Inga Mataitytė
 
 
Recenzija
Javier Sierra. Paslaptingoji vakarienė. Iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė. Vilnius: Tyto alba, 2005. 319 p.
 
Publikuota: Gimtoji kalba 2006 m. Nr. 4
 
 
 
 
„Paslaptingoji vakarienė“ priklauso dabar ant populiarumo bangos užplaukusiai grožinės literatūros atmainai – ją vadina istoriniais detektyvais, istoriniais trileriais, – kur daugiau ar mažiau tikroviškai pavaizduotame istoriniame fone išpinama kokia nors praeities paslaptis, atskleidžiama neįminta mįslė ar mistifikacija, iššifruojama užkoduota žinia ar panašiai. Šio romano veiksmas vyksta XV a. pabaigos Italijoje – Romoje ir Milane, personažai – dauguma realūs asmenys italai, romanas parašytas ispaniškai, o skaitome jį lietuviškai. Ką gavome?
Paviršutiniškai žvelgiant, knyga išversta visai neblogai, tekstas daugeliui skaitytojų, sekančių vien paslapčių kupiną veiksmą, niekuo neužklius. Bet kai skaitai įdėmiau, kai nori suprasti kiekvieną sakinį ar istorinę aliuziją, pradedi strigti. Istorija čia nėra tik fonas ar butaforija autoriaus sugalvotam paslaptingam pasakojimui rutuliotis; būtent konkretaus istorinio asmens Leonardo da Vinčio gyvenime ir jo iškiliajame kūrinyje freskoje „Paskutinė vakarienė“ rašytojo valia glūdi ta didžioji „trilerinė“ paslaptis. Tos paslapties tikrumas – kiekvieno skaitytojo patiklumo reikalas, bet autorius pasistengė ją įpinti į tikrų istorinių – politinių, kultūrinių, filosofinių – realijų prisodrintą tekstą, tad knygą skaitai kaip istorinį kūrinį. Tai įpareigoja ir vertėją – verčiant tokią naująją literatūrą tenka pasikaustyti nė kiek mažiau kaip verčiant istorinius romanus arba apskritai istorijos literatūrą.
Taigi keletas netikslumų. Ispaniškame tekste Milano valdovas Ludovikas Moras autoriaus tituluojamas dviem žodžiais – duque (kunigaikštis) ir dux (istor. dožas). Norėdama irgi išlaikyti dvigubą įvardijimą vertėja ir verčia šiais dviem žodynuose nurodytais žodžiais. Bet istoriškai tai netikslu – dožais (it. doge) buvo vadinami tik Venecijos ir Genujos respublikų vadovai.
Florencijos patriarchas ir faktinis valdovas Kozimas de Medičis (Senasis) vertėjos valia lietuviškame tekste pavirto iždininku (tai yra valstybės iždo tvarkytoju), nors jis buvo pats tikriausias bankininkas (isp. banquero) ir Florencijoje menininkus ir mokslininkus rėmė savo pinigais. Plg. sakinį: senasis iždininkas įkūrė antikinio stiliaus Akademiją 25. Kalbant apie Medičius suklysta ir kitoje vietoje: Pagaliau jo [Savonarolos] pranašystės apie Medičių giminės galą išsipildė 37. Savonarola pranašavo ne Medičių giminės, o jų valdžios Florencijoje galą. Tuo labiau kad tame pačiame puslapyje tolesnėje pastraipoje tas ir sakoma: [...] užpildydamas tuštumą, likusią pabėgus Medičių šeimai. (Vėliau ji, beje, sėkmingai grįžo į Florenciją ir toliau ją valdė.)
Dėl netikslaus vertimo iškraipyta istorinė tiesa kalbant apie du tuometinius italų filosofus humanistus. Piko dela Mirandola klaidingai pavadintas raitininku: O Popiežius, toks atsainus (– abejingas, atlaidus?) eretikams – vos metus dėvėjęs tiarą ir jau kartą atsiprašęs dėl tokių raitininkų kaip Pikas dela Mirandola persekojimo – atmetė visus mano perspėjimus 19. Kam Bažnyčiai būtų reikėję persekioti raitininkus? Vertėja neteisingai suprato ispanišką žodį cabalista. Piko dela Mirandola domėjosi mistiniu kabålos mokymu; būtent tas čia autoriaus ir turėta galvoje. Beje, apie šį filosofą neseniai lietuviškai irgi išleistas tokio pat žanro romanas – flamandų rašytojo P. Klaso (Claes) istorinis detektyvas „Feniksas“ (vertė A. Gailius).
Apie Marsilijų Fičiną: [...] leido jam suprasti, kad knyga buvo Florencijoje, Marsilijaus Fičino, asmeninio Medičių vertėjo, žinioje ir kad pastarasis (=šis, tasai), išvykdamas į Milaną padovanojo ją Leonardui 255. Fičinas visą gyvenimą gyveno Florencijoje, o į Milaną iš Florencijos išvyko Leonardas – juk romano veiksmas ir vyksta Leonardui gyvenant Milane. Taigi turėtų būti: ...padovanojo ją išvykstančiam į Milaną Leonardui. Šito paties ilgo sakinio pradžioje smarkai supainioti ir metai: žodis, ištartas per popiežiaus Aleksandro Šeštojo inauguraciją tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintaisiais... 1439-aisiais Aleksandrui VI tebuvo devyneri metai, o popiežiumi jis tapo 1492-aisiais. (Kažkodėl knygos vertime metai ir popiežių vardus žymintys skaičiai rašomi žodžiais.)
Keistai vartojamas žodis svita. Lietuviškai jis reiškia „garbingo asmens palydovus, palydą“ DŽ, o vertime daugybę kartų pavartotas dvaro, dvariškių, aplinkos reikšme: mūsų informatorius turėtų būti vienas iš dožo svitos (–kunigaikščio aplinkos) žmonių (arba: vienas iš kunigaikščio dvariškių)34; Metras Leonardas niekaip negali rasti modelių kai kuriems apaštalams. Nors svitoje (–dvare; kunigaikščio rūmuose) pakanka bjaurių veidų 122. Dar neįprasčiau skamba šia réikšme pavartotas pats žodis palyda: Juk Nelaimės Pranašas turėjo būti išsilavinęs, gerai įvaldęs daugelį mokslo sričių ir pažįstantis dožo palydą (–aplinką) 63.
Tunika – „romėnų drabužis, dėvėtas po toga“, todėl nesuprantama, kodėl vertėja pasirinko jį apibūdinti XV a. žmonių aprangai: Asketas (kalbama apie Leonardą) balta tunika (=baltu apdaru) susimąstęs pasiglostė tankią barzdą 182; Milano dožas (=kunigaikštis), pasipuošęs juoda aksomine tunika (=juodu... apsiaustu?) 296. Tuo labiau kad ir originalo tekste čia yra visai ne isp. túnica.
Nesuprasta žodžio pontifikatas „popiežiaus valdžia, valdymas“ reikšmė: verčiau nutarė mirti didžiuliame lauže, nei pasiduoti pontifikato (=popiežiaus) armijai 213; didžiuliai maišai aukso iš pontifikato (=popiežiaus) lobyno 251.
Prasmę iškreipia ne ta priesaga: Net dirbantysis arklidėse žino daugiau mįslių nei romėnas, kaip jūs (=romietis kaip kad jūs) 91. Isp. romano reiškia ir romėną, ir Romos gyventoją; čia Aleksandras kreipiasi į brolį Leirę, kuris XV a. negalėjo būti joks romėnas, o tik yra atvykęs į Milaną iš Romos. [apskritų langų] buvo visur – net įterptų į bramantiškąjį kupolą 82. Isp. bramantina vertėja, matyt, palaikė kokiu nors architektūros stiliaus apibūdinimu, o tai yra būdvardis, padarytas iš pavardės. Donatas Bramantė – italų Renesanso architêktas, projektavęs Milano Švč. Marijos Maloningosios bažnyčią, apie kurios kupolą čia ir kalbama. Taigi lietuviškai turėjo būti kilmininkas – Bramantės kupolą.
„Gimtosios kalbos“ 2005 m. 6 nr. išspausdintame Dalios Dilytės straipsnyje apie antikinių realijų vertimą kritiškai vertinamas polinkis aktualinti antikos realijas, įvardyti jas dabartinėje vartosenoje įprastais tarptautiniais žodžiais. Tie patys priekaištai tiktų ir ne vien antiką, o bet kokį istorinį laikotarpį vaizduojančių kūrinių vertimui. Aptariamoji knyga galėtų būti tokių pavyzdžių rinkinys. Vertėja daug neieškodama perkelia į vertimą tuos ispaniško originalo žodžius, kurie yra bendrašakniai su lietuvių kalboje vartojamais tarptautiniais žodžiais, nesusimąstydama, kad galbūt ispanų kalboje jie skamba natūraliai, o lietuviškame tekste, kur veiksmas vyksta Renesanso laikais, o kalbama ir apie ankstesnius, pavyzdžiui, Kristaus, laikus, – netinka, kartais net atrodo kaip tyčinė parodija:
Tą dieną brolis Džovanis Godzolis, mano asistentas Betanijoje, įsiveržė į scriptorium 23; šventvagiškos idėjos turėjo įtakos milaniečių mentalitetui35; tuomet jau niekas negalės sustabdyti mūsų institucijos diskreditavimo (kalbama apie Katalikų bažnyčią, kuriai kelia grėsmę jos dogmas kritikuojantys ar bent jų nepaisantys Savonarolos sekėjai) 37; trijų dešimčių dominikonų elito mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas yra rebusų ir galvosūkių sprendimas 91; Nepamirškite, kad mūsų kontraktas baigiasi ateinančią savaitę 117; – Tai vienuolis, pone. Brolis, – narsiai atsakė jo kolega 135; Mergina buvo apsirengusi vyriškais drabužiais, ir tai atrodė ne tik nelegalu, bet net pavojinga 161; pats paprašiau jus pakviesti, nes noriu, kad kartu reabilituotume vieną bendrą mudviejų draugą 165; Ir jūs tikrai manote, kad tai yra mano kompetencija? 166; daugybę kartų pradėdavau darbą, turėdamas daug mažiau informacijos 170; abejoju, ar ryžtųsi pulti jo mylimiausią menininką ir rizikuotų netekti dožo (=kunigaikščio) teikiamų subsidijų 172; Tiesiog komercinė operacija, kainavusi jau dviejų žmonių gyvybes 185; Tad beveik apgraibomis (–nemačiom?) Bandelas pavertė mus jo parengtos programos dalyviais (o ta „programa“ – tai perkratyti savo sąžinę, peržvelgti nuodėmes, atlikti atgailą ir viešą išpažintį) 219; Jūs atrodo, nė kiek neabejojate dėl savo hipotezės 222; Armija [...] sunaikino daugybę jų lyderių ir privertė šimtus eretikų bėgti kuo toliau 229; Jų nuomone, tik šėtono Bažnyčia gali garbinti kančios instrumentą, ant kurio kamavosi ir mirė mūsų Viešpats 230; O jei kryžius graikiškas, toleruoja tokį, koks yra 232; Greičiausiai tai susiję su Jėzaus favorite (turima omeny Marija Magdalietė) 238; Elena jau kuris laikas bandė rasti alternatyvią jai visai nesuvokiamos O interpretaciją 239; Kas nors jums pasiūlė daugiau, tad atvykote pakelti savo honoraro? (kalbama visai ne apie kūrybinio darbo atlyginimą, o apie užmokestį už knygos paieškas) 253; Taigi jūs esate pabaiga projekto, pradėto Kristaus 264; Antikvaras man pasirodė susijaudinęs. Beveik nekomentavo Forcetos pabėgimo 297–298; pralaužė dožo (=kunigaikščio) gynybą ir paėmė miesto kontrolę308. Ypač įkyriai daugybę kartų kartojamas žodis identifikuoti: paliko mums pėdsaką, pagal kurį galėtume jį identifikuoti (=nustatyti, kas jis) 223 ir kt. Ir, žinoma, strofos – tai ne eilutės: Eilėraštį sudarė septynios strofos (isp. lineas) 51; toliau visur ir kalbama apie eilutes.
Iš tos inercijos perkeliant į vertimą originalo tarptautinius žodžius, kartais iškreipiama prasmė: provokuojama mintis paslėpta jo vienuolyno refektorijaus dekoracijose 225. Lietuviškai dekoracija – teatro terminas „meniškas veiksmo vietos apipavidalinimas“, o isp. decoratión – pirmiausia puošyba; tas čia ir turėta omeny kalbant apie Leonardo freską. Laukiamajame saugodavo savo gramatikos žinias, salone – retorikos, virtuvėje – oratorijos 96. Lietuviškai oratorija – muzikos žanras, o isp. oratoria iškalba, oratoriaus menas. Visos sienos drapiruotos (=išmuštos) juodu audeklu 177. Drapiruoti – puošti klostytu audiniu; abejotina, ar sienų apmušalai klostomi. Originale čia yra ispaniškas dalyvis cubierta; veiksmažodis cubrir reiškia „dengti“.
Negali sakyti, kad nematyti vertėjos pastangų gyvinti tekstą, telktis vaizdingesnį žodį. Nemažai vartojama paprastų ir lyginamųjų frazeologizmų: kokie vėjai atpūtė; išgaravusi kaip dūmas; nė su žiburiu nerasi; ištempė ausis; įleisti šaknis; paleisdavo liežuvį; sugriežti dantimis; išmuštas iš vėžių; aišku kaip ant delno; aišku kaip dieną; glosto širdį; neatplėšti akių; sumaišyti su žemėmis; prikišti nagus; išdėjo į šuns dienas; išleido paskutinį kvapą; suvesti sąskaitas; po kaulelį išnarstė; buvome teisingame kelyje; (bėga) kaip nuo maro; sudėjo ginklus; pasikasti po pamatais; visiems ant liežuvių (tik įprasčiau būtų vienaskaita ant liežuvio). Vienas kitas verčia paabejoti: Negaliu įsivaizduoti nė vieno iš jų Nelaimės Pranašo kailyje 34. Lietuviškai būti (atsidurti) kieno nors kailyje – tai patekti į tokią pat padėtį, susidurti su tais pačiais sunkumais kaip kas nors; o čia kalbama apie tai, kad neaišku, kas yra tasai Nelaimės Pranašas. Dievas žino, kaip man patinka mįslės, sugebėjimas paslėpti informaciją realiuose dalykuose ar tapyboje 116. Išversta pažodžiui: Sabe Dios... norint pasakyti, kad visi žino, žinomas dalykas, bet lietuviškai Dievas (dievai) žino reiškia abejojimą, nežinojimą. Ir jei egzistuoja koks nors sąmokslas, Moro bendrai jau tikrai pasistengtų sumerkti visus galus į vandenį 38 – verstinis iš rusų kalbos frazeologizmas.
Dažnai lyg ir nėra jokios klaidos, bet tiesiog pasirinktas ne tas žodis, savo reikšme besiskiriantis nuo to, kuris tiksliau nusakytų norimą perteikti dalyką: tikėjosi rasti savo dukteriai gerą partiją, portreto, liaupsinančio (–aukštinančio) jos dorybes dėka (taisytinas ir polinksnis dėka) 119; dar buvo abejonių dėl tikrųjų apaštalų tapatybių (–modelių, pozuotojų) 204; valdininkas, išsipustęs (=pasipuošęs, pasidabinęs) skaisčia raudona kailiais puošta skrybėle ir aksomine liemene 43; Esanti šalia ginčytino (–daug ginčų keliančio) refektorijaus... 46; visas miestas sustings (–apmirs), kai ateis tas momentas 42; Bet koks pranešimas, gresiantis abejoti (–keliantis grėsmę, verčiantis abejoti?) Bažnyčios status quo... 15; mūsų informatorius tikrai yra iš Šventosios Marijos bendrijos (–bendruomenės; turimas omeny Šventosios Marijos vienuolynas, kaip jis vadinamas knygoje; enciklopedijose teigiama, kad tasai Milano vienuolynas ir bažnyčia – Švenčiausiosios Marijos (Maloningosios)) 34; Nebus lengva rasti prieš juos liudijančių (–jų neteisumą įrodančių) argumentų 36. Taigi jūs man prisiekiate (–tvirtinate), kad šioje sienoje yra koduota paslaptis? 28 – isp. jurar yra daug platesnės reikšmės žodis negu liet. prisiekti ir dažnai nereiškia jokios priesaikos, o tik karštą įtikinėjimą); Jau daugelį savaičių vykdavo panašūs dalykai, bet niekas pernelyg tuo nesirūpino (–nesuko dėl to sau galvos) 83; Giedro veido moteris savo rankomis saugojo (–globė, glaudė) juodu 84; Nėra dienos, kad lankydamas (–apžiūrinėdamas) jo darbus (arba: gėrėdamasis jo darbais) dominikonų refektorijuje neprisiminčiau maestro žodžių 158; pasirengęs jums padėti savo medicinos žiniomis, kad būtų išaiškinta (=nustatyta) jo mirties priežastis 139. Įkliūta ir į trijų neiginių spąstus: negaliu neigti, jog tarp mūsų neužsimezgė tam tikras nuoširdumas 47. Kadangi nuoširdumas užsimezgė, tai arba: negaliu sakyti, kad tarp mūsų neužsimezgė...; arba: negaliu neigti, kad tarp mūsų užsimezgė...
Netrūksta ir šiaip visokių gal ne baisių kalbos klaidų, bet redaguotinų dalykų – linksnių, pusdalyvių, padalyvių, veiksmažodžių formų vartosenos trūkumų: o gal jūs nepriklausote manantiems (–prie manančių; esate ne iš tų, kurie mano), kad už [...] mirties kas nors slypi? 165 (yra ir gerai: priklausė prie artimiausių toskaniečiui žmonių 220); dukart per dieną susisodina savo mokinius ir pameistrius juos (=jų, t. y. patiekalų) valgyti 72; Jei norite, kad prieš jį (=jam) būtų iškelta byla 114. Keletas persistengimo klaidų: Nors manau, kad esant tokios padėties (–turint omeny jūsų padėtį) jau neverta su jumis kivirčytis 75 – akivaizdžiai vengta vietininko, kuris čia nebūtų klaidingas, bet nestilingas; Be to, laikote juos labai įžvalgius (=įžvalgiais) 271.
Bažnyčia pamažu sugebėjo pasikasti po tos galingos Florencijos šeimos pamatais, sunaikindama (=ir sunaikinti) jų teikiamą paramą maištaujantiems mąstytojams ir menininkams 19; Kiti, pavyzdžiui, Filipas Lipis, pasinaudojo savo darbu vienuolynuose, suvedžiodamas (=pasinaudodamas savo darbu... suvedžiodavo) jaunas vienuoles 147; Leonardas nutapė Joną [...] laiminantį patį Kristų, šitaip demonstruojant (=demonstruojantį) savo pranašumą prieš Mesiją 69; padedant kardinolui (=padedamas kardinolo) patikrinau net menkiausias smulkmenas 36; Tomis dienomis minėtas vienuolynas [...] dar buvo įrenginėjamas (=dar buvo nebaigtas įrengti) 22. Ir atvirkščiai: Amžių amžius Bažnyčia atsisakė (=atsisakinėjo, atsisakydavo) išklausyti viso pasakojimo 307. Jaučiama originalaus teksto įtaka derinant laikus: Tas nutrūktgalvis patikino vienuolius, kad jo paveikslas vaizdavo (=vaizduoja) abiejų kūdikių susitikimą 69. Nelietuviška savybinio įvardžio vartosena: Eikite į refektorijų [...]. Į jūsų (=savo) refektorijų 294.
Vertėjai kartais sunku atitrūkti nuo originalo sakinio sandaros. Esama tokių sakinių, kuriuose nėra jokių klaidų, bet skaitai ir jauti, kad kažkas ne taip: Nėra šio vienuolyno apdailos darbo, kuris būtų atliktas laiku (–Dar nė vienas apdailos darbas šiame vienuolyne nebuvo atliktas laiku) 103; Jeigu būtų įtaisytas ne į rėmus, bet lange [moters portretas], niekas negalėtų pasakyti, kad ta dama iš tikrųjų nežiūri į juos iš ten (– kad tai ne gyva moteris, žiūrinti į juos pro langą) 176; Žiūrint nuo kalvų, Milanas atrodė paskutinė pasaulio vieta, kur galėjo įleisti šaknis nuodėmė ir netvarka (–...atrodė, kad kur jau kur, bet Milane tikrai negalėtų įleisti šaknų...) 41. Lietuvių šnekamajai kalbai nebūdinga raiška ypač kliūva dialòguose:
– Ar neturite kokio nors malonesnio būdo atpažinti katarą, tėve Leire? [...]
– Žinoma, broli (–Žinoma, turiu, broli) 230;
– [...] Marija Magdalena po tos paslapties atskleidimo (–atskleidus tą paslaptį) įgijo dar akivaizdesnių dorybių.
– Ak taip? (Mat kaip?) 121;
– [...]Kai kurios detalės toje knygoje nėra kanoninės.
– Ak ne? (–Štai kaip? Ką jūs sakot?) 129.
Kalbos jausmas ir čia prašosi kažko kito, o ne pakartojimo perklausiant, nors originale visur yra būtent taip:
– Jei būtumėt turėjęs galimybę stebėti (–matyti) tiek pakaruoklių kiek aš, būtumėt supratęs dar vieną dalyką.
– Dar vieną dalyką? (–Kokį?) 137;
– Jūs sanguliavote su ja? Ar ne?
– Sanguliavau? (–Aš?) 178. Tokie dialogai šiame vertime labai įkyrūs.
Dar keletas netikslaus vertimo atvejų. Benedetas pirmą kartą atsiveda tėvą Leirę į refektorijų pasižiūrėti tapomos dar nebaigtos Leonardo freskos. Ją išvydęs Leirė gėrisi, o Benedetas klausia:
– Na? Jau matote jį? Jau įžvelgiate, kas yra už jūsų? 110.
Kodėl už jūsų, jei Leirė stovi priešais freską? Pažodžiui, nesigilinant į situaciją, išverstas originalo sakinys ¿Distinguís lo que hay detrás? Detrás – iš tikrųjų reiškia „už“, bet nėra jokio įvardžio nei daiktavardžio. Už ko, aišku iš ankstesnio teksto: Tikrai, už dėžių ir popierių krūvos, didžiulių medinių pastolių [...] atsivėrė... dar viena salė! 109. Taigi Benedetas paklausė Leirės, ar tas įžvelgia, kas yra už pastolių, už to, kas trukdo gerai įžiūrėti freską. Kai jau atsidūrėme saugioje vietoje, iš kurios galėjome gerai matyti vienuolyno (turi būti bažnyčios) pastatą, atidžiai įsižiūrėjome į langus 92. Aleksandras ir Leirė kaip tik ir išėjo iš vienuolyno apžiūrėti bažnyčios langų. Žmogus, kaltinęs praeivius, pražudžiusius (=pražudžius; už tai, kad pražudė) savo sielą [...] buvo brolis Džilbertas 202. Kaltino ne kókius praeivius, o už ką.
Pora pastabų dėl asmenvardžių. Milano kunigaikštis – ne karalius, todėl jo vardo formos nebūtina versti tradiciniu asmenvardžiu. Bemaž visur literatūroje (ir knygos originale) vartojama itališka vardo forma Ludovikas Sforca (Moras); o vertime kažkodėl – Liudvikas. To meto Italijos politinio veikėjo Čezarės Bordžos vardas čia – Cezaris. Tai ne klaida, bet galima buvo pasirinkti mums įprastą, o ne originalo primestą vardo vartojimą. O ir daugybę kartų minima Marija Magdalena galėjo būti Magdalietė, tuo labiau, kad kartą buvo pavadinta Marija iš Magdalos.
Autorius Chavjeras Siera yra parašęs septynias knygas ir, teko skaityti, rašo dar septynias naujas. Greičiausiai tokio pasaulyje populiaraus rašytojo („Paslaptingoji vakarienė“ išversta į 35 kalbas) iš rankų nepaleis ir mūsų leidėjai. Tobulų vertimų nebūna, net patyrusių vertėjų, tai ką kalbėti apie pirmą knygą išvertusį žmogų. Bet antroje, trečioje, ketvirtoje... netikslumų sulig knyga galėtų mažėti. Šios knygos vertėjai nieko netrūksta – nebent patirties.