Laimantas Jonušys: „Tobulų vertėjų nėra“

Ramūnas Gerbutavičius
„Lietuvos rytas“  2009-10-01
 
 
„Ši premija skaitytojams padeda suvokti vertėjo darbo reikšmę“, – įsitikinęs Laimantas Jonušys. Jam ir vertėjui į vokiečių kalbą Markusui Roduneriui trečiadienį įteikta Šv. Jeronimo premija.

42 metų M. Roduneris į vokiečių kalbą išvertė Balio Sruogos „Dievų mišką“, Jurgos Ivanauskaitės romanus „Ragana ir lietus“ ir „Placebas“, Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanus“.

Tarp reikšmingiausių 52 metų L. Jonušio vertimų į lietuvių kalbą – Vladimiro Nabokovo „Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas“, Trumano Capote`s „Kiti balsai, kiti kambariai“, Johno Updike`o „Poros“, Salmano Rushdie „Paskutinis Mauro atodūsis“.

L. Jonušys atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.

Tiek vertėjų, tiek rašytojų choras gieda: vertimas negali prilygti originalui. Ar ir jūs priklausote šiam chorui?

Talentingai parašytas tekstas pats savaime yra tobulas. Vertimas tėra jo interpretacija, kuri nori nenori šį tą praranda. Kita vertus, skirtingai nei poezijos, prozos kūrinį įmanoma išversti visai sėkmingai.
Kartais vertimas skamba netgi geriau nei originalas. Bet tai nėra geras dalykas, nes vertėjas greičiausiai iškraipė taupesnį autoriaus stilių. Šią „nuodėmę“ daro kai kurie rusų vertėjai. Jie kartais verčia pernelyg laisvai.

Vadinasi, vertėjas – amžinas pralaimėtojas?

Neseniai skaičiau tokį vieno latvių literato pasakymą: „Vertimas yra liūdna būtinybė. Idealu būtų išsiversti be vertimo, bet tai neįmanoma, nes visų kalbų niekas neišmoks“.
Tačiau, mano manymu, vertėjas greičiau yra ne pralaimėtojas, o interpretuotojas. Tik jei originalus kūrinys yra vienas, jo interpretacijų skaičius gali būti begalinis.
Kitaip tariant, vertėjo darbas teoriškai nepabaigiamas.

Kokį vertimą būtų galima vadinti geru, idealiu, tobulu?

Egzistuoja du požiūriai. Vieni mano, kad vertėjas privalo būti kuo ištikimesnis originaliam tekstui. Kiti teigia, jog reikia versti ne tiktai tekstą, bet ir kūrinio potekstę, stilių, dvasią.
Tobulu vertimu būtų galima vadinti savotišką aukso vidurį tarp šių požiūrių, tačiau kas gali tiksliai pasakyti, kur tas aukso vidurys?

Jūsų, kaip vertėjo, plunksnos nusipelno tik geri rašytojai. Tačiau dauguma jūsų išverstų autorių kūrinių Lietuvoje netapo bestseleriais. Ar sąmoningai renkatės tokius kūrinius, kurie netampa itin populiarūs, ar gera literatūra ir negali būti pasiutusiai populiari?

Gera literatūra išties negali būti ypač populiari. Kita vertus, kai išverčiau Salmano Rushdie „Paskutinį Mauro atodūsį“, ji ir Lietuvoje tapo bestseleriu.
Nors tai nėra pati geriausia mano versta knyga, vis tiek smagu, kad ją žmonės skaitė. O juk esu išvertęs aukščiausio lygio knygų, kurias Lietuvoje perskaito tik vienas kitas geros literatūros mėgėjas.

Ar nėra skaudu?

Man ne taip svarbu, kiek žmonių perskaito mano išverstą gero rašytojo knygą. Svarbiau, kad ją perskaito tie žmonės, kuriems ji tikrai reikalinga ir kurie sugeba įžvelgti, kas joje yra iš tikrųjų vertinga.

Esate ne tik vertėjas, bet ir literatūros kritikas. Ką tik pasirodė jūsų pokalbių su Sigitu Parulskiu knyga. Kas lėmė, kad pašnekovu pasirinkote būtent šį rašytoją?

Tiesą sakant, pasirinkau ne aš. Parengti tokią knygą pasiūlė leidėjai.
Aš mielai to darbo ėmiausi, nes S. Parulskis man įdomus ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas.
Mane bene labiausiai traukia S. Parulskio įvairias ribas laužančio stipraus humoro ir ganėtinai pesimistinės pasaulėžiūros derinys. Kitaip tariant, žvelgimas į žmoniją ir pasaulį be iliuzijų.