Leonas Petravičius: paskui tobulą tekstą

Audrius Musteikis

Publikuota: Lietuvos žinios, 200810-22

Leono Petravičiaus bute stūkso knygų sienos. Netgi katino vardas - Bonifacijus - knyginis, "pasiskolintas" iš portugalo Jose Maria Eca de Queiroso romano "Majų šeima".
Milžiniškos bibliotekos savininkas ramiai stebi keistą reiškinį - tomų vis dar daugėja: tai kas nors padovanoja ar paskolina, tai jų prisiperka pats vertėjas arba parsineša po krūvelę iš leidyklų. Leidėjai pasikliauja vertėjo autoritetu, skoniu ir išmanymu, todėl vis paprašo įvertinti naujas knygas, gautas iš užsienio partnerių, parsivežtas iš mugių. Beje, atlygio už šį darbą vertėjas nėra nei gavęs, nei prašęs: pasak jo, įdomu sekti naujienas, be to, jei po ranka nebūtų grožinės literatūros tomelio, tarsi kažko stigtų.
L.Petravičius verčia iš vokiečių, švedų, danų, norvegų kalbų. 2004-aisiais už puikią vokiečių romantikų literatūros lietuvišką raišką buvo apdovanotas Metų vertėjo krėslu. Kasdien darbuodamasis jis sėdi ne "ant laurų", o ant įprastinės kuklios kėdės.

- Jei neturėtumėt ką versti, ar ko nors stigtų?
- Versti - malonus darbas. O jei dar tekstas įdomus, jei nujauti, kad knyga ir kitiems bus smagi skaityti, - tai, regis, ir nesunku. Jeigu neturėčiau ką versti, tikrai kažko trūktų. Tada turbūt imčiausi nebaigtų, ne iki galo sutvarkytų kūrinių, kuriuos verčiau sau. Bet kol kas prie jų dar neprieinu. Vieną tokį pasistengus gal būtų galima ir išleisti. Tai persų autoriaus Firdousi epinės poemos "Šachnamė" vokiškas perpasakojimas. Pradėjau jį versti savo malonumui - taip man buvo gražu. Pats epas - didžiulės apimties, todėl sunku tikėtis, kad jį kas išvers į lietuvių kalbą, o perpasakota patraukliai: ten ir tragizmas, ir dramatizimas, ir humoras.
Dar guli kelios nepublikuotos Henriko Ibseno dramos. Gal irgi vertėtų peržiūrėti, sutvarkyti.

- Ar matėte visus savo verstų pjesių pastatymus?
- Nemačiau Jono Vaitkaus "Statytojo Solneso" Kaune. Visus kitus teko matyti. Panevėžiečiai statė "Moterį iš jūros" ir "Mažąjį Ejolfą", taip pat Augusto Strindbergo "Sapną". "Sapną" Vilniuje statė ir J.Vaitkus: net neįsivaizdavau, kad iš tokios gana kamerinės, lyriškos, liūdnos pjesės galima padaryti tokį grandiozinį reginį, šou. Tik gaila, kad per daugybę efektų ir triukšmą tekstas sunkiai pasiekė žiūrovus, pradingo tarp triukų.

- Verčiate iš kelių skirtingų kalbų. Turėjote tikslą visų jų išmokti ar gyvenimas taip surežisavo?
- Savaime taip išėjo. Vilniaus universitete studijavau vokiečių kalbą, paskui dirbau Vokiečių filologijos katedroje. Labai traukė skandinavų literatūra, skaičiau ją lietuviškai, rusiškai, lenkiškai. Švedų kalbos kursą, jau dirbdamas, lankiau pas entuziastingą dėstytoją Svetlaną Steponavičienę. Mokant vokiškai, skandinavų kalbos nesunkios. Visų panaši sakinio struktūra, frazeologija, giminingas žodynas. Kai suseki tuos dėsningumus, gali suprasti apie 60-70 procentų teksto, gal net daugiau. Mokytis norvegiškai pradėjau pas Helgę Rinholmą, Lietuvos bičiulį, kuris stažavo mūsų universitete. 1991-aisiais man pačiam teko stažuoti Osle - dirbome daug ir intensyviai. Truputį mokiausi ir islandų kalbos (pas tikrai didelį Lietuvos draugą, buvusį Lietuvos garbės konsulą Jorundą Hilmarsoną, deja, taip anksti mirusį), bet iš jos beveik nesu vertęs.

- Kas pristatė versti iš skandinavų kalbų?
- Susiradau švedišką knygutę vaikams, išverčiau ir nunešęs į "Vagą" pasakiau: gal jums bus įdomu. Užsienio literatūros skyriaus vedėja tada dirbo šviesios atminties Eugenija Stravinskienė. Ta knygutė jai nelabai patiko, be to, viską reikėjo derinti su Maskva - jei autorius neverstas į rusų kalbą, iškart kildavo keblumų. Ji sako: jei vertei iš švedų, galėsi ir iš danų. Ir davė danišką knygą. Teko versti.

- Ar ne avantiūristiška?
- Ji buvo teisi: skandinavų kalbos vis dėlto labai artimos.

- Atsiminimuose E.Stravinskienė rašo, kaip jai pačiai J.Tornau atnešė vengrišką knygelę ir liepė išversti. Ir teko versti, kartu mokytis vengriškai.
- Ji buvo įsitikinusi, kad susidorosiu. Skandinavai vieni kitus supranta kalbėdami kiekvienas savo kalba.

- Ar nekyla painiavos dėl tokio artimumo? Ar šių kalbų giminingumas nėra jums iškrėtęs piktų pokštų?
- Suprasti tekstą giminingumas netrukdo, veikiau padeda. Kalbant galima susipainioti. Pavyzdžiui, švedai pradeda juoktis: a, jau tu čia norvegiškai pasakei. Yra net toks dalykas kaip interskandinavisk (interskandinavų kalba). Teko dalyvauti konferencijoje, kur visi dalyviai skandinavai kalbėjo kiekvienas savo kalba ir bėdos nebuvo.

- Bet jūsų vertėjo kelias prasidėjo nuo vokiečių autorių?
- Universitete turėjome vertimo discipliną. Dėstė Eugenija Vengrienė. Ji vadovavo ir vertėjų būreliui. Sykį rengėme Heinricho von Kleisto minėjimą. Jonas Kilius gavo versti labai sunkią jo novelę "Michaelis Kolhazas". Man dėstytoja davė komedijos "Sukultas ąsotis", beje, parašytos jambais, ritmine kalba, gabaliuką. Po to įvertino: žinai, tau visai gerai sekasi. Tai buvo paskatinimas.

- Paskui nuo ritminės kalbos nutolote? Vertimų sąraše vyrauja prozos veikalai.
- Poezijos ne taip jau mažai pasitaikė mano verstuose vokiečių romantikų kūriniuose, pvz., Novalio romane "Heinrichas fon Ofterdingenas" - apie 2 tūkstančiai eilučių. Teko pačiam išsiversti. Kažkada esu sudaręs Rainerio Maria Rilke's rinkinuką, pats išvertęs porą eilėraščių.

- Ir susidūrėte su neišverčiamumo problema?
- Nutariau, kad R.M.Rilke beveik neišverčiamas. Galbūt patys geriausi vertimai ten buvo Tomo Venclovos, bet apskritai tai labai sunkiai verčiamas poetas. Jei gali paskaityti originalą, geriau jį ir skaityti - vis tiek taip gražiai neišversi. Su poezija taip jau būna, ir nieko čia nepadarysi. Tiesa, kai kurie poetai palyginti nesunkiai išverčiami, tie, kurių paprastesnė forma ar žodynas ne pernelyg subtilus.

- Kokius dar autorius ir kūrinius laikote neišverčiamais?
- Goethe's "Faustas" turbūt irgi neišverčiamas. Yra neblogų jo vertimų, tarkim, rusiškasis, Boriso Pasternako. Turinio požiūriu, regis, nieko pernelyg sudėtinga, tačiau dialogų kalba tiesiog tobula - labai gyva, atitinkanti to meto žmonių kalbėseną, bet sykiu pakylėta virš kasdienybės. Ir eilėdara tobula: ritmas, rimas. Mintis įvilkta į tokią stulbinamai gražią formą, kad adekvačiai išversti tiesiog neįmanoma.
Osle nusipirkęs H.Ibseno "Perą Giuntą" (lietuvišką vertimą jau buvau skaitęs), supratau, kad tai dar vienas tobulas tekstas. Nors reiškiama mintis gana sudėtinga, eiliavimo formos itin preciziškos. Be to, tai labai "norvegiškas" kūrinys, daug aliuzijų į mitologiją. Manau, "Peras Giuntas" neišverčiamas. Puiku, kad turime jį lietuviškai, vertėjos Rimutė Rimantienė ir Tatjana Rostovaitė padarė, ką galėjo, bet vargiai įsivaizduoju, kad šį kūrinį būtų galima išversti adekvačiai: sudėtinga filosofinė potekstė ir tobula forma, įspūdingas įvairios eilėdaros kaitaliojimas.

- Pateikite gero vertimo į lietuvių kalbą pavyzdžių. Kas jums imponuoja?
- Atvirai sakant, nelabai mėgstu skaityti vertimų iš tų kalbų, kuriomis galiu skaityti originalą. Gerų vertimų yra. Kad ir to paties "Fausto". Sakysim, Vinco Mykolaičio-Putino bandymai. Pradžios monologai jo išversti labai neblogai, iš visų lietuviškų vertimų bene geriausiai. Bet rašytojas, matyt, suprato, kas būtų laukę, jeigu jis būtų ėmęsis viso kūrinio. Suvokė, kaip tai sudėtinga, kad gali nepavykti. Imponuoja V.Mykolaičio-Putino ir Justino Marcinkevičiaus darbas - Adomo Mickevičiaus poemos "Ponas Tadas", "Vėlinės". Iš tikrųjų gražūs ir, manau, gerai pavykę vertimai. Bet pažiūrėkit, kiek jau kartų šis autorius verstas į lietuvių kalbą. Jau yra tam tikras įdirbis.
Prozos vertimų daug yra gerų. Buvo galima mokytis iš profesoriaus Juozo Balčikonio pasakų vertimų. Buvo susiformavusi "Vagos" mokykla. Jos autoritetai: Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Juozas Naujokaitis, Adomas Druktenis ir kiti. Ypatingą stiliaus pajautą turėjo D.Urbas, jo verstas Francois Rabelais "Gargantiua ir Pantagriuelis" - tikras šedevras.

- Ką minėtumėt iš pastaruoju metu skaitytų?
- Valdo Petrausko verstus Jose Saramago "Rikardo Rejišo mirties metus". Aš kai ką galbūt kitaip ten būčiau daręs, bet vertimas žavus, malonus ir lengvas skaityti, nors kūrinys sunkus, sudėtingas.
Gabiai Ingos Tuliševskaitės išverstas Antonio Tabucchi romanas "Pereira liudija". Irgi buvo malonu skaityti - niekas nekliuvo.
Prie Paulo Coelho populiarumo turbūt prisideda ir tai, kad jo knygų geri vertimai. Graži, lengva, žaisminga kalba. Man regis, ten viena vertėja prisidengia slapyvardžiais. Puikiai verčia Diana Bučiūtė, Aldona Baliulienė. Tikiu, kad geri yra Antano Gailiaus vertimai, nors lietuviškai Thomo Manno "Juozapo ir jo brolių" neskaičiau.

- Žinau, kad esate didelis keliauninkas. Ar viešnagių Skandinavijoje būta pakankamai, kad pajustumėt skandinavišką dvasią, įsigilintumėt į realijas?
- Be abejo, nepakankamai. Tarybiniais metais Skandinavijos šalys mums atrodė idealas: viskas ten esą gražu, tvarkinga, turtinga, švaru, nuostabi gamta. Kai pabūni ilgiau, pasižiūri iš arčiau, įspūdžiai kiek nublanksta. Pavyzdžiui, į stažuotės Norvegijoje pabaigą mane apėmė kone isteriška nuotaika, norėjosi kuo greičiau lėkti namo. Išryškėjo socialinės grimasos, žmonių santykių problemos, nemaža biurokratija. Be to, siaubingas, depresiją keliantis klimatas. Spalio mėnesį kaip sutemsta, taip ir būna tamsu nežinia kiek. Visur žmonės turi bėdų. Na, o pažinti realijas vertėjui labai svarbu.

- Kas padeda jas aiškintis?
- Kai ką galima rasti internete, žinoma, ne viską. Dar geriau turėti konsultantų - ten gyvenančių žmonių, kad ir lietuvių. Kai dirbau vertėju Eltoje, nuolat skambindavome į pasiuntinybes, tikslindavomės, klausinėdavome.

- Ar patyrėte nusivylimų dirbdamas vertėju?
- Labai didelių lyg ir ne.

- Sulaukėte piktos kritikos?
- Galima sakyti, irgi ne. Nervų kainavo vieno austrų teologo veikalas. Prisimenu, verčiau "šventą knygą" ir smarkiai keikiausi - taip sunku dar nebuvo buvę. Erzino minčių raizgalynė, kažkokie "voratinkliai", autoriaus atsargumas, baimė kalbėti tiesiai ir aiškiai. Praskleidi voratinklius ir matai, kad už jų nieko nėra - sekluma. Nebuvau patenkintas rezultatu. Nunešiau į leidyklą, ten šį tą pakoregavo geras redaktorius - regis, įmanoma skaityti.

- Ko paprastai laukiate iš redaktoriaus?
- Geras redaktorius - didelis pagalbininkas. Vertėjas su tekstu taip apsipranta, kad kai kurių dalykų pradeda nepastebėti. Redaktorius pažvelgia nauju žvilgsniu, pastebi pažodiškumą, kurio vertėjui sunku išvengti, nes jis vis tiek yra priklausomas nuo originalo kalbos. Kai redaktorius - geras lituanistas, jautiesi tvirčiau, saugiau. Taisyklės ir reikalavimai keičiasi, kartais nespėji sekti, o redaktorius paprastai juos žino.
Prisimenu, Vytautas Petrauskas "Vagoje" redagavo vieną mano vertimą: taisė ne taip daug, bet kur tik taisyta, taip pataikyta, kad man ant širdies lengva pasidarydavo skaitant. Labai rūpestinga, išmananti redaktorė - Birutė Gedgaudaitė. Pasitaiko ir kitokių, tenka pasiginčyti. Kažkada prof. J.Balčikonis baisėdamasis pranašavo, kad ateis laikas, kai mūsų kalbą formuos žmonės, neturintys tarmės, kilę iš Vilniaus ar Kauno vidurio. Tokių jau lyg ir atsiranda. O dar įsikala į galvą, kad reikia būtinai taip ir ne kitaip. Versdamas norvegų pasakas, užrašytas XIX amžiuje, vartojau dviskaitą: pvz., du broliu. Ne, braukia: pasenusi, nevartotina forma. Braukia katras ir rašo kuris.

- Didžiausias džiaugsmas, jei nusivylimų nepatyrėt?
- Gražūs kūriniai ir geri autoriai - tokių nemažai esu vertęs. O pats mieliausias - Farerų rašytojo Williamo Heineseno romanas "Geroji viltis".

- Kokie jūsų vertimo tempai?
- Jeigu savijauta gera ir nėra kitų reikalų, vidutinę knygą (250 puslapių) galima išversti per trejetą mėnesių. Bene ilgiausiai sėdėjau prie Johano Borgeno "Tamsiųjų šaltinių", nes darbą lėtino tarpukario Norvegijos realijų aiškinimasis. Bet ištisai sėdėti ir versti dabar trukdo sveikata, o anksčiau neleisdavo dėstymas universitete. Tiesą sakant, vertimo darbas buvo mielesnis nei pedagoginis.

- Esate sukaupęs nemažai medžiagos apie vertimo teorijas. Kokia būtų jūsų vertimo teorija?
- Tų teorijų pradedant antika yra buvę labai daug. Kiekviena literatūrinė epocha turi savus tų pačių autorių vertimus. Klasicistai vertė Shakespeare'ą, Cervantesą ir Dantę, po to romantikai ėmėsi jų iš naujo. Ateina XX amžius su savo mokyklomis ir teorijomis - vėl visa klasika verčiama iš naujo. Pasakyti, kuri teorija geresnė, kuri blogesnė, negalima, net nederėtų taip formuluoti klausimo. Pagrindiniai teorijų postulatai gal ir svarbūs žinoti, bet praktinis darbas yra kas kita. Praktinis darbas - imi tekstą ir verti. Pasižvalgydamas į kontekstą: kūrinio aplinką, epochą, to paties autoriaus kitus veikalus, kitus to meto autorius.

- Kiek čia procentų sudaro žinios, kiek - nuovoka, nuojauta?
- Vertėjas turi gerai suprasti originalą ir dar geriau mokėti kalbą, į kurią verčia. Skaitytojui svarbu, kad lietuviškas tekstas būtų geras, gražus, nenervintų. Jei suvelta, susukta, neaiškiai pasakyta, jis iškart svies tokią knygą į šalį.
Nuojauta - galbūt stiliaus pajautimas. Man sunku pasakyti, kiek aš pats sugebu pajusti stilių. Yra sudėtingų dalykų, toli gražu ne viską įmanoma perteikti. Italai sako: Traduttore traditore. Vertėjas - išdavikas.

- Kaip drąsintumėt jaunuosius, pradedančiuosius?
- Versti galima išmokti. Kruopštus vidutinių gabumų žmogus gali išmokti versti: tiesiog reikia dirbti, mokytis kalbų, o svarbiausia - nuolat tobulinti lietuvių kalbos žinias. Netingėti pasivartyti žodynų, žinynų, enciklopedijų. Dirbant ir akiratis plečiasi, ir kokybė pamažu gerėja.

 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas "Vertimo meistrų pamokos"

Nariams

Naujienlaiškis