Laima Masytė: „Nekokybiškas vertimas – kaip suplyšę batai“

 

Verčiate iš bulgarų, kroatų, makedonų, serbų, slovėnų kalbų. Kaip jums pavyko išmokti tiek kalbų? Kaip jas tobulinate? Pastaruoju metu mokėtės ispanų kalbos: gal jau verčiate ir iš jos?

Laima Masytė ir poetas iš Bosnijos ir Hercegovinos Zdravko Kecmanas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Vienas kalbas studijavau VU Filologijos fakultete (bulgarų, slovėnų), kitas – gyvenimas privertė išmokti. Reikia daug skaityti ir kalbėti, o ypač klausyti, kaip kalba gimtakalbiai natūralioje aplinkoje, tada gali palaikyti aktyvų kalbos lygį. Pvz., mano makedonų kalba yra pasyvi, viską suprantu (padeda bulgarų ir serbų), skaitau, verčiu, bet kalbėti – deja. Ispanų kalba – dar mokyklos laikų svajonė. E. Hemingway’aus knygose apie Ispanijos pilietinį karą nemažai dialogų ispaniškai, o vertimas –­ išnašose, – pamenu, labai buvo įdomu šitaip skaityti. Paskui būdama studentė kalbos bandžiau mokytis skaitydama G. G. Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ originalo kalba ir vertimą. Yra toks titaniškų pastangų reikalaujantis būdas mokytis kalbą... Kai visą knygą perskaitai – sakinį originalo, sakinį vertimo, kalbą išmoksti pasyviai, o jei turi kantrybės, laiko ir užsispyrimo ir paskui perskaitai atbula tvarka, t. y. skaitai vertimą ir atkartoji originalą, tada išmoksti kalbėti... Dabar ispanų kalbos mokausi „Picasso“ centre. Regis, jau žengiu per šio pasaulio slenkstį: pradėjau pastebėti mašinų numerius su raidžių FEO, FEA kombinacijomis, lietuviškai tai tėra raidžių junginiai, o ispaniškai reiškia „bjaurus“, „bjauri“. Visai neseniai M. Cervanteso dienai skirtam skaitymo maratonui centro mokiniai vertė vienos rašytojo novelės adaptuotą versiją, man daugiausiai teko dailinti lietuvišką vertimą, bet gabalėlį ispaniško teksto irgi verčiau (žr. „Literatūra ir menas“, 2015-05-15). Aišku, iki vertimų iš ispanų kalbos dar labai toli.

Teigiate, kad kalbos įmanoma mokytis skaitant vertimą ir originalą. Galbūt toks mokymosi būdas tinkamiausias žmogui, turinčiam vertėjo talentą?

Manau, kad toks mokymosi būdas tinka tam, kas labai motyvuotas, turi daug kantrybės ir laiko.

Pati renkatės vertimus ir siūlote leidykloms ar leidyklos siūlo jums?

Būna ir taip, ir taip. Dažniau pati siūlau. Manau, sėkmingas yra mano paskutinis projektas – romanas „Alamutas“, 1938 m. parašytas slovėno Vladimiro Bartolo. Patys slovėnai jį iš naujo atrado XX a. pabaigoje, kai kūrinį išleido prancūzai ir rinkodaros tikslais priklijavo jam „literatūros apie terorizmą“ etiketę. Po rugsėjo 11-osios romaną išleido ir amerikiečiai, o ant viršelio užrašė: „Jei Osama bin Ladenas neegzistuotų, tai V. Bartolas jį būtų sugalvojęs.“ Tokiai etiketei nei pritarsiu, nei neigsiu, romanas, žinoma, labiau niuansuotas, turi konkretų filosofinį pamatą, gvildena nūnai itin opų manipuliavimo žmonių sąmone klausimą, bet reikia pripažinti, kad daugelis kūrinyje atskleistų dalykų dabar atrodo pranašiški, kai kas mums, šiuolaikiniams žmonėms, romane suskamba kiek kitaip nei Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Dėl to autorius ir vertinamas, o jo romanas nepaprastai išpopuliarėjo, nes aplenkė savo laiką. 1938 m. dienoraštyje Bartolas užrašė: „Per „Alamutą“ tapsiu nemirtingas“, regis, jo žodžiai pildosi... Tikiuosi, kad Lietuvos skaitytojai atras šį romaną.

Gan neseniai turėjau tokį privataus asmens užsakymą: iš bulgarų kalbos išversti nedidelę jau senokai parašytą apybraižą, nes joje kalbama apie jo pažįstamus žmones. Versdama supratau, kad savitu stiliumi diskretiškai, lakoniškai, bet jautriai papasakota tragiška lietuvio ir bulgarės meilės, kurią sutraiškė istoriniai ir politiniai smagračiai, istorija gali būti įdomi ir platesnei publikai. Pasirodo, apybraižoje aprašytas asmuo daug metų turėjo šį tekstą, bet tik dabar, gavęs vertimą, sužinojo, kas konkrečiai parašyta, kokios jo gyvenimo detalės minimos... Tada iš jo gavau ilgą laišką, kuriame išpasakojo viską, kas nutylėta tekste, atskleidė savo asmeninę istoriją. Nors viskas vyko prieš pusę amžiaus, virpančia garbaus amžiaus žmogaus ranka parašyti žodžiai išduoda, kad gėla, kaltės jausmas, nuoskauda neišblėsę ir dabar. Tas laiškas – pasiteisinimas už sprendimus, dėl kurių teko visą gyvenimą graužtis, savotiška išpažintis, kai nepažįstamam, bet tarpininku tapusiam žmogui išpasakoji (parašai ranka – dabar tai taip reta) daugybės metų išgrynintą ir apvalytą, bet vis dar skausmą keliančią savo istoriją... Štai tokių netikėtų posūkių pasitaiko, kai veliesi į vertimą... Beje, šios apybraižos vertimas netrukus pasirodys „Literatūroje ir mene“.

Lietuvoje pastaraisiais metais leidyklos ėmė labiau vertinti lietuvių autorių knygas. Teko skaityti, kad net pešamasi dėl rankraščių. Anksčiau pirmavo verstinės grožinės literatūros knygos. Gal žinote, kokia situacija Bulgarijoje, Kroatijoje, Serbijoje ir kitur?

Sunku konkrečiai atsakyti apie kiekvieną šalį, bet tendencijų skirtumų, lyginant su Lietuva, yra. Pvz., kai pas mus leidyklos domėjosi vien romanais ir nė girdėti nenorėjo apie noveles (kalbu apie verstinę literatūrą), tai Slovėnijoje, Kroatijoje, priešingai –­ labai noriai leistos ir buvo populiarios novelių, apsakymų knygos, antologijos. Beje, praėjusį dešimtmetį Slovėnijoje išleistos dvi šiuolaikinės lietuvių literatūros anto­logijos, kurias vertė VU slovėnų kalbos lektorėmis dirbusios Bernarda Pavlovec-Žumer ir Lucija Štamulak (pristatyta proza ir poezija) bei Lietuvoje jau žinomas slovėnų vertėjas Klemenas Piskas (vien proza). Be to, pietų slavų kraštuose, ypač buvusiose Jugoslavijos respublikose, labai aktyviai verčiami vieni kitų autoriai, patys kūrėjai nuolat važinėja skaityti, pristatinėti naujas knygas, vertimus pas kaimynus, daro bendrus literatūrinius turus, kitaip tariant, literatūrinė apytaka (ir tarpusavio įtaka) nepaprastai intensyvi. Štai paraliteratūrinė grupė „Idiot“, kurią remia Liublianos universiteto Menų fakulteto Lyginamosios literatūros katedra, leidžia to paties pavadinimo leidinį. Turiu numerį „Idiot Balkan“, skirtą jauniems buvusios Jugoslavijos kūrėjams, kur viskas skelbiama keliomis (slovėnų, juodkalniečių, kroatų, serbų, bosnių) kalbomis. Viešojoje erdvėje jau įsitvirtina terminaspostjugoslavenska književnost (pojugoslaviškoji literatūra), apibūdinantis šį reiškinį. Bulgarijoje taip pat buvo leidžiamas (dabar prigesęs) literatūrinis žurnalas „Ach, Marija“, kuris periodiškai skirdavo numerius Balkanų, Viduržemio jūros regiono, t. y. savo kaimynų, autoriams... Čia, kaip man atrodo, irgi gerokas skirtumas, palyginti su Pabaltijo regionu. Nelabai galiu įsivaizduoti, kad visas kurio nors Lietuvoje leidžiamo literatūros leidinio numeris (ar keli) būtų skirtas vien Pabaltijo kūrėjams... Teisingumo dėlei, aišku, reikia paminėti Vlado Braziūno įsteigtą ir geografine (kultūrine, istorine) kaimynyste paremtą tarptautinį sambūrį „Magnus Ducatus Poesis“.

Ką manote apie galimybę / būtinybę leisti periodinį leidinį, skirtą vertimams Lietuvoje?

Taip, toks leidinys reikalingas. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga jau turi išgrynintą tokio internetinio leidinio idėją. Kol kas startuoti nepavyksta, nes viskas remiasi į paramą – štai tokia tautologija.

Vertėjas turi išmanyti dvi kultūras, privalo būti visapusiškai išprusęs, kad galėtų perteikti mintį lietuvių kalba, kad rastų atitikmenį. Kaip dažnai susiduriate su šia problema?

Nuolat. Būti visapusiškai išprususiam, manau, neįmanoma, bet patirties įgijęs vertėjas jau iš teksto nujaučia (arba aiškiai mato), kur slypi „pasala“, ir tada pradeda lukštenti, narplioti, tirti... Svarbu rasti tų sričių, kurių neišmanai, konsultantų arba sklaidyti įvairiausias enciklopedijas, žodynus, žinynus... Apskritai, vertėjui svarbu būti smalsiam ir pastabiam, stebėti gyvenimą, nes niekada nežinai, apie kokią gyvenimo, veiklos sritį teks versti. Svarbios tampa ne tik lingvistinės, bet ir ekstralingvistinės žinios, asmeninė patirtis. Štai visai neseniai verčiau psichologinę knygą, vienas iš leidėjų argumentų, kodėl versti pasirinko mane, buvo tas, kad jiems reikia ne tik profesionalaus, bet ir gyvenimiškos patirties turinčio vertėjo.

Kuo skiriasi poezijos ir prozos vertimas?

Poezijos vertimo taisyklės, dėsningumai efemeriški, juos sunkiau sudėlioti į lentynėles negu prozos vertimo. Juk visos vertimo teorijos, veikalai didžiąja dalimi pritaikyti prozos vertimui. Poezijos vertimui reikia jautresnės klausos, muzikalumo, intuicijos, pajautimo... Antai slovėnų poetas ir vertėjas Borisas A. Novakas, parašęs studiją apie poezijos vertimą „Salto immortale“, sako: „Poezijos kalba yra kalba kvadratu: natūralią kalbą ji panaudoja kaip medžiagą, kurią specifinėmis semantikos, ritmo ir eufonijos priemonėmis pakylėja iki tokio prisodrinto turinio, kokio natūrali kalba neįstengia perteikti.“ Žinoma, verčiant griežtos formos poeziją (pvz., sonetus, rubajatus) prireikia ir matematikos. Čia daugiau pasakytų vertėjai, kurie verčia griežtos eilėdaros kūrinius. Man paprastai tenka versti baltąsias eiles.

Kuri iš jūsų verčiamų kalbų menkiausiai reprezentuojama Lietuvoje? Vertėjai –­ savotiški ambasadoriai?

Šiuo metu, regis, menkiausiai pristatoma bosnių, juodkalniečių literatūra, jeigu kalbame apie išleistas knygas. Pasitaiko, kad leidėjai pasišauna leisti Europos Sąjungos literatūros premiją gavusių rašytojų knygas; na, tokia ir yra šitos premijos funkcija – skatinti įvairesnių šalių literatūros sklaidą, leidėjai lyg ir kažkokių „lengvatų“ gauna, užpildydami paraišką paramai gauti... Bet galiu pasakyti, kad ne visi mano regiono autoriai būtų suprasti, „suvirškinti“ Lietuvos skaitytojų. Tenykščių rašytojų kūriniuose vyrauja potrauminio streso sindromo tematika, šitaip atsiliepia neseniai vykusio Jugoslavijos karo pasekmės, literatūroje šis reiškinys dažnai įgauna gan groteskiškus pavidalus, atveriama juoda neviltis, socialinio gyvenimo pūliniai... Dėl to teko atsisakyti kelių jaunų autorių juodkalniečių (And­rejaus Nikolaidžio ir Ognjeno Spahićiaus), kroa­tų (Lados Žigo).

Bulgarijoje vienas žymiausių lietuvių –­ dr. Jonas Basanavičius, net turėjęs bulgarų pilietybę. Kaip Bulgarijoje žinoma ir vertinama ši asmenybė?

Taip, Basanavičius yra vertinamas Bulgarijoje, žinomas, aišku, ne taip plačiai, siauresnės mokslininkų grupės. Konferencijose nuolat pristatomi ir tiriami jo įvairių sričių (medicinos, antropologijos, archeologijos, tautosakos, visuomeninės veiklos) darbai. Gan neseniai bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas parašė knygą apie Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą Bulgarijoje, knyga jau perleista bent tris kartus su papildymais, 2013 m. lietuviškai pavadinimu „Dr. Jonas Basanavičius –­ gyvenimas ir darbas Bulgarijoje (1880–1905)“ ją išleido Europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija.

Vertėjas – tarytum lynu žengiantis akrobatas, galintis subtiliai perteikti kitos kultūros dvasią. Kokios savybės itin svarbios vertėjui?

Vertėjui svarbu būti smalsiam, kūrybingam, kantriam, kruopščiam, sąžiningam, turėti polėkio... Nors turbūt tai svarbu bet kokiam darbui. Beje, labai įdomus sutapimas: neseniai perskaičiau naują slovėnų vertėjo germanisto Štefano Vevaro knygą apie vertimą, kurios pavadinimą galima būtų išversti taip „Vertimo menas – vaikščiojimas lynu“, viršelyje panaudotas vokiečių ekspresionisto Augusto Macke’s paveikslas „Der Seiltaenzer“ („Lynu einantis akrobatas“). Nors man vertėjo darbas labiau asocijuojasi su detektyvo darbu, taip jį apibūdino lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą Alena Vlčková.

Atverkite savo vertimo dirbtuvių duris: kaip vyksta darbas? Prie kokio vertimo šiuo metu dirbate?

Iš pradžių, kai daromas pirminis vertimas, darbas gan rutininis, bet paskui prasideda pats smagumas, dėl kurio verta būti vertėju: darbas su išverstu tekstu, kai panaudoji savo kūrybingumą, kuri „iš magmos“, kaip yra pasakęs serbų rašytojas Danilas Kišas. Aišku, privalai būti sąžiningas ir nepamiršti, kad esi vertimo, o ne paties kūrinio autorius. Tai griežta hierarchija. Originalas yra unikalus, vienintelis, neliečiamas, jis – autoritetas, o jo vertimų gali (ir turi) būti daugiau. Be abejo, būna visokių vertimo atmainų: adaptacijų, interpretacijų, kur hierarchijos nepai­soma.

Šiuo metu dar neverčiu, bet autorius jau numatytas – tai minėtasis Kišas. Tai „aukštoji literatūra“, klasikas, jo romanų kalba yra tikras iššūkis vertėjui.

Kaip vertinate vertimų kokybę Lietuvoje?

Yra puikių vertimų, atsiranda jaunų, pradedančių gerų vertėjų, tikrai yra kuo pasidžiaugti, bet yra ir prastų, labai prastų vertimų. Iš praktikos ir šiek tiek pažinodama knygų leidybos virtuvę, galiu pasakyti, kad be atsakingo ir sąžiningo vertėjo darbo, svarbi ir leidyklos nuostata bei suvokimas, kad geram, kokybiškam vertimui atlikti reikia skirti adekvatų terminą (atlygį, beje, taip pat!), parinkti atitinkamą redaktorių, o ne kepti knygas kaip blynus ir žiūrėti vien pelno. Net ir pramoginis detektyvas ar lengvas meilės romanas turi būti paskaitomas. Nusipirkęs nekokybiškus batus, kurie, perėjus gatve, suplyšta, gali grąžinti atgal, bet ką daryti, jeigu nusipirkai sunkiai paskaitomą žodžių kratinį arba tiesiog akivaizdžiai nesutvarkytą, atmestinai sulipdytą, paskubomis išleistą vertimą? Kalbu ne apie šen bei ten pasitaikančias korektūros ar logines klaidas, o apie neadekvatų, iškreiptą ar sujauktą originalo visumos perteikimą, apie atvejus, kai ir papras­tas skaitytojas gali pastebėti, kad „kažkaip nesueina galai“. Jeigu tokį vertimą, kaip suplyšusius batus, galėtume grąžinti leidėjui, gal padėtis imtų keistis? Dabar, kai nėra jokių reglamentų, atskaitos taškų ir nepasitaikė precedento, kuris būtų plačiai nuvilnijęs ir pritraukęs visuomenės dėmesį, tai skamba utopiškai (absurdiškai?).

Kalbėjosi Laimutė Adomavičienė