JADVYGA BAJARŪNIENĖ
 
Du lietuviški J. W. Goethe’s „Fausto” vertimai – semantiniai aspektai
arba
Uždraustas ir laisvas žodynas
 
Pranešimas, skaitytas LLVS minikonferencijoje "Nauji to paties kūrinio vertimai" 2008-12-10
 
 
             Vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango Goethe’s „Faustas”, paties autoriaus įvardytas kaip „dviejų dalių tragedija” (1808; 1832), pagal sukūrimo laiką yra XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios kūrinys. Kaip pažymi Peter J. Brenner, „Fauste” ženklu trijų epochų konceptai: Šviečiamojo amžiaus, „Audros ir veržimosi“ bei (Veimaro) klasikos. Tačiau kartu Goethe juos traktuoja kritiškai, parodydamas tiek racionalizmo, tiek „audrininkiškosios“ antropologijos, tiek klasikų aukštinamo harmonijos idealo vienpusiškumą.[i] „Faustą Goethe rašė beveik 60 metų. Per šį laiką kūrinys sukaupė tiek daug poetinių, kompozicinių, semantinių, simbolinių, istorinių, mitologinių, teologinių ir filosofinių sluoksnių, kad aprėpti jo visumą - išties sudėtingas uždavinys. Vienas žinomiausių pasaulinės literatūros veikalų taip pat pasižymi didžiule, meistriška kalbos ir eilėdaros įvairove, taiklių ir šmaikščių aforizmų gausa, skirtingiausių stilistinių kodų kaita. Todėl Goethes „Faustas” - nelengvas išbandymas ir vertėjui.
Į lietuvių kalbą Goethes „Faustą” bandyta versti ne kartą. Garsiojo kūrinio kelią į lietuvių skaitytoją išsamiai aptarė Vytautas Kubilius studijoje „Susitikimas su J.V. Gete“.[ii] Kokybiškai naujas vertimų etapas susijęs su Alekso Churgino (1960; 1978) bei Antano J. Jonyno (1999; 2003) darbais.
Nors Antano J. Jonyno atliktas fundamentalus darbas užbaigtas jau prieš keletą metų,[iii] tačiau rimčiau aptartas jis nebuvo. Šiame straipsnyje apsistojama ties keliais „Fausto” vertimo aspektais. Lyginant abu vertimus, analizuojant konkrečias vietas, bandoma nustatyti vertimo kokybę. Pirmas, grynai skaitytojo, įspūdis – tas, kad naujesnis vertimas yra žymiai sklandesnis ir tikslesnis. Juntama, kad vokišką poemą vertė būtent talentingas šiuolaikinis poetas, ne vieno lyrinio šedevro autorius, be to, atviras vokiečių kalbos subtilybėms. Tuo tarpu Churginas - klasicistinio braižo poetas, konvencijų meistras. Straipsnio tikslas nėra jokiu būdu „nuvertinti“ Churgino vertimą, kuriam vis tik tenka svarbi istorinė kultūrinė reikšmė. Taip pat nederėtų pamiršti, jog ne viskas priklausė nuo vertėjo – lemiamas žodis ir galutiniai teksto štrichai buvo visagalės sovietinės cenzūros „privilegija“. 
                             Kaip pažymi šiuolaikiniai vertimo teoretikai, vertimas kartu yra ir interpretacijos dalis. Tas ypač svarbu verčiant konceptualius, sudėtingo filosofinio turinio grožinės literatūros tekstus.    Faustas iškyla ne vien kaip individualus charakteris, o Vakarų civilizacijos ir „vita activa” simbolis. Faustas trokšta įminti būties paslaptis, įveikti žmogiškajai būčiai nubrėžtas ribas. Jis – ambivalentiška asmenybė. Nepasitenkindamas realiomis galimybėmis �