Geriausius metus paaukojau Grimmų pasakoms
 
 
Su Adomu Drukteniu kalbasi Jurgita Mikutytė
 
 
 
 Adomas Druktenis gimė 1931 m. Raseiniuose. 1953–1958 m. Vilniaus valstybiniame universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Po to buvo paskirtas į tuometinę Grožinės literatūros leidyklą (vėliau „Vaga“) ir išdirbo joje iki 1977 m. pabaigos. Beveik visus tuos metus dirbo verstinės literatūros redakcijoje, perėjo visas redaktoriaus darbo pakopas nuo jaunesniojo iki vyresniojo. 1977-1992 m. dirbo „Mokslo“ leidykloje. Suredagavo apie 70 verstinės literatūros knygų, išvertė bene 40, tarp jų – H. Sudermanno, S. Zweigo, L. Franko, O. Preußlerio kūrinių, brolių Grimmų pasakas.
 
 
Išsamiai esate pasakojęs apie tai, kaip tapote vertėju, „Rubinaičio“ žurnalui (2006 m. Nr. 1 >).
Tad dabar pirmiausia paklausiu apie Jūsų kaip redaktoriaus patirtį.
Kaip manote, kokios yra vertimo redaktoriaus užduotys ir kur jo darbo ribos?
 
Mano supratimu, redaktoriaus uždavinys yra sutikrinti tekstą, ištaisyti pasitaikančius netikslumus, nesklandumus, na ir, žinoma, klaidas. O jeigu redaktorius mato, kad vertimas yra prastas, jo esmingai pataisyti neįmanoma, siūlyti leidyklai rankraštį grąžinti vertėjui, kad tas pataisytų, nes dabar, kai beveik nėra etatinių redaktorių, niekas neprivers iš šalies samdomą žmogų ir dar už nedidelį atlyginimą dirbti už vertėją. Anuomet tokių dalykų pasitaikydavo. Kartais knygą išversdavo koks nors aukštas pareigūnas, norėdamas pasirodyti, kad jis irgi yra literatūros žmogus. Ir ką gi, tekdavo kam nors iš leidyklos redaktorių padaryti tą vertimą bent jau paskaitomą. Už tai leidykla kartais sulaukdavo iš aukštybių kokio nors pamaloninimo. Aš pats ligi šiol tebegyvenu bute, kurį leidykla gavo taip pat per tokių „vertėjų” malonę. Dabar turbūt tokių dalykų nepasitaiko. O dėl redaktoriaus darbo ribų manyčiau, kad redaktorius neturėtų viską traukti ant savo kurpalio. Jeigu tai nėra klaida, jeigu tai nebarkšo kaip koks svetimkūnis, pirmenybę reikėtų atiduoti vertėjo variantui.  
 
Daug metų dirbote „Vagos“ leidykloje. Anuometinė vertimo ir redagavimo sistema Jums atrodo ideali? Siūlytumėte tokią leidykloms ir dabar?
 
Na, man atrodo, kad visų pirma reikėtų sakyti: tai buvo gera mokykla. O mokykla gera tada, kai joje dirba geri mokytojai. Leidykla tokių mokytojų turėjo. Tai buvo šviesūs dar prieškario laikų žmonės, mokantys svetimų kalbų, gerai išmanantys leidybinį darbą. Jų galėjai pasiklausti, su jais galėjai pasitarti. Buvo visos sąlygos tobulėti ir augti. Buvo gera ir kontrolės sistema. Juk jeigu tavęs niekas nekontroliuoja, tu nežinai, ką darai gerai, kokie tavo darbo trūkumai ir t.t. Ta sistema buvo gana paprasta, bet efektyvi. Apie tai daug kur kalbėta ir rašyta. Galiu tik trumpai priminti. Kiekvieną pirmadienio rytą vyriausiojo redaktoriaus kabinete vykdavo rankraščių aptarimai, kur dalyvaudavo visa leidyklos vadovybė ir redakcinis personalas. Prieš tai keliems leidyklos redaktoriams, patyrusiems ir mažiau patyrusiems, būdavo išdalinama po pluoštelį numatyto aptarti rankraščio, tie susipažindavo, ką redaktorius ten yra padaręs, ko nepadaręs, ir paskui kedendavo jo - žinoma, ir vertėjo - plunksneles: tas pataisyta gerai, tas blogai, tas pražiopsota, nepataisyta. Žodžiu, parodomi visi redaktoriaus ir vertėjo darbo pliusai ir minusai. Kartais ir vertėjas būdavo kviečiamas į tuos aptarimus, jei nesunku būdavo su juo susisiekti. Redaktorius niekada nežinodavo, kada jis su savo rankraščiu paklius į tas girnas. Tad negalėjo apsileisti, turėjo visą laiką dirbti rimtai.
Ta kontrolė nesibaigdavo vien tik rankraščių svarstymu. Gamybos skyrius buvo Kaune. Ten ir korektūra. Surinktą rankraštį skaitydavo ne viena korektorė. Jeigu tavo paliktos ar padarytos klaidos pasiekdavo Kauną, jos nepraslysdavo pro korektūros skyriaus vedėjo P. Giniūno akis. Kiekvienais metais per metinį gamybinį susirinkimą jis išsitraukdavo savo garsiąją užrašų knygelę ir imdavo pavardėmis linksniuoti, kas kokių klaidų palieka rankraščiuose. Su baime laukdavome kiekvieno to susirinkimo. Leidykla tada buvo prestižinė įstaiga, ne taip lengva buvo į ją patekti, tad jeigu tave dažnai linksniuos iš blogosios pusės, galėjai netekti darbo.
Klausiate ar siūlyčiau leidykloms tokią sistemą dabar? Be abejo, viską lygiai taip pat pritaikyti dabar būtų neįmanoma. Pasikeitė laikai, pasikeitė leidybinio darbo pobūdis. Kas tiko vakar, ne viskas tinka šiandien. Reikia ieškoti naujų formų, tačiau nepamiršti ir to, kas buvo gera seniau, o kai ką gal ir pritaikyti ar bent jau iš to pasimokyti. Manyčiau, dėl to apie tai čia ir kalbame.         
 
Bet dabar „Vagos“ mokyklos ir leidybos tradicijų, deja, nebeliko. Kaip dabar galima išmokyti, kaip tapti geru redaktoriumi? Kokių savybių tam reikia?
 
Čia kaip su tuo plaukimu – tik įmestas į vandenį gali išmokti plaukti. Na, žinoma, jeigu nori išmokti. Tik mūsų atveju vien noro dar nepakanka, reikia turėti žinių, kalbinių žinių, gerai mokėti savo gimtąją kalbą ir, turbūt svarbiausia, turėti intuiciją, kalbinę klausą ar ką – nežinau, kaip tai pavadinti. Ir jeigu visų kitų dalykų galima išmokti, tai tie pastarieji nuo tavęs jau nepriklauso – davė juos tau Dievulis, ar nedavė.
Mano nuomone, tie dalykai būtini tiek redaktoriui, tiek vertėjui. Tik pažiūrėkim: dauguma gerųjų vertėjų – iš vyresniųjų D.Urbas, Vyt. Petrauskas, R. Jankevičiūtė, iš jaunesniųjų V. Petrauskas, A. Gailius, D. Bučiūtė ir kt. - buvo ar yra ir geri redaktoriai. Man atrodo, jeigu noro ir tų duomenų turi, visada gali rasti būdų, kaip mokytis ir tobulėti. Kad ir iš savo darbo. Juk paprastai vertėjas pasižiūri, ką redaktorius pataisė. Kai kuriuos pataisymus vertėjas priima, kai kuriuos ne. Redaktorius galėtų iš to pasimokyti, susitikti su vertėju, geranoriškai pasikalbėti, pasiaiškinti, kodėl to ar kito redaktoriaus pataisymo vertėjas nepriėmė, ir panašiai. Yra, be abejo, ir kitų būdų tobulėti. Daug metų dirbau „Mokslo” leidykloje. Kiek ten buvo gerų redaktorių, nors ir neišėjusių jokios redagavimo mokyklos! Atsirastų jų ir dabar, jeigu leidyklos mokėtų redaktoriui tokį atlygį, iš kurio jis galėtų pragyventi. Ir dar. Jeigu spaudos leidiniai galėtų mokėti normalų honorarą už recenzijas, dalykiškai aptariančias nevalyvai išleistas knygas, kurių dabar apstu, leidyklos, rūpindamosi savo prestižu, labiau vertintų ir redaktorių darbą. O parašyti tokias recenzijas, atrodo, jau yra kam, turime tiek išprususių žmonių, esame ne kartą skaitę tikrai kvalifikuotai parašytų darbų. Matyti jau ir šiokių tokių prošvaisčių. Džiugina įsteigta Antipremija už prastus vertimus, ji turėtų drausminti leidėjus, pro pirštus žiūrinčius į savo leidinių kokybę; rengiami seminarai vertimo ir redagavimo klausimais. Reikia tikėtis, pamažu tie dalykai įsibėgės.
 
Ar redaktorius būtinai privalo mokėti užsienio kalbą ir lyginti vertimą su originalu?
 
Žinoma, tai būtų idealus atvejis. Bet ir kadaise „Vagoje” ne visada tas buvo įmanoma, o dabar juo labiau. Tačiau geras redaktorius dažniausiai ir neturėdamas originalo mato, kas padaryta ne taip. Jeigu tai prasminiai dalykai, jis gali atkreipti vertėjo dėmesį, o jeigu tik stilistiniai, tai ir pats pataisyti.
 
Šiuo metu leidyklose redaktorius - pats vienišiausias žmogus, niekas jų negloboja, nepadeda, nepamoko, jų nuomonės nelabai paiso. Leidėjai dažniausiai redaktorių ir vertėjų nesuveda. Kaip, Jūsų nuomone, tokiomis sąlygomis elgtis redaktoriui – nepaisant visko taisyti prastą vertimą, kad būtų geras, ar nebesigilinti?
 
Eidamas į tas galeras, žmogus turi žinoti, kur eina. Redaktoriaus, kaip ir vertėjo, darbas yra vienišiaus darbas. Čia tau ne koks pramogų verslas. O dėl globos - tai niekas šiais laikais tavęs už rankytės nevedžios. Turi pats daugiau rodyti iniciatyvos. O jeigu žmogus nėra susisaistęs su leidykla jokiais tarnybiniais ryšiais, kaip pradžioje minėtu atveju, jis laisvas savo pasirinkimu ir, man rodos, gali nesiimti darbo, kuris jam atrodo neįveikiamas ar per mažai apmokamas. O jeigu vis dėlto imasi, turi žinoti, kad kartu jis prisiima ir dalį atsakomybės už to vertimo kokybę. Šiaip ar taip, ir jo pavardė, tegu ir knygos gale, tegu ir mažomis raidelėmis, bus įrašyta knygoje. Taigi jeigu jis bent kiek brangina savo vardą, neturėtų į tą darbą žiūrėti pro pirštus. Klausimas galėtų būti tik toks: ar įmanoma iš labai prasto vertimo padaryti tikrai gerą. Bet čia jau būtų kita kalba. 
 
Kokia Jūsų, kaip vertėjo, patirtis su redaktoriais?
 
Man sekėsi. Turėjau labai gerus redaktorius, tokius vertimo ir redagavimo meistrus, kaip Vyt. Petrauskas, D. Urbas. Keletą knygų redagavo net ne germanistai. Su visais maloniai bendradarbiavome, neturėjau nė vieno konflikto. Dabar jau daug metų, jeigu ką išverčiu, redaguoja B. Balčienė. Tai puiki redaktorė, išėjusi „Vagos” mokyklą. Ji pati yra vertėja, labai gerai jaučia tekstą, visada esu jai dėkingas, kad gražiai apšluoja mano darbelį.   
 
O kokius vertėjus pavadintumėt iškiliais?
 
Man atrodo, iškiliais galima pavadinti tuos, kurie savo iškiliais darbais yra palikę gilų pėdsaką mūsų raštijos istorijoje. Nesu kultūros istorikas, bijau, kad vardindamas juos galiu suklysti ar ko nors nepaminėti.
 
Kokias savybes turi turėti geras vertėjas?
 
Manyčiau, visų pirma literatūrinė nuovoka, atsakomybės jausmas, reiklumas pačiam sau, na ir darbštumas, kruopštumas – reikia netingėti pasiknaisioti ir po žodynus, ir po žinynus.
 
Leidyklos labai skubina vertėjus, tad ypač pradedantieji neretai svarsto, kiek puslapių per dieną išversti yra normalu. Yra tokių, kurie sugeba po 20 ir daugiau. Kokia Jūsų patirtis?
 
Mano supratimu, normalu yra išversti ir vieną, ir penkis, gal kada ir dešimt puslapių. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių: kūrinio meniškumo, sudėtingumo, vertėjo asmeninių savybių ir daugelio kitų dalykų. Tik man atrodo, kad jaunam vertėjui visų pirma turėtų rūpėti ne puslapių skaičius, o kaip geriau perteikti jam patikėto kūrinio turinį ir dvasią.
O kaip išversti 20 puslapių per dieną, reikėtų klausi tų, kurie sugeba tai padaryti. Aš šiuo klausimu esu prastas patarėjas. Esu didelis lėtadarbis, tikras čiupeklis. Todėl ir mano išverstų knygų sąrašas neilgas. Bet pažįstu vertėjų, kurie moka dirbti ir sparčiai, ir gerai. Deja, tai duota ne visiems.
 
Ar Jums yra tekę verčiant laužyti gramatikos ir stiliaus normas?
 
Nesu susidūręs su tokiais atvejais, kad reikėtų laužyti gramatikos normas. Bet įsivaizduoju, kad kartais galėtų taip būti. Tik tai turi būti stilistiškai pateisinama. Pavyzdžiui, jeigu autorius, norėdamas parodyti kokio veikėjo mažaraštiškumą, cituoja kokį to veikėjo rašto pavyzdį ar ką. Verčiant visokiausių atvejų pasitaiko. Man atrodo, vertėjas turi kiek įmanoma atkurti originalo turinio ir formos meninę visumą, taigi ir autoriaus stilistines ypatybes. Pvz., jeigu  sakiniai trumpučiai, jų nebūtų galima jungti į ilgus sakinius. Antraip vertimuose visų autorių stilius būtų vienodas.
 
 
Ką manote apie autoriaus klaidų taisymą? Kartais būna, kad autoriaus prastas stilius arba pripainiota faktinių klaidų. Ką tokiu atveju daryti vertėjui?
 
Manyčiau, jeigu matyti, kad tai aiškus autoriaus neapsižiūrėjimas ar korektūros klaida, reikėtų kaip nors ištaisyti, kad nekliūtų, ir tiek. Bet jeigu tai yra faktinės klaidos ar šiaip kokie abejotini dalykai, galima tai kaip nors paaiškinti išnašoje.
 
Kaip atrodo Jūsų darbo diena, kiek valandų per dieną verčiate?
 
Niekada nebuvau vertėjas profesionalas, darbo valandomis dirbau leidybinį darbą, versdavau tik vakarais ar kitu laisvu laiku, buvau, kaip vokiečiai sako, Feierabendübersetzer. O dabar, kai jau beveik 20 metų kai esu pensininkas, tai kaip toj dainoj – „kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu – tinginiauju”. Geriausiai man dirbasi iš ryto.
 
Ar kaip vertėjas patiriate kūrybinių kančių?
 
Ir dar kaip! Reta knyga būna, kad nestenėčiau.
 
Kuris vertimas Jums buvo pats sunkiausias?
 
Turbūt sunkiausia buvo versti Grimmų pasakas. Sutikdamas imtis to darbo naiviai tikėjausi, kad vokiečiai turi išsileidę išsamius tų pasakų komentarus, kuriais galėsiu pasiremti. Bet, kai pradėjau gilintis, paaiškėjo, kad taip nėra. O ten tiek visokių klaustukų, tiek abejonių. Kiek ten visokių personažų, visus reikia kaip nors įvardinti. Studijavau, ką galėjau rasti, važinėjau į Kaselį, į Grimmų muziejų, konsultavausi su savo senu pažįstamu, žymiu folkloro specialistu W. Scherfu, kitais žmonėmis, taip ir plūkiausi apie dešimt metų. Nežinau, kas iš to išėjo. Dabar kai žiūriu, kai ką gal daryčiau kitaip. Bet jau tegu darys tai kas nors kitas.
 
O kuris pats mieliausias vertimas?
 
Nepatogu prisipažinti, bet mieliausia mano knyga versta ne iš originalo. Tai buvo graikų rašytojo Nikoso Kazantzakio romanas „Graikas Zorba”. Anuomet nebuvo vertėjų, verčiančių iš naujosios graikų kalbos. Buvau matęs kino filmą, pastatytą pagal tą romaną. Tas filmas man nepaprastai patiko. Ir kai pasiūlė išversi knygą iš vokiečių kalbos, nedvejodamas sutikau. Turėjau po ranka dar ir lenkišką vertimą. Išverčiau, galima sakyti, vienu atsikvėpimu. Net žmona stebėjosi: „kaip tu čia dabar nedejuoji?” 
 
Koks Jums pats maloniausias darbo įvertinimas?
 
Maloniausia, kai žmogus paskaitęs pasidžiaugia knyga, labai nesupeikia mano darbo.
 
Ar yra kokia knyga, kurią būtumėt norėjęs išversti, bet taip ir neišvertėte?
 
Taip, norėjau kitados išversti Gottfriedo Kellerio „Žaliąjį Heinrichą”. Didelė knyga. O dar tie mano darbo tempai. Maniau, kai išeisiu į pensiją. O kai išėjau, geriausius metus paaukojau Grimmams. Taip ir liko… Jau nebeišversiu…
 
Ar esate atsisakęs versti kokį nors kūrinį? Jeigu taip, kodėl?
 
Esu, ir ne vieną kartą. Jeigu matau, kad kūrinys ne mano nosiai, tai ir neimu. Žinodamas savo galimybes, vengdavau ir stambesnių kūrinių.
 
Gal yra tekę kada nors ir nuleisti rankas, pripažinti, kad nesugebėsite išversti?
 
Kad būčiau pradėjęs ir nebaigęs kokio stambesnio darbo, tokio atvejo lyg ir neatsimenu. Bet su smulkesniais darbeliais esu apsijuokęs. Dar ir dabar kiekvieną kartą raudonuoju sutikęs savo gerbiamą dėstytoją profesorę Ireną Veisaitę. Buvome su ja atrinkę gražių gabaliukų iš Maxo Frischo „Dienoraščių”. Žadėjau išversti. Pradėjau,  jau turėjau nemažai išvertęs, bet vis buvau nepatenkintas, kažko tam mano vertimui trūko, ir tiek. Paskui gavau iš leidyklos versti stambesnį darbą, teko tuos dienoraščius atidėti į šalį. Po kiek laiko juos pasišovė išversti vienas mano kolega, jam lyg ir nekilo problemų. Ir dar. Prieš kelerius metus išverčiau šveicarų rašytojo R. Walserio apsakymėlį, kuris galėtų aktualiai skambėti ir mūsų dienomis. Bet taip ir neišdrįsau niekam jo parodyti. Neseniai netyčia aptikau tarp popierių, paskaičiau – neskamba jis man taip gražiai kaip originale, ir tiek. Ir nemoku aš jo sustyguoti. Tai va.
 
Ar gretinate vertėjo darbą su rašytojo?
 
Nei gretinu, nei lyginu. Manyčiau, rašytojas dirba savo darbą, vertėjas - savo. Sakyčiau, čia yra kaip muzikoje: kompozitorius kuria muziką, atlikėjas ją atlieka. Kaip atlikėjas turi turėti muzikinių gabumų, taip vertėjas bent šiokių tokių literatūrinių. Be abejo, yra vertėjų, kurie kartu yra ir geri rašytojai, bet čia jau kitas klausimas.  
 
Ar manote, kad vertimas visada tik praranda, ar gali kažką ir laimėti?
 
Kiek žinau, paveikslo kopija, kad ir geriausia, niekada neprilygsta originalui. Manyčiau, tas pats pasakytina ir apie vertimus. Žinoma, vertėjas versdamas kokį nevykusį originalą, gali jį šiek tiek pašlifuoti ir papudruoti. Bet jeigu tam kūriniui reikia tokios kosmetikos, tai nevertėtų jo ir versti. Tačiau jie buvo verčiami ir anuomet, ir dabar. Anuomet ideologiniais sumetimais, dabar komerciniais. Bet, manau, mes čia kalbame apie tikrus žodinio meno kūrinius. O juos verčiant galima tik guostis maždaug šitokiais didžiojo J. W. Goethes žodžiais: „Kad ir ką besakytume apie vertimo neišgales, jis buvo ir bus viena svarbiausių žmonijos visuotinio bendravimo priemonių”. Tad, duok Dieve, kad tik tų neišgalių būtų kiek galima mažiau.
 
Kuo jums patinka vertėjo profesija, o kuo ne?
 
Kaip jau minėta, niekada nebuvau vertėjas profesionalas, dirbau kitus darbus. Verčiau, kad reikėjo pinigų. Dabar verčiu su malonumu, nes turiu tam laiko, be to, smagu yra matyti ir šiokius tokius savo darbo rezultatus. Jeigu reiktų dar kartą gyvenime rinktis, tai rinkčiausi tą pačią profesiją. Nes turbūt tai buvo mano pašaukimas. 
Nepatinka tai, kad verčiant reikia daug sėdėti, esu judrus žmogus, labiau patiktų būti laiškanešiu, šiuo metu tai tokia paklausi profesija. Deja, tam esu jau per senas…
 
Gal rašote prisiminimus?
 
Nerašau, o reikėtų - žinoma, šeimyniniam naudojimui. Juk tokiais permainingais laikais buvo lemta mano kartai gyventi.
 
O ar dabar ką nors verčiate?
 
Vertinėju šį tą vaikams, kiek leidžia jėgos. Džiaugiuosi ta diena, kurią gyvenu.
 
Dėkoju už malonų pokalbį.
 _________
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas „Vertimo meistrų pamokos“
 
Publikuota: Literatūra ir menas 2008-03-21