Vytautas Bikulčius

 

TARP KRYČIO IR NUOPUOLIO
Du Albert‘o Camus romano La Chute vertimai

Pranešimas, skaitytas LLVS minikonferencijoje "Nauji to paties kūrinio vertimai" 2008-12-10
  

 

           Dažniausiai, kai lyginami du vieno kūrinio vertimai, juos skiria gerokas laiko tarpas (Dantės Dieviškąją komediją A. Churginas baigė versti 1971 metais, o naujas S. Gedos vertimas pasirodė 2007 metais, Shakespeare‘o Karalių Lyrą A. Churginas skaitytojams pateikė 1961 metais, A. Danielius su savuoju šios tragedijos vertimo variantu skaitytojus supažindino 1997 metais, Stendhalio romano Raudona ir juoda pirmas lietuviškas vertimas išėjo 1949 metais, tačiau 1976 metais jį iš naujo išvertė R. Ramunienė). Atsitiktinai tais pačiais 1991 metais skaitytojams į rankas pateko du A. Camus romano La Chute vertimai. Vieną jų išleido leidykla Vaga pavadinimu Krytis (iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė), antrąjį – leidykla Taura pavadinimu Nuopuolis (iš prancūzų kalbos vertė Auksė Kaškonaitė). Sakau, atsitiktinai, nes, kaip žinoma, vertimai sensta, ir kai atskirus to paties kūrinio vertimus skiria kelios dešimtys metų, a priori galima spėti, kad dažniausiai geresnis bus vėliau atliktas vertimas. Šiuo atveju abiejų vertėjų yra vienodos startinės pozicijos, tad vertimo nelygumus paaiškins nebent talento ir patirties stoka, nors čia, be abejo, negalima atmesti ir redaktoriaus vaidmens. L. Rapšytės vertimą redagavo patyręs vertėjas Pranas Bieliauskas, o A. Kaškonaitės verstoje knygoje redaktorius nenurodytas (gal jo ir išvis nebuvo?). 
          Vertimų skirtumai prasideda jau nuo pavadinimo. Prancūziškas la chute gali būti verčiamas kaip kritimas, krytis ir kaip nuopuolis. Pačiame romane pavadinimas siejamas su dviem atvejais: protagonisto Žano Batisto Klamanso regėtu įvykiu, kai moteris šoka nuo tilto į Seną ir baigia gyvenimą savižudybe, kuriai jis lieka visai abejingas, nes nei kviečia ką nors į pagalbą, nei kam nors praneša apie ją. Antrasis epizodas pasakoja apie Klamanso moralinį nuopuolį, kai šis belaisvių stovykloje išgeria mirštančio draugo vandenį. Prancūziškas pavadinimas atspindi ir moters krytį į upę, ir protagonisto nuopuolį. Vis dėlto, tikslesniu laikytinas vertimas Krytis, nes jis ne tik atspindi moters savižudybę, bet ir gali būti abstrahuojamas iki bendresnės – nuopuolio – prasmės. Tuo tarpu išvertę pavadinimą kaip Nuopuolį, mes atsisakome jo dviprasmiškumo, nes nuopuolis nieko nesako apie krytį kaip konkretų įvykį ir gali būti suvoktas tik moraline prasme. Kaip papildomas argumentas pirmajam vertimo variantui galėtų būti romano epizodas, kur pasakotojas prisipažįsta: 
"Žodžiu, įprastas ar neįprastas, bet jis (įsitikinimas –V.B.) ilgai laikė pakėlęs mane virš kasdienybės, ir aš plasnojau, tikra to žodžio prasme, aukštybėse metų metus, kurių, tiesą sakant, dar ir dabar širdyje gailiuosi. Plasnojau iki to vakaro, kai..." (Krytis [i] - toliau nurodomas K ir puslapis).

 
 

            Autorius neatsitiktinai du sykius kartoja žodį „plasnojau“, kurį, be abejonės, galime susieti pirmiausia su kryčiu.
           Visas romanas yra konstruojamas kaip didžiulis monologas arba netradicinis dialogas, nes Klamanso pašnekovo žodžiai skaitytojų nepasiekia. Į Klamanso prisipažinimą nežinomam asmeniui galima žiūrėti kaip į „netikrą išpažintį“, nes teigdamas, kad Dievas mirė, protagonistas tuo pačiu atmeta ir nuodėmių atleidimą. Kitaip tariant, Klamansas neatgailauja, priešingai, jis mėgaujasi savo nuodėmėmis. Šiaip ar taip, protagonisto dialogas su nematomu pašnekovu (skaitytoju) lemia ir ironišką pasakojimo intonaciją, nes Klamansas kaltina save ir todėl, kad galėtų apkaltinti visus kitus.
           Tokia pasakojimo intonacija verčia suklusti ir vertėją, nes už atviro, šnekamosios kalbos pobūdžio pokalbio dar slypi ir netiesioginis vertinimo aspektas. Šios teksto ypatybės ir sukelia didžiausius sunkumus vertėjui. Šiuo atveju labai svarbi yra teksto pradžia, nes ji kaip tik ir įstato (arba ne) vertėją į tam tikras vėžes:

     Puis-je, monsieur, vous proposer mes services, sans risquer d‘être importun? Je crains que vous ne sachiez vous faire entendre de l‘estimable gorille qui préside aux destinées de cet établissement. Il ne parle, en effet, que le hollandais. À moins que vous ne m‘autorisez à plaider votre cause, il ne devinera pas que vous désirez du genièvre. Voilà, j‘ose espérer qu‘il m‘a compris; ce hochement de tête doit signifier qu‘il se rend à mes arguments. Il y va, en effet, il se hâte, avec une sage lenteur. Vous avez de la chance, il n‘a pas grogné. Quand il refuse de servir, un grognement lui suffit: personne n‘insiste. Être roi de ses humeurs, c‘est le privilège des grands animaux. Mais je me retire, monsieur, heureux de vous avoir obligé. Je vous remercie et j‘accepterais si j‘étais sûr de ne pas jouer les fâcheux. Vous êtes trop bon. J‘installerai donc mon verre auprès du vôtre. ( La Chute [ii] – toliau nurodomas C ir puslapis).                         

 

           Ar nepasirodyčiau įkyrus, pasiūlydamas tamstai savo paslaugas? Bijau, kad jums nepavyks susikalbėti su garbinguoju gorila, rikiuojančiu šios įstaigos klientų likimus. Mat jis kalba tik olandiškai. Jeigu nepavesite man ginti jūsų bylos, jam nė į galvą neateis, kad pageidaujat kadaginės. Na va, regis, suprato; maktelėjo galva, matyt, mano argumentai jį įtikino. Štai pasisuko ir eina, netgi, sakyčiau, oriai skuba. Jums pasisekė: jis nesuriaumojo. Kai nenori aptarnauti, tik suriaumoja, ir viskas: niekas antrukart nebesikreips. Paisyti vien savo nuotaikų – stambiųjų žvėrių privilegija. O dabar atsisveikinu, pone, džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. Ak dėkoju, mielai, tik bijau, kad nusibosiu. Jūs be galo malonus. Ką gi, tada statau savo stiklą greta jūsiškio.  (K, p. 96). 

 

          Ar galiu jums, pone, pasiūlyti savo paslaugas, nerizikuodamas būti įkyrus? Bijau, kad kitaip nesugebėsite susišnekėti su garbinguoju gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Jis kalba tik olandiškai. Jei nepatikėsite man savo reikalo, jis nesusiprotės, kad norite džino. Na štai, drįstu tikėti, jis mane suprato; šis linkčiojimas galva turi reikšti, kad mano argumentai jį įtikino. Jis iš tikrųjų nuėjo atnešti džino, net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Jums pasisekė, jis nesuurzgė. kai jis atsisako aptarnauti, jam pakanka tik urgztelėti, ir niekas nieko nebereikalauja. Paisyti tik savo nuotaikų – tai didžiųjų žvėrių privilegija. Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. Jūs pernelyg geras. Tai aš pastatysiu savo stiklą šalia jūsiškio. (Nuopuolis [iii] – toliau nurodomas N ir puslapis). 

 

          Lygindami skirtingus vertimus, matome, kad Kryčio vertėja stengiasi sumažinti distanciją tarp Klamanso ir jo pašnekovo, įvesdama kreipinį tamsta vietoj oficialaus pone. Be to, jos pirmasis sakinys yra ne toks komplikuotas ir artimesnis šnekamajai kalbai. A. Kaškonaitės pirmojo sakinio pabaigos vertimas yra tiesiogiai išverstas iš prancūzų kalbos ir skamba nenatūraliai: nerizikuodamas būti įkyrus. N vertime nelabai aiški antrojo sakinio pabaiga - ... gorila, valdančiu šios įstaigos likimus. Užtat K vertime vertėja eina konkretinimo keliu, ir jos vertimas tampa aiškesnis: ... gorila, rikiuojančiu šios įstaigos klientų likimus. Ketvirto sakinio pradžia tiksliau išversta N vertime, nes čia tikrai kalbama ne apie bylą, bet apie reikalą, tačiau pabaiga verčiama klaidingai, nes čia minimas populiariausias olandų gėrimas - kadagių trauktinė (olandiškai – jenever), o ne džinas. Ir kitas sakinys K vertime yra natūralesnis, artimesnis pašnekovų pokalbiui: Na va, regis, suprato; maktelėjo galva, matyt, mano argumentai jį įtikino. Matyt, N vertimo autorė užmiršta, kad kai kurie prancūzų kalbos veiksmažodžiai (šiuo atveju – devoir) gali turėti modalinę prasmę ir juos verčia tiesiogiai. Lietuvių kalba dažniausiai atiduoda pirmenybę veiksmažodžiui, ir užtat tvarkant vertimo sintaksę, būtina į tai atsižvelgti. K vertime mes tat ir matome: ... ir eina, netgi, sakyčiau, oriai skuba. Tuo tarpu N vertime jaučiame situacijos dirbtinumą: ... net nuskubėjo su išmintingu lėtumu. Ne visur paieškomas ir tikslesnis žodis: ... tai didžiųjų žvėrių privilegija. Kur kas tiksliau pasakyta K vertime: ...stambiųjų žvėrių privilegija. Tikslesnis ir kitas K sakinys: O dabar atsisveikinu, pone, džiaugiuosi, kad galėjau pagelbėti. N vertimas laikosi arčiau originalo, bet netampa tikslesnis: Bet aš einu, pone, buvo malonu jums pasitarnauti. Paskutinis žodis net išvis nevartotinas. Perdėm prisispaudęs prie originalo ir sakinys: Dėkoju, priimčiau jūsų kvietimą, jei žinočiau, kad jūsų nevarginsiu. K vertime vertėja išsaugo natūralaus pašnekesio situaciją: Ak dėkoju, mielai, tik bijau, kad nusibosiu. Ir paskutinis pastraipos sakinys N vertime yra „negyvas“: Tai aš pasistatysiu savo stiklą šalia jūsiškio. Kur kas tiksliau situacija išreikšta K vertime: Ką gi, tada statau savo stiklą greta jūsiškio
Ir visiškai nesuprantamas yra N varianto kitos pastraipos antrojo sakinio vertimas : Tai pirmykščių miškų tyla, panaši į patranką, užtaisytą iki žiomens, kurio originalas skamba kaip: 

 

          C‘est le silence des forêts primitives, chargé jusqu‘à la gueule (C, p. 1477). 

 

K vertime šis sakinys išverstas šitaip:

 

         Tai panašu į pirmykščių girių tylą, gniaužiančią amą (K, p. 96).

 

         N vertėja net neatkreipia dėmesio, kad suyra visa sakinio prasmė, nes įvedamas žodis, kurio išvis nėra originalo tekste ir jis net neslypi jo potekstėje. Ji nepastebi, kad žodis chargé yra derinamas su le silence. Tai galima sieti su tuo, kad vertėja galbūt prastai moka prancūzų kalbą, nes prasmės klaidų iš principo neturėtų būti verčiamame kūrinyje.
         K vertėja geriau išnaudoja ir sintaksines ypatybes. Originalo tekstas: 

 

          Ferez-vous un long séjour à Amsterdam? Belle ville, n‘est-ce pas? Fascinante? Voilà un adjectif que je n‘ai pas entendu depuis longtemps. Depuis que j‘ai quitté Paris, justement, il y a des années de cela. Mais le coeur a sa mémoire et je n‘ai rien oublié de notre belle kapitale, ni de ses quais (C, p. 1478).

 
 

          K vertimo tekstas:  

 

        Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, tiesa? Kerintis? Štai būdvardis, kurio seniai nesu girdėjęs – nuo tada, kai palikau Paryžių, prabėgo daug metų. Bet širdies atmintis gyva, ir aš nepamiršau nei mūsų gražiosios sostinės, nei jos krantinių (K, p. 97). 

 

         N vertimo tekstas:

 
 

        Ar ilgam atvykote į Amsterdamą? Gražus miestas, ar ne? Kerintis? Štai būdvardis, kurio seniai negirdėjau. Nuo tada, kai palikau Paryžių, o juk praėjo daug laiko. Bet širdies atmintis gera, ir aš nepamiršau gražiosios mūsų sostinės nei jos krantinių (N, p. 7). 

 

         K vertimo tekste sujungti du sakiniai į vieną: Štai būdvardis, kurio seniai nesu girdėjęs – nuo tada, kai palikau Paryžių, prabėgo daug metų, ir šis sakinys skamba natūraliau ir logiškiau. Tikslesnis ir žodžių junginys atmintis gyva, ir sintaksiniu požiūriu geriau sutvarkyta sakinio pabaiga: ... ir aš nepamiršau nei mūsų gražiosios sostinės, nei jos krantinių. 

 

         N vertėjos nesugebėjimą atsiplėšti nuo originalo rodo ir ši ištrauka: 

 

         Après vous, je vous en prie. Moi, j‘habite le quartier juif, ou ce qui s‘appelait ainsi jusqu‘au moment où nos frères hitlériens y ont fait de la place. Quel lessivage! Soixante-quinze mille juifs déportés ou assassinés, c‘est le nettoyage par le vide. J‘admire cette application, cette méthodique patience! Quand on n‘a pas de caractère, il faut bien se donner une méthode (C, p. 1481). 

 

        Labai prašau, tik po jūsų. Aš gyvenu žydų kvartale – bent taip jis vadinosi iki to laiko, kol mūsų broliai hitlerininkai neatlaisvino tos vietos. Koks valymas! Septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų išvežta arba nužudyta, švarintasi iš esmės! Žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jei neturi charakterio, būtina susikurti metodą (N, p. 11). 

 

       Antrajame sakinyje nelabai aišku kaip suprasti: „neatlaisvino tos vietos“. Gal geriau pasakyti „neišvalė tos vietos“. Tada atsirastų konteksto ryšys su kitu sakiniu: Koks valymas! Nors pastarojo sakinio vertimas nelabai atitinka lietuvių kalbos dvasią, kuri atiduoda pirmenybę veiksmažodžiui. Nežinia ir kodėl lietuviškame vertime vietoj originalo „septyniasdešimt penkių tūkstančių žydų“ atsirado „septyniasdešimt keturi tūkstančiai žydų“. Gal čia korektūros klaida? Ar grynas atsitiktinumas? 

 

       K vertime ši ištrauka yra tikslesnė:  

 

       Tik paskui jus, meldžiamasis. O aš gyvenu žydų kvartale, bent šitaip jis vadinosi, kol mūsų broliai hitlerininkai kaip reikiant neišvalė jo. Švariai pasidarbavo! Septyniasdešimt penkis tūkstančius žydų deportavo arba nužudė, žodžiu, kaip šluota iššlavė. Aš žaviuosi tokiu stropumu, tokia metodiška kantrybe! Jeigu žmogus neturi charakterio, jis privalo bent išsiugdyti tam tikrą metodą (K, p. 99). 

 

       N vertime pasitaiko epizodų, kur išplėstinis pažyminys taikomas ne tam daiktavardžiui, kuriam priklausytų pagal originalo tekstą: 

 

       Vous êtes comme tout le monde, vous prenez ces braves gens pour une tribu de syndics et de marchands, comptant leurs écus avec leurs chances de vie éternelle, et dont le seul lyrisme consiste à prendre parfois, couverts de larges chapeaux , des leçons d‘anatomie? (C, p. 1482) 

 

       Jūs, kaip ir visi, laikote sindikų ir prekeivių gentimi šiuos šaunius žmones, kurie pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, o jų lyrizmas pasireiškia tik kartkartėmis, kai, užsidėję plačiakraštes skrybėles, ima anatomijos pamokas? (N, p. 13)  

 

       Originale pinigus skaičiuoja ne šaunūs žmonės, bet pirkliai, tačiau vertėja prilipdo išplėstinį pažyminį visai prie kito žodžio ir šitaip pakeičia sakinio prasmę. Nesuprantama sakinio vieta, kur sakoma, kad pinigais sveria savo amžino gyvenimo galimybes, nes originalas skelbia, kad skaičiuoja pinigus. Be to, sakinyje neaišku, kas užsideda plačiakraštes skrybėles, nes dabar galima suprasti, kad lyrizmas ima anatomijos pamokas.  

 

       K vertime viskas atsistoja į savo vietas: 

 

       Jūs, kaip ir visi, laikote tuos dorus žmones gentim sindikų ir pirklių, skaičiuojančių pinigus ir amžinojo gyvenimo galimybes ir tampančių lyrikais tik tada, kai, prisidengę plačiabrylėm skrybėlėm, jie ima anatomijos pamokas (K, p. 100). 

 

          Sintaksiniu požiūriu ne visai sutvarkytas N vertime sakinys: 

 

            Jie svajoja, panardinę galvas rausvuose debesyse, rieda ratu, somnambuliški meldžiasi auksiniuose rūko smilkaluose, jų čia nebėra (N, p. 13).  

 

          Sakinys neturi atsparos taškų, rėžia akį žodis somnambuliški, ir jame nėra raidos, nes visi veiksmai tarsi trūkčioja, lieka nesustyguoti. Originalo sakinys skamba šitaip: 

 

             Ils rêvent, la tête dans leurs nuées cuivrées, ils roulent en rond, ils prient, somnambules, dans l‘encens doré de la brume, ils ne sont plus là (C, p. 1482).

 
 

          K išversta taip:  

 

            Jie svajoja, o jų galvos plaukia vario spalvos debesyse, jie suka ratus, jie meldžiasi – somnambulai – paauksuotuose ūkanų smilkaluose, ir jų jau nėra čia (K, p. 101).

 
 

          Skirtingai dviejų vertėjų traktuojamas originalo sakinys: 

 

            Je jouissais de ma propre nature, et nous savons tous que c‘est là le bonheur bien que, pour nous apaiser mutuellement, nous fassions mine parfois de comdamner ces plaisirs sous le nom d‘égoïsme (C, p. 1485-1486).

 
 

          N vertime daugiau laikomasi originalo teksto: 

 

            Aš mėgavausi savo prigimtimi, o tai, kaip visi žinome, ir yra laimė, nors ramindami vieni kitus kartais apsimetame, kad smerkiame tokį malonumą, vadiname jį egoizmu (N, p. 18-19).

 
 

          K vertime vertėja šį sakinį traktuoja laisviau: 

 

            Gyvenau taip, kaip liepė mano prigimtis, o juk visi žinom, kad tai ir yra laimė, nors visuotinos ramybės vardan mes kartais apsimetam smerkią tokią laisvę, vadindami ją egoizmu (K, p. 103).

 
 

          Pastaroji vertėja gyvenimą pagal prigimtį susieja su laisve, užtat jos vertime dingsta malonumas, bet sakinys išlaiko savo logiką.
          Kita ištrauka akivaizdžiai parodo, kaip vertėjos susidoroja su frazeologizmu, kuris paprastai sukelia daugiausiai rūpesčių. Originalo tekstas: 

 

           J‘eus même la chance de me voir offrir deux ou trois fois la Légion d‘honneur que je pus refuser avec une dignité discrète où je trouvais ma vraie récompense. Enfin, je n‘ai jamais fait payer les pauvres et ne l‘ai jamais crié sur les toits. Ne croyez pas, cher monsieur, que je me vante en tout ceci. Mon mérite était nul: l‘avidité qui, dans notre société, tient lieu d‘ambition, m‘a toujours fait rire. Je visais plus haut; vous verrez que l‘expression est exacte en ce qui me concerne (C, p. 1485).    

 
 

         Frazeologizmas crier sur les toits reiškia garsiai paskelbti, garsinti. N vertime vertėja šį frazeologizmą pateikia kaip neskalambijau apie tai iš visų varpinių, perdėm sureikšmindama protagonisto poelgį. Tikslesnis būtų K vertėjos variantas: niekad apie tai nešūkaliojau ant kiekvieno kampo. Nesuprantama, kodėl N vertėja žodžius je n‘ai jamais fait payer les pauvres (niekada neėmiau pinigų iš vargšų – V.B.), verčia kaip aš niekuomet neimdavau užmokesčio iš vargšų (N, p. 18). K vertėja šiuo atveju tikslesnė: niekad neėmiau pinigų iš vargšų(p. 103). Nepuošia N vertimo ir paskutinis ištraukos sakinys: aš turėjau aukštesnių siekių; jūs pamatysite, kad kalbėdamas apie save išsireiškiau teisingai (N, p. 18), kur suveliama mintis, tuo labiau kad naudojamas nevartotinas vertinys išsireiškiau. K vertime šis sakinys išverstas taip: aš taikiau aukščiau; jūs pamatysite, kad mano atveju toks pasakymas yra tikslus (K, p. 103). 
         Kai kurie prancūzų kalbos veiksmažodžiai reikalauja, kad po jų būtų vartojamas tam tikras gramatinis laikas ( pvz. admettre que), jeigu jie susiję su noru, jausmais. Ne visuomet į tai vertėjai atkreipia dėmesį ir tada vertimas nėra tikslus. Apie tai liudija tokia ištrauka: 

 

          Vous admettrez alors que je puisse parler, en toute modestie, d‘une vie réussie. Oui, peu d‘êtres ont été plus naturels que moi. Mon accord avec la vie était total, j‘adhérais à ce qu‘elle était du haut en bas, sans rien refuser de ses ironies, de sa grandeur, ni de ses servitudes (C, p. 1489-1490).

          Ši ištrauka N vertime skamba taip: 

Taigi sutikite, kad, kukliai tariant, mano gyvenimas turėjo būti sėkmingas. Mažai kam taip gerai ėjosi. Puikiai sutariau su gyvenimu, priėmiau jį tokį, koks buvo, nuo pradžios iki galo, neatmesdamas nei jo ironijos, nei didybės, nei vergijos (N, p. 25). 

       Pirmo sakinio atkarpa: ... mano gyvenimas turėjo būti sėkmingas akivaizdžiai rodo, kad vertėja užmiršo, jog veiksmažodis admettre que reikalauja subjonctif nuosakos, tačiau tokiu atveju lietuviškai jis verčiamas tiesiogine nuosaka, be jokių modalumo požymių: mano gyvenimas buvo sėkmingas – V.B. Klaidingai vertėja suprato ir žodžius : j‘adhérais a ce qu‘elle était du haut en bas išvertusi juos kaip nuo pradžios iki galo irpakeitusi minties slinktį, nes vėlesni žodžiai didybė ir vergija rodo, jog kalbama apie gyvenimo vertikalę. Nesuprantama, kaip antrasis sakinys galėjo būti išverstas: mažai kam taip gerai ėjosi, nes jame apie jokią sėkmę nekalbama. Vertimo trečiajame sakinyje kažkodėl dingsta žodis rien, kurį vertėja visiškai užmiršta. 
Šįkart antrojo vertimo autorė yra tikslesnė: 
        Jūs, manau, sutiksite, kad aš nė kiek nesigirdamas galiu teigti, jog gyventi man sekėsi. Taip, nedaugelis buvo tokie natūralūs kaip aš. Tarp gyvenimo ir manęs buvo visiška santarvė, aš priėmiau jį tokį, koks jis yra, priėmiau visą perdėm, nuo viršūnių iki apačių, kartu su jo ironija, didybe ir vergyste (K, p. 107). 

       Kita ištrauka sukėlė sunkumų abiem vertėjoms: 

       Ne croyez pas surtout que vos amis vous téléphoneront tous les soirs, comme ils le devraient, pour savoir si ce n‘est pas justement le soir où vous décidez de vous suicider, ou plus simplement si vous n‘avez pas besoin de compagnie, si vous n‘êtes pas en disposition de sortir. Mais non, s‘ils téléphonent, soyez tranquille, ce sera le soir où vous n‘êtes pas seul, et où la vie est belle. Le suicide, ils vous y pousseraient plutôt, en vertu de ce que vous vous devez à vous-même, selon eux. Le ciel nous préserve, cher monsieur, d‘être placés trop haut par nos amis! Quant à ceux dont c‘est la fonction de nous aimer, je veux dire les parents, les alliés (quelle expression!), c‘est une autre chanson. Ils ont le mot qu‘il faut, eux, mais c‘est plutôt le mot qui fait balle; ils téléphonent comme on tire à la carabine. Et ils visent juste. Ah! les Bazaine! (C, p. 1491)

      K vertėja šią ištrauką išvertė taip: 

      Svarbiausia – nemanykit, kad jūsų draugai ims skambinti jums kas vakarą, kaip kad privalėtų daryti, norėdami sužinoti, gal kaip tiktai šįvakar jūs nusprendėt nusižudyti, arba paprasčiausiai paklausti, gal jaučiatės vienišas, gal norite kur nors nueiti kartu. Ne, galite būti ramus, jeigu ir paskambintų, tai pataikytų kaip tik tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas jums atrodo nuostabus. Jie greičiau patys pastūmės jus į savižudybę, manydami, kad nusižudyti – jūsų pareiga pačiam sau. Tesaugo dangus, mielas pone, nuo pernelyg geros draugų nuomonės apie mus! Kai dėl tų, kurie privalo mus mylėti – turiu galvoj tėvus, bendražygius (kas per pasakymas!) – čia jau kita kalba. Tie suras tinkamą žodį – ir tas žodis bus tarsi kulka; kai jie skambina, atrodo, tarsi šaudytų iš karabino. O šaudo taikliai. Ak, jau tie Judos! (K, p. 109)

    Šitoje ištraukoje vertėja praktiškai išgliaudžiusi visas problemas, užkliuvo už paskutinio sakinio. Mat paskutiniame sakinyje minimas generolas Bazaine‘as (1811-1888) po prancūzų-prūsų karo iš pradžių už išdavystę buvo nuteistas mirties bausme, tačiau paskui ši bausmė buvo sumažinta iki dvidešimties metų kalėjimo. Vertėja šį sakinį verčia: ak, jau tie Judos!, nors lietuviškai reikėtų sakyti: ak, jau tie Judai! Bet generolas savo išdavystės laipsniu nė iš tolo negali prilygti Judui, tad tikslingiau būtų buvę versti: ak, jau tie išdavikai! 

    N vertime ši ištrauka skamba taip:

   Tik jau nemanykite, kad jūsų draugai skambins jums kiekvieną vakarą, kaip turėtų daryti, ir teirausis, ar kaip tik šį vakarą jūs nesiruošiate nusižudyti, arba paprasčiausiai pasidomės, gal jums reikalinga draugija, gal jūs norėtumėt pasivaikščioti. Bet ne, būkite ramus, jeigu jie skambins, tai tą vakarą, kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus. Jie greičiau pastūmės jus į savižudybę, nes, jų nuomone, tai jūsų pareiga pačiam sau. Tegu dangus mus apsaugo, brangusis pone, nuo per daug mus aukštinančių draugų! O tie, kurių pareiga mus mylėti, turiu omenyje tėvus ir bendražygius (koks išsireiškimas!) – tai jau kita giesmė. Jie žino, ką jums pasakyti, bet jų žodžiai lyg šoviniai; jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Ir nusitaiko tiksliai. Ak, tie šauliai! (N, p. 28).

     Sintaksiniu požiūriu galėtų būti geriau sutvarkytas pirmasis sakinys, nes praktiškai žodžiai gal jums reikalinga draugija ir gal jūs norėtumėt pasivaikščioti dubliuoja vieni kitus, reikėtų juos labiau atskirti ir įprasminti (plg. K vertimą: gal jaučiatės vienišas, gal norite kur nors nueiti kartu). Antro sakinio pabaiga: ...kai jūs ne vienas ir kai gyvenimas gražus lieka neaiški, nes nesuprantama, kam tas gyvenimas gražus. Penktame sakinyje nevartotinas žodis išsireiškimas, o jo pabaiga: ...tai jau kita giesmė neatitinka šios ištraukos stiliaus. Šeštame ištraukos sakinyje kažkodėl šoviniai pakeičia kulkas, originalo žodis šaudytų pakeistas žodžiu taikytųsi, ir tuomet pats sakinys praranda prasmę – jie skambina telefonu taip, lyg taikytųsi iš karabino. Tuomet ir kitas sakinys – ir nusitaiko tiksliai – tampa nebesuprantamas. O paskutinis sakinys išvis neturi jokių sąsajų su originalu: Ah! les Bazaine! , kur kalbama apie išdavikus.
Šių dviejų vertimų - K ir N - skirtumus gerai atskleidžia dar viena ištrauka:

Comment? Pardonnez-moi, je pensais à autre chose. Je vous reverrai demain, sans doute. Demain, oui, c‘est cela. Non, non, je ne puis rester. D‘ ailleurs, je suis appelé en consultation par l‘ours brun que vous voyez là-bas. Un honnête homme, à coup sûr, que la police brime vilainement, et par pure perversité. Vous estime qu‘il a une tête de tueur? Soyez sûr que c‘est la tête de l‘emploi. Il cambriole, aussi bien, et vous serez surpris d‘apprendre que cette homme des cavernes est spécialisé dans le trafic des tableaux. En Hollande, tout le monde est specialiste en peintures et en tulpes. Celui-ci, avec ses airs modistes, est l‘auteur du plus célèbre des vols de tableau. Lequel? Je vous le dirai peut-être. Ne vous étonnez pas de ma science. Bien que je sois juge-pénitent, j‘ai ici un violon d‘Ingres: je suis le conseiller juridique de ces braves gens. J‘ai étudié les lois du pays et je me suis fait une clientèle dans ce quartier où l‘on n‘exige pas vos diplômes. Ce n‘était pas facile, mais j‘inspire confiance, n‘est-ce pas? J‘ai un beau rire franc, ma poignée de main est énergique, ce sont là des atouts. Et puis j‘ai réglé quelques cas difficiles, par intérêt d‘abord, par conviction ensuite. Si les souteneurs et les voleurs étaient toujours et partout condamnés, les honnêtes gens se croiraient tous et sans cesse innocents, cher monsieur. Et selon moi – voilà, voilà, je viens! – c‘est surtout cela qu‘il faut éviter. Il y aurait de quoi rire, autrement (C, p. 1495-1496).

 N vertimo ištrauka:

Ką? Atleiskite, užsigalvojau apie ką kitą. Tikriausiai pasimatysime rytoj. Taip, rytoj. Ne, ne, aš negaliu ilgiau pasilikti. Beje, rudas lokys, kurį jūs ten matote, prašė manęs patarimo. Tai tikrai padorus žmogus, kurį policija begėdiškai persekioja grynai iš pasileidimo. Ar jums jo veidas panašus į žudiko? Taip, profesija paliko antspaudą jo veide. Jis iš tiesų plėšikas, bet jūs nustebote sužinojęs, kad šis urvinis žmogus – nelegalios paveikslų prekybos specialistas. Olandijoje visi tapybos ir tulpių specialistai. Šitas, kad ir kuklios išvaizdos, kaltinamas garsiausia paveikslų vagyste. Kuria? Gal ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad aš žinau. Nors esu atgailaujantis teisėjas, turiu ir pomėgių: esu šių šaunių žmonių juriskonsultas. Išstudijavau šalies įstatymus ir įsigijau klientūrą šiame kvartale, kur niekas nereikalauja jūsų diplomo. Tai nebuvo lengva, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Mano toks malonus, atviras juokas, energingas rankos paspaudimas, o čia tai dideli koziriai. Be to, aš sutvarkiau jiems keletą painių reikalų, ne tik dėl naudos, bet ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys visuomet ir visur būtų nuteisiami, visi garbingi žmonės manytų esą visiškai nekalti, brangusis pone. O aš manau – štai kur esmė! – kad kaip tik to ir reikia vengti. Kitaip turėtume gražaus juoko (N, p. 35-36). 

Vėl jaučiamas perdėm didelis prisirišimas prie originalo. Juk antrasis sakinys būtų visiškai suprantamas, jei skambėtų: atleiskite, užsigalvojau. Šeštame sakinyje rudas lokys verčia skaitytoją patikėti, kad čia kalbama apie tikrą lokį, tačiau iš tikrųjų čia turimas galvoje žmogus. Tad reikėjo ieškoti ypatybės, kuri susietų lokį su žmogumi. Sakinio dalis ...jūs nustebote sužinojęs, kad šis urvinis žmogus....          rodo, kad vertėja be reikalo keičia originalo gramatinį laiką (vietoj būsimojo laiko atsiranda būtasis kartinis laikas). Be to, ...cet homme des cavernes ... nėra urvinis žmogus, kaip galvoja vertėja. Šiame kontekste žodis caverne gali reikšti lindynę, turtų slėptuvę. Lieka nepastebėtas ir frazeologizmas violon d‘Ingres, kuris reiškia silpnybę, hobį. Sakinyje ...sutvarkiau keletą painių reikalų, ne tik dėl naudos, bet ir iš įsitikinimo vietoj reikalų turėtų būti bylų, nes apie tai liudija pats kontekstas. Taip pat iškraipoma originalo mintis, kur kalbama apie naudą ir įsitikinimą, nes iš tikrųjų yra: pirmiausia dėl naudos, po to iš įsitikinimo. Galiausiai lieka nesuprastas įterptinis sakinys: štai kur esmė! Vertėja neatkreipia dėmesio į artimiausią kontekstą, nes pasakotojas skuba, jo laukia ir tas sakinys turėtų būti išverstas kaip – einu, einu!

K vertimas aiškiai pranoksta N vertimą:

Kaip? Atleiskite, užsigalvojau. Taip, taip, susitiksime rytoj, žinoma. Ne, geriau rytoj. Ne, šiandien negaliu. Be to, antai tas šleivakojis lokys laukia mano konsultacijos. Ganėtinai doras žmogus, o policija šlykščiai kimba prie jo grynai iš pasileidimo. Sakot, žmogžudžio fizionomija? Ne, ji atitinka profesiją. Jis tikrai vagis, ir jūs nustebsit sužinojęs, kad to smuklių lankytojo specializacija – paveikslų prekyba. Olandijoje visi nusimano apie tapybą ir apie tulpes. Šitas kuklios išvaizdos žmogus įvykdė garsiausią pasaulyje paveikslų vagystę. Kokią? Gal ir pasakysiu. Nesistebėkite, kad žinau. Nors aš ir atgailaujantis teisėjas, turiu savo arkliuką: esu tų vyrukų juriskonsultas. Aš išstudijavau šios šalies įstatymus ir apsirūpinau klientūra kvartale, kur nereikalaujama diplomo. Nepasakyčiau, kad lengvai ėjosi, bet aš keliu pasitikėjimą, ar ne? Aš taip maloniai ir nuoširdžiai juokiuosi, energingai spaudžiu ranką, o tai vis mano koziriai. Be to, išnarpliojau keletą keblių bylų, pirmiausia dėl naudos, o paskui ir iš įsitikinimo. Jeigu suteneriai ir vagys būtų visada ir visur baudžiami, dorieji galvotų esą visiškai nekalti, mielas pone. O, mano supratimu – einu jau, einu! – būtent šito reikia saugotis. Antraip būtų gardaus juoko (K, p. 113).
Šiam vertimui galima prikišti nebent šleivakojį lokį, kurį buvo galima gal versti kaip rusvaplaukį drimbą, nes žodis brun reiškia rudas, ir originale nėra kalbos apie šleivakojį, o l‘homme des cavernes nėra smuklių lankytojas.   

 Išvados: 

 

1.    Palyginus Krytį ir Nuopuolį aiškiai matyti, kad vertėjos Laima Rapšytė ir Auksė Kaškonaitė skiriasi savo patirtimi. Galima spėti, kad šis vertimas yra pirmas didesnis A. Kaškonaitės darbas.

 

2.    Kryčio vertėja puikiai suvokė kūrinio specifiką, kur iš esmės dominuoja protagonisto monologas. Savo vertimu ji sugebėjo perteikti šnekamosios kalbos ypatybes, sumaniai taikė lietuvių kalbos išteklius, pradedant leksika ir baigiant sintakse.

 

3.    Nuopuolio vertėja laikėsi įsikibusi originalo teksto, bijodama nuo jo nors mažumėlę nutolti, nors to ir reikalaudavo lietuvių kalbos logika.

 

4.    Patirties stoka nulėmė, kad Nuopuolio vertėja savo vertime darė net prasmės klaidas, kurios liudija, kad ji dar nepakankamai moka prancūzų kalbą. Meškos paslaugą šiai vertėjai padarė ir ta aplinkybė, kad jos vertimas buvo greičiausiai spausdinamas be jokio redaktoriaus priežiūros.

 

5.    Lyginant vienu metu išverstus tuos pačius kūrinius, galima aiškiai įvertinti vertėjų talentą, patirtį ir sugebėjimus. 

 

[i] Kamiu A. Svetimas. Krytis. – V., 1991, p. 108.

[ii] Camus A. Théâtre, récits, nouvelles (Bibliothèque de la Pléiade). – P., Gallimard, 1991, p. 1477.

[iii] Kamiu A. Nuopuolis. – Vilnius-Kaunas, Taura, 1991, p. 5.