Dainuojanti redaktorė Donata

Audrius Musteikis

Lietuvos žinios 2008-05-21

"Tarp kitko, esu apsikrovusi lupomis: dvi ant rašomojo stalo, trečia rankinuke, ketvirta kišenėje, - prisipažįsta "Auksine lupa" apdovanota redaktorė, tekstologė Donata Linčiuvienė. - Viena iš jų dar smetoninė."

Simbolinis apdovanojimas, įprasminantis kruopštumą, atsakingumą, pasišventimą, primena ir realybę - gerokai nuvargintas akis. Per keturiasdešimt septynerius metus tvarkydama kitų tekstus redaktorė sudilino kalnus pieštukų, išrašė ežerus rašalo, prikrovė visą spintą parengtų spaudai knygų, nors niekada jų nei skaičiavo, nei matavo metrais. Iš pradžių ji net sakėsi neturėsianti ko LŽ apie save papasakoti - juk buvo darbas, darbas, darbas, o darbą smagiau ir lengviau dirbti nei apie jį kalbėti...

Žinia apie apdovanojimą laureatei, jos pačios teigimu, smogė per pakaušį ir kirto per pakinklius. Kad už viso gyvenimo profesionalų darbą lydint kūrinį nuo autoriaus ir vertėjo iki spausdintos knygos pelnė premiją - "Vagos" leidyklos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigtą "Auksinę lupą" - D.Linčiuvienė sužinojo baigiantis Dominyko Urbo 100-ųjų metinių minėjimui M.Mažvydo bibliotekoje. Pripratusi likti nuošalėje - knygos metrikoje - ji dar ir dabar jaučiasi suglumusi. Pasak jos, tokio apdovanojimo verti daugybė redaktorių.

B.Sruogos magnetas
Laureatės leidybinio darbo istorija prasidėjo 1962-aisiais "Mintyje" - ten pereitos visos pakopos: korektorė, jaunesnioji redaktorė Turistinės, vėliau Humanitarinės literatūros redakcijoje, redaktorė. Nuo 1969-ųjų iki 1994-ųjų D.Linčiuvienė triūsė "Vagoje". 1994 metais buvo literatūrologo Algio Samulionio pakviesta talkinti leidžiant Balio Sruogos Raštus. Tą dieną, kai abudu turėjo susėsti aptarti daugiatomio leidinio planą, A.Samulionis mirė. "Ir likau su Raštais kaip testamentiniu palikimu, prie kurio dabar sėdžiu, - dėsto pašnekovė. - Iš tiesų jaučiu priedermę juos prižiūrėti. Jau matyti pabaiga - suredaguota keturiolika tomų, o dar keli - publicistikos ir laiškų - atiteks kitiems." Ji jau yra sakiusi, kad tokį, regis, monotonišką ir sekinamą darbą atperka magnetiškas B.Sruogos tekstas, įkvepianti ir įkraunanti gyvo, aistringo jo žodžio jėga.
Buvo gaila išeiti iš "Vagos", kai ši pradėjo byrėti. "Kuriozas ir paradoksas, - sako D.Linčiuvienė, - bet būtent išėjusi, dirbdama jau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, patenkinau visus savo interesus - redaguodama. Visada labai mėgau muziką, svajojau redaguoti muzikologijos veikalus. Esu dėkinga Onutei Narbutienei, kad įtraukė į šį darbą. Dabar šalia lituanistinių leidinių guli nemaža krūva muzikologijos darbų."

"Pirmoji mano niša "Vagoje" - dramaturgija, - leidžiasi į prisiminimus D.Linčiuvienė. - Jaunystėje, kaip ir daugelis tuo metu, mėgau teatrą. Be to, klasės draugė Nijolė Gelžinytė studijavo Konservatorijoje. Tarp mūsų, Vilniaus universiteto lituanistų, ir jų, būsimųjų aktorių, kursų užsimezgė bičiulystė. Man teko su Nijole gyventi - kartu skaitėme K.Stanislavskio "Aktoriaus saviruošą" ir netgi, mėgdžiodama draugę, bandydavau atlikti kokį etiudą. Atėjusi į "Vagą" pasakiau, kad man rūpi dramaturgija... Kai pagalvoju, būta smagaus ir rimto darbo. Bendraujant su rašytojais vėrėsi jų biografijos. Prisimenu Juozą Grušą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo mano tėvo bičiulis. Dėl savo frazės "Laimingasis - tai aš" jis buvo įtartas šaipymusi iš to meto tikrovės. Mane net kvietėsi viršininkai klausti, ar čia ne "tyčiojimasis iš mūsų laiko". Rašytojas dažnai atguldavo į ligos patalą; ilgainiui supratau, kad tai ir depresija - likęs beveik vienintelis iš savo amžininkų, jis ilgėjosi žmonių, norėjo bendrauti, dalytis įspūdžiais. Mums pradėjus gilintis į kliūvančias teksto vietas, J.Grušas iškart atitokdavo, tarsi pabusdavo iš keisto somnambuliško miego ir gebėdavo tučtuojau įsitraukti į redagavimą, surasdavo taiklias frazes, tinkamus sakinius, o jo akys imdavo žibėti.

J.Baltušio monospektakliai
D.Linčiuvienė prisimena, kaip bijojo susitikimo su Juozu Baltušiu: "Žinojau, kad jis dirglus, nemėgsta redaktorių, ypač jaunų, apskritai nemėgsta, kad kas nors kištųsi į jo kūrybą, nurodinėtų. Bet man pavyko susidraugauti su juo per savo biografiją. Mano senelis buvo glazūros ir koklių specialistas, dirbo Uralo gamyklose, iš ten jį paėmė į Pirmąjį pasaulinį karą, o močiutė su lietuvių ir lenkų pabėgėlių kolonija atsidūrė net prie Baikalo. Mano dėdės, teta ir mama kaip kokie nomadai gimę įvairiose Rusijos vietose. Mama - Čitoje, todėl kai rašydavau biografiją, visada užkliūdavo: ar tik ne tremtyje? Dėdė gimė Urale, teta ir kitas dėdė - Tiflise. Kai su J.Baltušiu pradėjom kalbėtis apie jo atsiminimų "Su kuo valgyta druska" rankraštį, pasakiau, kad visų pirma esu sujaudinta kaip skaitytoja, nes tarsi regiu savo senelių biografijos epizodus. Kai nuo Baikalo per visą Rusiją pabėgėliai ėmė grįžti ešelonais (pakeliui kas nors tai mirdavo, tai gimdavo), mano močiutė su vaikais nusigavo iki Tifliso, o J.Baltušio mama įstrigo Pavolgyje. Visą gyvenimą garbinau savo močiutę, pirmąją gyvosios kalbos mokytoją. Mano mama, gydytoja, per karą ir po jo kiauras dienas darbavosi Šiaulių ligoninėje, o aš laiką leidau su močiute. Visko mudvi prasimanydavom - ji mokė ravėti, sėti, sodinti, drauge raitėm virtinius, kepinom ant žarijų bulves ir silkę. Ji pasakodavo ir pasakodavo - it gyva knyga. Apie tai išgirdęs J.Baltušis tik pasisuko į mane ir pasakė: "Čia jau man įdomiau." Taip susidraugavome. J.Baltušis - talentingas rašytojas, jo nepulsi taisyti atsiraitojęs rankoves. Apskritai redaguojant reikia elgtis apdairiai, atsargiai, galvoti, ką sakai, ką darai. Tiesiog surašydavau, kas kur kliūva, pabraukdavau kokį žodį ar sakinį, pasiūlydavau savo variantą. J.Baltušis labai mėgdavo redagavimą paversti spektakliu. Būdavo, surašo daugybę netinkamų variantų - pompastiškų, "falšyvų" ir klausia: na kaip, gerai pataisiau? Sakydavau: man regis, tie taisymai dar nėra verti jūsų talento. Na gerai, galvokim toliau. Atsistodavo prie lango ir pasiūlydavo dar dešimt variantų ir staiga lipte prilimpa koks žodis ar sakinys. Tada J.Baltušis pokštaudamas glostydavo pakaušį, tardavo: "Koks aš talentingas!" ir nusikvatodavo."

Redaguodama "Sakmę apie Juzą", D.Linčiuvienė iš labai arti matė J.Baltušio kūrybines pastangas, vidinius konfliktus ir prieštaravimus. Ta knyga labai strigo - pirmasis jos variantas buvo svarstomas didžiuliame posėdyje. Autoriui priekaištauta, kad iškreipė socialistinę tikrovę. CK ir "Vagos" ideologai aiškino, kad piešiamas per daug nykus, pesimistinis Lietuvos paveikslas. O J.Baltušiui buvo pavykę sukurti sodrius ir įspūdingus kaimo griūties, trėmimų vaizdus. Išklausęs pastabas rašytojas išsinešė rankraštį atsisakęs taisyti ir atgulė. Tada tuometinis vyriausiasis redaktorius K.Ambrasas išsiuntė mane "užmegzti santykių". Visam gyvenimui įstrigo vaizdas: J.Baltušis guli savo kambaryje užsidengęs balta paklode, o iš po jos kyšo senatviškos nuogos kojos. Pradėjom šnekėtis, kad vis dėlto būtina tą gaivalingą kūrinį išleisti - su kuo mažiausiais nuostoliais. Pažiūrėsim, sakė J.Baltušis. Ant manęs nepyko. Redaguojant visada buvo labai svarbu taikus sambūvis. Jei bendradarbiavimas virsdavo darniu tandemu, viskas būdavo gerai. Juk dažniausiai rašytojui reikėdavo tik duoti impulsą - negriaunant jo stiliaus, pirštu prikišamai neperšant savo nuomonės. "Sakmė apie Juzą" - J.Baltušio kūrybinė ir ideologinė drama. Iš viso buvo gal penki romano variantai (pabaigos - net devyni)."

Gyvenimas prie didelio kelio
D.Linčiuvienė - Kazimiero Pakšto, kurį pažįsta tik iš nuotraukų, krikšto duktė. Su šiuo prieškario Lietuvos mąstytoju ir svajotoju bičiuliavosi jos tėvas Pranas Dielininkaitis, sociologas, daktaro disertaciją apgynęs Sorbonos (Prancūzija) universitete, 1941-1942 metais Vytauto Didžiojo universitete vadovavęs Sociologijos ir žurnalistikos katedrai, aktyviai dalyvavęs ateitininkų veikloje ir jaunųjų katalikų intelektualiniame sąjūdyje, telkęs demokratinę opoziciją tautininkų valdymui ir dėl to 1938-aisiais šešiems mėnesiams ištremtas iš Kauno į gimtąjį Juškų kaimą (Vilkaviškio apskrityje). 1940-aisiais bolševikų suimtas ir nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų Vladivostoko lageryje. Įvykdyti nuosprendį sukliudė karas. 1941 metų birželio 24 dieną su kitais kaliniais P.Dielininkaitis išsiveržė iš Kauno IX forto kalėjimo ir, pasak Juozo Brazaičio, "atsvyravo pirmiausia ne kur kitur, bet tiesiai į Laikinosios vyriausybės būstinę. Išbadėjęs, išvargęs, dar tą patį vakarą prisiėmė "Į Laisvę" vyriausiojo redaktoriaus pareigas, o po poros dienų, kai nebuvo kas perima darbo komisariatą, jis sutiko būti darbo ministeriu." Per 1942-ųjų Velykas, nesulaukęs nė keturiasdešimties, staiga mirė nuo dėmėtosios šiltinės. Pažiūrėti liauna gydytoja Michalina Dielininkaitienė, našle likusi trisdešimtmetė (dukra Donata našlaite tapo trejų metų), pasirodė esanti itin tvirta ir stoiška. Beje, visą sovietmetį ji vaikščiojo į bažnyčią nepaisydama pašaipų ir fanatikės pravardės.

"Vaikystė - tarsi knyga, kurią dabar vis dažniau ir dažniau vartau, - sako D.Linčiuvienė. - Šiauliuose, kurie buvo karo placdarmas, gyvenom prie didelio kelio, todėl pro vartus verždavosi čia rusai, čia vokiečiai ieškodami tai duonos, tai banditų. Sapnuoju į akis šviečiančius prožektorius, oro kautynes, girdžiu varpus ir sirenas. Ištisas valandas pro mus važiuodavo sunkvežimiai su tremtiniais ir jų pasiimtais daiktais: fikusu ar knygų etažere, o vienose vežėčiose apsikabinusi katiną sėdėjo mano klasės draugė. Kadangi tėtis buvo politinis kalinys, namuose buvo slapstomi jo dokumentai, užrašai, nuotraukos. Mama viską šventai išsaugojo. Ją labai tardė saugumas - grįždavo rytais išbalusi kaip drobė; buvo reikalaujama įrodyti, kad tėvas tikrai miręs, o ne emigravęs ar pasislėpęs. Galų gale jos ligoninės direktorius, inteligentiškas gydytojas rusas, paskambino ir pasakė: "Dabar toks metas, kai mums reikalingi gydytojai, palikite tą jauną moterį ramybėje." Mūsų namą buvo užėmusi karo kepykla, joje dirbo rusas ir ukrainietis - namiškiai jį buvo praminę "chochlu". Rusas Vania visą laiką naršydavo aplinkui su durtuvu - ieškojo užkastų turtų ir labai domėjosi fotografijų albumais. Vienas pirmųjų mano išmoktų rusiškų žodžių - bandit. Pasisodinęs mane mažą, gal ketverių metų, ant kelių, jis baksnodavo į kiekvieną nuotraukos žmogų ir klausdavo: bandit? Tada mama išėmė iš albumų visas nuotraukas, sudėjo į vokus ir pavožė sandėliuke po puodynėmis."

O gal - prancūzų?
"Norėjau studijuoti psichologiją ir estetiką, - prisipažįsta D.Linčiuvienė. - Namuose buvo išlikę "Naujosios Romuvos", "Židinio", kitos prieškario periodikos komplektų. Besimokydama perskaičiau visus mamos medicinos vadovėlius. Klasės auklėtoja grasino: jei nestosiu į mediciną, sumažins pažymį, bet užsispyriau važiuoti studijuoti filologijos. Dar svarsčiau: o gal prancūzų? Mokykloje turėjome nuostabų šio dalyko mokytoją, todėl prancūzų kalba buvo tapusi mūsų kasdienybe. Kiekviena pamoka - vaidinimai, dainavimai. Susidėję už prancūziškus spektakliukus gautus pinigus, pridėję savo skatikėlių, iš Šiaulių važiavom į Rygą, ten ėjom į gražųjį Operos teatrą, zoologijos sodą. Vilniaus universitete prancūzų kalbą mums dėstė Dangerutis Čebelis - nuo pirmos paskaitos taip kietai suėmė į nagą, kad kurį laiką man atrodė, jog studijuoju ne lietuvių, o prancūzų kalbą. Vertėme Guy de Maupassant'o "Stipri kaip mirtis". Vėliau "Amžiaus" leidykloje redaguodama vertimo meistro Juozo Naujokaičio šio kūrinio vertimą, išsitraukiau studijų metų užrašus... Redagavimo darbas iškart tapo pagrindiniu rūpesčiu ir aistra. Kol buvo žvalesnės akys, redaguodavau be perstojo, įvairioms leidykloms. Dirbdavau ir naktimis, kartais gulti nueidavau tik paryčiais, o rytą vėl lėkdavau prie tekstų. Redagavimas, redagavimas, redagavimas. Taip ir sukausi kitų knygose."

Vis dėlto "Minties" leidykla nebuvo pirmoji darbovietė - dėl tos pačios "skylės" biografijoje. Kiti bendramoksliai gavo paskyrimus, o kur tik ėjo D.Dielininkaitytė, visur atsimušdavo į uždaras duris ar ledinius veidus. Vienos kurso draugės giminaitis pasiūlė Žemėtvarkos projektavimo institutą ir iš pradžių lituanistė dirbo ekonomiste darbo užmokesčio skyriuje. Vėliau gavo tikrinti Lietuvos žemėlapio vietovardžius. O kai "Mintyje" atsirado laisva korektorės vieta (ją "užleido" bendrakursė Ema Mikulėnaitė), netgi buvo gaila išeiti.

Koncertuoja "Purienos"
"Kur tik ateidavau, rasdavau puikių, kūrybingų žmonių ir jaukią atmosferą, - pasakoja D.Linčiuvienė. - Tada buvo mada dainuoti ir keliauti. Dainuojantys autobusai traukdavo į Rusiją, Estiją, Latviją. Dainuodavom per vakarones ir šventes. Ir "Mintyje", ir "Vagoje" buvo vokaliniai ansambliai ("Vagoje" - "Purienos"). Esame vykusios gastrolių, deja, tik į Saldutiškį. Uždainuodavom ir darbe. Net rūstusis mūsų direktorius Jonas Čekys nesupyko sykį išgirdęs "repeticiją" darbo metu. O "Mintyje" dainos atstojo mankštos valandėles. Kaimynystėje dirbusios Filologinės redakcijos moterys pabelsdavo mums, korektorėms, į sieną - jau metas. Užtraukiam porą posmelių ir toliau triūsiam. Ir nieko neatsitikdavo - smagi mankšta. O darbo buvo labai daug. Iš ko mokytis - taip pat buvo. "Vagos" mohikanams mes, jaunesnieji, lenkiame galvas visą gyvenimą, jie mus labai gražiai prižiūrėdavo - iš tolo ir iš arčiau. D.Urbas, kurio sukaktį neseniai minėjome, buvo mūsų didžioji redagavimo ir patriotinė mokykla. Jis nusižiūrėdavo patikimus žmones, paskambindavo ir sakydavo: "Vaikeliuk, turiu skanskonių. Pasiilgau, užeik, pasikalbėsim." Užeini, o ten "Metmenys", "Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", J.Aisčio, K.Bradūno, A.Vaičiulaičio tomeliai. Leisdavo vieną ar dvi naktis skonėtis. Paimdavo mūsų rankraščius, vertimus, patardavo ir pabardavo."
Mokykloje D. Dielininkaitytei labai gerai sekėsi chemija. Taip susiklostė, kad chemiją pasirinko jos dukra Renata Linčiūtė. Apsigynė disertaciją, bet vėliau pasekė mamos pėdomis ir dabar iš anglų kalbos verčia knygas. Daugybę lituanistinių leidinių suredagavusios D.Linčiuvienės šešuras (vyro Augustino Linčiaus, geologo, tėvas) - Maironio sūnėnas.