Publikuota: Lietuvos žinios 2008-12-04 >>

 

Vertėja netgi nusiteikė, kad namelis prie Lyvių įlankos vėl bus užpiltas iš krantų išsiliejusios Baltijos, kaip 2005-aisiais, siautėjant uraganui, kuris prikrėtė eibių. Iki šiol vyksta remontai. Tiesą sakant, trobelė buvo išties sena, šiemet jai sukanka 118 metų. Pati šeimininkė, kai tik gali, čiumpa įrankius ir mielai kimba į statybų darbus. Į kaimą Estijos Pernu rajone ji važinėja daugiau kaip dvidešimt metų. Stichijos grėsmė - vienintelis trūkumas. Visa kita D.Sirijos Giraitę verčia manyti, kad ten - rojaus (nors ir ne raudonmedžio) vartai. Daug kas nesupranta, ko ji trenkiasi į tą "svieto" pakraštį. O ją traukia atokumas, atšiaurus jūros grožis, laukinė gamta. Paukščiams apylinkės tikrai rojus - ten jų draustinis, nuo pat pavasario pilna gulbių, gervių, žąsų ir kitų sparnuočių. Rudenį vertėja palydi išskrendančių paukščių virtines, pagal jų seką išmoko nuspėti orą. Ir kaimynų kalba kaime jai tokia pat graži kaip vieversių ar lakštingalų balsai.

Buvę studijų draugai prasto oro nepabūgo, atvažiavo pasveikinti. Atšventusi šešiasdešimtmetį šeimininkė apklostė sodybos krūmelius ir žiemoti sugrįžo į Vilnių. Augalai raišiojami todėl, kad į kiemą ramiausiai sueina stirnos, šernai, kiškiai, lapės. Stirnos grakščios ir mielos, bet kalnų pušaites, eglaites ir net ūgtelėjusias tujas doroja be skrupulų...

Unikali pavardė išduoda, kad Danutė - rašytojo Vytauto Sirijos Giros dukra. Ji - vertėja, verčia iš estų, suomių, rusų, lenkų ir anglų kalbų. Už estų autorių vertimus į lietuvių kalbą ne kartą gavusi apdovanojimų.

- Ne visai. Kai buvau maža, pas tėvą atvažiuodavo estų rašytojų, pažįstamų dar iš tarpukario laikų. Su jais jis susirašinėjo, ir mes pas juos nuvažiuodavom. Su poete Betti Alver, prozininkėmis Lilli Promet, Agnes Kerge tėvas dalyvavo tarpukariu vykusiuose lietuvių ir estų menininkų renginiuose, vieno būta ypač iškilmingo - Talino teatre "Estonia". Atrodo, dar taip neseniai susitikę jie prisimindavo anuos laikus. O jau visų nebėra.

Su estų poetu ir menotyrininku Aleksiu Rannitu tėtis susirašinėjo iki pat jo mirties 1985 metais. A.Rannitas gyveno Kaune, buvo vedęs dainininkę Gražiną Matulaitytę; emigravęs į Ameriką dėstė Yale'io universitete. Tėtis jam nusiuntė mano pirmą verstą knygą, XX a. pradžios estų rašytojo Eduardo Bornhiohės istorines nuotykių apysakas. A.Rannitas rado ką pagirti - turbūt iš mandagumo, bet jis - mano pirmasis recenzentas.

Namuose visada buvo estiškų knygų, albumų, paveikslų. Taip ir kilo susidomėjimas. Tartu universitete įstojau į rusų kalbos specialybę, estų kalbos mokiausi pagal programą kitataučiams (tuo metu neoficialią). Pramokusi po truputį pradėjau versti.

- Ne. Po gana ankstyvos mamos mirties 1964 metais (tada ėjau šešioliktus) tėtis vedė antrą kartą. Labai gražiai jiedu sugyveno - atrodė ideali pora. Kadangi buvau dar nebrandžios mąstysenos, jauna ir maištinga, išvažiavau be didelio graudulio. Nelengva man buvo susitaikyti su tokia situacija.

- Na nėra tie estai tokie lėtapėdžiai. Tikrai nejaučiu jokio skirtumo.

- Nuo pat pirmųjų "Literatūroje ir mene" publikuotų apsakymų ir pakritikuodavo, ir patardavo.

- Gailiuosi, kad mažai klausinėjau. Labai norėčiau surinkti jo gausų susirašinėjimą su iškiliomis asmenybėmis ir pateikti atskiru leidiniu. Tėčio laiškai buvo šmaikštūs, emocingi, taikliai atskleidė gyvenamąjį metą. Pamenu jį sakant, kad sunkiausia kūryba jam - rašyti laiškus. O gražiausios eilės - "Tėve mūsų".

- Labai šiltai jį sutiko kauniečiai. Daug kas tėvui tvirtino, kad romanas dvelkia "ano Kauno" nostalgija. Gerai, kad pasirodė ekranizacija. Jaunesni žiūrovai gal iš viso neįsivaizdavo, kad būta tokio dalyko, kaip tarpukario Kaunas. Ir kad jame būta inteligentijos.

- Vienudu su verčiamu kūriniu - taip įvardyčiau savo darbą. Jei esi labai pagavus ar ne toks atsparus, net ir asmenybė gali susidvejinti. Labiausiai buvau ir esu vienišė todėl, kad dėl vertimo iš estų kalbos nėra su kuo pasitarti. Esu dėkinga nuostabiems redaktoriams: Romai Zagorskienei, Danutei Krištopaitei, Sigitai Papečkienei ir kt., dirbant su jais nekildavo jokių nesusipratimų, tačiau leidyklose nebuvo nė vieno, mokančio estiškai. Visa atsakomybė gulė ant mano pečių.

- Iš pradžių siūlydavo leidėjai, paskui jau pati rasdavau ką pasiūlyti. Bet neturiu "lengvos rankos". Dabar net trys išverstos knygos guli stalčiuje. Ypač gaila, kad "Vaga" kadaise neišleido trijų estų trumpų romanų, nors knyga jau buvo sumaketuota. Vienas iš tos trijulės - didelis lietuvių draugas Matsas Traatas. Kitas - Matis Untas; pagal jo "Rudens puotą" pastatytas filmas, rodytas ir mūsų "Kino pavasaryje", Venecijoje pelnė prizą. Buvo sutarta su Baltijos Asamblėja dėl jos premijos laureato, dramaturgo Jaano Tatte pjesių rinkinio leidybos, tačiau viskas pasisuko kitaip. Beje, viena jo pjesė neseniai pastatyta Šilutės kameriniame dramos teatre, kita susidomėjo J.Miltinio dramos teatras. Bent jos neliko dulkėti.

- Bendrauti teko su daugeliu: susitikti, šį tą aiškintis. Su kai kuriais bičiuliaujamės iki šiol. Įdomiai susirašinėjome su a.a. Jaanu Krossu ir su jo žmona poete Ellen Niit. Labai šmaikštus dramaturgas ir prozininkas Enas Vetemaa. Nesmagu, kad neišleista M.Traato knyga (jaučiuosi atsakinga ir kalta), tačiau su juo irgi malonu bendrauti. Seniai bičiuliaujuosi su poetu Juriu Talvetu. Dar norėčiau paminėti studijų laikų draugę poetę Leelo Tungal, ji sukūrė libretą Kauno muzikiniame teatre statytai roko operai "Šiaurės mergelė", o jos vyras Raimo Kangro - muziką. Libretas parašytas latvio Karlio Skalbės kūrybos motyvais, o spektaklį statė lietuviai. 1983 metais jis buvo tarsi trijų Baltijos šalių vienybės simbolis.

- Nežinau, ar mėgstu, bet įsitraukiau. Tenka patalkinti tai Poezijos pavasariui, tai Poetiniam Druskininkų rudeniui. Sutinku abejodama, ar teisingai elgiuosi, ar turiu teisę nebūdama poetė to imtis. Man versti poeziją - visada didelis iššūkis. Išskyrus vieną autorę, Doris Karevą (jos analogas lietuvių poezijoje gal būtų Judita Vaičiūnaitė). Nemažai verčiau jos kūrybos ir patyriau didelį malonumą. Matyt, tokią dermę ir galima vadinti sielų sąskambiu.

Kitų metų Poezijos pavasariui versiu jauną suomį. Jo pasaulėjauta visai skirtinga, turėsiu pajėgti į ją įsijausti. Toks vertėjo darbas - kaip aktoriaus. Kiekvieną kartą turi persikūnyti - tapti narkomanu, namų šeimininke, klajokliu ar įžymia istorine asmenybe. Kuo tik aš nesu buvusi! Poezijoje tai ypač svarbu: jei neįstengsi įsijausti, nieko nebus. O D.Karevos vertimai tartum liete liejosi.

- Literatūriniuose sluoksniuose žinoma. Prieš keletą metų patyriau tokį nuotykį. Mane pavėžėjo vilkiko vairuotojas estas. Išsikalbėjom. Jis išpūtė akis: "Žinau jus - kadaise sovietmečiu per televiziją rodė. Tai čia ta pati - dar gyva?!"

- Taip nėra buvę. Poros kūrinių esu atsisakiusi, bet juk iškart matai, kad tau netiks. O jei apsiimi, kelio atgal nėra. Ieškai pagalbinės literatūros, tariesi su autoriumi, rausiesi archyvuose, o labiausiai gelbsti nuojauta.

- Kol verti, atrodo, kad kiekvienas teikia. Net gaila skirtis pabaigus - beveik stresas ar lengva depresija. Regis, taip susigyvenai ir dabar turi atiduoti - tarsi dalį tavęs kas būtų atplėšęs.

- Tiesiog gražiai parašyta autoriaus. T.K.Mukka jį kūrė būdamas aštuoniolikos metų - tokio amžiaus, kai visas pasaulis regimas taip ryškiai ir gaiviai, kaip tik jauni žmonės geba. Skaitai ir jauti, kaip kvepia lietus, kokia skaisčiai žalia žolė. Metams bėgant mes imame dilti, ir visos mūsų juslės eina silpnyn. O tokie tekstai padeda vėl patirti tikrą gyvenimo skonį. T.K.Mukka - įkvepiantis rašytojas, pradėjau ir negalėjau atsitraukti. Dėl tekste esančių lapių (samių) tarmybių konsultavausi su kolegomis suomiais, rašiau laiškus, tada dar paprastus, ne elektroninius.

- Žemės ūkio darbai sąlyginiai, tačiau be technikos prižiūrėti pusės hektaro akmeningą užliejamą sklypą - tikras išbandymas. Vertimo normų nesu nusistačiusi. Mėginu išversti kokius penkis puslapius: rytą, vakare. Naktį, jeigu matau, kad nespėju. Būna techninių vertimų, ten jau nurodomas terminas. Tada sėdi dieną naktį.

- Gyventi reikia. Įpratau, tiesiog įsikinkiau ir nebeatrodo taip baisu. Visada sakydavau, kad literatūros vertėjai turi būti arba misionieriai, arba milijonieriai. Šiuo metu verčiu Antono Hanseno Tammsaarės epinio romano "Tiesa ir teisingumas" pirmą dalį. Penki šimtai puslapių. Sėdi sėdi, suki galvą - beveik metus, kaip ir dera, kai veikalas tokios apimties, o honoraro sulauki tik knygai išėjus. O gal ji neišeis? Dabar jau nebeduoda jokių piniginių avansų. Taigi būna, kad meninius vertimus atidedi į šalį, imi tokius, kurie leistų prasimaitinti.

- Turi praeiti diena ar dvi.

- Suomija, visada traukusi savo šiaurietišku grožiu, ilgai atrodė slėpininga šalis - todėl, kad sovietmečiu nebuvo galimybių į ją išvykti. Dabar kitaip: studentai pramoksta kalbos, o paskui važiuoja stažuotis, įtvirtinti žinių. Taip, mokant estų kalbą nesudėtinga išmokti suomiškai. Skaitau laisvai, parašau laišką, bet kalbėti greitai ir sklandžiai sunkoka, nes stinga praktinės kalbos įgūdžių, "trukdo" estų kalba.

- Turiu slavistės diplomą. Lenkiškai išmokau dar vaikystėje kalbėdama su mama. Vertimo biurams dabar jau trūksta rusų ir lenkų kalbų vertėjų. Dažniausiai verčiu dokumentus: sutartis, registrų nuorašus ir pan.

- Tėtis norėjo, kad studijuočiau mediciną ir krimtosi, kad nei aš, nei brolis nepasekėm tėvų, gydytojų, pėdomis. Aš, baigusi mokyklą, buvau net laborante įsidarbinusi Antakalnio klinikose, širdies ir kraujagyslių skyriuje, o kas ketvirtą naktį eidavau išmėginti savęs skubios chirurgijos operacinėje. Surinkdavau nupjautas galūnes, vežiojau į morgą lavonus. Neištvėriau. Ten jau ne. Dabar gailiuosi - reikėjo prisiversti. Bet gal nebuvau tam skirta. O gal pasukau lengvesnio pasipriešinimo keliu.

- Be abejo, reikia. Versti A.H.Tammsaarę taip pat iššūkis.

- Būdama Skorpionas, ir kitus pagrauždavau, o labiausiai - save. Bet atšvęstas jubiliejus leidžia pajusti brandaus amžiaus pranašumus. Aną dešimtmetį taip smagiai dar nesijaučiau. Visas nuoskaudas nutekinu į žemę ir net prisiminti nenoriu. Buvo kūrinių, kuriuos siūliau išleisti: leidėjai atsisakė, o paskui atidavė kitiems vertėjams. Ką darysi. Numojau ranka. Lengviau gyventi.

- Man atrodo, juo senesnė darausi, juo labiau į tėtį.

- Gal labiau į tėvą, jis buvo choleriško, beje, gana sunkaus būdo. Mama - labai atlaidi, švelni, giliai tikinti. Jie susipažino pokario Vilniuje, dirbdami ligoninėje ir gyvendami kaimynystėje Žvėryne. Tėtis po gero dešimtmečio nutarė baigti Kaune užmestas studijas. Dirbo Respublikinėje vaikų ligoninėje gydytoju.

- Atsimenu (ar man taip atrodo, kad atsimenu) žvalgybininkę Marcelę Kubiliūtę. Grįžusi po tremties, nuo 1956-ųjų ji gyveno Vilniuje, buvo įdarbinta vaikų ligoninėje, kur dirbo tėtis ir, man regis, kurį laiką glaudėsi Žvėryne, Maloniojoje gatvėje, pas močiutę Bronę Girienę. Senelis mirė 1946 metais, aš gimusi 1948-aisiais, taigi nesu jo mačiusi. Kiek galiu spręsti iš jį pažinojusiųjų liudijimų, L.Gira buvo "spirgantis entuziastas". Turbūt greitai susižavėjo ir sovietinės lygybės idėjomis. Juk kas iš tiesų dedasi Rusijoje, nežinojo. Skaudus šitas klausimas.

- Tėtis, labai mylėjęs savo tėvą, visada sakydavo, kad jis buvo geras žmogus. Dar iš paauglystės prisimenu, kad šeimoje būdavo svarstomas senelio dalyvavimas Liaudies Seime. Tėvą visą laiką dėl to slėgė kaltės jausmas. Kai buvau vaikas, gyvenome Vytauto gatvėje, ir pas mus, grįžęs iš lagerio, buvo apsistojęs kunigas Juozas Paukštys, prieš karą dirbęs Kauno jėzuitų gimnazijoje, kurioje mokėsi tėtis. Gyveno ir daugiau tremtinių. O štai dimisijos pulkininkas leitenantas Stasys Buzas, atlaikęs visą tremties Golgotą ir 1998 metais suvažinėtas Kaune, prieš žūtį man rašė, kad V.Sirijos Gira siuntė jam į lagerį chemijos vadovėlių, kurie padėjo gauti lengvesnį darbą. Manau, tėtis stengėsi lyg ir atpirkti senelio kaltę, nors taip palengvinti dalią bičiuliams ir net nepažįstamiems žmonėms. Daug apie tėvą sužinojau perskaičiusi Viktoro Katiliaus knygą "Židiniai ir žmonės".

- Ūmus artritas. Bet daug kas neaišku, kaip ir dėl Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos. Visos mirtys beveik vienu metu, palyginti jaunų žmonių. L.Gira taip pat nebuvo nusenęs. Susirgęs irgi Maskvoje, ten gydytas. Yra versija, kad jie, matyt, per daug žinojo, ir kaip nepageidaujami liudininkai buvo pašalinti. Panašiai atsitiko ir estų poetui, ESSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Johannesui Varesui-Barbarusui, kuris neva nusišovė 1946 metais. Oi, apie ką mes čia, gal grįžkime prie šviesesnių temų.

- Gyvenimo džiaugsmo, kad ir kas būtų.

_____________