PAŠNEKESIAI SU DOC. DR. LIONGINU PAŽŪSIU

Pašnekesiai su doc. dr. Lionginu Pažūsiu: apie laimę turėti gerus mokytojus ir gyvenimo nenutrūkstamumą

Dėkoju, kad sutikote susitikti. Esate kalbininkas ir vertėjas, vertimo istorijos ir teorijos kūrėjas, ne vienos vertėjų kartos mokytojas, dėstytojas, gramatikų, žodynų ir enciklopedinių leidinių bendraautoris. Kaip sekėsi derinti mokslininko ir vertėjo kelią?

Aišku, kad iš čia išvardintų mokslininko ir vertėjo kelių, vertėjo kelias buvo pirmesnis, nes tik susidomėjus pačiu vertimu ir įgijus tam tikros praktikos atsirado ir moksliniai interesai. O vertimu susidomėjau dar mokykloj. Ir, kaip visada, aišku, tokius dalykus lemia mūsų mokytojai. Turėjau laimės turėti labai gerą anglų kalbos mokytoją netgi tokiam užkampy, kaip Kaišiadorys, – anuomet tai nedidelis miestelis tarp Vilniaus ir Kauno. Mano mokytojo Vaclovo Baravyko gyvenimas susiklostė taip, kad jis tuoj po karo dėstytojavo universitete, bet pokario ideologinė situacija buvo tokia, kad jam neleido toliau dirbti universitete, jis galėjo tik mokytojauti provincijoje, ir artimiausias kelias buvo dirbti Kaišiadoryse – tarp Vilniaus ir Kauno, kur galėjo kasdien lengvai traukiniu nuvažiuot… Taigi aš turėjau vieną iš geriausių Lietuvoje anglų kalbos mokytojų, kurie dar prieš karą mokėsi kursuose Anglijoje. Ir jau paskutinėj vidurinės mokyklos klasėj į savo storą sąsiuvinį buvau išvertęs Herberto Velso (Herbert Wells) „Pirmieji žmonės mėnulyje“. Na, žinoma, verčiau ne iš originalo, o iš adaptuotos moksleivių skaitinių knygelės, nes vertimas tilpo į vieną storą sąsiuvinį.

57-aisiais metais pirmą kartą įėjau į Vilniaus universiteto Sarbiejaus kiemą. Čia dar viskas atrodė kitaip, dar augo ir senasis berželis, dabar jau yra naujas, ne tas, kurį aš mačiau 57-aisiais metais su savo kurso draugais. Tarp mano bendrakursių jau buvo turinčių aspiracijų ne tik tapti anglų kalbos mokytojais, vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytojais, bet ir svajojančių tapti vertėjais… Aišku, daugiausia tai buvo bendraamžiai iš miestų vyresniir miestelių, iš kaimų jų beveik nebuvo. Tai buvo tokie tarsi atlydžio metai. Tarp mūsų buvo ir vienas kitas o amžiaus, ir iš tremties grįžusių asmenų, pavyzdžiui, kurso draugė Julija Lapienytė, kuri vėliau tapo grožinės literatūros vertėja. Ketvirtame kurse įkūrėm anglų kalbos vertėjų būrelį, kuriam vadovavo vyr. dėstytoja Aleksandra Dantaitė. Susirinkom, mane ten išrinko to būrelio pirmininku, pasidalinom apsakymus, paskui su dėstytoja sėdėdavom, dirbdavom, taisydavom… Visi kartu išvertėm ir studijų baigimo metais išleidom (tiksliau sakant, leidykla išleido) anglų rašytojos Ketrinos Mensfild (Katherine Mansfield) apsakymų rinkinį „Puodelis arbatos“. Aišku, didžiausią darbo dalį padarė dėstytoja, ji tą mūsų grubią vertimo kalbą pataisė. Taigi mūsų kursas baigė, išleisdamas tą knygelę. Tokia buvo pirmoji vertėjo darbo patirtis Universitete.

Tiesa, turėjom šiek tiek vertimo žodžiu praktikos. Ketvirtame kurse visiems anglistams priklausė vertimo praktika, ir keli iš mūsų dirbo vertėjais žodžiu. Tada buvo viena institucija, kur buvo galima atlikti vertimo žodžiu praktiką – „Inturisto“ įstaiga Vilniuje. Kartais tuo metu pasirodydavo vienas kitas užsienietis, ne grupės. Ir norėdami tapti tais gidais vertėjais, turėjome lankyti gidų kursus. Sakykim, Petro ir Povilo bažnyčioj architektūros istorikas mums tada pasakojo apie baroko įžymybes, kuo šita bažnyčia ypatinga. Apskritai senosios Vilniaus architektūros žinovai vedžiojo mus, ir mes turėjome pasirašyti netgi tekstą ekskursijos, kuri prasideda stovint Katedros aikštėj, žiūrint į Gedimino kalno bokštą, o baigiasi anuometinėj Lenino aikštėj. Bet apskritai užsienio turistų pasitaikydavo labai retai. Net ir vėliau, tapus Universiteto dėstytoju, vienintelė proga versti žodžiu buvo, kai kartais pasikviesdavo rektorius, pas jį atėjus kokiam nors angliškai kalbančiam svečiui. Šitaip pajutau ir vertimo žodžiu skonį.

Niekas nesiūlė versti knygų. Baigę universitetą, mes trise kurso draugai išvertėm vieną knygą iš anglų kalbos apie baltųjų ir juodųjų santykius Pietų Afrikoje, apie rasinę segregaciją ir visa kita. Džiaugėmės ir tuo, ką gavome, nes tų grožinės literatūros knygų net ir iš anglų kalbos buvo verčiama labai nedaug. Gauti versti kokią nors knygą, žinoma, buvo sunku dar ir dėl to, kad buvome ką tik baigę. Tokia buvo ankstyvoji vertimo ir vertėjavimo patirtis.

Tapęs dėstytoju, ėmiau domėtis ir vertimo mokslu, nes dėstytojas turi domėtis ir mokslu, pats mokslą skleisti. Pirmoji domėjimosi kryptis buvo vertimo istorija. 62-aisiais baigėm universitetą, o 64-aisiais metais buvo Šekspyro 400-osios gimimo metinės. Sugalvojau parašyti straipsnį apie Šekspyro kūrinių leidimą lietuvių kalba, paieškoti pačių ankstyviausių vertimų. Teko pasėdėti Universiteto retų spaudinių skyriuje, pavartyti mūsų senuosius leidinius, tokius kaip „Aušra“ ir „Varpas“, panaršyti tikintis, kad galbūt juose kas nors buvo skelbta. Ir kaip tik „Aušroj“ radau Jurgio Zauerveino 1884-aisias metais lietuviškai paskelbtą Hamleto monologą „Būti ar nebūti“, taip pat nemažai paskesnių vertimų, išleistų Lietuvoje ir Amerikoje JAV lietuvių. Žodžiu, parašiau straipsnį „Šekspyro kelias lietuviškai“, apžvelgdamas tą kelią nuo Zaurveino iki Churgino, kada buvo išleisti šeši Šekspyro verstinių raštų tomai. Vėliau su Rimantu Remeika, kai jis buvo aspirantas, parašėm panašų straipsnį apie Bairono poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Be to, kelis dešimtmečius rinkau lietuvių poezijos vertimus į anglų kalbą, rašiau apie juos recenzijas. Tai va, domėjimasis vertimo istorija.

Kol Universitete nebuvo vertimo specializacijos, visi turėjo eiti dirbti dažniausiai mokytojais, vienas kitas patekdavo į vadinamąsias „pašto dėžutes“. Vilniuje buvo įslaptintų gamyklų, kurios kažką gamino ar karo pramonei, ar įrangą kosmoso tyrimams ir kurioms rūpėjo dažniausiai neteisėtais keliais gautų užsieninių patentų turinys, todėl reikėjo techninio vertimo, išversti tuos patentus į rusų kalbą. Taigi vienas kitas anglistas ten patekdavo.

Vis dėlto Aukštojo mokslo ministerija leido vienais metais mums iš 70 anglistų atrinkti bent 10, vieną grupelę, sumažinti jiems šiek tiek kalbos istorijai ir kai kuriems kitiems dėstomiesiems dalykams skirtų akademinių valandų skaičių, kad galėtume juos rengti vertėjais. Ir mes vieną tokią grupelę išleidom. Cha, bet kur juos įdarbinsi? Nėra kur. Ir, kiek dabar atsimenu, nė vienas iš tos grupės taip ir nedirbo vertėju, o išėjo mokytojauti. Leidyklose vietų nebuvo. Ir tik vienas vyrukas, kuris išvažiavo dirbti į Klaipėdą, o vėliau, kai buvo atidarytas Klaipėdos universitetas, tapo literatūros dėstytoju, rašė recenzijas apie vertimus ar panašiai. O jau aštunto dešimtmečio pabaigoj atsirado privalomas vertimo kursas visiems svetimkalbiams. Štai tada reikėjo parengti ir dėstyti trumpą vertimo teorijos pradmenų kursą, o kartu ir labiau ta teorija domėtis, daugiau pasiskaityti.

Vilniaus universitete dėstote daugiau nei pusšimtį metų – nuo 1962-ųjų. Kokios mintys Jus aplanko, stebint besikeičiančias studentų kartas?

Mįslingas klausimas. Dabar, kada atsigręži atgal, atrodo, kad visi tie metai, visi tie darbo metai Universitete, kai kiekvieną rugsėjį vėl ir vėl grįžti į auditoriją, ėjo praėjo, ir niekas nesikeitė, nes kasmet matydavai vis jaunus veidus. Aš keičiuosi, aš senstu, o auditorijoj – visą laiką jaunimas. Ir dabar atsigręžęs manau, kad tie metai tarsi liudija gyvenimo tęstinumą, gyvenimo nenutrūkstamumą. Prisimeni, kad buvo tie sunkūs jaunystės laikai, kada, sakykim, grįžti į bendrabutį ir daugiau kaip kefyro ten nieko neturi; dabar – kiti laikai, bet matai, kad kitos kartos jauni žmonės siekia to paties tikslo, kaip ir tu kažkada, atėjęs į universiteto suolą tais pokario metais. Tai tokios universiteto ir apskritai gyvenimo tęstinumo, nenutrūkstamumo, tokio jaunystės gyvybingumo mintys aplanko. O save laikau šitos tąsos grandimi. Atėjai, įžengei, bet sulauki metų, kada turi pasitraukti, o visa tai tęsis, eis toliau, toliau, visai nepriklausomai nuo tavęs…

Pristatydamas savo 2014 m. išleistą monografiją „Kalba ir vertimas“ rašėte, kad tai – „knyga vertėjams, visų pirma naujajai vertėjų kartai, perimančiai vyresniosios kartos patirtį ir įgundančiai pasitelkti naujoviškas informacines technologijas“. Kaip apibūdintumėte vertėjų kartos sampratą? Kas kiek metų keičiasi vertėjų karta? Kelias studentų laidas, o gal veikiau, kokias laidas „sutalpintumėte“ į tos pačios vertėjų kartos paradigmą?

Tiksliai nubrėžti tas kartų ribas yra nelengva ir turbūt neįmanoma. Aišku, buvo ta karta, sovietmečio vertėjų karta, Lietuvoj, dažniausiai grožinės literatūros vertėjų karta, kuri, viena vertus, rėmėsi savo pirmtakų patirtimi, ir, kita vertus, jai buvo primetamos tos pačios sovietinės vertimo, vertimo etikos taisyklės, neretai reikėjo pasižiūrėti į rusišką vertimą, ypač, sakykime, teksto interpretacijos klausimais. Jeigu kas nors buvo praleista rusiškame vertime, tai buvo reikalaujama praleisti ir lietuviškai. Sakykim, Povilo Gasiulio išverstame Selindžerio romane „Rugiuose prie bedugnės“ randame išbrauktą vieną kitą pastraipą, nes jos neatitiko anuometinių sovietinės cenzūros ideologinių nuostatų. Žinoma, ta sovietmečio vertėjų karta sulaukė ir Nepriklausomybės, ir informacinių technologijų amžiaus, kompiuterių amžiaus. Kai kurie anuometiniai jų vertimai dabar atnaujinami, taisomi, leidžiami iš naujo. O naujoji karta – aš ją siečiau su informacinių technologijų atsiradimu – savo mąstymu visai kita, ji pasikliauja jau ne tik tuo, ką išmoko, bet ir tuo, ką, kaip ir kur galima rasti internete. Atimk dabar internetą iš vertėjo. Bijau, kad vertėjas be jo visai pasimestų. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip galėjo išsiversti be interneto vertėjai anais laikais, kada jie buvo atskirti nuo to pasaulio, kuris buvo už geležinės uždangos. Taigi mano akiratyje bent dvi vertėjų kartos – senoji ir naujoji, atsiradusi jau atkūrus Nepriklausomybę, su vertimų bumu ir informacinėmis technologijomis, kurios ypač praverčia dalykinės kalbos tekstų vertėjams.

Aišku, skiriasi ir kartų požiūris į vertimą. Dabar duok studentui versti dalykinį tekstą, tai jis pirmiausia pasitikrins internete, ar tekstas nėra jau išverstas, ką galima tuoj pat iš interneto išpešti jau gatavo. O anuomet vertėjas turėjo pasikliauti dažniausiai vien savo jėgomis ir labai kukliais informacijos paieškos ištekliais. Todėl šiais laikais netgi rengiant vertėjus siekiama, kad jie ne tik susikrautų kiek įmanoma daugiau informacijos į savo galvose nešiojamas atmintines, bet ir gerai orientuotųsi, kur prireikus galima greitai ieškoti ir rasti reikiamos informacijos.

Docente, dar viena Jūsų citata: „Niekas negimsta vertėju. Kaip ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių kompetencija įgyjama mokantis. Vertėjo profesinė veikla – tai visą gyvenimą trunkančios studijos.“ Kokias vertėjo ir vertėjo žodžiu kompetencijas įvardytumėte svarbiausiomis? Ar jos kito / kinta?

Galima išvardyti daug tų kompetencijų, bet kelios yra svarbiausios, pamatinės. Visų pirma tai kalbų mokėjimas. Geras bent dviejų kalbų mokėjimas ‒ tos kalbos, iš kurios verčiama, ir į kurią verčiama; tų dviejų kalbų visų atmainų ir stilių, ir administracinės, ir mokslinės, ir šnekamosios, ir gatvės kalbos. O tokių kompetencijų anais laikais mes neturėjome ir negalėjome padėti studentams ugdyti tokių kompetencijų kaip dėstytojai. Mūsų anglų kalba buvo labai ribota, mes jos sėmėmės iš Č. Dikenso, Dž. Golsvorčio romanų, pamenu, rašėme iš jų žodynėlius, mokėmės frazeologizmų ir pasakymų. O pirmą kartą atsidūrus Anglijoje į mus keistai žiūrėjo, sakydavo: „Ach, kaip gražu, beveik kaip iš knygų.“ Susitikusiam su anglakalbiais, žinoma, norėjosi kalbėti taip, kaip jie, tik negalėjai. Bet ką darysi. Kai jau įstengėm nusipirkti kokį nors geresnį radijo imtuvą ar magnetofoną, klausėmės namie BBC laidų ir anglų kalbos įrašų. Bet vis tiek sąlytis su ta kalba ‒ ir sakytine, ir rašytine anglų kalba ‒ buvo labai ribotas. Pavyzdžiui, tokie tekstai, kaip sutartis, komercinė sutartis ar analitinis laikraščio straipsnis sovietmečiu, buvo už mūsų domėjimosi ir pažinimo ribų.

Esu kiek nusivylęs naująja studentų karta, kad ji, turėdama daug geresnes tiesioginio kontakto su anglų kalba, anglakalbiais ir jų civilizacija, galimybes nepakankamai jas išnaudoja. Mes buvome labiau siekiantys žinių. Tai mums buvo tarsi uždraustas arba nepasiekiamas vaisius. Štai šiandien, kai prieinama įvairiausia anglakalbė televizija ir visa kita, mūsų studentų anglų kalbos tarimo įgūdžiai galėtų būti daug geresni. Žodžiu, vertėjui visada, ir anais laikais, ir dabar, reikia gero abiejų kalbų mokėjimo ir net, pabrėžiu, lietuvių kalbos, ypač jos, jeigu verčiama į lietuvių kalbą. Galiu prisipažinti, kad versdamas raštu į lietuvių kalbą, dažniau naršau ne anglų kalbos, o lietuvių kalbos žodynus.

Antra kompetencija, kuri yra būtina vertėjams ir kurios irgi trūko vyresniajai kartai, – tai to pasaulio, kurio tekstus vertėjas verčia, realijų pažinimas. Žinoma, buvo dėstoma vadinamoji šalityra. Aš pats dėsčiau Anglijos istoriją ir geografiją, ir JAV istoriją ir geografiją, bet tai buvo paviršutiniškos knyginės žinios. Praktinio dalykinio pobūdžio pažinimo reikia. Juk, kai skaitai amerikietišką tekstą ir randi žodį state, reikia rinktis, ar jį sieti su lietuviškais žodžiais „valstybe“ ar „valstija“. Jeigu žinai, kad JAV švietimas ir universitetai yra siejami su valstijos finansavimu ir valdžia, tai Pennsylvania State University versi „Pensilvanijos valstijos universitetas“, o ne „Pensilvanijos valstybinis universitetas“. Be šito žinojimo negalėsi tinkamai pasirinkti lietuvių kalbos atitikmens. Kai skaitai Dž. Grišemo (John Grisham) romanus, vadinamus teisinius trilerius, išverstus į lietuvių kalbą, matai, kad kai kurie vertėjai labai menkai susipažinę su JAV teisėtvarka, kartais net civilinės teisės dalykų neskiria nuo baudžiamosios teisės, „teismo sprendimą“ painioja su „teismo nuosprendžiu“. Žodžiu, vertėjui reikalingas kuo platesnis verčiamo kūrinio pasaulio pažinimas. Vertėjai turi būti smalsūs viskam (translators are knowledgeable people), domėtis viskuo, kas vyksta aplink pasaulyje. Prieš steigiant Vertimo studijų katedrą Universitete, mes, visi jos dėstytojai, buvome pakviesti į Bradfordo universitetą vieną mėnesį mokytis vertimo dalykų. Rytais klausydavom žinių, skaitydavom laikraščius, kad, jeigu nuo 10 val. tektų eiti dirbt vertėju, žinotume, kuo gyvena pasaulis. Tarkim, jeigu išvakarėse vyko kokios svarbios futbolo rungtynės, turi žinoti, koks rezultatas, nes gal deryboms prie stalo susėdę žmonės būtent nuo to ir pradės pokalbį, o aš kaip vertėjas irgi turiu žinoti šį bei tą apie tas rungtynes ir jų rezultatą. Tai va, tas žinojimas turi būti labai įvairiopas. Kuo platesnis akiratis, kuo platesnis pasaulio pažinimo diapazonas, tuo bus malonesnis vertėjo profesinis gyvenimas.

Taigi tokie yra du stulpai, ant kurių renčiama vertėjo darbo sėkmė. Žinoma, dabar jau daugeliui vertėjų, ypač jaunimui, neišvengiamai reikalingas ir trečias mokėjimas – mokėjimas naudotis naujausiomis informacinėmis technologijomis. Mokėjimas jomis efektyviai naudotis ypač reikalingas, kai reikia ką išversti greitai. Juk vertimas neretai būna reikalingas tiksliai tą valandą, jis gali būti puikiausias vertimas, bet pavėluotai atliktas, jis jau bevertis, nereikalingas tam, kas jį užsakė.