Irena Balčiūnienė

RANKA RANKON: VERTĖJAS IR REDAKTORIUS

 Pranešimas, skaitytas LLVS surengtoje to paties pavadinimo diskusijoje 2006-05-10 >>

Per kvorumo nesurinkusį Rašytojų sąjungos suvažiavimą (2006 04 21) netikėtai salės tyruose suskambo klausimas: Kada bus pripažintos ir imtos ginti redaktorių autorinės teisės? Lygiai taip pat sėkmingai klausiančioji galėjo sušukti: Ar yra Dievas? – arba – Kodėl manęs niekas nemyli? Manau, žodžiai būtų prasmegę tokiam pat abejingumo ir nesidomėjimo liūne.

Tačiau klausimas tvyro ore. Kokios vis dėlto yra redaktorių teisės? Ar jos prilygintinos autorinėms?

Būdami kalbos darbininkai, pirmiausia tariamės su Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu. Redaktorius, sakoma jame, patvirtina knygos turinį. Tačiau koks turinys glūdi šiame turinio patvirtinime, manau, aišku ne iš karto ir ne kiekvienam.

Galima pasiūlyti darbinę hipotezę – redaktorius tik tada įrašo knygos metrikoje savo pavardę, kai įsitikina, kad vertimas tikslus ir meniškas, o vertimo kalba taisyklinga, arba pagrįstai netaisyklinga.

Kur kalba prasta, ten turinys negali būti geras, – tvirtino J. Balčikonis. Aukso žodžiai. Į juos ypatingą dėmesį turėtų atkreipti vertėjai, labai dažnai pasiduodantys profesinei iliuzijai save laikyti žodžių valdovais. Kalba kaip ir gamta ne visai mums pavaldi. Savivaliaudami, žalojam ne tik ją, bet ir save, gal tik padarinių nepajuntam tą pačią akimirką.

Taigi turinį reikia suprasti kaip knygos esmę pagrindine prasme, o ne kaip gale pridedamą turinį. Vadinasi redaguoti – reiškia patikrinti ir ištaisyti spaudai rengiamą tekstą, visus taisymus suderinus su vertėju. Kitaip tariant, redagavimas turi būti turiningas.

Tačiau iš patirties žinome, kad yra įvairių šio darbo niuansų. Vertimą galima apredaguoti, paredaguoti, perredaguoti, priredaguoti, suredaguoti.

Dabar, trumpam palikę redaktorių, atsigręžkime į vertėją.

Originaliosios literatūros kūrinys, redaktoriui ištaisius jo kalbą, yra baigtinis. Žinoma, jei nagų neprikišo cenzorius.

Kitaip yra su vertimu. „Pasenę“ vertimai, nauji to paties kūrinio vertimai, pataisyti leidimai arba kad ir mūsų tinklapio kritikos archyve išspausdinti straipsniai puikiai iliustruoja, koks netobulas ir nebaigtas darbas yra tikrai rimto kūrinio vertimas. Kad ir kiek prie jo plūkėsi vertėjas, o po to ir išmaningiausias redaktorius, vertimą komentuoti, taršyti, prikibti gali, jei nori, ir praprusęs kritikas, ir įžvalgesnis skaitytojas. Tą matome ir iš prieš kelias dienas (2006 05 05) DELFIO tinklapyje paskelbto Kazimieros Kazijievaitės straipsnio („Vertėjai ir redaktoriai nebendrauja: kenčia grožinių tekstų kokybė“) komentarų.

Apie leidyklos redaktoriaus ir autoriaus/vertėjo ryšius, jų teises, kompetenciją ir atsakomybę yra puiki Aleksandro Žirgulio knyga „Prie redaktoriaus stalo“ (Vilnius, „Mokslas, 1979). Joje sukaupta visapusiška Valstybinės enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros, o paskui ilgamečio grožinės literatūros leidyklos, vėliau pavadintos „Vaga“, redaktoriaus patirtis. Jis ne tik rengė spaudai (arba prisidėjo prie rengimo) Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Vaižganto, V. Mykolaičio-Putino raštus, bet ir pats vertė bei rašė vertimo kritikos straipsnius, kuriuos išstudijuoti dera kiekvienam vertėjui. Tai itin retas atvejis, kai autoriui nestinga išmanymo tiek apie vertimą, tiek apie jo kalbą.

Paprastai egzistuoja ryški takoskyra: aptarinėjamas arba originalo kalbos santykis su vertimo kalba (tą dažniausiai daro vertėjai), arba – vertimo kalbos santykis su bendrinės kalbos normomis (čia reiškiasi kalbininkai). Kaip pavyzdį galima paminėti Aldono Pupkio straipsnį apie „Istorinių romanų kalbos redagavimą“ („Mūsų kalba“ Nr.2, 1985) parašytą „Minties“ leidyklos prašymu, aptariant jos redaktorių darbą redaguojant istorinių romanų seriją. Romanus vertė patyrę vertėjai – P.Velička, A.Baliulienė, A.Andriškevičius, V.Būda, o pirmą, po to antrą leidimus redagavo ne mažiau patyrę redaktoriai – A. Aleksiūnaitė, M. Bernatavičius, A. Gailius, V. Žemaitis, P. Čiurlys, I. Rudokienė, tačiau nepataisytų kalbos dalykų liko apsčiai. Tiesa, recenzentą „stebina meninė kalbos elegancija“, jis pripažįsta, kad „vertimai plečia mūsų meninės kalbos stilistinę įvairovę“, „net ir pralenkia originaliąją beletristiką“. Tačiau mums, kaip vertėjams, pati maloniausia yra ši kalbininko mintis: „jeigu vertėjai ir redaktoriai yra palikę „nelygumų“ tai čia daugiau derėtų priekaištauti redaktoriams, nes vertėjams, norintiems vertimo kalbos sklandumo, žodingumo, vaizdingumo, ne visada sekasi sužiūrėti žodžių ir formų vartojimo nelygumus. Tie nelygumai – redaktorių rūpestis, ir ne tik aptariamos leidyklos leidinių“; „pageidautina ne tik didesnio redaktorių atidumo, kad nebūtų vienur grybštelėta, o kitur nepastebėta, bet ir skvarbesnio gilinimosi į kalbos normas, kad geriau suvoktume, kas turi būti tikrai pirmiausia taisoma, o ką galima palikti ir trečio leidimo redaktoriams. Manau, kad pastariesiems darbo jų kolegos yra palikę ganėtinai“.

Man pačiai teko dirbti su įvairiais redaktoriais, ir jų požiūris į redagavimą labai skyrėsi. Paminėti norėčiau patį kūrybingiausią ir ilgiausiai – kone metus (1986)– trukusį bendradarbiavimą su „Vagos“ redaktore Roma Zagorskiene. Redaguojamas buvo Melville‘io „Mobi Dikas“ – vienas didžiųjų romanų, kuriame tobulai dera be galo konkreti, faktologinė, proziška medžiaga su neapsakomai poetiška kalbine raiška. Gausybė redaktorės pastabų rankraščio (tada dar mašinėle spausdinto) paraštėse, sąmojingų laiškų vertė mane kantriai atmezginėti „nejūreiviškai“ sumegztus teksto mazgus. Turėdama nepaprastai išlavėjusį kalbos pojūtį, ji labai tiksliai atkreipdavo dėmesį į visas dirbtines, negyvas vertimo vietas. Jos pieštuko vingiai neišnykdavo tol, kol mažakraujis turinys imdavo tvinksėti gyvybe. Svarbiausia – ji niekada nenusikalsdavo redaktorės etikai: būdama daug labiau patyrusi, niekada nebruko savo varianto, vien atkreipdavo dėmesį į taisytinas vietas, palikdama galutinį sprendimą man. Toks redagavimas, tai ne formalus išversto teksto palyginimas su originalu, o beatodairiškas savęs alinimas, dosniai atiduodant svetimam darbui savo išmintį ir kūrybingumą. Tai pasišventimas.

Todėl po kelerių metų pasirodžius Amerikoje gyvenančio Povilo Gaučio, žymiai turtingesnės patirties vertėjo, to paties romano vertimui, jį peržiūrėjusi, atsidusau su palengvėjimu.

Pasakojimu apie Romą Zagorskienę norėčiau pagerbti daugybę pasišventusių sovietmečio redaktorių, kurių suredaguotų knygų lentynos matuojamos metrais, o jų pačių vertimų sąrašai – trumpesni. Tačiau redaktoriaus pavardė metrikoje tada dažnai būdavo daug reikšmingesnė už vertėjo.

Kai imame kalbėti apie pakitusias gyvenimo sąlygas, pasikeitusį leidyklų darbo stilių, kitokius vertėjų ir redaktorių santykius arba tų santykių nebuvimą, vertėtų prisiminti liaudies išmintį, kad lazda turi du galus. Šiandien vietoj cenzūros –„rinkos dėsniai“, vietoj marksizmo klasikų – vadinamieji „bestseleriai“. Todėl pastangos nepasiduoti šiems žmogaus tapatybę gniuždantiems reiškiniams reikalauja iš mūsų kartais panašių pastangų, kaip stengimasis atsispirti prieš sovietmečio demagogiją.

Pabaigoje apie siekiamybę. Manau, visi norėtume, kad vertėjų ir redaktorių kūrybinis bendradarbiavimas taptų norma, o leidyklos prestižas neleistų pasirodyti vertimui, prie kurio ramiai nepadirbėjo redaktorius (ė), stilistas (ė) ir korektorius(ė), visus siūlymus ir taisymus kruopščiai aptarę ir suderinę su vertėju.