ne „Vagoj“? „Vagai“ aš nebūčiau drįsęs net siūlyti.
Kodėl gi?
Na, ten valdžia buvo labiau tarybiška, o „Mintyje“ laisvamanis Ozolas, biznierius Nedvaras...
Kelmės, kurioje gyveno pirmasis „Vinetu“ vertėjas Jonas Vadeikis, dvare net skirta patalpa „Vinetu“ istorijai. Tikras dvaras su visais dvariškais atributais ir štai – Karlas May’us, „Vinetu“, net tipi palapinė, kurioje galima pasėdėti. Ar dar kokia nors knyga, ypač kalbant apie vaikams, paaugliams skirtą literatūrą, sulaukė tokio populiarumo?
Reikia turėti galvoje, kad visa tai vyko persilaužimo metais, trys tomai „Vinetu“ išėjo šimto tūkstančių egzempliorių tiražu, septyniasdešimt penkių – to paties autoriaus „Sidabro ežero turtai“ (1991), bet „Vinetu“ niekas nepralenkė. Tuo metu sklandė mitas, kad geresnės knygos apskritai negali būti. Jinai iš tikrųjų gera, nuotykinės literatūros šedevras, su kuriuo augo jau tarpukario karta, skaičiusi J. Vadeikio vertimą. Tačiau paskui viskas nusispakajino, pavyzdžiui, kai išėjo mano verstas Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“ (1994), tiražai jau buvo toli gražu ne tie. Pirmaisiais nepriklausomybės metais lengvai galėjai įsiūlyti išties vertą knygą, juolab kad leidyklų atsirado net keli šimtai ir niekas neklausdavo, kai ateidavai, kada išėjo tavo paskutinė knyga ir ar tu ne per daug nori. Tada išverčiau H. Hesse’s „Narcizą ir Auksaburnį“, sudariau ir išverčiau jo apsakymų rinkinį „Mažame mieste“, E. Hilzenrato „Pasaką apie paskutinę mintį“, F. Kafkos „Pražuvėlį“, pasakas „Šakalai ir arabai“, E. Kästnerio „Fabianą“, S. Lenzo „Tai buvo Suleikiuose“, R. Musilio „Žmogų be savybių“, T. Bernhardo „Grimzdėją“, E. Canetti „Apakimą“, A. Döblino „Berlyną. Aleksandro aikštę“, P. Sloterdijko „Ciniškojo proto kritiką“, G. Grasso „Šuniškus metus“, „Mano šimtmetį“ ir daug kitų vertingų knygų. Tuomet ypač padėjo Goethe’s instituto fondas ir aš tiesiog švytėjau iš džiaugsmo, kad galiu taip laisvai dirbti ir būti toks naudingas; dabar tas fondas remia tik paskutinio trisdešimtmečio kūrinius, o mes dar toli gražu neišleidę to, kas išėjo anksčiau. Už borto liko daug tikrų šedevrų, apie tai, rodos, interviu jums yra kalbėjęs ir V. Petrauskas. Dabar leidyklose su tais senais šedevrais geriau nesirodyk, nors naujų nelabai matyti. Esu išvertęs didžiulį 700 puslapių XVII a. deimantą – Hanso Jakobo Christoffelio von Grimmelshauseno „Simplicijų Simplicisimą“, iš kurio kelis amžius mokėsi ir tebesimoko vėlesnių kartų rašytojai, pavyzdžiui, G. Grassas, laikęs H. J. Ch. von Grimmelshauseną ir, beje, A. Döbliną savo mokytojais. Tą deimantą aš jau kelerius metus siūlau įvairioms leidykloms, prašau visų įmanomų institucijų, biznierių ir ambasadų paramos, bet nesulaukiu dėmesio ir galiu drąsiai teigti, kad gyvename didelio kultūrinio kurtumo metais. Bulvaras gerai poilsiui ir versti nesunku, bet žmonės nuo tokio skaitalo kvailėja, ir tai labai justi, ypač kai pasiklausai visų žanrų elito... Tiktai ar tauta gali sau leisti sukvailėti jau dabar, kai dauguma dar, prašau atleisti už žodį, driskiai?
Dar 1988 m. knygoje „Kažkas, kažkur, kažkaip: ironiškos miesto istorijos“ vertimų klausimams paskyrėte atskirą humoreską, kurioje ironiškai siūlote imtis „sau tokių smagių knygelių, kurias patogu įsidėti į kišenę, kurių autoriai vartoja ne daugiau kaip du šimtus žodžių, o jų turinį visai atspindi tokie posakiai: „raumenų kalnas“, „koltas“, „milijonas“, „mersedesas“ ir kt.
Apie atranką trumpai pasakysiu štai ką: nė viena leidykla neišgyvens leisdama vien šedevrus, bet nė viena neturės vardo, jei maitins tik bulvaru. Protingos kombinacijos – štai ko reikia. Ta mano humoreska ironiška ir sako maždaug tą patį, ką dabar čia paporinau.
Geras vertimas daug duoda kalbai, pavyzdžiui, kai kuriami ir į vartoseną įvedami nauji žodžiai. Vertėjui dažnai pritrūksta žodžių gimtojoje kalboje, ypač dabar, kai pasaulis prieš mus taip atsivėręs. Sukurti nauji ar pritaikyti senesni žodžiai turi būti gražūs, simpatiški jaunam ir senam, nedvokti tvartu, jei imami iš amžių glūdumos, nekliūti burnoje. Šis procesas gana ilgas ir jeigu jau jo imiesi, turi ir pats prisipratinti, ir kitiems įpiršti tuos savo naujadarus, ir nepykti, jeigu jie būna nepriimami arba, dar blogiau, išjuokiami. Tada jau pats kaltas, kad prašovei pro šikšnelę, kaip pasakytų mano „Vagos“ laikų bičiulis V. Petrauskas, dabar leidžiantis dienas Kanadoje.
Atgimimo metais rašėte tekstus komiksams. Ar komiksų knygos tada buvo dažnas reiškinys?
Anaiptol – komiksų knygų tuo metu visai nebuvo. Nors tas darbas nedidelis: „Pykštuko ir Miciaus lenktynės“ (1988), „Čiukas gydosi“ (1991) – teksto nedaug, susidaro vos keli puslapiai. Įdomus dalykas tų knygų pasisekimas, 100 tūkstančių tiražas. Nors esu girdėjęs pasakojimą apie tai, kad „Čiukas gydosi“ – labai baisi knyga, mat vos tik priėjus vietą, kur Čiukas suvalgo visas tabletes, vaikas tiesiog negalįs toliau ramiai klausyti! Tuos tekstelius rašiau, kai paties vaikai buvo maži, taigi labai tinkamu laiku. Be to, tai savotiškai artima humoreskoms, kurias kūriau visą laiką: jas spausdino „Literatūra ir menas“, „Jaunimo gretos“, o galiausiai tarybinio laikotarpio pabaigoje išėjo jau minėta knygelė „Kažkas, kažkaip, kažkur“.
Kaip kuriant originaliąją literatūrą dorotis su vertimo darbo metu neišvengiamai patiriamomis įtakomis? Juk kai daug verti, daug „įsiurbi“ savin, turiu galvoje ne tik temas, bet – pirmiausia – kalbos srautą, poetiką, specifinį atskiro autoriaus stilių.
Įsiurbi, bet ir suvirškini. Tai, ką paskui atiduodi, būna nebeatpažįstama. Mano romane „Tarsi gyventa“ (2004) kai kas įžvelgė Grasso įtaką, bet pats žinau, kad tai netiesa, ne į tą pusę sukama. Aišku, nėra taip, kad niekas jokios įtakos nedarytų, bet svarbu, kas ją daro, kokie autoriai. Kartais norima kaip kokį neigiamą dalyką parodyti, kad štai – tas ar anas jam padarė įtaką. Bet tai nėra neigiamas dalykas, puiku mokytis iš gerų autorių, kokybiškos literatūros ir paskui, jau pačiam rašant, tuo pasinaudoti dažnai net nejuntant. Uždarumas, viso pasaulio niekinimas ir savo genijaus iškėlimas nėra gerai. Aš pats gal labiausiai norėčiau būti rašytojas, bet tiesiog iš to nepragyvenčiau. Be to, man patinka versti.
Kalbėjosi Erika Malažinskaitė