Mokslų daktarė: antika – visa ko pagrindas

Kristina Sprindžiūnaitė


Šv. Jeronimo premija šiemet įteikta habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Daliai Dilytei už vertimus iš lotynų kalbos, kurie leidžia mums lietuviškai skaityti Lucijų Anėjų Seneką, Publijų Kornelijų Tacitą, Albijaus Tibulo elegijas, LDK barokinę poeziją. Laureatė sakosi nesijaučianti verta premijos, nes vertimas nėra pagrindinis jos užsiėmimas, ir laikanti ją reveransu visai klasikinei filologijai.

Nuo chemijos prie literatūros


Dalia Dilytė ilgai dėstė Vilniaus universitete, tad šių eilučių autorei kadais irgi teko laimė klausytis jos antikinės literatūros paskaitų. Dėstytoja anuomet studentams prisipažino, kad graikai jai artimesni ir įdomesni nei romėnai. Bet štai Šv. Jeronimo premija paskirta už atskleistą Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Gal nuo to laiko pasikeitė ir požiūris?
„Jei tikrai šitaip sakiau, tai buvau jauna ir kvaila, - negali patikėti Dalia Dilytė. – Juk iš tiesų klasikinė filologija yra šių autonomiškų ir savarankiškų kultūrų vienis, tad ir aš visada sukiojausi abiejose erdvėse. Matyt, anuomet norėjau pabrėžti, kad graikai buvo pionieriai: jie sukūrė svarbiausius literatūros žanrus ir rūšis, suformavo vaizduojamojo meno ir architektūros dėsnius, padovanojo teatrą ir daugelį kitų dalykų. Tad teisingas yra pasakymas, kad Europos kultūra yra išaugusi ant Atėnų ir Jeruzalės pamatų. Nesakau, kad graikai talentingesni, ar kad juos labiau reikia vertinti, bet jie buvo pirmieji.
Iš graikų kalbos esu vertusi labai mažai. Ir turiu prisipažinti, kad graikiškai moku prasčiau nei lotyniškai. Tiesiog likimas taip susiklostė, kad pasukau į vertimus iš lotynų kalbos, o paskui jau gilinausi ir į romėnų kultūrą, prarašiau Romos kultūros istoriją.“
Laureatė gimė Anykščių krašte, mokykloje senųjų kalbų nesimokė. Užtat lotyniškai truputį mokėjo jos mama – kaip, beje, ir vokiškai, prancūziškai. Tai Daliai Dilytei dabar atrodo buvę geri pagrindai ir teisingas nuteikimas. Tiesa, baigdama mokyklą ketino studijuoti chemiją, mat tais laikais buvo ką tik atrasti plastikai, ir chemija tapo prestižine specialybe. Tai sužinojusi matematikos mokytoja tiesiai šviesiai pasakė: neti ir gerai mokėdama matematiką vis tiek esi filologė.

Išsilavinimo pamatas


Paklausta, kaip vertina tai, kad senosios kalbos kuo toliau, tuo labiau atrodo visiška egzotika, Dalia Dilytė išsyk atsiprašo už subjektyvumą:
„Vertinu labai neigiamai. Vis dėlto reikėtų žinoti elementarius dalykus apie Europos kultūros pamatus. Juk neskaitęs antikinės literatūros nelabai supras ir klasikus, pavyzdžiui, tepamatys tik Goethes „Fausto“ paviršių. Senoji graikų kalba gal ir gali būti tik specialistų domėjimosi objektas. O lotynų kalba – daugybės svetimžodžių ir vadinamųjų tarptautinių žodžių, frazeologizmų lopšys. Kartais labai juokinga klausyti, kai aukštas pareigas užimantis žmogus, valstybės vyras kalba, pavyzdžiui, apie „tris alternatyvas“. Jei būtų bent ragavęs lotynų kalbos, tikrai žinotų, kad „alter“ reiškia „antras“, taigi, alternatyva tegali būti antras variantas. Man regis, išsilavinę žmonės tokius dalykus turėtų žinoti. Jei būtų mano valia, kandidatams į Seimą, būtinai pateikčiau Europos (ne tik antikinės) kultūros testą.“

"Keičiasi materija, ne siela"


O ką kultūros šaknų išmanymas duoda šiuolaikiniam žmogui?
„Fizikai sako, kad po Didžiojo sprogimo pirminė medžiaga išsisklaidė, ir dabar tos pirminės medžiagos yra mumyse ir kiekviename mus supančiame daikte. Tokia pat pirminė yra ir Antikos kultūra, jos pėdsakų yra visur, tik vaidmuo, nelygu laikotarpis, būna didesnis arba mažesnis. Visai neseniai tiesiog iš smalsumo perskaičiau Jaques‘o Derrida „Filosofijos ribas“. Jis nuolat interpretuoja Aristotelį, Platoną, jo nuomone, reikėtų suprasti jų teiginius. Taigi pradeda nuo jų, remiasi jais. Bet dabar mes gyvenam tarsi naujaisiais viduramžiais. Stojus tikriesiems, tamsiesiems Viduramžiams Antika tikrai buvo pamiršta. Prie Antikos kaip kultūros pamatų sugrįžo tik Renesansas. O dabar, jau nuo XIX amžiaus, tebesitęsia naujieji viduramžiai, nes antikinės kultūros vėl buvo atsisakyta. Dabar pasitelkę fenomenologiją ar dekonstrukciją visi verčiasi per galvą, kad įrodytų, jog yra „kitaip“. Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. Europoje vykstant daugybei pokyčių – industrinei, socialinėms revoliucijoms – ėmė atrodyti, kad tasai senas pasaulis visai nereikalingas. Nutrūko tęstinumo suvokimas. Antra vertus, kai Antika neigiama, ji vis tiek egzistuoja. Sunku pasakyti, kas bus toliau, bet, gal ko gero baigsis tie naujieji viduramžiai, gal vėl ateis renesansas.“
Turbūt ir kalbant apie literatūrą tektų konstatuoti, kad nieko naujo po šia saule nuo anų laikų neatsirado...?
„Man atrodo, kad tokio reiškinio kaip „pažanga“ apskritai nėra. Pitagoras buvo teisus, sakydamas, kad keičiasi tik materija, o žmogaus siela nekinta. Antikinė literatūra neabejotinai pasakė apie ją pagrindinius dalykus. Visa bėda, kad išliko tik kokia tūkstantoji tos literatūros dalis. Bet netgi ir joje apie žmogų pasakyta viskas ir iš esmės. O tolesnė pasaulio literatūra tą patį tik detalizuoja. Tai panašu į atomo tyrimą. Iš pradžių buvo atrastas branduolys, o paskui vis daugiau ir daugiau dalelių. Todėl antikinė literatūra ir skaitytina. Juk svarbu – sielos atspindys, o ne detalės.“

Branda – raktas nuo prasmių


Paklausta, ką jautė pirmuosius kartus žvelgdama į sielos atvaizdus senojoje literatūroje, Dalia Dilytė prisipažįsta, kad dabar jai nesmagu net prisiminti, kokia... kvaila buvusi studijų metais. Tada didžiausią įspūdį jai darė elegijos, poezija, tikrai ne Homeras, kurį buvę šitaip sunku skaityti – archainė kalba, jonėnų tarmė. Sukrėtė tragiški pasakojimai apie išžudytą Niobės šeimą Ovidijaus „Metamorfozėse“, o štai Horacijaus visiškai nesupratusi, tada jis atrodęs toks tolimas... Juk tai šitoks talentingas ir gilus, meistriškai rašęs poetas! Aiškiai, gražiai sudėlioti filosofiniai ir egzistenciniai dalykai, ypač – trečiojoje odžių knygoje, dabar negali nedaryti įspūdžio.

Antiškieji lietuviai


Čia mūsų pokalbis pakrypsta į lietuvių literatūrą – kaip pripažįsta pati laureatė – „didžiąją meilę“. Tiesa, dabar ji ir dirba Lietuvių literatūros institute. Ar daug lietuvių literatų plėtojo antikines temas ar siužetus?
Knygoje „Donelaitis ir Antika“ Dalia Dilytė sakosi įrodinėjanti, kad puikų klasikinį išsilavinimą turėjusio Donelaičio „Metai“ – originalus didaktinis ir herojinis epas. Juk Donelaitis savo būrus heroizuoja. Štai Vergilijaus „Eneidoje“, kariams stovykloje užkūrus laužus, dūmai kyla iki pat mėnulio ir žvaigždžių. ir visi tyrėjai laiko šį vaizdą karius herojizuojančia hiperbole. O Donelaitis rašo apie kiaulę svilinantį Mykolą ir dūmų debesis, užtemdžiusius saulę, mėnulį ir žvaigždes. Ši hiperbolė irgi laikytina būro herojizavimu, jo visų metų triūso išaukštinimu. Tačiau Donelaičio poetika apskritai vis dėlto artimesnė Homero, ne Vergilijaus kūrybos principams.
O kur dar visa lotyniškai parašyta lietuvių literatūra iki Donelaičio! Sigitas Narbutas savo monografijoje atskleidė daug sąsajų, bet turbūt jų galima rasti dar daugiau. Pavyzdžiui Jono Ravadano Radviliadoje – gausybė aliuzijų į Homerą. Visas Renesansas ir barokas dairėsi į Antiką, jos vaizdinių klišės netgi keliavo iiš kūrinio į kūrinį.
Apie lietuvių literatūrą po Donelaičio Dalia Dilytė sakosi galinti kalbėti tik kaip „paprasta“ skaitytoja. Manytumei, kad romantizmo epochoje su Antika atsisveikinta, tačiau štai Maironis pasitelkė antikines figūras, pavyzdžiui, eilėraštyje „Išnyksiu kaip dūmas“. Įspūdinga, kad Balio Sruogos dramos parašytos Aristotelio poetikos principu. Tokių reliktų, aliuzijų, reminiscencijų galima rasti ir daugiau – netgi ir tarybinių laikų poezijoje.

Senoji eilėdara – ne kliūtis


Paklausta, kaip jai paklūsta (pasak kolegų – „pavydėtinai tobulai“) senoji eilėdara, Dalia Dilytė sako, kad poezijos, nekalbant apie ištraukas chrestomatijoms, vertusi visai nedaug – tik Tibulą. O eleginis dvieilis, kuriuo rašė Tibulas, jai labai patinka. Tai lengvesnė eilėdara, kaip, beje, ir hegzametras. Sunkiau versti dramas ir sudėtingų metrų lyriką.
Bet sunkiausia – kaip ir visiems vertėjams – „prisijaukinti“ stilių. Pavyzdžiui, Seneką galima būtų pavadinti plepiu – tokius versti lengviau. Be to, jis akivaizdžiai emocingas. O Tacitas, kurį Dalia Dilytė vertė vėliau, visas emocijas slėpė labai giliai, be to, atskleisti lakoniškumą buvę gerokai sunkiau. Juk ir skaitytojui turi būti aiški prasmė, ir sakinio negali labai išplėsti.