DIENA, KAI INTELIGENTAMS BUVO OFICIALIAI LEISTA KEIKTIS

Mira Kazijevaitė, Jurgita Mikutytė

2004 m. kovo 17 dieną Vilniaus mokytojų namuose įvyko Literatūros vertėjų centro organizuotas seminaras tema "Šnekamosios kalbos vertimas: svetimybės, žargonas, keiksmažodžiai". Sausakimšoje salėje vertėjai, redaktoriai, Vilniaus universiteto dėstytojai, studentai, spaudos atstovai klausėsi vertėjų Irenos Balčiūnienės ir Rasos Drazdauskienės bei kalbininko Egidijaus Zaikausko pranešimų ir dalyvavo diskusijoje, kurioje buvo iškelta daug vertėjams aktualių klausimų. Seminarą vedė vertėja Jurgita Mikutytė.

I. Balčiūnienė šnekamosios kalbos vertimo problemą aptarė remdamasi dviem amerikiečių rašytojų romanais: Jerome‘o Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (orig. 1951 m., verstas 1966 m.) ir Ernesto Hemingway’aus "Kam skambina varpai" (orig. 1940 m., verstas 1972), kuriuos į lietuvių kalbą išvertė Povilas Gasiulis. Pasirinkusi šiuos vertimus Irena Balčiūnienė teigė norėjusi pabrėžti, kad tais laikais vyravo visiškai kitoks požiūris į vertimų kalbą.

Kai pasirodė abiejų romanų vertimai, į žargonizmus ir keiksmažodžius literatūros kūrinių kalboje buvo žiūrima kaip į neigiamą ir nepageidautiną reiškinį. Žargonizmai buvo laikomi parazitiniais žodžiais, kalbos šlamštu, o jų gausumas rodęs nepakankamą asmens kalbinę kultūrą. Todėl ankstesniuose vertimuose iš užsienio kalbų žargono pavartojimo atvejai vertėjų būdavo apeinami arba pakeičiami barbarizmais ir archaizmais. Drąsiau eksperimentuoti kalba ir stiliumi buvo pradėta maždaug nuo XX a. vidurio. Pastebėta, kad vadinamoji kalbos makulatūra, patekusi į žodžio meistro rankas, virsta prasminga stiliaus priemone. Pasak I. Balčiūnienės, į slengą ir žargonizmus vertėtų žiūrėti diferencijuotai – vienur jie kalbą užteršia, o kitur yra paslaugūs stiliaus talkininkai, ir žodžio menininkas čia gali rasti nemaža stilizavimo priemonių. Tačiau, ir pasikeitus literatūrinės kalbos etiketui, žargoninės kalbos vertimas vis dar lieka problematiškas – žargoninė leksika stilistiškai yra labai aktyvi, jos negalima versti neutraliai, žodžio denotatyvinės reikšmės užribius reikia išlaikyti arba kaip nors kompensuoti. Tai ir yra svarbiausias vertėjo uždavinys.

Kalbėdama apie Salingerio romano "Rugiuose prie bedugnės" vertimą, I. Balčiūnienė pabrėžė, kad tai buvęs vienas iš sėkmingiausių to meto amerikiečių literatūros vertimų. Netarpiškam šnekamosios kalbos stiliui perteikti vartojama daug priemonių – parazitiniai žodžiai bei žodžių grupės, inversijos, nukrypimai nuo gramatinių normų, netaisyklingi veiksmažodžiai, netaisyklingi įvardžiai; nepaisoma sintaksės normų. Ryškiausia Houldeno Kolfildo, kurio vardu pasakojama, kalbos ypatybė – vulgarumas, jo šnekai suteikiantis tikroviškumo ir emocingumo. Pasakotojo kalbos srautas kupinas begalinių pasikartojimų – ši neformali maniera puikiai perteikia paauglio sumišimą, nepasitikėjimą savimi, pasakojimo padrikumą. Tekste gausiai vartojami tokie anglų kalbos plūstamieji žodžiai kaip damn, god damn, hell, stink, bitch, bastard ir kiti. Šiuo atveju vertėjui kilo nelengva užduotis – perteikti originalo leksiką taip, kad būtų akivaizdžiai pademonstruotas paauglio žargono skurdumas, antra vertus, kad būtų atskleista sudėtinga minčių ir jausmų gama. P.Gasiulis tą patį dažnai pasikartojantį emfatinį epitetą damn arba god damn su įvairiais daiktavardžiais vertė įvairiai – pvz., prakeiktas viešbutis, pasmirdusios panagės, pašvinkęs detektyvas, sumauta garbė ir t.t., šitaip apsaugodamas tekstą nuo monotonijos, kuri būtų neišvengiama minėtąjį damn nuolatos verčiant žodžiu prakeiktas. Apie tekste pasirodančio vulgaraus žodžio bastard vertimo sėkmingumą iškalbingai byloja vertimo variantų išvardijimas: rupūžė, suskis, šunsnukis, išsigimėlis, pašlemėkas, kadras, subjektas ir taip toliau. Reikia turėti galvoje tai, kad mūsų flektyvinė kalba jautriai reaguoja į gramatinių formų pasikartojimą, į visokią monotonijos grėsmę, tuo tarpu analitinė anglų kalba beveik visai abejinga dalelyčių, prielinksnių, pagalbinių veiksmažodžių gausybei. Versdamas nenorminę romano leksiką, P.Gasiulis stengėsi atkurti meninį efektą, o ne kopijuoti formą. Nors ne visur pakeitimai pasiteisina, pvz., pasakymo "How about turning off that god damn light?" – "Rupūže, ar užgesinsi kada šviesą?" originale reiškiamas nepasitenkinimas daiktu, o vertime akcentas perkeliamas į nepasitenkinimą asmeniu. Leksiniai vulgarizmai P.Gasiulio dažnai buvo keičiami bendraisiais, literatūriniais žodžiais. Vertindama tokią skirtingą konkrečių familiariosios anglų kalbos elementų interpretaciją, I.Balčiūnienė tai aiškino saiko jausmu, kalbine nuojauta, vertėjo skoniu, iš dalies paklusimu netgi laiko reikalavimams. Vieni nukrypimai nuo anglų bendrinės kalbos neprieštaravo normai, ir juos buvo galima perteikti lietuvių šnekamosios kalbos elementais, o kiti, iš vulgariosios kalbos, buvo už mūsų norminės kalbos ribų ir vertime negalėjo būti perteikti. Pranešėja abstrakčiai pridūrė, jog pernelyg didelis išradingumas ir vertimo laisvumas gali suponuoti kitą blogybę – verta nepamiršti, kad autorius tą pačią frazę ar žodį kartoja ne veltui, o siekdamas sukurti tam tikrą stilistinį efektą – šiuo atveju charakterizuoti veikėją, atskleisti jo būseną.

Versdamas E.Hemingway‘aus romaną "Kam skambina varpai", P.Gasiulis pademonstravęs kitokį – avangardišką, šiems laikams būdingą požiūrį į vulgariąją leksiką, kurios – šiuo atveju keiksmažodžių – kūrinyje buvo gana gausu. Romano autorius ją pateikia iš tiesų talentingai – skaitant kyla įspūdis, kad veikėjai kalba pačiais bjauriausiais žodžiais, tuo tarpu rašytojas jų lyg ir nepavartoja. Vulgarioji ispanų kalbos leksika duodama originalo kalba (tai tokie žodžiai kaip cabron, cojones, mierda, karajo ir pan.), arba keiksmažodžiai pridengiami tam tikrais žodžiais, aiškiai leidžiančiais nuspėti nepadorų jų charakterį. Pirmajame vertimo variante, laikydamasis nuomonės, kad ispanai keikiasi labai vaizdingai ir stipriai, vertėjas keiksmus keitė rusiškais arba itin nešvankiais lietuviškais žodžiais. I.Balčiūnienė, kuriai drauge su kolegomis teko redaguoti minėtą vertimą, teigė, kad šitoks leksikos su tabu ženklu pateikimo būdas anais laikais nebuvo priimtinas, ir redaktoriai stengėsi ją sušvelninti. Verčiant šiuos maskuojamuosius žodžius į lietuvių kalbą, kai kur nublanko ispanų kalbai būdingas iškilmingumas, kurį lietuviškai perteikti yra tikrai nelengva. Tačiau, anot I.Balčiūnienės, pasiekti detalių identiškumo nėra vertėjo darbo tikslas – svarbiausia, kad bendras vertimo poveikis būtų artimas originalo poveikiui.

Šis išsamus ir profesionaliai parengtas pranešimas sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir sukėlė diskusiją. Buvo iškelti aktualūs klausimai: kaip derėtų versti žargoną, kuris šių laikų požiūriu atrodo pasenęs? Ar žargonas, kuris kūrinio vertimo laikotarpiu buvo gyvas ir vartojamas, šių dienų skaitytojui neatrodo pasenęs ir nebesuprantamas? I. Balčiūnienės nuomone, verčiant nederėtų per daug nutolti nuo šių laikų: jeigu kūrinyje egzistuoja pasenusios realijos, pvz., bitnikai Jacko Kerouaco "Kelyje", jas reikėtų versti taip, kad šiuolaikinė karta galėtų suprasti. Šiuo klausimu buvo išsakyta ir kitokia nuomonė – vertimo kalba turėtų atspindėti originalo parašymo laikotarpio kalbą, nereikėtų stengtis leksiką pritaikyti sparčiai kintantiems skaitytojų poreikiams. Pasak Laimanto Jonušio, šiais laikais J. Salingerio romanas būtų verčiamas kiek kitaip jau vien dėl to, kad išnyko daugelis tabu, spausdintas žodis tapo gerokai laisvesnis, nusitrynė skirtumas tarp šnekamosios kalbos, kuria žmonės kalba realybėje, ir tos, kuri vartojama literatūros kūriniuose. Laurynas Katkus pripažino, kad, skaitant "Rugiuose prie bedugnės" 9-ame dešimtmetyje, žargonas jam neatrodė pasenęs, atvirkščiai, jis ir daugelis bendraamžių sėmęsi iš jo įkvėpimo jaunimo slengui tobulinti. Tačiau dabar būtų verčiama kitaip, aštresniais žodžiais, kurie dabar literatūroje jau gana įprasti.

R.Drazdauskienė, kalbėdama apie šiuolaikinės šnekamosios kalbos vertimą, palietė kitą svarbų klausimą – kaip vertėjas turėtų elgtis su šnekamosios kalbos žodžiais, dažniausiai žargoniniais, kurių net atitikmenų lietuvių kalboje nėra? Šį klausimą ji aptarė remdamasi savo išverstu Helen Fielding romanu "Olivija Džaules ir audringa vaizduotė". Pasak R.Drazdauskienės, sudėtingiausia buvo net ne tai, kad daugelio žodžių atitikmenų nėra lietuvių kalboje, o tai, kad apskritai nėra tokios tikrovės. Pvz., knygoje rašoma apie tarptautinį pleibojų multimilijonierių, gyvenantį penthauze, skraidantį iš savo sraigtasparnių nutūpimo aikštelės (angl. helipad) Majamyje į Los Andželą, Sudaną, Hondūrą ir taip toliau; prodiusuojantį filmą, kuriame trokšta vaidinti Holivudo pramogų verslo atstovai ir jauni karjeristai aktoriai (angl. wannabes)... Personažas visiems pažįstamas iš pramoginių filmų ir trilerių, bet pamėginkime jo gyvenimą pateikti lietuviškai! Pasak vertėjos, tokiu atveju galimi du sprendimo variantai: "turtinti" lietuvių kalbą tarptautiniais žargonizmais (pvz., šitaip vertime buvo pateiktas žodis pleibojus) arba keisti žodžius apibūdinamosiomis frazėmis – helipad teko pakeisti į sraigtasparnių nutūpimo aikštelę.

Išsakydama savo nuomonę apie angliško teksto keiksmažodžių vertimą, R.Drazdauskienė pabrėžė, kad parenkant jiems atitikmenis būtina atsižvelgti į tai, jog keiksmažodžiai anglų ir lietuvių kalbose turi nevienodą semantinį svorį. Todėl neverta piktintis, kai vertėjas anglišką žodį fuck verčia žodžiu šūdas ar net velnias, – savo svoriu ir įtaiga jie faktiškai tolygūs. Juk labiausiai vertėjui turėtų rūpėti adekvatus kūrinio emocinio tono perteikimas.

Seminare taip pat buvo svarstoma, kaip reikėtų versti itin specifinį, siauros grupės vartojamą žargoną. Savo nuomonę šiuo klausimu išsakė kalbininkas E.Zaikauskas. Pasak jo, žargonas dažnai atitinka tam tikrą jį vartojančios siauros socialinės ar profesinės grupės kultūrą, kuri visiems kitiems kalbos vartotojams dažnai yra nesuvokiama. Taigi kaip turėtų elgtis vertėjas, jei tektų versti knygą apie pankus? Aišku, galima, sugaišus daug laiko ir įdėjus daug pastangų, išmokti, bent jau iš dalies, pankų žargoną, tačiau tada iškyla kita problema – kas galės tokią knygą perskaityti ir suprasti? Todėl, E.Zaikausko nuomone, pats tinkamiausias įrankis verčiant žargoniškus tekstus yra slengas, kuris vartojamas daug plačiau, todėl būtų suprantamas tiek vertėjui, tiek skaitytojui. Žinoma, labai paranku tokiu atveju būtų turėti ir žargono žodyną.

Šitoks žodynas – kol kas privatus E.Zaikausko projektas. Šis žodynas galėtų būti išleistas atskira knyga, o vėliau ir elektronine versija. Jis būtų labai parankus vertėjams, nes jame užfiksuoti ne tik vartojami, bet ir pasenę žargonizmai bei jų vartojimo laikotarpiai. E.Zaikauskas kuria ir kitą – "Lietuvių kalbos akademinio žodyno" keiksmų atrankos – projektą. Jo tikslas – padaryti žodyną lengviau naudojamą, kad būtų galima rasti reikiamus žodžius pagal nuorodą – pvz., vulgarus, keikimosi, prasivardžiavimo žodis. Jeigu šie projektai sulauktų paramos ir būtų įgyvendinti, tai labai padėtų vertėjams versti šnekamąją kalbą.

E.Zaikauskas teigė, jog lietuviškas žargonas, o ypač keiksmažodžiai, daug "skurdesnis" už kai kurių kitų kalbų, todėl didelę jo dalį sudaro skoliniai iš rusų ir anglų kalbų. Čia kyla dilema vertėjams: redaktoriai daug lengviau pakenčia angliškąjį slengą, o rusiškąjį kategoriškai braukia, tai patvirtino ir vertėjas bei redaktorius Virgilijus Čepliejus. L.Jonušio nuomone, nelengva nuspręsti, kiek verta vartoti rusišką slengą, kuris lietuvių kalboje yra prigijęs ir plačiai vartojamas, – juk, pateikiant rusiškus keiksmų atitikmenis angliškame tekste, jie gali būti palaikyti tam tikra charakterizavimo priemone ir sukurti prasminį akcentą, apie kurį pats autorius visai negalvojo. Bet jeigu vertimo tikslas yra kuo tiksliau perteikti šnekamąją kalbą tokią, kokia ji vartojama gyvenime, tai rusiškas keiksmas, ko gero, būtų tikroviškiausias atitikmuo.

Vienas seminaro klausytojas netikėtai iškėlė mintį, ar nebūtų galima lituanizuoti žargono, pasiūlyti svetimos kilmės žargonybėms – tokioms kaip tūsas ar šulia – lietuviškus atitikmenis. Visi seminaro pranešėjai atsakė, kad vargu ar tai būtų įmanoma, nes žargonas – nenorminė kalba, kurios negalima primesti, "nurodinėjant iš viršaus".

I.Balčiūnienės nuomone, vertimo sėkmės paradoksas tas, kad vertimas tuo adekvatesnis, kuo kūrybiškesnis. Jei sąvokos ar žodžio trūksta, terminologiją galima įvairinti, kalti naujadarus ar pavartoti skolinius. Vertėjų grumtynės su žodžiu nė kiek ne lengvesnės nei rašytojų. Nuo vertėjo dvasinės brandos, kūrybingumo, gebėjimo suvokti visumą, įgudimo transformuoti vieną kalbos sistemą į kitą ir priklauso vertimo rezultatas. Dirbant su struktūriškai neatitinkančiomis kalbos sistemomis praradimai neišvengiami, bet yra ir kompensavimo būdų. Praradimų ir kompensavimų saiko nuovoka ir yra vertimo menas.

Dvi valandas trukęs seminaras pranoko visus lūkesčius – buvo iškelta daug svarbių klausimų, ieškota vertimo sprendimų ir metodų, vyko karštos diskusijos, įtampa neblėso, smalsuoliai prisiklausė taip lauktų keiksmažodžių. Daugeliui liko įspūdis, kad tai tebuvo tokios aktualios temos nagrinėjimo įžanga. Šias problemas galbūt reikėtų paanalizuoti siauresniame specialistų ratelyje.

 

Publikuota Literatūra ir menas, 2004-04-09 Nr. 2996