Erika Rimkutė
Recenzija 
Herbjørg Wassmo. Tora. Nebylus kambarys. Iš norvegų kalbos vertė Alma Ločerytė-Dalė, red. Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2009. 264 p.
 
Gimtoji kalba 2009 m. Nr. 9 p. 23–27
 
 
H. Vasmo (Wassmo) – viena iš Lietuvoje skaitomiausių ir mėgstamiausių skandinavų rašytojų. Autorė pasižymi savitu rašymo stiliumi ir tematika. Savo kūriniuose atskleidžia atšiaurią Norvegijos gamtą ir dažnai ne ką mažiau atšiaurius žmones. Gamtos ir žmonių santykių atšiaurumu alsuoja ir ši knyga. Skaitytojas gali pajusti gūsingą vėją, užplūstantį knygoje aprašomą Salą; nesunku įsivaizduoti ir mažakalbius gyventojus.
Apibūdinant vietinius Salos gyventojus teigiama, kad jie „Žodžius vartojo taupiai. Susikaupę ir nedraskomi aistrų žmonės pasakydavo žodžių lygiai tiek, kiek būtina, nei daugiau, nei mažiau“ (p. 51). Greičiausia veikėjų charakterių skandinaviškam santūrumui perteikti neretai pasirenkami kapoti sakiniai:
Tora suprato, kad dėdė Simonas nėra panašus į kitus vyrus. Seniai suprato. Tačiau dabar ji tai matė. Iš tolo. Šokantį. Sklandantį. Neįprastai. Jaukiai 152;
Tora suprato, kad tai tik scenelė. Tačiau svarbi. Be ašarų, be staigmenų. Rimta. Ori 177.
Apie antrąją „Toros“ dalį „Nebylus kambarys“ būtų galima parašyti daug ką: kas žavi, kas stebina, kas ir kaip vaizduojama. Vis dėlto šios recenzijos tikslas – pažvelgti, kaip H. Vasmo kūrinys išverstas į lietuvių kalbą, todėl toliau pateikiama pavyzdžių, iliustruojančių vertėjos, redaktorės ir korektorės įdirbį rengiant minėtą knygą. Recenzentė nemoka norvegų kalbos, todėl visos pastabos, dėstomos recenzijoje, apsiriboja lietuvišku tekstu.
Tekstas paliko gerą įspūdį, jį lengva skaityti, retai kada akis užkliūva už žodžio, junginio ar sakinio, o jei ir užkliūva, tai dažniausiai tik gerąja prasme. Akį džiugina tinkamai parinkti rečiau vartojami lietuvių kalbos žodžiai, vaizdžiai apibūdinantys asmenis, veiksmus ar daiktus. Pavyzdžiui:
Jos balse, lyg urduliuojančiame krioklyje skardėjo džiaugsmas, netelpantis ir į plačiausią erdvę 143 (urduliuoti – urduliais veržtis, bėgti; urdulys – verpetas, sūkurys) (žodžių reikšmės aiškinamos remiantis elektroniniu „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, 6-uoju leidimu);
Pakilusi dideliais, keverziškais šuoliais pasileido per seklumos akmenis 146;
Žvaina, perregima Norlando vasara 151 (žvainas – kuris su baltomis akimis; prk.: žvaina (šviesi) naktis).
Vertėja pagirtina už tinkamai pavartotus dabartinėje lietuvių kalboje retesnius (bet neabejotinai daugelio kalbos vartotojų suprantamus) žodžius: Torą persmelkė piktdžiuga 133; Dabar jauniklio kumštis parodė dar egzistuojantį lašą prieš jį nukreiptos tūžmasties 154; Tos pačios diržingos rankos skubiai perbraukė Torai per pečius, kai vyrai jau kėlė tiltelį... 177 (diržingas – sudiržęs, kietas); Jo žalzganas mieguistas veidas ir aitriai smirdinti užgesusi pypkė kitu atveju būtų sukėlusi gailestį 197 (žalzganas – žalsvas, apyžalis. Gana neįprasta, kalbant apie veidą! „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“ (http://donelaitis.vdu.lt) nerasta nė vieno atvejo, kad žodžiu žalzganas būtų apibūdintas veidas. Galbūt vertėja neišsiaiškino šio žodžio reikšmės, o gal sąmoningai taip pavartojo?); Ak, ta jų nebyli, žemažiūrė išraiška! 225; Be to, kaip vyras, jis esąs visai neišvaizdus. Tęvasskystablauzdis, kaip koks konfirmantas 24 (tęvas – laibas, plonas); [vėjas] Skverbėsi visur – nenuspėjamas ir žiaudrus 67 (žiaudrus – žvarbus).
Viename sakinyje rastas nei DŽ, nei LKŽ (www.lkz.lt) nepateiktas žodis bargždus: [...] kambaryje vėl pasigirdo prikimęs Rakelės balsas. Bargždus lyg sklistų iš tolumos 22. Šio žodžio reikšmė daugmaž aiški iš konteksto, jį būtų galima kildinti iš garsažodžio.
Knygoje nemaža tiesioginių ar netiesioginių dialogų, vertime džiugina šnekamąją (paprastų žmonių) kalbą perteikiantys žodžiai ar frazeologizmai: Neapsižiūrėsi – tvosies ant nosies 171; Tik Simono boba gali išraityti tokį įmantrų žodį 11; O kad jiedvi su motina turėtų tokią! Tai išsižiotų Šimtabučio bobos! 49; Taip, ji juk ne iš tų, kurios liežuvius nešioja... 49; Mergaitė triūsia liežuvį iškorus! – net nusipurtydama suinkštė Skarotoji Johana 57.
Kaip šnekamosios kalbos elementas tinkamai pavartotas žodis su neteiktina slaviška priesaga -ka: Ar tik ne vokitkos brangiausias aukselis tarškina pieno bidonėliu? 17.
Tinkamai pasirinktas menkinamasis deminutyvas berniokai (dažniau esame įpratę girdėti berniūkščiai, tad pagirtina, kad pavartota kita kiek retesnė priesaga): Vieną popietę Solei einant su Tora pieno, iš už akmenų išdygo du kaimo berniokai 17. (Kad dabartinėje rašytinėje kalboje dažniau vartojamas berniūkštis, o ne berniokas, įrodo „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno“ duomenys: žodžio berniūkštis rasti 352 pavartojimo atvejai, o žodžio berniokas – 288.)
Smagu aptikti vaizdingų posakių, kartais netikėtų palyginimų: Juos [atvykėlius] it sutrikusius gegužiukus atgabena maršrutinis keltas ir išspjauna ant plačių sutrūkinėjusių prieplaukos lentų 206; Pareigūnas lyg bulvių skutiklis. Gali būti aštrus ir kibus. Gali būti ir nudilęs, atbukęs. Bet abu skuta negailestingai ir nusigvelbia sau kas geriausia ir maistingiausia 207; Ant antkapių ir urnų išdrikusios tarsi senyvos kekšės gulėjo vaškinės gėlės, lyg pelių spiros visose duobutėse kūpsojo spygliai, o metalinis vainiko rėmas geležiniuose gniaužtuose tebelaikė perlenktas plikas eglių šakas 248.
Vertėja neretai pavartoja seną, daugiau tarmėse išlikusią vietininko formą – iliatyvą: Tora tik linkčiojo dėdamasi galvon kiekvieną, kad ir menkiausią įspėjimą 179; Ji užmetė akį į apdriskusius, snarglėtus ir murzinus vaikigalius; susispietę krūvon jie nesidrovėdami sūpavosi ant lyno, ir niekas neprasprūdo pro jų akis 222.
Turtingą vertėjos žodyną rodo vaizdingi slinkties ir judėjimo veiksmažodžiai: Toliau bidzeno lyg nedidukas kinas, kuris visa kam žino saiką... 146; Žvalgydamiesi į šalis visi stybrinaper tiltelį 206 (stybrinti – eiti ilgomis kojomis, retais žingsniais, stypinti, styplinti); Ir džiūgaudama greitai nustraksėjo į Bekejoretą 38; Ji jau buvo berėžianti namo, kai staiga tamsoje prieš ją išdygo Randi 43; Kiūtinau pro šalį ir... 44; Kol po pamokų Tora bindzinėjo tai šen, tai ten, į namus atslinko popiečio snaudulys 51; Ant laiptų atsitiesė ir šlaitais palei pelkyną nukūrė į Šimtabutį. Paskui nudardėjo laiptais žemyn ir, beveik neatgaudama kvapo, nuskuodė pašlaitėmis į paštą prie langelio 54; Bet pirma į ją sugūra visi Hesthamerio upokšniai, einant artyn iš ten pasigirsta kurtinamas triukšmas 94; Nugūžino palei stovinčią išilgai kelio tvorą 220 (gūžinti – susitraukusiam pamažu eiti); Atvasnojo ji čionai per du fjordus ir vingiuojančiu keliu – tiesiai pas Torą 236 (vasnoti – plasnoti).
Vertime gausu vaizdingų kalbėjimą nusakančių veiksmažodžių: Jam ramiai siūbuojant į šonus, sulalėjo balsai, sutrinksėjo per bortą iškraunamos dėžės ir statinės 37 (lalėti – garsiai kalbėti, klegėti); Ir taip dabar turi apie ką tauzyti (tauzyti – negražiai kalbėti, niekus plepėti, taukšti)49; Ko čia zauniji? (zaunyti – niekus kalbėti, tauzyti) 62; Apie tokius dalykus jie per priešpiečius paprastai netaukšdavo 102.
Tinkamai pavartotas turbūt vertėjos sukurtas vargadienis (plg. darbadienis): Kad galėtų kibti į naują vargadienį, reikėdavo ir vakarykštę dieną, ir naktį nuskalauti šaltu vandeniu 69.
Vertime gebama parinkti ne tik tinkamus, vaizdingus žodžius, bet ir gramatines formas, pavyzdžiui, dviskaitą: Nejučiomis jiedvi vėl tapo senomis draugėmis 175; Senelė, tėvo motina, laukė jųdviejų išskėstomis rankomis 19.
Atpasakojant kieno nors kalbą vietoj šalutinių sakinių gražiai vartojama netiesioginė nuosaka: Smulkiai nupasakojo paskutinę velionio gyvenimo parą. Ponas Karlsenas smarkiai prakaitavęs. Gulėjęs be sąmonės ir tuštinęsis lovoje. Veidą traukę spazmai, kamavęs dusulys. Ji esą nebuvo atsitraukusi nuo jo nė valandėlės... 246.
Dar vienas būdas išvengti dažnai pernelyg įkyrių šalutinių sakinių – konstrukcijos su dalyviu ar padalyviu: Salos žmonės niurnėjo nieko negirdėję apie Henriko depresijas 10; Atrodo, kad pati Randi vis dar tiki esanti mergaičiukė 47; Tora girdėjo bobas šnekant, kad Randi esanti „savotiška“ 45; Suvokė galinti būti ori 56.
Skaitant keliose vietose akis užkliuvo už žodžio roletas: Nuleido aptriušusius roletus ir pasijuto savo gyvenimo šeimininkė 180. Abejonių dėl šio žodžio kilo dėl to, kad bent jau Lietuvoje roletas – visai neseniai atsiradęs dalykas. Nėra šio žodžio ir „Tarptautinių žodžių žodyne“, iš to galima spręsti, kad tai neseniai pasirodžiusi realija, kuri vargu ar galėjo būti knygoje pasakojamu laiku. Be to, atsižvelgiant į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijas (žr. www.vlkk.lt), roletą reikėtų keisti į ritininę užuolaidą.
Dar keletas diskutuotinų dalykų – neįprastai vienoje vietoje skamba priduriamasis sakinys:  Na, tuomet man reikėtų pasilikti namie, ar kaip? 6. Bent jau man įprasčiau skambėtų pridūrimas juk taip? arba argi ne? Žinoma, pastarasis gali būti vertinamas kaip anglų kalbos įtaka, nes tokių priduriamųjų sakinių vis daugėja. Vis dėlto cituotas vertimo sakinys skamba gana nenatūraliai.
Recenzijos pabaigoje keletas akmenukų greičiausia į redaktorės ar korektorės daržą. Turbūt redaguojant tekstą neatsižvelgta į reikšmės skirtumą ir sakinyje Ir apskritai kam gi reikia būti išgirstai? (p. 164) palikta rašybos klaida. Kadangi šiame sakinyje kamgi pavartota réikšme „kodėl“, abu dėmenis reikia rašyti vienu žodžiu. Žinoma, čia dažnai klaidina taisyklė, kad dalelytė gi rašoma skyrium su vienskiemeniais kaitomais žodžiais.
Pražiūrėtas vertinys įtakoti: Tarp visų įprastų straipsnių apie tai, kad Velykų atostogos neįtakoja žūklės (=neturi įtakos žūklei) Lafotene... 93.
Palikta korektūros klaidų: ap-atine 24, Vienoje pusėjo (=pusėje) buvo turėklai 43; Ištyškusi (=Ištiškusi) ant takelio, ir jos nebesuklijuosi 170; Gal ponia Karlsen taip grūmiasi (=grumiasi) su savo bėdomis? 246.
Keliose vietose reikėjo atidžiau sužiūrėti ilgųjų ir trumpųjų veiksmažodžio formų vartoseną. Pavyzdžiui, sakinyje, kuriame perteikiami Simono jausmai (tai nėra dialogas ar veikėjo minčių perpasakojimas), pavartota trumpoji forma Tiesiog negalėjo suprast 11. Čia įprasčiau skambėtų ilgoji forma. O Rakelės žodžiuose šnekamajai kalbai labiau tiktų trumpoji forma: Kuo gelbėsimės, jei dėl vyrų tarpusavio reikalų tu leidi sunaikinti tai, kas yra visų svarbiausia: mudvi esame tikros seserys? 23. Dar viena menkai motyvuota trumpoji forma: Ingrida rengėsi su kitomis trim moterimis iš pakavimo skyriaus 7.
Paradigmų supainiojimu ar korektūros klaida galima laikyti formą gurvuolų: Pasisaugok, kad lėkdama į Bekejoretą nenusisuktum sprando ant ledo gurvuolų 38. DŽ pateikti keli šio žodžio variantai: gurvolas, gurvolis, gurvuolys, LKŽ dar gurvuolis. Taigi gurvuolys ar gurvuolis priskirtinas prie (i)a kamieno, dėl to daugiskaitos kilmininkè reikalingas minkštumo ženklas (turbūt manyta, kad vardininkas gurvuolas).
Reikia daiktavardžio kilmininko, o ne būd­vardžio su priesaga -inis: Na, bet ir jis pats per daug nejuokavo, kol Rakelė gulėjo Onkologinėje (=onkologijos) ligonininėje 123. Taip pat abejonių kyla ir dėl būtinumo žodį onkologinėje rašyti didžiąja raide. Vargu ar čia oficialus ligoninės pavadinimas.
Konkretaus laiko ribai arba momentui reikšti, kai nežymima paskirtis, nevartotinas naudininkas, todėl klaida laikytinas žodis pabaigai tokiame sakinyje: Pabaigai (=Pabaigoje; baigdama) Solė net užtraukė nešvankią dainušką 174.
Nors 2007 m. pertvarkytos skyrybos taisyk­lės suteikia daug laisvės, bet perskaičius sakinį Netoliese, tarp Bekejoreto ganyklos medžių tarpo apsunkusi vėlyva vasara (p. 124, pajuodina recenzentės) kilo klausimas, ar vertėja ir redaktorė čia pagrįstai įžiūri vienarūšes sakinio dalis (nes yra tik vienas kablelis). Turbūt logiškiau šiame sakinyje atrodytų aiškinamosios sakinio dalies skyryba, tad būtų reikalingas kablelis ir po žodžio medžių. Žinoma, čia tik recenzentės sakinio interpretacija, gali būti, kad vertėja ar redaktorė manė kitaip.
Nepaisant išvardytų netikslumų, knygos kalba gera, todėl recenziją norėčiau baigti per­frazuodama lietuvišką greitakalbę: gerą knygą gera girti, o gerą vertimą būtina pagirti.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas” remia Kultūros rėmimo fondas