"Vertimai man buvo išsigelbėjimas"
 

Audrius Musteikis
 
Lietuvos žinios 2008-01-26 >>

"Premijos nesitikėjau, todėl nebūčiau nustebęs ar plaukus rovęsis jos negavęs", - sako rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius.

 

Nacionalinė kultūros ir meno premija jam skirta už literatūros klasikos vertimus ir lietuvių kalbos profesionalumą.

 

"Ištverti - štai viskas".

 

- Jaunystėje turbūt būta planų užkariauti pasaulį savo poezija ir premijas gauti už ją?

 

- Jei tik gerai prisimenu, net jaunystėje nepriklausiau pasaulio užkariautojų padermei. Nuolat pats sau ir kitiems primenu R.M.Rilke's frazę: "Kas apie pergales kalba? Ištverti - štai viskas." Ir jau tikrai nė tada nesvajojau užkariauti pasaulio poezija. Be abejo, ji mano gyvenime atsirado anksčiau už vertimus, jau vien todėl, kad rašyti pradėjau dar paauglystėje, mokyklos metais, kai kitų kalbų ir nemokėjau. Bet premijos? Kokios dar premijos? Garsioji Lenino? Būčiau gėdijęsis ją gauti. Bet ir nebuvo tokio pavojaus. Nebuvo pavojaus gauti nė LTSR valstybinės. Toje LTSR gerai nesijaučiau. Teisybė, nebuvau disidentas tikrąja šio žodžio prasme, buvau, jei norite, "vidiniame egzilyje" - tokį terminą yra nukalę vokiečiai, kalbėdami apie nacizmo laikais Vokietijoje dėl vienokių ar kitokių aplinkybių likusius, bet režimo savo tekstais nerėmusius autorius. Žinojau, kad rašančiam žmogui sovietinėje sistemoje gyventi nebus lengva, bet ne aš kaltas, kad rašyti man vis tiek reikėjo.

Kita vertus, esu iš tų poetų, kurie nemoka rytą atsikėlę sėsti ir rašyti eilių. Kartais galiu ir noriu rašyti, kartais vėl ateina metas, kai atrodo, kad nieko ir niekados nebesukursi. Iš rašytojų biografijų tas irgi žinoma. Žinoma ir tai, kaip sunkiai rašantys žmonės ištveria tokius laikus. Taigi vertimai man buvo kaip išsigelbėjimas - jie ne sykį padėjo išgyventi tokius sunkmečius. Mat ir į vertimą aš visada žiūrėjau kaip į tikrą literatūros darbą. Trumpai kalbant, poezija ir vertimas man nebuvo ir nėra du visiškai skirtingi dalykai, greičiau dvi to paties medžio šakos.

 

Nusipelnę ne mažiau

 

- Kodėl iki šiol nė vienas literatūros vertėjas nebuvo pagerbtas Nacionaline literatūros ir meno premija?

 

- Vienas vis dėlto buvo ir prieš mane - Šventojo Rašto vertėjas Antanas Rubšys. Šiaip manau, kad vertėjai ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai pasaulyje nėra vertinami taip, kaip "tikrieji" rašytojai. Galų gale apie tai byloja ir jūsų pirmojo klausimo slaptoji mintis - atseit, svajojai būti poetas, o tapai "tik" vertėju. Dėl tokios padėties net nežinau ką kaltinti - ar viešąją nuomonę, ar ir mus pačius, vertėjus. Taip, vertėjų yra visokių - ir geresnių, ir prastesnių. Bet rašytojų juk irgi yra visokių. Gal šaknis čia ta, kad mes tebemanome, jog svarbiausia ką, o ne kaip žmogus rašo. Aš pats manau, kad svarbiau vis dėlto tasai kaip. Tiesa, nesu toks pažangus, jog manyčiau, kad išvis nesvarbu, ar rašytojas turi ką pasakyti, bet man neužtenka, jog būtų pasakyta man tinkama teisybė - labai svarbu ir tai, kad rašinys būtų literatūra, "žodžio menas", kad ir kaip patetiškai tas junginys skamba. Šiuo "žodžio meno" požiūriu, man regisi, vertėjai tikrai ne mažiau nusipelnę lietuvių literatūrai nei "tikrieji" rašytojai. Bet yra, kaip yra, ir galbūt - labai to norėčiau - man skirtoji premija yra ženklas, kad padėtis po truputį keičiasi.

 

- Kokių intencijų vedamas steigėte vertimų almanachą "Proskyna"?

 

- "Proskyna" atsirado dar Sąjūdžio laikais. Intencija, be abejo, buvo pateikti (ir greitai) skaitytojui tai, kas iki tol jam nebuvo prieinama. Gal todėl ir kalbate apie "vertimų" almanachą. Mes savo misiją supratome truputėlį plačiau, todėl ir sakėme, kad tai "kultūros almanachas". Vertimai ten gal ir dominavo, bet juo toliau, juo daugiau stengėmės publikuoti lietuvių autorių tekstų. Jų būta - ir būta, mano nuomone, tikrai reikšmingų.

 

- O "Amžiaus" - leidyklos ir laikraščio - tikslai?

 

- Pirma radosi laikraščio, tik paskui - ir leidyklos idėja. Tiesa, buvau vienas UAB "Amžius" steigėjų ir akcininkų, bet iš pradžių nemaniau, kad teks tapti ir laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi, ir leidyklos direktoriumi. Į šią bendrovę ėjau su "Proskyna". Bet gyvenimas paliepė truputį kitaip. Dėl to nesigailiu, sužinojau daug naujo, juk laikraščio niekados nebuvau "daręs". Tai buvo labai jaudulingi, nors ir nelengvi laikai. Laikraštis anuomet radosi iš aplink mane tvyrojusio įsitikinimo, kad reikalingas naujas leidinys. O leidykla regėjosi kaip savaime suprantamas priedas, mat daug "Amžiaus" žmonių turėjo leidybos patirties.

 

Smagu ir baugu

 

- Esate apdovanotas ir Metų vertėjo krėslu. Ar imdamasis T.Manno tetralogijos nujautėte, kad šis autorius tiek visko jums atneš?

 

- Man atrodo, kad imdamasis kokio nors darbo, pirmiausiai galvoji tiesiog jį padaryti, neplanuodamas, ką jis tau atneš - čia nekalbu, žinoma, tiesiog apie honorarą, be kurio didesnio darbo paprasčiausiai negalėtum daryti, nes juk iš jo duoną valgai. T.Manno tetralogiją tiesiog labai mėgstu ir tikrai džiaugiausi, kad atsirado proga išleisti ją lietuviškai.

 

- Ką atnešė F.Kafka, R.M.Rilke - bendravimas su jų tekstais?

 

- Ir F.Kafka, ir R.M.Rilke, ir T.Mannas, ir daugybė kitų mano verstų autorių, be abejo, pirmiausiai ugdė ir formavo požiūrį į literatūrą ir apskritai į pasaulį. Smagu buvo, kad galiu prie jų prisiliesti. Bet, aišku, ir baugu - juk atsakomybė... Man atrodo, kiekvienas darbas žmogų formuoja, net jeigu jis ir ne visada gali pasakyti, kaip tai vyksta. Šiaip ar taip, tie autoriai tikrai yra mano gyvenimo dalis, be jų būčiau buvęs truputį kitoks.

 

- Kaip "ėjote" į Nyderlandus?

 

- Mokytis nyderlandų kalbos paragino ir paskatino buvęs mano dėstytojas, dabar pasakyčiau - tiesiog bičiulis Leonas Petravičius, puikus vertėjas. Tas buvo labai seniai, ir "ėjimas" į Nyderlandus buvo ilgas. Juk anais laikais net kokį tekstuką šia kalba Lietuvoje surasti nebuvo lengva. Taip pamažu atsirado "Nyderlandų novelės", o tada jau ir kiti vertimai iš šios kalbos, tarp kurių man pačiam visų mieliausios J.Huizingos knygos. Šis autorius man tikrai tapo ne mažiau svarbus, kaip ir T.Mannas.

 

"Vagos" mokinys

 

- Iš ko mokėtės versti?

 

- Esu laimingas, kad mokytojais galiu vadinti tokius vertimo meistrus kaip Vytautas Petrauskas ir Dominykas Urbas. Dar teko dirbti su jais senojoje "Vagos" leidykloje, redaguoti jų vertimus ir būti jų redaguojamam. Geresnės mokyklos jaunam vertėjui tiesiog negalėjo būti. Daugelis anuometinių "Vagos" redaktorių buvo mano mokytojai. Neminėsiu jų visų vardais, kad netyčia kurio nepamirščiau. Trumpai tariant, jaučiuosi esąs praėjusio šimtmečio aštuntojo ir devintojo dešimtmečių "Vagos" mokinys.

 

- Ar skaitydamas išėjusius savo vertimus priekaištaujate sau?

 

- Niekados nemaniau, kad esu tobulas, ir žinau, kad kiekvienas vertimas mane daug ko išmoko. Aišku, savo vertimuose randu ir tvarkytinų, ir taisytinų vietų. O būna ir taip, kad jauti, jog reikėtų daryti kaip nors kitaip, bet vis tiek nežinai, kaip.

 

- Nuo 1994 metų jūs - laisvas rašytojas ir vertėjas. Kokia yra "laisvojo" dalis ir dalia?

 

- Man laisvė yra pamatinė vertybė, taigi ją branginu. Iki šiol nesigailėjau, kad esu "laisvas". Žinoma, suprantu, kad kasdien į tarnybą vaikštančio žmogaus socialinis saugumas labiau užtikrintas, jį tvirčiau palaiko socialinis tinklas. Žinau ir tai, kad tada, kai jokia valdžia netikrina, ar šiandien atėjai į darbą, ta valdžia privalai būti pats sau. Tenka mokytis disciplinos. Ir darbo diena nėra taip reglamentuotai normuota - dirbi tiek, kiek gali ir kiek reikia. Be to, vertėjas dirba vienatvėje, tad turi pats pasirūpinti ir kokia nors socializacija. Man tokia socializacija yra įvairi visuomeninė veikla.

 

Name su mansarda

 

- Kokie gyvenimo sostinės Žvėryne, name su mansarda, pranašumai ir trūkumai?

 

- Žvėryne, be abejo, puiku, nežinau, kur galėtų būti geriau. Gyveni lyg ir savo kaime, bet tik dešimt minučių pėsčiomis iki Seimo ir tik pusvalandis iki Senamiesčio. Ką ten kalbėti, tikrai negaliu skųstis. O trūkumai - juos žino kiekvienas namų savininkas. Tas, kuris statėsi namus ir juose gyvena, pasakytų, kad statybos iš esmės niekados nesibaigia. Kai jau manai, kad baigei, gali pradėti perstatinėti. Lygiai taip pat nesibaigia ir skolos...

 

- Ar kokiais nors patarimais esate padėjęs, paskatinęs vertėją Gabrielę Gailiūtę? Regis, ji lipa jums ant kulnų - jaučiate?

 

- Būčiau netikęs tėvas, jei nebūčiau šiai jaunai vertėjai pačioje pradžioje padėjęs, jos padrąsinęs. Ir būčiau dar labiau netikęs, jei manyčiau, kad ji gali lipti man ant kulnų. O jūsų žodžiai, kad lipa - tiesiog medus tėvo širdžiai.