Donelaičio kelionė į Cervanteso gimtinę.

Vertėja Carmen Caro Dugo atsako į rašytojos Birutės Jonuškaitės klausimus

Carmen Caro Dugo – dėstytoja, vertimo teorijos ir kalbotyros specialistė, vertėja. Gimė Palma del Río (Córdoba, Ispanija). 1986 m. Sevilijos universitete baigė anglų-ispanų filologiją, 1987 m. Dublino universitete (University College, Dublin) – humanitarinių mokslų magistrantūrą (M.A., Airijos anglų kalba ir angliškai parašyta literatūra). 1992 m. Dublino Trejybės kolegijoje (Trinity College) apsigynė humanitarinių mokslų daktarės laipsnį. 1998– 2001 m. studijavo lietuvių kalbą Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedroje. Nuo 2000 m. dėsto ispanų kalbą Vilniaus universitete, šiuo metu yra Užsienio kalbų instituto Romanų kalbų katedros docentė, atsakinga už vertimo ir ispanų kalbos sintaksės kursus Užsienio kalbų instituto anglų-ispanų kalbotyros programoje. Kartu su lietuvių ir ispanų kalbas studijuojančiais studentais 2008 m. iš ispanų kalbos išvertė pasakų knygą 365 istorijos kiekvienai dienai. Sudarė ir vertė lietuvių prozininkių antoplogiją El pais de cristalAutorės: Vanda Juknaitė, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė, Ema Mikulėnaitė, Bitė Vilimaitė. Sevilla: Arcibel, 2008.

 

– Miela Carmen, nors šis mūsų pokalbis suksis apie Kristijoną Donelaitį, vis dėlto norėčiau grįžti į praeitį. Kas Tave atvedė į Lietuvą? Ar atvykusi į Vilnių mokėjai nors kelis žodžius lietuviškai?

– Sevilijos universitete baigiau ispanų ir anglų filologijos studijas, Airijoje – apsigyniau magistrą iš airių literatūros. Pradėjusi dėstyti ispanų kalbą Dublino, o vėliau Golvėjaus universitete, nutariau stoti į doktorantūrą. Man pavyko Ispanų kalbos ir literatūros katedroje gauti labai gerą vadovą, britų profesorių ispanistą, kuris padėjo rašyti darbą anglų kalba apie Miguelio de Cervanteso įtaką šiuolaikiniam ispanų dramaturgui. Taigi jau turėjau praktikos dėstyti neispanakalbiams. Į Lietuvą atvykau 1997 metais pagal kultūrinio bendradarbiavimo projektą. Prieš išvykdama dirbau panašų darbą ir Airijoje, todėl maniau, kad tik prisidėsiu prie to projekto, nė nežinojau, kiek laiko čia būsiu. Labai miglotai įsivaizdavau Lietuvą – šį tą žinojau apie Baltijos šalių istoriją, apie jų kelią į Nepriklausomybę, – bet neturėjau laiko svarstyti, ką čia rasiu, nors, aišku, buvo smalsu. Atvykau rugpjūčio 10 dieną, buvo karšta ir dėl to labai apsidžiaugiau, nes man taip patinka saulė ir šiluma. O dar ta nepaprastai graži Lietuvos gamta: miškai, ežerai, kalvos, upės... Žinoma, iš pradžių labai keistai jaučiausi šalyje, kurioje visai nesuprantu, ką žmonės kalba, iš ko juokiasi, dėl ko ginčijasi – juk nemokėjau nė žodžio lietuviškai.

– Taigi Lietuva – ne pirmoji šalis, kurioje Tau teko dirbti. Jau daugiau kaip penkiolika metų dėstai ispanų kalbą Vilniaus universitete. Ką gali pasakyti apie mūsų šalies švietimą, studentus, akademinį gyvenimą?

– Man dažniausiai labai pasiseka, nes kol kas gaunu norinčius mokytis studentus, ir man patinka dėstyti kalbą. Iš pradžių pasirodė, kad čia yra nemažas atstumas tarp studentų ir dėstytojų, ir tai nebūtinai reiškia, kad dėstytojai turi didesnį autoritetą. Pamažu šitie dalykai keičiasi. Galbūt norėtųsi daugiau bendradarbiavimo, daugiau susidomėjimo vienų kitais ir tarp akademinės bendruomenės narių, daugiau pasididžiavimo kolegų pasiekimais. Mano darbas panašus į tą, kurį penkerius metus dirbau Golvėjaus universitete. Manyčiau, kad lietuvių studentai yra darbštūs ir stropūs, palyginti su tais, kuriuos man teko mokyti Ispanijoje, Italijoje ar Airijoje. Pastarojoje turėjau labai dideles grupes, sunku buvo kiekvieną įsidėmėti, o čia jų yra nedaug, todėl galime bendrauti daug artimiau. Skiriasi ir universiteto atmosfera, turbūt daug ką lemia materialinės sąlygos. Kai dirbau Airijoje, aš, kaip ir kiekvienas dėstytojas, turėjau savo kabinetą, jame praleisdavau aštuonias valandas, nesvarbu, skaičiau tą dieną paskaitas ar ne. Toje savo erdvėje tu gali priimti studentus, aptarti su jais rūpimus klausimus, pasikalbėti su kolegomis, nes kiekvienas žino, kur tave rasti. Ten jaučiausi kaip universiteto bendruomenės narė, o ne tik kažkoks trumpam užbėgantis ir vėl išbėgantis žmogus. Taip pat gaudavau atlyginimą, iš kurio galima normaliai pragyventi. Vilniaus universitete dauguma dėstytojų neturi savo kabinetų, neturi vietos, kurioje galėtų ramiai dirbti, jie būna tik per paskaitas ir vėl išbėga, nes yra priversti užsiiminėti privačiomis pamokomis, vertimais, kitais darbais. Tai kelia nemažą įtampą. Gal visi norėtume ramiau bendrauti, bendradarbiauti, bet nėra kada ir nėra kur.

– Ar palaikai ryšius su čia esančia ispanų bendruomene? Ar tokia apskritai egzistuoja, ir jeigu taip, tai gal galėtum apie ją papasakoti šiek tiek plačiau? Ar Lietuvoje apsistojusių ispanų gyvenimas sukasi tik apie Ispanijos ambasadą, ar jis koncentruojasi visai kitur?

– Dažniausiai bendrauju su savo kolegomis. Bendruomenės kaip tokios nėra, Lietuvoje, atsiradus Ispanijos ambasadai, tapo natūraliau bendrauti su ispanais tam tikromis progomis, pvz., per nacionalinę šventę, tada ir galima susipažinti su daugiau čia gyvenančių ispanų. Tačiau dauguma jų čia neužsibūna ir neranda laiko bendrauti. Be to, nors man ir labai malonu retkarčiais susitikti, švęsti gimtadienius, kalbėti savo gimtąja kalba, dažniausiai mūsų interesai skiriasi. Nors yra išimčių, dauguma paprastai nekalba lietuviškai, neįsilieja į lietuvių gyvenimą. Kai kurie nuoširdžiai domisi ir pradeda mokytis kalbos, net žinodami, kad čia tegyvens keletą metų. Taip pat ambasada vis labiau įsitraukia į bendradarbiavimą su universitetu ir tai leidžia dažniau susitikti su atstovybės tarnautojais.

– Jau ir anksčiau nemažai laiko skyrei lietuvių literatūros vertimams. Ar esi mėginusi versti ir iš kitų kalbų, pvz., anglų? Pasigirk, ką pavyko padaryti iki K. Donelaičio.

– Gyvendama Airijoje kelerius metus skaičiau anglų–ispanų vertimo kursą universitete, verčiau savo malonumui, bet niekada nesiekiau spausdinti savo vertimų, tuo metu galvojau, kad yra daug vertėjų iš anglų kalbos. Lietuvoje kitaip. Dėl įvairių aplinkybių susipažinau su nemažai vertėjų. Studijuodama lietuvių kalbą susibičiuliavau su Mirijana Bračko, vertėja iš Kroatijos. Mes dvejus metus kartu lankėme lituanistikos kursus, ji labai greitai pradėjo versti ir mane labai skatino, taip ir pradėjau, supratau, kad versti iš lietuvių į ispanų man labai patinka, kalbos labai skiriasi ir yra toks didelis iššūkis bandyti sukurti panašų efektą ispanų kalba.

– Kiek žinau, nedaug kas iš lietuvių literatūros yra išversta į ispanų kalbą, bet pasirinkai K. Donelaitį. Kodėl? Juk „Metai" – nepaprastai sudėtingas, unikaliu hegzametru parašytas kūrinys. Šiandien jau ir tūlam lietuviui dažnai būna neįkandama ši archajiška kalba.

– Iš tikrųjų ispaniškai galime skaityti vos kelis lietuvių grožinės literatūros kūrinius. Du kartus yra išverstas Balio Sruogos „Dievų miškas" (išleistas ir Lietuvoje, ir Argentinoje), Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis" ir Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką". Ypač reikšmingas indėlis – literatūrologės ir vertėjos prof. Birutės Ciplijauskaitės, kuri į ispanų kalbą išvertė Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklingą patvorių žolę", Janinos Degutytės ir Birutės Pūkelevičiūtės poezijos rinkinius, Nijolės Miliauskaitės „Uždraustą įeiti kambarį", taip pat šiuolaikinės lietuvių poezijos rinkinį „Voces en el silencio: Poesķa lituana contemporćnea". Aš pati prieš šešerius metus išverčiau ir išleidau Vandos Juknaitės, Bitės Vilimaitės, Birutės Jonuškaitės, Emos Mikulėnaitės ir Renatos Šerelytės novelių rinkinį „El paķs de cristal". O prieš dvejus metus Argentinoje pasirodė Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu".

Prieš ketverius metus Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūtė užsiminė apie K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programą ir apie projektą versti „Metus" į tas Europos kalbas, į kurias poema dar neišversta. Ji pasiūlė pabandyti perkelti kūrinį į ispanų kalbą, nes žinojo, kad man patinka versti ir kad dėstau vertimo kursą studentams. Iš pradžių atrodė, kad tai neįkandamas darbas. Pradėjus analizuoti tekstą, pabandžius versti, pakerėjo teksto muzikalumas, kalbos vaizdingumas... Ir skaityti buvo malonu, ir matyti savo vertimo bandymų rezultatus, taip ir prasidėjo ilgas, nuotaikingas ir be galo įdomus kelias.

– Kiek žinau, versdama „Metus", ieškodama atitikmenų archajiškiems lietuvių kalbos žodžiams, konsultuodavaisi su tėčiu. Ar jis gerai pažįsta kaimo žmogaus gyvenimą?

– Esu gimusi Ispanijos pietuose, tarp Kordobos ir Sevilijos. Mano tėvai gyvena miestelyje, bet prie miestelio turi žemės, augina javus ir apelsinus. Tėtis gerai prisimena senovinius valstiečių apdarus, visokius žemės ūkio rakandus, žino, kaip jie buvo vadinami, pamena netgi jaučių spalvų pavadinimus. Kartais aš rasdavau reikalingus žodžius, bet klausdavau tėčio, ar jie buvo kaime vartojami. Tada jis man ir pasakydavo dar kokį sinonimą, kurio žodyne gal ir nėra. Man tai buvo labai naudinga ir kartu miela, nes savotiškai tapo pasakojimu ir apie mano tėvų gyvenimą.

Neseniai sužinojau, kad vienas kaimynas, miestelio gydytojas, jau pensininkas ir geras mūsų šeimos draugas, jau perskaitė „Metus" ispaniškai. Pirmą kartą gyvenime gavau iš jo elektroninį laišką, jis šiomis priemonėmis nedaug naudojasi, bet perskaitęs „Metus" norėjo man parašyti savo įspūdžius. Jis buvo sužavėtas turtinga ir vaizdinga K. Donelaičio kalba, taip pat minėjo, kad poemos vaizdai jam labai priminė jo ir mano tėvų kartos ankstyvą jaunystę.

– Tam, kad būtų galima versti „Metus", reikėjo susipažinti su aštuoniolikto amžiaus Rytų Prūsijos kaimo gyventojų buitimi ir būtimi, jų pasaulėjauta ir papročiais. Kas Tau padėjo šioje kelionėje, kokie buvo atradimai?

– Prieš kokį dešimtmetį išklausiau Albino Jovaišo senosios literatūros kursą ir paskui šiek tiek skaičiau apie Mažosios Lietuvos istoriją. Pradėjusi versti leidau, kad pats tekstas man pasakotų apie lietuvininkų gyvenimo būdą... Tik vėliau ėmiau skaityti daugiau apie tuos laikus. Prisimenu, perskaičiau Leono Gineičio „Kristijoną Donelaitį ir jo epochą", „Lietuvininkus" ir pan., tiesiog dėl įdomumo, o ne ieškodama atsakymų į teksto neaiškumus. Jiems įveikti pasitelkiau Didįjį lietuvių kalbos žodyną, taip pat labai pravertė 1977 m. išleistų K. Donelaičio „Raštų" paaiškinimai, žodynėlis, įvairūs kiti leidiniai apie K. Donelaičio laikus, lietuvininkų gyvenimą... Svarbiausia, kad, aptikusi sunkias vietas, visada turėjau į ką kreiptis ir paklausti nuomonės.

– Kaip manai, ar K. Donelaitis, sukūręs įsimintinus baudžiauninkų paveikslus, pirmuosius lietuvių literatūroje groteskiškus dvarininkų šaržus, dar gali būti aktualus šiandien, kai jau nei vienų, nei kitų nėra mūsų sąmonėje? Ar šiuolaikiniam žmogui dar suvokiamas su dorybėmis gretinamas tautiškumas, žmonių lygybės klausimas?

– Aš manau, kad šie klausimai visada aktualūs. Tiesa, ačiū Dievui, baudžiavos nebėra, bet yra kitos nelygybės, vergystės formos, žmogaus susvetimėjimas, individualizmas, netrūksta ir juoką sukeliančių pasipūtėlių ir „ponpalaikių". K. Donelaitis kalba apie tokias amžinas vertybes, kaip gailestis, artumas žmogui, net užuojauta gyvuliams, apie gamtos ciklus. Geras dalykas yra pasididžiavimas savo kultūra, savo vertybėmis, savo krašto papročiais, kalba ir pan., kaip pagrindas bet kokiam dialogui su kitomis kultūromis, tautomis. Be to tvirto pagrindo negali būti dialogo, lieka tik tuščias susižavėjimas svetimais kraštais. Ar tai nėra aktualu?

– „Metai" yra kupini sodraus humoro, satyros, hiperbolizavimo. Kaip sekėsi visa tai perteikti ispanų kalba? Kokius šaltinius teko pasitelkti? Ar daug padėjo redaktorė, su kuria, kiek žinau, nuolatos susirašinėjai?

– Kaip tik visa tai perteikti nebuvo ypač sunku, mūsų kalboje ir literatūros klasikų kūriniuose daug humoro, satyros, hiberbolizavimo, pvz., „Don Kichote", – įdomu palyginti su „Rudens gėrybių" vaizdais, kaip šiame romane aprašomos turtingo valstiečio dukters vestuvės, kiek ten valgių ir gėrimų... Su malonumu prisimenu grybų pavadinimų paiešką. Ispanijoje, ypač mano krašte, nėra grybavimo tradicijos. Man niekada neteko grybauti Ispanijoje, todėl ir grybų pavadinimų nežinojau. Verčiant „Vasaros darbus" reikėjo rasti liaudiškus grybų pavadinimus, ir tada man atsivėrė naujas, labai gražus kalbinis pasaulis. Buvau nustebinta, kad tokių gražių, skambių žodžių esama mūsų kalboje. Žinoma, versdama vartojau bendrinę kalbą, o ne kurio nors regiono, bet stengiausi nevengti vaizdingų liaudiškų posakių.

O mano redaktorė daugiau dirbo prie ritmo bei eiliavimo, bet labai įsitraukė ir į visą tekstą. Ji, tiesa, kartais siūlė sušvelninti šiurkštesnius žodžius, bet paskui pati suprato, kad ir tie yra reikalingi bendram stiliui išlaikyti.

– Jau buvo „Metų" pristatymų Ispanijoje ir Lietuvoje. Kaip žmonės priėmė tavo darbą? Kokia reakcija? Kokios pastabos, klausimai? Ar ispanams, pratusiems prie „riteriškos" literatūros, labai svetimas mūsų būrų gyvenimas?

– Mūsų garsiausio riterio geriausi nuotykiai yra kaip tik jo pokalbiai su valstiečiu Sanča Pansa... Jie atskleidė, kaip riteriai nepritampa prie ano laiko gyvenimo. M. de Cervantesas meistriškai parodė tą literatūrinio pasaulio, išsimokslinusio bajoro dialogą ir su dvasininkais, ir su valstiečiais, piemenimis. Tai ir yra artumas žmogui, tikras riteriškumas – pagerbti kiekvieną, suprasti kiekvieną, pritaikyti ir savo būdą, ir savo kalbą prie bet kurio sutikto žmogaus. K. Donelaitis tuo ir yra panašus.

Pristatant K. Donelaičio „Metus" Madride, kilo klausimų apie Lietuvos istoriją, kultūrą. Žinau, kad tekstą šiuo metu skaito Helsinkio universiteto ispanistė, kad mano buvusi istorijos mokytoja perskaitė ir susižavėjo... Lauksiu daugiau įspūdžių, jie, manau, atsiras vėliau.

Man smagu girdėti, kad Plungės bibliotekoje naudojo „Žiemos rūpesčių" ištrauką atsisveikinimo su ispanu praktikantu vakarėlyje, kad Utenos gimnazijos K. Donelaičio jubiliejaus minėjime buvo deklamuojamas „Pavasario linksmybių" fragmentas. 2013 m. lapkričio pabaigoje mes su kolega pristatėme vertimą ir skaitėme ištraukas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Džiaugiuosi, kad tekstas naudojamas ir Lietuvoje, kad tai duoda žmonėms galimybę galvoti apie vertėjo darbą.

– Ir pabaigoje: kokia buvo vertimo eiga? Kiek metų Tau teko praleisti su K. Donelaičiu prie kompiuterio ir minant įvairiausių įstaigų slenksčius, kad jis galų gale prabiltų ispaniškai?

– Kaip sakytų K. Donelaitis, teko „ir vargt, ir verkt" maždaug ketverius metus, bet dabar prisimenu tik džiaugsmą. Iš pradžių dirbau viena, su malonumu prisimenu su K. Donelaičiu praleistas valandas, dažniausiai savaitgaliais, kai nėra paskaitų ir galima susikaupti. Prieš pradedant versti, man buvo svarbu suprasti visą tekstą, matyti visumą. Aš turėjau tikrinti daug žodžių žodynuose, todėl pirmas – teksto supratimo – etapas buvo ilgas. Tik tada pradėjau versti „Pavasario linksmybes" ir konsultuotis su eilėdaros specialistu, po kurio patarimų pradėjo dirbti redaktorė. Nebuvo lengva suderinti darbo tempų, nes kai aš turėdavau daugiau laiko, ji negalėdavo dirbti. Pirmą dalį tikrinau ir perdariau tris kartus... Paskui darbas vyko sklandžiau.

Dėkoju užatsakymus.