ANTANAS GAILIUS: „VISI MES GYVENAME KULTŪROJE“

Nemunas 2009-08-12

2008 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija už literatūros klasikos vertimus ir lietuvių kalbos profesionalumą įteikta vertėjui ir poetui Antanui Gailiui. Šia proga jį kalbina Audronė Meškauskaitė.

– Jau ne sykį džiaugtasi, kad pagaliau tapo pastebimi ir vertėjai. Nacionalinė premija už vertimus teikiama antrą kartą. Kas jums yra vertimas, kokia jo filosofija vadovaujatės, juk teigiate, kad tam reikalingos literatūrinės ambicijos?

– Jokios vertimo filosofijos nėra – vien praktika. Pasiimi tekstą viena kalba ir išverti į kitą kalbą. Ar tai gerai, ar blogai padaryta, akivaizdžiausiai matyti poezijos tekstuose. Dažnai sakome, jog skaitydami tą patį tekstą kiekvienas jį suprantame savaip, tačiau verčiant visa tai tenka pamiršti. Juk tokiu atveju apskritai nelieka išverčiamų tekstų. O versti privalome ir susitaikome su tuo, kad iš teksto neišvengiamai kažkas dingsta.
Vertimas yra tikras literatūrinis darbas. Svarbu ne tai, ką papasakoji, o kaip tai padarai. Literatūros specifika slypi tame, ką gali su žodžiu padaryti. Versdamas remiesi autoriaus tekstu ir mėgini jo mintis persakyti jo stiliumi. Todėl vertėją galima vadinti savotišku imitatoriumi.

– Jei svarbios literatūrinės ambicijos, kiek kūrinyje lieka paties vertėjo? Ar tai lemia vertimo kokybę? Ar įmanoma pagal vertimo stilių atpažinti jo autorių?

– Aš iš karto atpažinčiau Jono Juškaičio, Sigito Gedos vertimus. Prozoje atskirčiau Dominyką Urbą nuo Vytauto Petrausko. Jie abu buvo mano mylimi mokytojai, tačiau skirtingi kaip diena ir naktis. Kažkada teko redaguoti jų dalimis verstą knygą ir buvo be galo sunku tuos skirtingus vertimus sujungti. Atidus vertėjas ir dabar gali tą ribą atrasti.
Visi geri vertėjai stengiasi versti taip, kaip autorius rašė, tačiau savęs paslėpti neįmanoma. Žinoma, būna, kai sąmoningai norima nuo originalo nutolti. Tokio darbo vertimu jau nepavadinsi. Gal tik sekimu. Pavyzdžiui, Adomas Druktenis Brolių Grimų pasakas vertė laikydamasis originalo, o Juozas Balčikonis jas suliaudino. Vertimo mados nuolat kinta, kiekviena epocha atranda savo specifiką.
Mūsų literatūra vėluojanti, todėl ir vertimai atsilieka. Iki šiol turime vos vieną Williamo Shakespeare’o sonetų vertimą. O kažkada bendravau su vokiete vertėja, kurios vertimas buvo gal koks keturiasdešimt penktas. Ir tai turi prasmę, nes laikai keičiasi.

– Kokios vertimo mados šiandien Lietuvoje?

– Mano manymu, pas mus situacija nėra bloga. Pati didžiausia šiandienos problema – redaktoriai. Labai išsiplėtė mūsų vertimų kiekis, atsirado daug naujų vertėjų, tačiau jie neturi iš ko mokytis. Žinoma, nemažai lemia pomėgiai ir gabumai, tačiau daug ko reikia išmokti.
Mano kartai šiuo atžvilgiu labai pasisekė. Sovietinėje Lietuvoje buvo itin kruopščiai redaguojamos knygos, nes jų buvo mažai. Tie, kurie išėjo „Vagos“ mokyklą, išmoko tikrai daug.
Mano manymu, net labai patyrusiam rašytojui ar vertėjui reikalingas redaktorius, jo žvilgsnis iš šalies. Neklystančių nėra. Tačiau redaguoti labai mažai kas sutinka, nes visi patys nori versti. Leidyklose dažnai dirba tik kalbos korektoriai, kurie net nemoka užsienio kalbos.
Lietuvoje atsirado daug vertėjų, daug jų dirba blogai, tačiau šiaip situacija visai nėra tragiška. Džiaugiuosi, kad įsikūrė Literatūros vertėjų sąjunga, kurioje organizuojami kursai, seminarai. Iki tol šia linkme nebuvo dirbama.

– Vis girdisi nuomonių, kad mes jau turime išsivertę pagrindines ir reikalingiausias klasikos knygas. Ar ir jūs taip manote?

– Man taip tikrai neatrodo. Daugiausia leidžiama tai, kas šiandien rašoma Europoje ir Amerikoje. O verčiant klasiką dar yra begalė darbo. Iki šiol neturime būtiniausių knygų. Giedrė Sodeikienė jau lyg ir ruošiasi versti Johanno Wolfgango Goethe’s „Poeziją ir tiesą“. Tačiau dar lieka visa kita jo kūryba: poezija, dramos. Neturime Rainerio Maria Rilke’s „Sonetų Orfėjui“, trūksta kelių Thomo Manno romanų, gerai išverstų jo novelių.

– Ar tai reiškia, kad vertėjai nenoriai imasi klasikos?

– Čia ne vertėjų, o leidėjų problema. Tie, kurie nori knygą parduoti, klasikos nesiima. Kiek Lietuvoje žmonių perskaitė Platono „Puotą“? Tikrai mažai. Tačiau ją turėti būtina. Kultūros piramidė negali likti be viršūnės. Mes dabar turime plačias apačias, tačiau be viršūnės jos nieko vertos. Tiesa, negalime skųstis, kad valstybė visai neremia literatūros leidybos, tačiau to nepakanka. Mums trūksta vertimų, ir taip bus visada. Klasika turi būti visą laiką verčiama iš naujo.
Vertėjų, norinčių versti klasiką, netrūksta. Kartais, žinoma, norisi, kad vienas ar kitas visiškai nepatyręs žmogus to darbo geriau nesiimtų. Kartą Kaune aptikau nežinia kokio vertėjo verstas ir kokioje leidykloje leistas Franzo Kafkos noveles. Tai buvo baisus vertimas. Kažkas tokiu būdu tikriausiai norėjo užsidirbti pinigų. O geri ir žinomi mūsų vertėjai literatūros tikrai negadina.

– Kokį poveikį vertimas daro jūsų paties poezijai? Ar jaučiate išleistų kūrinių įtaką mūsų poetams?

– Kai verčiu R. M. Rilke’ę ar F. Kafką, žaidžiu jų žaidimus, o savo kūryboje – savus. Įtaką patikrinti ir pajusti nelabai galiu. Galbūt kūrybą veikia labiau ne pats vertimas, o autoriai. Nors šiaip verčiantys rašytojai man yra įdomesni. Jie neverda mūsų tradicijos sultyse, juos veikia pasaulinė literatūra. Kartais pastebiu mūsų norą užsidaryti, gyventi vien sava klasika. Tada ir pradedame skursti. Dar visai neseniai poezijoje buvo juntama stipri rusų literatūros įtaka, tačiau vien rusų kalba taip pat neatveria įvairovės.

– Maži langeliai į skirtingas kultūras labai svarbūs. Todėl ir jūs pasukote nyderlandų kalbos link?

– Dabar jau tikrai turime nemažai įvairiausias kalbas mokančių vertėjų. Ir japonus, ir suomius, ir kinus verčiame iš originalų. Tai labai geras ženklas ir ryškus pasikeitimas.
Man nyderlandų kalbą kažkada tiesiog įbruko mano mokytojas Leonas Petravičius. Tada dirbau mokykloje, kurios nemėgau, o jis pasiūlė išmokti kalbą, kurios niekas tuo metu Lietuvoje nemokėjo. Iš pradžių tik žaidžiau, o vėliau prasidėjo rimtas darbas.

– Kalbėdamas dažnai kartojate beveik moto tapusius R. M. Rilke’s žodžius: „Ištverti.“ Kodėl gyvenimą tenka iškęsti?

– Čia jau egzistencinis klausimas. Gyvenimas nėra pramoga – nesusirenkame vien šokti, dainuoti ir linksmintis. Man jis yra nelengva užduotis, kurią tenka ištverti. Sunku ištverti ne kokią nors sunkią dieną, o visą gyvenimą. Buitinis lygmuo manęs nedomina, nes rūpi svarbesni klausimai: kas aš esu, kodėl gyvenu, kodėl turėsiu numirti? Rimti klausimai ir priverčia gyvenimą ištverti. Tačiau tai tikrai nėra blogai.

– Dabar tiek daug kalbama apie kintančias vertybes. Tačiau argi jos neišlieka stabilios, jei tik paviršius keičiasi?

– Manau, kad visko pasaulyje yra buvę. Tikrai nesu linkęs idealizuoti praeitį ir smerkti dabartį. Turiu sau svarbių vertybių ir jų laikausi, nes be jų sunku gyvenimą ištverti. Labai svarbu turėti tai, kas laikytų anapus gyvenimo. Juk mirties klausimas yra esminis.
Pasaulis keičiasi, todėl ir atsakymai, net krikščioniškųjų vertybių erdvėje, truputį kinta. Tą patį tekstą kiekvienas skaitome truputį kitaip dėl savo patirties. Taip ir su vertybėmis – jos šiek tiek kinta, bet visuomet išlieka.

– Tačiau jūsų kalba, pasakyta Seime Kovo 11-osios proga, neskambėjo itin optimistiškai?

– Tada aš daugiausia kalbėjau apie politiką. Jei būčiau patenkintas viskuo, kas vyksta mūsų valstybėje, būčiau negyvas. Kol esi gyvas, vis ką nors skauda. Pavyzdžiui, man visai nepatinka Valdovų rūmai: aš juos kritikavau ir toliau kritikuosiu. Akivaizdu, kaip juose puikiai sutampa senųjų sovietinių brazauskininkų ir tautiškai nusiteikusių emigrantų pozicijos. Tačiau žinau, kad savo nuomone nieko nepakeisiu, nebūsiu išgirstas – ir tai nėra malonu.

– Ar turi menininkas būti visuomeniškas? Gal jam pakanka savo poziciją išsakyti kūryboje?

– Kiekvienas žmogus turi būti visuomeniškas, kiek jis yra pajėgus. Ši misija priklauso nuo galimybių. Jeigu esu kaimo stalius, pakanka, kad dalyvauju savo bendruomenės gyvenime. O jei esu Nacionalinės premijos laureatas, mano atsakomybė yra visai kitokia. Kai niekuo nesirūpiname, paliekame kitiems spręsti, kaip mes gyvensime. Menininkai mėgsta sakyti, jog politika nesidomi, tačiau kai ji paliečia jį patį, kaltina blogą valdžią. Tai, ką šiandien turime, yra visų mūsų sukurta. Jei kažkam leidome užtektinai prisivogti, patys ir esame kalti.
Joks žmogus, net ir menininkas, negali gyventi be visuomenės, be valstybės. Mums turėtų rūpėti ne tik tai, kas Lietuvoje, bet ir pasaulyje dedasi.
Jei jau kalbame apie krizę, man sunku girdėti, kaip menininkai teigia esantys skriaudžiamas tautos elitas ir reikalauja išskirtinių sąlygų. Tokie argumentai neteisingi. Iš tiesų bet kuris kitas žmogus yra nė kiek ne mažiau vertingas už intelektualą. Be to, mitinguose kultūros politikos niekas nesukurs.

– Dabar teigiama, jog tautai, kuri neskaito knygų, iškilusi didelė grėsmė. O tai lemia ir moralinės, ir materialinės sąlygos.

– Jei žmogus visai neskaito – blogai. Tačiau manau, kad yra daugybė jaunimo, kuris skaito internete. Ten visko yra, todėl tie žmonės nė kiek ne mažiau apsišvietę. Gal jie Žemaitės ir neskaito, tačiau domisi labai daug kuo. Žinoma, kol kas sunku susigaudyti, kaip žmogų veikia informacija, gauta iš knygos, laikraščio ar interneto. Pažįstu žmonių, kurie jau ir R. M. Rilke’ę gali skaityti internete. Pasaulis labai greitai keičiasi, o kaip tai mus veikia, dar nelengva pasakyti. Šiaip žmogus be kultūros negali gyventi. Neseniai mačiau net benamį, skaitantį kažkur rastą laikraščio skiautę.
Visi mes gyvename kultūroje, svarbu, kaip atsirenkame prioritetus. Taigi nemanau, kad mums gresia kokia nors reali kultūros mirtis. Juk visą laiką buvo dejuojama dėl sudėtingos šiandienos. Apokaliptinės mintys beveik amžinos.

– O jūs nūdien gerai jaučiatės? Ne kartą girdėjau jus abejojant, kad gal koks nors teiginys šiandienos kontekste skambės patetiškai.

– Taip sakantis žmogus atskleidžia savo drovumą, nes patetišku atrodyti visai nenori. Pavyzdžiui, T. Manno kūryboje niekur nerasime maldos teksto. Tik vienu išskirtinai sunkiu gyvenimo momentu jis tarė: „Tenka įveikti visą drovumą ir pasakyti: tegul Dievas pagaili šito krašto.“ Tai ir yra literato drova. Žinoma, tokia ji egzistuoja kalbant tik apie gerą literatūrą.

– Ar nejaučiate, kad šiandien pasipylusioje beveik nevaldomoje knygų gausoje tikros literatūros vis mažėja?

– Man atrodo, kad visada taip buvo. Gerų knygų pasitaiko ne taip jau dažnai. Šiaip aš nedaug skaitau, nes mano darbas yra skaitymas ir rašymas. Laisvą minutę norisi nuo to atitrūkti. Vienas draugas kažkada sakė, jog po trisdešimties metų nebeįdomu skaityti romanus. Dabar aš jį suprantu. Juk romanas, jei nekalbėsime apie ypač intelektualius, yra tiesiog gyvenimo mokykla. Jaunas žmogus iš jų semiasi patirties. O aš dabar skaitau istorines knygas, biografijas, dienoraščius ir, žinoma, poeziją.
Lietuvių literatūroje, mano manymu, šiuo metu susilygino poezija ir proza. Dabar jos abi yra vidutinio lygio. Labai gerai, kad leidyklos vėl leidžia lietuvių autorius. Nepriklausomybės pradžioje buvo laikas, kai skaitėme labai daug emigrantų kūrybos, vėliau atsirado daug vertimų, o dabar domimės savais autoriais. Tiesa, mūsų literatūra niekada neprilygs didelių tautų literatūrai. Pavyzdžiui, amerikiečiai daro labai geras knygas. Aš nebijau šito žodžio, nes rašymas yra tikroji meistrystė, kuri visiškai nepaneigia įkvėpimo.
Mūsų poezijoje dabar vyksta tokie patys procesai kaip ir visur kitur, nors vėl slenkame truputėlį iš paskos. Man tos naujos poezijos mados nelabai patinka, tačiau nieko bloga jose nematau.

– Šiuo metu labai įprasta kaltinti pasaulį ir Europą, kurie mus įtraukė į netinkamus žaidimus, užkrėtė paviršutiniškumu, suniveliavo. O jūs Europą ginate?

– Aš gyvenu Europoje ir ją ginu, nes gerbiu savo namus ir savus žmones. Žinoma, kažkuo nuo senųjų europiečių mes vis dar skiriamės, tačiau tikrai galime juos pasivyti. Nors mažos tautos literatūra niekada negalės konkuruoti su didelės, gali būti, kad niekada neturėsime nė vienos Nobelio premijos, tačiau tai nėra svarbu. Galime visai oriai jaustis. Iš tiesų mes net nenumanome, kokie europiečiai esame. Tik vis kažkuo nepatenkinti, bet tai kamuoja visus. Esu daug susidūręs su vokiečiais, jie dejuoja gal net labiau nei mes. Dabar graužiamės dėl menkų buitinių problemų, kurios anksčiau, kai mes sprendėme svarbius išlikimo klausimus, kankino vokiečius. Dabar ir patys jaudinamės dėl panašių menkniekių, pamiršdami esmę. Taip gerai, kaip gyvename dabar, dar niekada nesame gyvenę. Žinoma, yra daug vargstančių žmonių, tačiau padėtis nėra bloga. Reikia tik mažiau dejuoti. 
 

Audronė Meškauskaitė
„Nemunas“  2009-08-12