Su vertėju, tekstologu ir kalbininku Dominyku Urbu neteko būti nei gerai pažįstamam, nei labai artimam. Bet vis tiek tie keletas susitikimų, persimetimų keliais žodžiais paliko šiltų atsiminimų.

Pats šviesiausias prisiminimas eina iš 1960 metų. Buvome trečio ar ketvirto kurso Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentai. Su jaunu energingu dėstytoju Jonu Kazlausku smarkiai darbavomės Studentų mokslinės draugijos Lietuvių kalbos būrelyje. Važinėdavom su ekskursijomis po Lietuvą, susirinkimuose ir konferencijose svarstydavom savo pranešimėlius, į susirinkimus vadovas atsivesdavo žinomų žmonių. Prisimenu, prof. Paulius Slavėnas ilgai mus ragino rinkti astronomijos terminus jo rašysimam žodynui, vertėjas Dominykas Urbas kalbėjo apie vertimų kalbą ir jos gerinimą.

Kada tiksliau įvyko šis susitikimas, dabar sunku pasakyti*. Savo 1960 m. kišeninio kalendoriaus lapeliuose esu užsirašęs tada Dominyko Urbo pasakytų minčių, man jos ir dabar daro nemažą įspūdį. Tas įspūdis anuo metu buvo tuo didesnis, kad mūsų galvose dar buvo gyvos kiek panašios per pirmuosius dvejus studijų metus girdėtos prof. Juozo Balčikonio mintys. Bet čia buvo visai kitoks pasakojimo būdas: Balčikonis kalbėdavo gana monotoniškai, su netrumpomis pauzėmis lyg vis pagalvodamas ir viską pasverdamas, o Urbas atrodė labai energingas, jo kalba liejosi be perstojo ir buvo pilna visokių stilistinių figūrų.

Prisimenu, pradėjo nuo to, kad nėra atskirai lietuvių kalbos ir atskirai lietuvių literatūros – yra viena kultūra, ir kalba su literatūra susijusios glaudžiausiomis sąsajomis. Lituanistams turi rūpėti ir kalba, ir literatūra ir reikia studijuoti savo kultūrą – Dionizą Pošką, Antaną Baranauską. O kas buvo Vincas Kudirka? – „kolosas, minčių galiūnas!“ Turime mokytis iš Jablonskio: jis „šiukšles šlavė, šlavė [...] Jablonskis lindo, barė į akis, visą gyvenimą žmogus zulino, zulino, zulino ir to vaisiai buvo labai dideli.“ Ir dabar „žmonių kalbinė sąmonė dulkėmis apsivėlusi“, užtat „lituanisto darbas – muziejininko darbas.“

Įstrigo pasakojimas apie kalbos lubas**. Jas palygino su vis galingesnių lėktuvų pasiekiamu aukščiu – taip ir mes turime kilti vis aukštyn kurdami savo literatūrą ir versdami pasaulinės reikšmės grožinius kūrinius.

Vertimų esą dvejopų – tiesioginių ir galvojamų (įgimtų). Tik galvojamas vertimas plečia kalbos erdvę, o tiesioginis uždaro į kalėjimą. Daug verčiam iš rusų kalbos. „Mes gerbiam rusų literatūrą, ji turi daug gerų autorių. Bet mes esam mes, verčiam ne į rusų kalbą.“

Atrodo, tuo metu Urbas kaip tik redagavo Čechovo kūrinių vertimus naujam daugiatomiam lietuviškam raštų leidimui. Vertėjas išsitraukė kelis prirašytus popieriaus lapus ir eilutė po eilutės pradėjo nagrinėti vertimo kalbą. Daug kas tada praslydo pro ausis, turiu tik pasižymėjęs, kad visada reikia skirti žodžio lukštą ir jo turinį. Kiekvienas žodis turįs asociatyvinį krūvį – savo keliamų asociacijų visumą. Turim žiūrėti, ar vertime ta asociacijų visuma bus lietuviška ar nelietuviška. Ilgai aiškino eigos ir įvykio veikslų raišką, lygino ją su rusų kalbos raiška. Pasakojo apie priesagos -ėlis menkinamos reikšmės daiktavardžius: suskretėlis, susišikėlis..., bet pridūrė, kad yra ir numirėlis, pavargėlis. Sakė, kad lietuviai nesibalandžiuoja (t. y. nesikreipia balandėli, balandėle) kaip rusai. Jūs dabar kur važiuojate – tik rusiškai galima sakyti, o lietuviai taip nesako...

Kiek arčiau su Dominyku Urbu susipažinti teko po kelerių metų. 1967 m. gyniau filologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją ir į tuometinę Vilniaus universiteto Kolonų salę prisirinko daug įvairaus amžiaus lituanistų. Tada disertacijų gindavo nedaug ir buvo įprasta į tuos renginius visiems eiti ir nekviestiems. Turiu ir nuotrauką iš tos dienos, kur salės pasieniu susėdę Antanė Kučinskaitė, Dominykas Urbas, Jonas Palionis, Vincas Urbutis ir kiti. Kiek prisimenu, po visko Urbas paspaudė ranką, tarstelėjo kelis žodžius. Vėliau dar kažkur susitikom, tad ir 1970 m. jau nebuvo baugu kviesti jį dalyvauti Vilniaus kalbos sekcijos teoriniame seminare vertimų kalbos klausimais. Renginys vyko tų metų rugsėjo 21 ir 22 dieną, jame Urbas skaitė pranešimą „Verstinės kalbos bėdos“, dalyvavo seminaro diskusijose. Nereikalavo būti prašomas pranešimo teksto – pats jį įteikė, taip pat peržiūrėjo ir patikslino savo diskusijų žodžius. Visa tai buvo paskelbta 1971 m. „Mūsų kalbos“ 7-ame numeryje (p. 30–32 ir 105).

Tuo prasidėjęs artimesnis bendravimas lyg ir baigėsi. Keli vėlesni epizodiniai susitikimai nepaliko atmintyje didesnių rėžių. Šiandien galima tik apgailestauti, kad anuo metu nesusiprasta daugiau pakalbinti, paprašyti ką vėl parašyti, o pats nesisiūlė, nes, atrodo, nebuvo labai linkęs plačiai reikštis spaudoje. Daugiau buvo darbo stalo žmogus. Vis dėlto ir tie keliolika spaudoje paskelbtų straipsnių gerokai praplėtė mūsų vertimų istorijos barus ir verstinės kalbos pažinimą.

Vienas iš reikšmingiausių šios srities darbų yra Urbo straipsnis „Apie J. Balčikonio vertimus“ (Kalbotyra, t. 14, 1966, p. 37–43). Jame ne tik subtiliai įvertinta Balčikonio verstų pasakų kalba, bet ir nurodytos istorinės anų laikų vertimų pasirodymo ir būtinumo aplinkybės: „mūsų to meto vertėjų darbo netinka be atodairos lyginti, pavyzdžiui, su kitų, toliau raidos keliu nužengusių tautų vertėjų darbu; negalima išleisti iš akių specifinių mūsų civilizacijos ugdymo sąlygų“ (p. 37). Atsiliekant nuo kitų tautų reikėjo kuo greičiau atsigriebti „už sugaištus amžius“ ir „vertėjų pareigas tam tikra prasme ėjo visi, kas tik prie lietuviško darbo dėjosi“ (p. 38). O Balčikonio „vertimų knygos – tai patikimo, patikrinto ir matomai, vietoje sudėto kalbos turto klėtys“ ir gaila, kad ir dabar „kartais dar menkais ištekliais mėgina verstis kai kurie rašto darbininkai“ (p. 42).

Įvairiuose savo rašiniuose yra parodęs, kaip reikia versti net pačius sudėtingiausius pasaulinės klasikos kūrinius, iš ko ir kaip mokytis. Ne veltui amžininkai Urbui ir jo vertimams negailėjo pačių skambiausių žodžių. Pavyzdžiui: „Dominykas Urbas – lietuvių vertėjų kunigaikštis“ (Antanas Dambrauskas. – Mūsų kalba, 1988, nr. 5, p. 46), „Mūsų vertėjų tėvas“ (Laima Rapšytė. – Mūsų kalba, 1979, nr. 2, p. 27), „Urbas jaučia visus lietuvių kalbos niuansus“ (Antanas Dambrauskas. – Mūsų kalba, 1988, nr. 5, p. 46), „puikus savosios kalbos mokėjimas, labai didelės, tiesiog retos gimtosios kalbos leksikos ir frazeologijos atsargos“ (Aleksandras Žirgulys. Prie redaktoriaus stalo, 1979, p. 298). Net prof. Balčikonis, nemėgęs niekam sakyti pagiriamų žodžių, Urbą yra pavadinęs vīenu iš nedaugelio gimtosios gyvosios kalbos mokovų.

Taigi Dominyko Urbo vertimai turėtų tapti dar platesne negu iki šiol mūsų, ypač jaunųjų vertėjų, vertimo mokykla. Jo verstiniai ir redaguoti tekstai nusipelno išsamių mokslinių studijų, – per savo rankas perleistų knygų buvo prašokęs keturis metrus, kaip vaizdžiai yra pasakiusi Aldona Liobytė (Pergalė, 1978, nr. 4). Studijų objektas būtų nustatyti svarbiausius redagavimo principus, smulkiai ištirti originalo perteikimo lietuvių kalba būdus ir priemones, pagaliau parodyti, kuo pats Urbas prisidėjo prie lietuvių kalbos ugdymo ir raiškos priemonių plėtros. Tai leistų išsiaiškinti, kiek per Urbo rankas ir akis perėjusi pasaulinės literatūros klasika išplėtė mūsų kultūros ribas ir į gylį, ir į plotį, kaip jis pats paisė nusistatytųjų vertimo gairių – gilyn ir platyn: vertimai, anot jo, kaskart turi būti geresni, kūrybiškesni, reikia versti kuo daugiau kūrinių, nes tai „langai į pasaulį“ (Mūsų kalba, 1972, nr. 5, p. 28).

Derėtų galvoti, kas galėtų išleisti Urbo raštų rinktinę. Į ją būtų sudėti straipsniai apie redagavimo ir vertimo dalykus, mintys iš vertėjo praktikos, atsiminimai. Prie šių galėtų šlietis ir atsiminimai apie Vincą Krėvę-Mickevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Jurgį Elisoną, Antaną Kniūkštą, Juozą Urbšį, Jurgį Lebedį ir kitus – jie geriau atskleistų įvairiapusišką Urbo asmenybę, sodriau nupieštų daug mūsų kultūrai nusipelniusio žmogaus paveikslą.

Išsamios monografijos nusipelno gana spalvinga Dominyko Urbo biografija. Jai jau sukaupta nemaža duomenų: užrašyta jo žmonos ir paties atsiminimų, parašytas diplominis darbas, neseniai informuota apie visuomenei mažai žinomą tautotyrinę ir muziejinę Urbo veiklą (žr. Kultūros barai, 2005, nr. 8–9, p. 89–93). Monografijoje, be kita ko, turėtų būti patvirtinta ar paneigta seniai sklandanti legenda, esą Sibiro Urbas išvengęs tik sutikdamas tvarkyti „Kalvio Ignoto teisybės“ ir jos tęsinio kalbą. Paties Urbo pasakojimas apie susitikimus ir darbą su Aleksandru Gudaičiu-Guzevičium (Santara, 1993, nr. 3, p. 111–114), atrodo, slepia dar daug nepasakytų dalykų.

 *  Būrelio metraštininkas Albertas Rosinas buvo parašęs Lietuvių kalbos būrelio istoriją, ten turėjo būti viskas tiksliai užrašyta. Bet ta istorija kažkur nusimetė, pražuvo.
**  Šią metaforą jis, matyt, yra minėjęs ne kartą ir ne vien mums, plg.: „Urbas kartą yra sakęs, kad vertimais mes turime pakelti kalbos lubas“ (Vladas Žulys. – Mūsų kalba, 1982, nr. 1, p. 12).