Pavojinga ir tolima kelionė

SIGRIDA RUPŠYTĖ

Nikas Kazantzakis. „Paskutinis gundymas“. Iš naujosios graikų kalbos vertė D. Staponkutė. Vaga, 2008.

Publikuota: Literatūra ir menas 2009-11-20

Nikas Kazantzakis – vienas žinomiausių šiuolaikinių graikų rašytojų. Ir ne tik todėl, kad vos vieno balso pritrūko iki Nobelio premijos 1957-aisiais (tais metais buvo apdovanotas A. Camus). Tačiau ir dėl labai įdomios ir ryškios kūrybinės biografijos, kūryboje dėstomų filosofinių nuostatų, minčių.
Lietuvių skaitytojams šis autorius žinomas net iš kelių romanų vertimų: „Kapitono Michalio“, versto D. Bučiūtės, „Graiko Zorbos“, versto per tarpinę – vokiečių – kalbą A. Druktenio ir D. Staponkutės „Dievo neturtėlio“ vertimo. Šįkart bandysime aptarti D. Staponkutės „Paskutinio gundymo“ vertimą. Šis romanas lietuvių kalba buvo išleistas dar 1997 metais, bet antrasis, pataisytas, leidimas išėjo 2008-aisiais. Pastarasis domina labiausiai.
Antrojo leidimo pabaigoje spausdinamame romano aptarime vertėja pažymi, kad „leistis į Niko Kazantzakio kalbos ir gyvenimo filosofijos gelmes – tai reiškia pasirengti tolimai ir pavojingai kelionei“. „Paskutinis gundymas“ – romanas apie Kristaus tapimą mesiju, tai –­ kelionės, tapsmo romanas. Jėzus Kristus pirmiausia vaizduojamas kaip žmogus, kuriam teko ypač sunki misija – atsisakyti žemiško gyvenimo, suvokti savo pašaukimą ir ieškoti būdų, kaip vykdyti Dievo jam patikėtą misiją. Toks Jėzaus Kristaus vaizdavimas, tokia interpretacija sukėlė didelį atgarsį to meto visuomenėje. Nikas Kazantzakis buvo ekskomunikuotas.
Romanas „Paskutinis gundymas“ išsiskiria ne tik idėjomis, savita religinių klausimų interpretacija, bet ir dinamiška kalba, ekspresyviu stiliumi. Niko Kazantzakio kalba paprasta, originalo tekstas toks artimas liaudies kalbai, kad, rodos, gana tiesmukai vaizduoja gamtos virsmus, aplinką, tam tikrus įvykius. Savo komentaruose vertėja apie ypač gyvą, natūralią N. Kazantzakio kalbą rašo: „jo kalba sodriai metaforiška, o jo metaforos pasižymi ypatinga prasmine erdve ir gyliu, nors, kita vertus, jos išreikštos tokia tiesmukiška kalba (...)“
„Paskutinio gundymo“ vertime sėkmingai išlaikytas šis N. Kazantzakio stiliaus bruožas, bandoma rasti kalbinių stilistinių atitikmenų lietuvių kalboje. Vertimo kalba dinamiška, ekspresyvi, bet kartais, siekiant išlaikyti minėtą N. Kazantzakio kalbos sodrumą, gana neutraliai graikų kalboje skambantys sakiniai pakeičiasi labiau konotuotais, kartais keistokais lietuvių kalboje: τύλιξε τη γυμνή σάρκα (22 psl.) – apsuko (drabužiu, tunika) nuogą kūną, tuo tarpu vertime dėl nesuprantamos motyvacijos renkamasis žodis „nuogalė“, – apsuko savo nuogalę (p. 19). Graikų kalboje vartojami, rodos, paprasti, tiesmuki žodžiai dėl jų turtingos, įvairialypės semantikos kartais gali būti suprasti klaidingai; pvz.: παχιά λόγια (p. 58) verčiami kaip giliaprasmiai žodžiai; vis dėlto tai kiek nutolusi interpretacija, geriau versti skambūs žodžiai, o θεός γύρω του (p. 69) – Dievas aplink jį, vertime pateikiama tokia interpretacija – Jį apkabino Dievas (p. 68). Να δεις την υγειά σου – saugok save, savo sveikatą, teisingai elkis, tačiau vertime pateikiama tolimesnė interpretacija – ten tavo vieta (p. 77). Kάπιος αόρατος μπήκε (p. 105) verčiama įžengė Nematomasis lankytojas (p. 106), iš tiesų ši frazė neutralesnė – įžengė kažin kas nematomas.
Matome, kad vertėja gana laisvai interpretuoja graikišką tekstą, renkasi labiau konotuotas reikšmes, pvz., sakinyje Νύφες νά, όσες ήθελε! (p. 46) – verčiama Kiek mergų jo norėjo!, bet žodis νύφες yra neutralesnis, reiškia nuotakos, marčios.
Sintaksės prasme D. Staponkutė gerai išverčia ilgus graikiškus sakinius, skaido juos į trumpesnes prasmines atkarpas. Κι αν έκλαιγε ακόμα καμιά φορά, έκλαιγε όταν έμενε μόνη κι ήταν άνοιξη καί κοίταξε πέρα κατά τα πράσινα χωράφια καί της έρχουνταν οι μυρωδιές απο τ’ανθισμένα δέντρα· μα δεν έκλαιγε τις ώρες εκείνες μήτε τον άντρα της μήτε το γιό, παρά τη ζωή της που πήγαινε χαμένη (p. 37), vertimas, jeigu laikytumėmės graikų kalbos sintaksės, būtų toks: Ir jei verkė kokį kartą, verkė kai buvo viena ir buvo pavasaris ir žiūrėjo į žalius pasėlius ir atsklisdavo iki jos sužydėjusių medžių kvapai (viršutinis taškas) bet ne šias [pavasario] valandėles apverkė ne savo vyrą ne sūnų, bet savo gyvenimą kuris nuėjo niekais. Tačiau vertėja, žinoma, kitaip sutvarko, organizuoja sakinį: Jei pravirks kokį kartą – tai visada viena, pavasarį, žvelgdama į žalią horizontą ir jausdama žydinčių medžių kvapą; ne dėl sūnaus ir ne dėl vyro verkia tomis valandėlėmis, o dėl savo prarasto gyvenimo (p. 34). Atkreipkime dėmesį į jungtukus, kurie yra skirtingi kiekvienoje kalboje: graikų kalboje gausu jungtukų „ir“, taip pat viršutinių taškų, kurie žymi trumpą pauzę; lietuvių kalboje šiais atvejais vertėja pasitelkia brūkšnius, kablelius, kabliataškius.
Kaip galime matyti auksčiau pateiktame pavyzdyje, veiksmažodžiai vykusiai keičiami dalyviais, ir atvirksčiai – dalyviai veiksmažodžiais. Τα βαριά βήματα όλο και ζύγωναν· στράφηκε ο νέος με αγωνία γύρο του, λες κι ερευνούσε να βρεί που να χωθεί, να ξεφύγει (p. 23) –­ Sunkūs žingsniai artėjo; sunerimęs jaunuolis apsižvalgė, tarytum ieškodamas, kur pasislėpti, kur pabėgti (p. 20).
Išradingai verčiami frazeologizmai: να φας τριφύλλι! (p. 188) pažodžiui reikštų valgyk dobilą, o, atsižvelgiant į kontekstą, verčiama Pyragai, deja, tik po mirties! (p. 192) Taip pat, remiantis tuo, kad graikų kalboje daug sudurtinių žodžių, bandoma jų sudaryti ir lietuvių kalboje, pvz.: vėjaprotis (p. 182).
Viena svarbiausių šio vertimo ypatybių – šventųjų vardai ir vietovardžiai. Jie verčiami remiantis lietuviškais Česlovo Kavaliausko ir Juozapo Jono Skvirecko Šventojo Rašto vertimais. Vietomis pasitelkiamos šių Biblijos vertimų citatos.
Vertėtų paminėti, kad nemažai netikslumų ir korektūros klaidų yra susiję su redaktoriaus darbu, kai kurių klaidų 1997 metų leidime išvengta. Taip pat pasitaikė sakinių ar net ištisų pastraipų praleidimo atvejų. Štai 128 puslapyje Zebedėjus kreipiasi į prisiartinusį Joną, bet praleistas visas jo atėjimo epizodas: Βήματα αργά, βαριά ακούστηκαν στα χαλίκια· σα να ζύγωνε κανένα ζωντόβολο βαριοκίνητο και θυμωμένο. Στράφηκε ο γέρο-Σεβεδαΐος, προσηκώθηκε (p. 125). Ši praleista pastraipa galėtų būti verčiama taip: Uolėtoje pakrantėje pasigirdo lėti, sunkūs žingsniai, lyg artintųsi koks vos judantis, suirzęs, piktas griova. Senis Zebedėjus atsisuko, atsistojo.
Nepaisant visų suminėtų netikslumų, labai svarbu, kad Niko Kazantzakio „Paskutinis gundymas“ buvo išverstas į lietuvių kalbą, išleistas Lietuvoje. Antrasis romano vertimo leidimas rodo šio kūrinio skaitomumą, aktualumą. Džiugu, kad vertėja D. Staponkutė ryžosi leistis į šią „pavojingą ir tolimą kelionę“, iš kurios, kaip pati teigia, „neįmanoma sugrįžti tuo pačiu žmogumi“. Galime tik pasidžiaugti, kad ir lietuvių skaitytojai gali pajusti šios kelionės kartumą ir saldumą.
 
 
Bibliografiniai duomenys:
Nikas Kazantzakis. „Paskutinis gundymas“. Iš naujosios graikų kalbos vertė D. Staponkutė. – V.: Vaga, 2008.
Nikas Kazantzakis. „Paskutinis gundymas“. Iš naujosios graikų kalbos vertė D. Staponkutė. –V.: Tyto alba, 1997.
ΝΙΚΟΥ ΚΑΖΑΝΤΖΑΚΗ «Ο ΤΕΛΕΥ­ΤΑΙΟΣ ΠΕΙ­ΡΑΣΜΟΣ», ΕΚΔΟΣΕΙΣ ΚΑ­ΖΑΝ­ΤΖΑΚΗ, ΑΘΗΝΑ, 2008.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą remia LR kultūros rėmimo fondas