Belaukiant Voneguto
 
arba pokalbis - improvizacija su Biržuose reziduojančiu žinomų autorių žinomu vertėju Povilu Gasiuliu
 
Alis Balbierius
 
Publikuota: Šiaurės rytai [Nepriklausomas Biržų krašto laikraštis] 2007-12-26

 
 - Gal pirmiausia apie biržietiškas paraleles. Kai kadaise čia mokiaus vidurinėj ir pradėjau rašinėt visokius tekstukus, Biržuose buvo daug literatų, bet tokio Povilo Gasiulio nebuvo... Apie vertėją Gasiulį iš Biržų išgirdau tada, kai jau negyvenau Biržuose. Internete randu - Tu čia atsikraustei 1978 metais, kai aš, grįžęs iš tarnystės sovietinėj armijoj, pradėjau dirbt tokiame Ventės rage... Dar kita paralelė - tais pačiais - 1990-aisiais - mus abu priėmė į Rašytojų sąjungą, nors per tuos priėmimus ir nesusitikom. Kita paralelė susijus su tavo dar sovietų laikais išverstom knygom. Žinoma, skaičiau Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės", bet ne ji buvo patekus į mano kultinių jaunystės knygų ratą, o du Tavo išversti hemingvėjai - tai romanai „Fiesta" („Ir pateka saulė") ir „Kam skambina varpai". „Fiestą" skaičiau gal penkis ar net septynis kartus, kažkuo ji man imponavo... Tačiau ne apie tai norėjau šnektelėt. Įdomiau, kaip čia atsitiko, kad Tu vertei tik labai rimtus elitinius autorius? Jokio vadinamojo balasto... Be jau minėtų Selindžerio, Hemingvėjaus, esi išvertęs Džoiso, Voneguto, Dos Pasoso, Forsterio knygų. Ar pats pasirinkdavai tokius autorius, ar ką?

- Žinai, tokios mados rinktis, ką versti, tada nebūdavo. Manau, kad leidyklose tada sėdėjo protingi žmonės, kurie žinojo kai kurias galimybes ir pasiūlydavo tuos autorius. Vienintelis autorius, kurį pats, tiesa, ne iš karto įsiūliau - tai Kurtas Vonegutas... Tad gal čia leidėjų reikėtų klausti, o ne manęs, kodėl jie tokias knygas pasiūlydavo...

- Labai jau diplomatiškas ir kuklus atsakymas...

- Jei pažiūrėsim kitų vertėjų išverstų kūrinių bibliografiją, tai dalies jų pasaulio klasikų sąrašas labai įspūdingas.

- Tu esi ir vos prieš kelerius metus įkurtos naujos kūrybinės organizacijos - Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos - narys. Ką duoda Tau, kaip vertėjui, ši naujoji sąjunga ir kartu - narystė Rašytojų sąjungoje?

- Profesine prasme vertėjų sąjunga man yra kur kas naudingesnė. Net pasinaudojus internetine sąjungos svetaine, galima gauti informacijos, pavyzdžiui, kaip išversti tiksliau kokią sudėtingą frazę, sakinį ar pan. Gali sužinot, kur ir kas vyksta, kokie naujausi seminarai ir panašūs dalykai - Lietuvoje ir visuose užsieniuose. Svarbu, kad ta informacija yra tiksli ir tikslinė - skirta tik vertėjams. Pavyzdžiui, kviečia ir į kalbininkų seminarus, kas labai naudinga. Tik man, gyvenančiam toli nuo Vilniaus, dažniausiai tais pasiūlymais nepavyksta pasinaudoti. Pavyzdžiui, renkami kritikos straipsniai apie išleistas verstines knygas ir visa kita informacija.

- Regis, „gryni" grožinės literatūros vertėjai ir stos jau ne į Rašytojų, o į savą, naująją sąjungą...

- Be abejo. Labai svarbus tas faktas, kad sąjunga bendradarbiauja su leidyklomis, ir atvirkščiai - leidyklos siūlo knygas ir autorius, kuriuos reikia išversti. Taigi - ko daugiau vertėjams reikia?

- Kaip toje nobelisto Josė Samarago citatoje, iškeltoje Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos interneto svetainėje - „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o vertėjai kuria pasaulinę literatūrą"... Aiškesnė takoskyra. Norėčiau išgirst, kuri vis dėlto iš verstų knygų tau pati mieliausia, turi kokią nors ypatingesnę, tik tau vienam matomą aurą?

- Galėčiau išskirti dvi knygas. Tai būtų pirmiausia Ernesto Hemingvėjaus „Kam skambina varpai", kuriai išversti leidykla buvo paskelbus net konkursą, kurį laimėjau, nors Hemingvėjų, be manęs, jau buvo vertę ir Zolubienė, ir Lankauskas. Konkursas buvo gan rimtas - reikėjo pateikti vertimo ištraukas, kurias, nepasirašytas vertėjų, vertino, kaip dabar sakoma, nepriklausomi ekspertai. Prie šio romano daug dirbau - buvau net metęs oficialų darbą, kad išversčiau. Atrodė, kad darbą padariau neblogai, bet jo trūkumus pamačiau tik kai „Kai kam skambina varpai" buvo perleidžiami „Pasaulinės literatūros" serijoje - teko gerokai redaguoti, tikslinti. Po viso šito šiuo savo vertimu esu daugmaž patenkintas. Kita išskirtinesnė knyga būtų Kurto Voneguto „Skerdykla Nr. 5". Susižavėjau ja ir pasiūliau leidyklai, tačiau „Vaga" iš pradžių purtėsi, jo nenorėjo, nors jau buvo pasirodęs rusiškas vertimas...

- ... kuris anais laikais garantuodavo ideologinį saugumą lietuvių leidėjams...

- Taip, tačiau nepaisant visko aš pradėjau tą knygą versti savo malonumui. Po metų kitų leidykla apsigalvojo, pasikvietė, ir teko išversti Voneguto ne tik „Skerdyklą", bet ir kitą romaną -„Čempiono pusryčius". Vis dėlto „Skerdykla Nr. 5" man viena iš artimiausių knygų - ir autorius, ir jo stilistika.

- Kiek Tave, kaip vertėją, veikia autoriaus pasaulis ir pačios knygos pasaulis, kiek Tu susitapatini su tais pasauliais? Juk net skaitant gerą ir artimą dvasiškai knygą jautiesi kartais lyg būtum ją parašęs pats ar bent jau būtum bendraautorius, taigi vertėjas faktiškai tą knygą perrašo sąlyginai „savo krauju" iš svetimos kalbos į savą... Kadangi sakei, kad knygai išverst reikia maždaug metų, vadinasi, ne vienerius metus gyvenai vos ne susitapatinęs su Hemingvėjum, Džoisu, Vonegutu ir kitais autoriais.

- Turi būti lyg koks sugeriamasis popierius, sugeriantis verčiamo autoriaus ir knygos niuansus, subtilybes - tiek kalbos, tiek kultūros. Nors esi „tik" vertėjas, bet turi stengtis neprimesti savo vertimo stiliaus tam autoriui, sugebėti „įeit" į jo vidų, įsijausti į stilių, kūrinio visumos atmosferą. Pagaliau anglų ir lietuvių kalbos skiriasi; yra dalykų, kurių tiksliai išversti neįmanoma, galima tik apytikriai.

- Taip, tai žinomos, bet su kiekvienu verčiamu kūriniu pasikartojančios tiesos... Bet dar noriu paklaust apie tai, dėl ko iš viso mes čia pradėjom viešumai kalbėt. Ogi proga ta, kad naujausias tavo darbas - jau trečias išverstas Kurto Voneguto romanas. Šįsyk - „Galapagai", kuris šią akimirką yra jau ir išleistas, ir kartu - dar neišleistas... Aiškiau kalbant, tu tos knygos neturi ir nematei, neturi šiandien, 2007-ųjų gruodžio 11-ąją, kai kalbamės, ir leidykla „Kitos knygos" neturi, nors štai internete prie Tavo išverstų knygų bibliografijos jau senokai galima matyti, kad ir šis Vonegutas jau išleistas, o gal ir skaitytojų „suskaitytas"...

- Leidyklai rankraštį atidaviau pavasarį. Ir dėl įvairių priežasčių ta leidyba užtruko taip, kad leidyklos vadovas, su kuriuo šiandien kalbėjausi, sako pats nesuprantąs, kodėl taip. Viena iš priežasčių dar buvo poezijos intarpai, kurių šiame romane nemažai ir kuriuos vertė skirtingi poetai...

- Ką tik „Šiaurės Atėnuose" publikuotas Tavo išverstas Kurto Voneguto apsakymas, o ant stalo...

- ... Voneguto apsakymų rinkinys - „Sveiki atvykę į beždžionyną"...

- ... kuri bus kita tavo išversta knyga?

- Taip. Leidykla pageidauja, kad išversčiau apsakymus iki kitų metų rugsėjo, versti daugiausia galiu tik vasarą.

- Ar nežadi mesti darbo mokykloje (P. Gasiulis - „Saulės" gimnazijos anglų kalbos mokytojas - red. p.) ir atsidėt vien tik vertimams?

- Žadu tai padaryti po metų.

- Iš tiesų esi žinomų autorių žinomas vertėjas. Ar išleidus „eilinį" gero autoriaus gerą vertimą Biržuos kokia nors biblioteka ar vienintelis knygynas nepakviečia pristatyti naujos knygos šiaip jau plonam miestelio kultūrininkų sluoksneliui?

- Seniau tai tikrai nebuvo tokios mados... Na, pavyzdžiui, Voneguto knygų pristatymus „Vagos" knygynuose organizavo leidykla „Kitos knygos". Biržuose tokių pristatymų nebuvo... Be komentarų.

- Tą ir tikėjausi išgirsti. Tai vietos kultūrinio gyvenimo ir ypač „oficialiųjų" kultūrininkų problema - nežinoti, nematyti to, kas vertingesnio padaroma šalia tavęs. Pagaliau kam reikalingos iniciatyvos, jei alga - ta pati ir be jų? Gal tikrai - šįsyk - be platesnių komentarų... O Tau linkiu laiku suspėti išversti naują Vonegutą ir iki švenčių sulaukti ir to Voneguto, kurio kalbėdami Tavo kambary šį vakarą laukėm it kokio Beketo herojaus...