Rita Miliūnaitė

KALBĖJIMO  GYVUMAS – KALBOS  GYVYBĖ

Pranešimas, skaitytas LLVS seminare "Vaikų ir jaunimo literatūros vertimas" 2005-11-16

 

Žvalgantis po pastarųjų metų grožinės literatūros vertimus jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, labiausiai rūpėjo šių vertimų dialogų kalba, jos ypatumai.

Kad neužgriūčiau su faktų ir pavyzdžių gausa, stengiausi iš peržiūrėtų vertimų atrinkti tuos dalykus, kurie eina iš knygos į knygą ir jau gali būti laikomi ne atsitiktiniais, o gana tipiškais reiškiniais.

1. Grožinių kūrinių dialogai – gimtosios kalbos mokykla

Verčiant grožinius kūrinius, dialogams reikia ypatingo dėmesio, kad jie skambėtų natūraliai, nes kiekviena kalba turi sunkiai išverčiamų frazių, pasakymų, ir pažodinis vertimas čia gali tą natūralumą ir gyvumą labai pagadinti.

Kodėl buvo pasirinkti minėtų vertimų dialogai, kodėl jie išskirti iš kūrinio visumos? Kiek augėlesni vaikai gimtosios kalbos mokosi ne po vieną žodį, o ištisomis frazėmis. Jie puikiai įsimena, pavyzdžiui, nesudėtingus animacinių filmukų dialogus ir paskui mėgsta juos vieni kitiems perpasakoti ir šitaip kaupia kalbinę patirtį. Taigi grožinių kūrinių dialogai vaikams, kurie patys skaito knygas arba kuriems jas skaito suaugusieji, – tie dialogai yra pati geriausia gimtosios kalbos mokykla. Jeigu vaikai skaito arba girdi gerai sustruktūrintą, bet kartu gyvą kalbą, tai jiems šitas kalbos mokymosi šaltinis darosi išties svarbus, ypač dabar, kai niekas tamsiais rudens vakarais nebeseka pasakų, o animaciniai filmukai kartais daugiau spygauja ir klykauja negu šneka.

Prieš imantis konkrečių pavyzdžių, dar reikia atsakyti į du klausimus: 1) kas būdinga apskritai dialogų kalbai, kuo ji skiriasi nuo autoriaus pasakojamosios kalbos, 2) kas yra kalbos gyvumas, kokie to gyvumo požymiai.

2. Dialoginės kalbos ypatumai

Žvilgterkime į lentelę. Kalba funkcionuoja dviem formomis – rašytine ir sakytine. Rašytinė forma – ta, kuri suteikia kalba grafinį pavidalą. Paprasčiau tariant – tai, kas užrašyta. Rašytinė kalba kuriama ir suvokiama labiau erdvėje nei laike: skaitydami galime bet kada grįžti prie ankstesnio teksto. Rašytinės kalbos adresatas tiesiogiai nedalyvauja pačiame kūrimo procese; tai daugiau monologinė kalba, nors adresatą ji, be abejo, turi.

 

Forma

Stilius [1]

Rašytinė Sakytinė
Rašomasis A. Rašytinis tekstas (pvz., straipsnis). B. Perskaitytas rašytinis tekstas (pvz., pranešimas).
Šnekamasis C. Užrašyta šnekamoji kalba (pvz., grožinio kūrinio dialogai). D. Sakomas tekstas (pvz., pokalbis).

 

Sakytinė kalba yra tai, kas ištariama, pasakoma. Ji kuriama laike: mąstoma ir kalbama vienu metu, be to, tokia kalba paprastai esti dialoginė: kalbėtojas ir klausytojas keičiasi vaidmenimis.

Abi  šios kalbos formos turi ir savo stilius (rašomąjį [2] ir šnekamąjį), savo raiškos priemones. Rašomajam stiliui būdingas sklandumas, išbaigtumas. Šnekamasis stilius, atvirkščiai, – šokčiojantis, jam būdingos pauzės, pasikartojimai, pasitaisymai. Galima sakyti, rašomojo stiliaus kalba plaukia, o šnekamojo – straksi (Nauckūnaitė 2003: 81).

Tačiau būna ir tarpinių atvejų: parašytas tekstas gali būti perskaitytas, o sakytinė kalba užrašoma. Bet jeigu parašytą tekstą ištisai skaitysime garsiai, jį bus sunkoka iš klausos suprasti, o jei užrašysime lygiai tokią kalbą, kokia šnekama, bus sunku skaityti, jei specialiai to teksto neapdorosime.

Kas šiuo požiūriu yra grožinio kūrinio dialogai? Tai, be abejo, vienas iš tarpinių atvejų (C dalis lentelėje). Tai rašytinė kalba, nes jos pavidalas grafinis, tačiau ji kuria sakytinės kalbos iliuziją, taigi stilius yra šnekamasis [3].

Šitai reikia turėti galvoje, kad, verčiant dialogus, nebūtų nukrypstama į kraštutinumus – į kalbos suknyginimą, grynąjį rašomąjį stilių, arba atvirkščiai – į užrašytą nerišlią šnekamąją kalbą. Vertėjai paprastai yra labiau linkę į pirmąjį kraštutinumą.

Viena iš svarbiausių ypatybių, būdingų grožinio kūrinio dialogų kalbai, yra tos kalbos gyvumas. Taigi kokia yra gyva kalba ir ką daryti, kad ji tokia dialoguose būtų?

 3. Kalbos gyvumo samprata

 Kokia kalba yra gyva, ne taip lengva apibrėžti; galima tik mėginti priartėti prie tos sampratos.

„Artumas šnekamajai kalbai – žodžio gyvumo požymis“, – rašo žymiausias mūsų stilistas Juozas Pikčilingis  (1971: 151). „Kalbos gyvumą lemia visų pirma autentiška iš amžių einanti lietuviška kalbos dvasia, išreiškiama gausiu žodynu, semantikos platumu ir gilumu, tradiciniais žodžių santykiais“, – sukonkretina Aldonas Pupkis (2005: 382).

Taigi galėtume sakyti, kad gyvumas apima viską, kas daro kalbą natūralią, kas, kaip anksčiau buvo minėta, padeda sukurti šnekamosios kalbos iliuziją ir leidžia jai nekliudomai atlikti meninę funkciją grožinės literatūros kūrinyje. Pati bendriausia priešprieša būtų – gyvas (natūralus) ir dirbtinis (t. y. sukonstruotas, o jeigu verčiama iš kitų kalbų – nekūrybiškai išverstas) kalbėjimas. Pamėginau sudėlioti keturias požymių poras, pagal kurių priešpriešas galima bent apytikriai nustatyti, ar gyva grožinio kūrinio kalba:

  • neutralumas : išraiškingumas (ekspresyvumas),
  • skurdumas : vaizdingumas,
  • sustingimas : laisvumas,
  • perteklius : glaustumas.

 Taigi gyva kalba išraiškinga, vaizdinga, laisva ir glausta.

O negyva kalba yra neutrali – vadinasi, bespalvė, beveidė; skurdi – vadinasi, suniveliuota; sustingusi – vadinasi, sustagarėjusi; perteklinga – vadinasi, išsiskėtriojusi.

Tad jau turime šiokius tokius gyvos ir negyvos kalbos kriterijus, pagal kuriuos toliau ir apžvelgsiu minėtus vaikų literatūros vertimus.

 3.1. Neutralumas : išraiškingumas

 Išraiškinga, arba ekspresyvi, šnekamoji kalba būna emocinga, įtaigi, galinti turėti turinti ir humoro, ir šiurkštumo, ir tokią ją daro specialios raiškos priemonės. Jų yra daug ir įvairių, čia neturiu tikslo visų minėti. Aptarsiu tik kelis vaikų vertimams būdingesnius atvejus.

 3.1.1. Deminutyvai (maloniniai ir mažybiniai žodžiai)

 Emocinį krūvį turintys priesaginiai daiktavardžių vediniai dažni ir vaikų, ir suaugusiųjų kalboje, kai šie bendrauja su vaikais.

Kaip funkcionuoja deminutyvai vertimų dialoguose? Kai kurios kalbos tokio žodžių darybos būdo neturi, ten maloninė ir mažybinė raiška kitokia, tad šįkart tik reikia priminti, kad jų nepamirštumėte, ypač patiems mažiausiems vaikams skirtuose skaitiniuose, ir labiau išnaudotumėte šias mūsų kalbos išgales.

Kartais deminutyvai gali būti ir neįprastai graži raiškos priemonė.

Maža mergaitė gatvėje sako:

 – Sveikas, didelis šuniuk (VM 33).

 Turbūt tik vaikas galėtų taip pasakyti. Ir taikliai, vykusiai vertėjos tai pagauta.

Žinoma, ir deminutyvų nevartojimas gali būti tikslingas. Bet ar visada? Antai ar ne šiurkštokai atrodo, kai ketverių su trupučiu mergytė, žaisdama su vos vyresniais broliu ir seserim, sako:

 – Aš noriu būti gydytoja ir kišti šaukštą į Mijos gerklę (L 16).

 Vaikų šnekamosios kalbos tyrimai rodo, kad mažybinius ir maloninius žodelius vaikai ir su jais bendraudami suaugusieji vartoja anaiptol ne vien norėdami parodyti švelnumą, artumą, draugiškumą. Pasirodo, tokio tipo kalbose, kaip lietuvių, vaikams deminutyvai labai palengvina mokytis kalbos sistemos. Bendrinėje kalboje deminutyvų priesagų nėra labai daug, dažniausios – vos kelios: -elis, -elė (-ėlis, -ėlė), -ukas, -ytė…, ir jas galima lipdyti kone prie visų daiktavardžių. Vaikai greičiau išmoksta linksniuoti skirtingų kaitybos tipų žodžius, jeigu prie jų pridedama ta pati mažybinė priesaga. Pavyzdžiui, ir akmuo, ir kastuvas, ir debesis su mažybine priesaga -ėlisakmenėlis, kastuvėlis, debesėlis – linksniuojami vienodai ir lengviau padeda vaikui atskirti žodžio šaknį, prie kurios jis vėliau mokysis dėlioti sudėtingesnės kaitybos galūnes.

Tačiau anaiptol nereikėtų manyti, kad deminutyvai suteikia tekstui tik saldumo. Pasak psicholingvistės Inetos Savickienės (2005: 34–35), net ir suaugusieji juos dažnai vartoja kalbėdami ne tik su vaikais, bet ir tarpusavy – su artimais, gerai pažįstamais žmonėmis arba ir su nepažįstamais, kai norima sumažinti įtampą, skausmą, baimę, rodyti užuojautą, draugiškumą. Kartais tai gali būti ironijos, pašiepimo ar net įsiteikimo ženklas.

 3.1.2. Nenorminė nemotyvuotai vartojama leksika

 Kalbos ekspresija – ne tik deminutyvai. Tai ir kitokia leksika, turinti emocinį krūvį. Tačiau čia, pasidavus jau tikrosios šnekamosios kalbos sugestijai, kyla pavojus prigraibyti ir šiukšlių – vertimuose atsiranda nenorminių nemotyvuotai vartojamų žodžių.

Pavyzdžiui, žodis mergička vertėjai turbūt atrodo stipresnis nei neutralusis mergaitė, savesnis nei tarminiai mergiotė, mergiščia ir ne toks šiurkštus kaip merga, todėl jį vartoja ne viename dialoge:

 – Visos gimnazijos mergičkos jį įsimylėjusios, bet jam tik aš patinku  (MAG 19).

– Supranti, aš taip elgiuosi todėl, kad man nepatinka mergičkos, – aiškino jis Tukui (MAG 42).

– […] Ak, verčiau jau mirčiau, negu atsidurčiau tarp visų tų kvailų mergičkų! (MAG 46; taip pat  49).

 Bet kai šis hibridas, prasilenkiantis su bendrinės kalbos normomis, atsiranda ir autoriaus pasakojamojoje kalboje, tai galima tik manyti, kad vertėja tiesiog neatpažįsta to jo nenormiškumo:

 Mat Tesą vedžiojo siaubinga šviesiaplaukė mergička Mariana (MAG 42).

 Paskui, beje, toje knygoje gal nuo vidurio staiga atsiranda žodis pana. Sunku pasakyti, kodėl – gal redaguota ir nebaigta.

Kitas pavyzdys. Pasakoja šuo:

 – Ėjau pas veterinorių, šunų gydytoją. Jis davė mano šeimininkui vaistų, kuriais šis greit mane išgydė (VM 47).

 Veterinorius gal skamba ir išraiškingiau, „šnekamiau“, bet vėl – nenorminis darinys ir vaikų knygai tai tikrai ne kalbos lobis. Dar keisčiau, kad greta yra visiškai kito stiliaus žodis – gydytojas. Šnekamojoje kalboje tokiais atvejais dažniausiai juk sakome daktaras. Taigi čia puikiausiai buvo galima vartoti neutralų variantą veterinaras, o greta – šunų daktarą. Be to, šalutinis sakinys čia prijungtas nevykusiai (būtų labiau tikęs sujungimas: ir šis jais greit mane išgydė). Taigi jokio išraiškingumo nelieka.

3.2. Skurdumas : vaizdingumas

Kalbos vaizdingumu, paprastai tariant, galima būtų pavadinti žodžių galią perteikti vaizdus. Taigi žodingumas, žodžių atspalvių įvairovė yra vaizdingos kalbos pagrindas.

Vaikų literatūros vertėjai čia pakliūva į keblią padėtį. Galima atrasti gražiausių žodžių, bet ar vaikai juos supras? Ypač varganas darosi miesto vaikų žodynas. Skaitydami grožinės literatūros kūrinius, vaikai neretai nesugeba pasakyti, ką reiškia vienas ar kitas žodis, tarsi nesupranta, kas parašyta lietuvių kalba.

Šiaulių lituanistai patyrinėjo, kaip miesto vaikai atpažįsta vienos Romualdo Granausko apysakos žodžius (Barauskaitė 2004). 9–12 kl. mokiniai iš pateiktos ištraukos turėjo išrašyti žodžius, kurių reikšmės nesuprato.

Taigi kaip atrodytų retų žodžių žodynėliai šiandien?

sietuva – nesuprato 77,5 proc. mokinių [4],

pabaliais – 25,5 proc.,

pogiles (sietuvas) – 23 proc.,

gruodui – 15,7 proc.,

gurga (vanduo) – 12,3 proc.,

pempę – 8,8 proc.,

šabakštynai – 6,4 proc.,

vieškelis –3,9 proc.,

velėną – 3,4 proc.

O dar turėkime galvoj, kad tai buvo rišlus tekstas, kur žodžių reikšmes gali atskleisti ir kontekstas.

Šituo pavyzdžiu jokiausiais būdais nenoriu atgrasyti vertėjų pavartoti kokį retesnį, vaizdingesnį žodį. Vaikai – būsimieji vertimų suaugusiesiems skaitytojai, ir juos reikia ugdyti. Iš kur dar kitur vaikams lieka mokytis?

Taigi atrasti patį taikliausią, tinkamiausią žodį kartais iš keliolikos sinonimų – grožiniam kūriniui labai svarbu, o vertėjui – nemažas meistriškumo išbandymas. Ar visad ieškoma, ar visada pavyksta?

Dažniausiai, kalbėdami apie kalbos skurdumą ar vaizdingumą, turime reikalo su sinonimika, žodžių reikšmių atspalviais, tačiau, kaip matysime, kartais tai pereina į normų ir klaidų sritį. Pateiksiu kelių veiksmažodžių – vykti, groti ir privalėti vartojimo vertimuose pavyzdžių.

 vykti (: keliauti, traukti, važiuoti…)

 Veiksmažodis vykti reiškia labai apibendrintą judėjimo veiksmą, tad nesukelia jokio meninio vaizdo; atvirkščiai – tekstas atsiduoda biurokratiniu stiliumi:

 Kai ateina vasara, mes su mama vykstame pas močiutę ir senelį į kaimą (L 47).

Vieną dieną tėtis tarė:

– Sekmadienį imsime ir vyksime į gamtą!

– Valio! – sušukome mudu su Jonu.

– Valio, kad vyksime į gamtą! – sušuko Lota (L 35).

 groti (: skambinti, griežti, brązginti…)

 Peržiūrėtose knygose buvo visko: ir lūpinių armonikėlių, ir vargonų, ir gitarų, ir fortepijonų, ir armonikų. Bet tik vieną vienintelį kartą radau, kad veikėja skambino gitara:

„Pling Plong Players“ buvo gimnazijos ansambliukas, kuriame Taškė skambino gitara (MAG 19).

 Visi kiti ir dialoguose, ir autorių pasakojamojoje kalboje tik grojo!

 Taip liūdnai žiūri į vyriškį, kuris groja fortepijonu. […] Jis turbūt nėra labai gražus, nes ta moteris žiūrėtų linksmiau. Bet groja tikrai gražiai (HJ 119).

Mokytoja liepia visiems užsidegti žvakutes ir pati uždega keturias dideles žvakes, kurios žvakidėje stovi ant vargonėlių. Paskui mokytoja pradeda groti, o vaikai užgieda […] (HJ 143).

– Ji pasakė, kad buvo atėjęs valkata, grojo armonika, ir berniuką vedęsis. Baigęs groti, įėjęs į vidų, pagrasinęs pistoletu […] (RK 110).

– Čia ir yra daina, – pasakė Oskaras ir išsitraukė armoniką. Jis susimąstęs pagrojo melodiją, kurią ką tik buvo dainavęs (RK 150).

 Kitoje knygoje labai daug ir ištisai:

 […] viduryje stovėjo Otis  ir grojo gitara. Jis avėjo aulinius kaubojiškus batus nusmailintais galais ir grodamas kartkartėmis vis paplekšnodavo per jų aulus (VD 57).

– Oti, pagrok dar ką nors (VD 58).

Jis nustojo grojęs gitara, ir burtai išsisklaidė (VD 58).

– Aš tik truputį pagrojau jiems – ir  jie laimingi (VD 59).

– Aš nesilioviau grojęs gitara. Aš grodavau gatvėse, ir kartais žmonės duodavo pinigų. Tačiau grojau ne dėl pinigų. Aš grojau, nes muzikai reikia klausytojų. Bet atėjo policija. Jie uždraudė man groti  (VD 91–92; taip pat 96, 100, 106, 118, 120–122 ir kt.).

 Nelabai ką beišgelbsti vienintelis vaizdingesnis šios reikšmės veiksmažodis knygos pabaigoje:

 Otis nusijuokė ir suvirpino gitaros stygas (VD 127).

 Kai kalbama abstrakčiau, neminima paties instrumento pavadinimo, gali kartais būti ir groti:

– Dabar turim groti ir dainuoti pasispardydami, kad nenugaištume iš bado, – pasakė Oskaras (RK 80).

– Paskaldyti malkų? O ar aš negalėčiau už tai truputį pagroti?

– Ačiū, puikiai apsieinu ir be grojimo, – patvirtino šeimininkė […] (RK 60).

 Tačiau apskritai jei vaikas perskaito kelias knygas ir nesužino, kad armonika yra griežiama, o gitara ar fortepijonu skambinama – tai ar jis kada nors pats sugalvos vartoti tuos kitus žodžius nei groti? Tai jau tikra raiškos priemonių niveliacija, žodyno skurdinimas.

Ta proga žvilgtelėjau internete į Dabartinės lietuvių kalbos tekstyną (http://donelaitis.vdu.lt), kurį kaupia Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centras. Periodikoje išties su žodžiais gitara ir armonika pats dažniausias veiksmažodis groti. Bet grožinės literatūros kūriniuose radau šitaip:

gitara – barškinti, birzgėti, brazdenti, brązginti, skambinti…

armonika – liurlinti, griežti; armonikos skleidžiami garsai tokie: užčirpė, skardena, virkauja, virvena, cypauja, šnėkuoja, plyšoja, kvaksi…

Kokia išvada? Vaikams išversta ne grožinės literatūros, o laikraštiniu stilium.

 privalėti (: turėti, būtinai turėti, reikėti…)

 Kiek kitoks yra atvejis su veiksmažodžiu privalėti. Bendrinėje lietuvių kalboje jis kaip tik nėra visai neutralus, turi tam tikrą emocinį krūvį („būtinai, primygtinai turėti ką nors daryti“) ir labiau tinka administracinei kalbai, kur reikia ypač pabrėžti įsakmumą, prievolę ką nors atlikti. Tačiau tas privalėti per vertimus labai agresyviai skverbiasi į neutraliojo veiksmažodžio turėti vietą. Peržiūrėtose knygose kai kur jis kartojamas tiesiog iki koktumo, kone kiekviename puslapyje, ir ta jo koncentracija verčia pasijusti, tarsi būtum atsidūręs geležinių taisyklių valdomame pasaulyje, nors knyga šiaip pasakoja apie gražius ir švelnius dalykus.

Štai šio veiksmažodžio dažnis vienoje knygoje:

 – […] Bet kol tu mokykloje, Džojis turės būti pririštas. Man labai gaila, bet privalome būti griežti (VM 27).

– Aišku, man čia nepatinka. Bet, manau, privalau susitaikyti su tuo, kas neišvengiama (VM 43).

– […] Suprantu, kad tokiame ankštame narve bus sunku, bet privalai dėti visas jėgas [= labai pasistengti] (VM 59).

– […] Pamoka numeris pirmas [=Pirma pamoka]. Privalai gerbti kitus gyvūnus ir jų asmeninį gyvenimą (VM 86).

– […] Klausyk, drauguži, gyvendamas gatvėje, privalai ėsti tą, ką randi (VM 87–88).

– […] Tai dar vienas dalykas, kurį privalau tau paaiškinti (VM 88).

– Ne, – atsakė Barbara. – Privalau sugalvoti, kaip viską paaiškinsiu Melanijai (VM 124).

Taigi ji visai nesuprato, kodėl išvakarėse, prieš einant miegoti, mama pasakė, kad paliks jį namie.

– Ne, mama, – pravirko Melanija. – Jis privalo eiti. Jis mūsų šuo (VM 125).

 Iš kitų knygų:

 – Tu neprivalai man atsakyti, – tariau. – Aš tik paklausiau (VD 91).

– […] O kol kas privalai suprasti, kad negalima spręsti apie žmogų iš to, ką jis padarė praeityje (VD 69).

– Opala, – tarė pamokslininkas. – Mes neprivalome jaudintis dėl to, kas yra tiktai „gal“ (VD 114).

 [Mokinei nepatinka klasės draugo petnešos:]

– Jis privalo nešioti juodas petnešas, būtinai (H 37).

Dar jis įspraudė jai į gerklę šaukštą ir pamatė, kad ir ten ji buvo pasiligojusi.

Privalau suleisti vaistų, – pasakė Jonas (L 17).

– Jūs privalote būti geri traukinyje, kad mamai nepridarytumėte rūpesčių, – tarė tėtis (L 48).

 Jeigu sakinyje atsiranda per daug veiksmažodžio turėti – tai tik provokacija, iššūkis vertėjui. Geras vertėjas neturėtų tam pasiduoti:

 – Bet net ir šiuo atveju neturėjote teisės taip pasielgti. Tik ne su Miku. Privalėjote turėti daugiau proto [=Reikėjo būti protingesniems] (VM 64).

 berniukas, vaikinas, vyrukas, mergaitė…

 Kaip buvau minėjusi, kalbos vaizdingumas – galia sukurti vaizdą. Perskaitykime vieno vertimo ištraukėles ir pagalvokime, kokį vaizdą apie veikėją susidaro skaitytojas:

 – Atleisk, vyruti, – tarė Maknaltis Džojui, kai Leklerkai nuvažiavo. – Atrodo, tau vėl teks gyventi su mumis (VM 36).

– Vargšelis Džojis. Kaip žiauru šitaip pasielgti su tokiu mielu berniuku. Tiek to. Nenusimink. Aš gerai padirbėsiu, kad surasčiau tau naujus namus (VM 38).

– Pradedi suprasti reikalą, vaikine, – atsiliepdavo Mikas. – Ir toliau taip laikykis – tapsi tikras šaunuolis.

– […] Berniuk, tau dar daug reikia išmokti (VM 91).

– Nagi, sakydavo Madžorė […]. – Susipažinkite su Džoju. Jis puikus vaikinas (VM 68).

– […] Laba diena, Barbara. Kaip laikotės? Kaip mano dailusis berniukas? (VM 117).

– Džoji, – pravirko Barbara, puldama prie jo ir apkabindama jam kaklą. – Nuostabus nuostabus mano berniuk! (VM 131).

 Atrodytų tikėtiniausia, kad tai mielas paauglys, gyvenimo nuskriaustas pamestinukas, kuriam reikia surasti naujus namus. Autorius apie šį veikėją papasakoja 10-ame knygos puslapyje tokiais žodžiais:

 Džojo ausys visai kitokios – trikampio formos ir visąlaik stačios. Tie šuniukai buvo ir smulkesni už Džojį, kuris iš sudėjimo panašus į traktoriuką. Bet jie atrodė draugiški, ir Džojis, smalsus vyrukas, nutarė su jais susipažinti (VM 10).

 Taigi tas berniukas, vyrukas, vaikinas – tikrų tikriausias šuo!

Jei tai būtų tik tos vienos knygos bėda, jei to negirdėčiau per TV filmų vertimus, sakyčiau – kažkoks retas, sunkiai įsivaizduojamas atvejis. Tiesiog kaip gamtos anomalija.

Bet ne. Deja, tai jau liga. Ir greitai plintanti.

Čia ištraukos iš kitos knygos:

 – Gera mergaitė, pagyrė ją Neilas. Jis paglostė Džesę ir apsidairė, ar to nematė jo mama, tada vėl paėmė kalę už pavadėlio (P 11).

– Gera mergaitė. Protinga mergaitė! – pagyrė ir davė šunims skirtą gardumyną iš Neilo pakelio (P 42).

– Gera mergaitė, Džes. Tu buvai nuostabi! (P 57).

Geras berniukas! – pasidžiaugė Neilas (P 54).

Džesė, jį pamačiusi, apsidžiaugė.

Vizgindama uodegą keliais amtelėjimais ji pasisveikino.

– Eikš, mergyte, – paragino Neilas. Šlaitą įveiksime labai lengvai (P 83).

– Ak, Džes, – atsiduso Hardingas, įdėmiai žvelgdamas į kalę, tysančią ant grindų. – Pasiilgsiu tavęs, mergyte. Man tikrai tavęs truks [=trūks] (P 103).

 Čia vaikų literatūra!

Galima būtų guostis, kad antra šios serijos knyga, nors versta tos pačios vertėjos, pateko kitai, tikrai patyrusiai redaktorei. Ir tikrai – nė vienoj vietoj nebeliko tų berniukų su mergaitėm. Labai natūraliai tekste atsirado štai tokios raiškos priemonės:

 Cukrė pašoko ir įsikibo šeimininkei į kojas. Švelnus ponios Džepson pabarimas: „Nurimk, mano meilute!“ – jos nesustabdė  (DN 15).

– Sveikas, drauguži! – sušuko Džina, glostydama jam ausis. – Kaip gyvuoji? (DN 70).

– Nagi, neverta nerimauti, mažasis drauguži, – tarė Keitė vargšui šuneliui suinkštus […] (DN 61).

 

 Padorumas išlaikomas net tada, kai utriruojama – ponia savo šunelius laiko kone savo vaikais:

– Oi! Na, likit sveiki, mano brangieji pupuliukai, – sušuko spausdama glėbyje Cukrę su Pipu ir bučiuodama abiem į nosis. – Mamytė jūsų labai pasiilgs! […] – Iki pasimatymo, mano brangučiai! – sušuko ji, šluostydamasi akis rausvos nosinaitės kampučiu (DN 17).

– Kaip mano mažyliai? – suburkavo ponia Džepson. – Tikiuosi, nekelia jums daug rūpesčių? (DN 68).

 Ir tik kartą toji ponia sušunka:

 – Mano vaikučiai! – aiktelėjo ji. – Ar jiems kas nors atsitiko? Ak, mano vargšai vaikeliai! (DN 99).

    Paveiksliukas iš žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, 1973, nr. 4.

 

 

Tai jau meninė raiškos priemonė: ji pavartota saikingai ir tikslingai – šaržuojant. Ir ji gali įgauti prasmę tik tada, kai fonas yra neutralus, t. y. kai kiti šunys yra tik šunys, o ne berniukai ir mergaitės.

Bet manote, tai ir visa istorija? Na ne.

Šiemet išeina trečioji tos pačios serijos su tais pačiais veikėjais knyga. Vertėja jau kita nei anų pirmųjų knygų, o redaktorė – ta geroji, iš antrosios knygos:

 Neilas palydėjo Semą prie starto ir atsegė pasaitėlį.

– Eikš, vyruti. Įveik jas! (DB 26).

Jis palaižė Neilui ranką ir skardžiai sulojo.

– Viskas gerai, vyruti, – pasakė Neilas […] (DB 10).

Neilas griuvo žemėn ir gulėjo, žiūrėdamas į gauruotą šuns snukį, o šuo ėmė jį laižyti.

– Gulk, vyruti, – ištarė jis silpnu balsu (DB 34).

Staiga Benas ėmė loti ir tampyti pavadėlį.

– Kas yra, vyruti? – paklausė Džulija. – Ar užuodei ką nors? (DB 76).

– Eikš, Benai. Eikš, vyruti, – švelniai ragino apkabindama jį Džulija (DB 90).

Neilas apkabino Semo kaklą.

– Puikiai padirbėjai, vyruti. Labai gerai! (DB 107).

Kas gali pasakyti, kas darosi vaikų galvose, jų žodžių sistemose, prisiskaičius tokių tekstų? O gal jau pasidarė?

Gal jau išties dabar mada namie klausti: Kur mūsų berniukas? A, regis, virtuvėj su kaulu tąsosi…

Ką galvoti – nežinau. Palieku galvoti jums patiems.

 3.3. Sustingimas : laisvumas

Šį gyvos kalbos požymį sunkiausiai sekėsi įvardyti vienu taikliu žodžiu. Galimos kitos panašios priešpriešos: įmantrumas : paprastumas, sunkumas : lengvumas, lankstumas.

Kas kuria gyvos kalbos laisvumą?

Pirma – grakščios frazės, antra – lanksti, paprasta sakinio sandara.

 3.3.1. Frazės

 pakankamai ilgai (: gerokai (ilgokai); gerokai per; kaip reikiant…)

 Prieveiksmis pakankamai pastaruoju metu smarkiai nuvalkiotas ir kasdienėje, ir oficialiojoje kalboje, o dar blogiau, kad vartojamas iškreipta reikšme (plg.: Kelias buvo pakankamai duobėtas; Jis uždirba pakankamai mažai).

Vertimuose irgi galima rasti:

 – […] Jis dar pakankamai jaunas pradėti dresuoti (VM 108).

 Aiškiai verstinis, tikrai negyvas pasakymas pakankamai ilgai:

 – […] Jei pakankamai ilgai lauksiu, gal kas nors ateis ir pasiims mane (VM 43).

– Mūsų prižiūrėtojai nemano, kad kas nors pageidaus pasiimti sergantį šunį. Mes, sveikieji, turime pakankamai ilgai laukti, kol randame namus (VM 47).

– […] Jei pakankamai ilgai tylėsime, kosulys man praeis, ir neturėsime dėl ko nerimauti (VM 57).

 Atsižvelgiant į kontekstą, galima rasti įvairių tikrai grakštesnių pasakymų: gerokai (ganėtinai) palaukti, gerokai patylėti ir pan.

 Įeikite. (: Prašom.)

 Pasibeldus kam nors į duris, lietuviškai neįprasta sakyti šitaip:

 Jie pastuksena į duris.

– Įeikite.

Mokytoja sėdi prie vargonėlių (H 119).

 Pasimatysim rytoj (: Iki; iki ryt; kol kas; tamkart…)

 Tai gana dažna vertimų frazė, bet lietuvių kalbai taip pat svetima; plg. ALKONĄ: see you tomorrow iki rytdienos (atsisveikinant).

Pasimatymo „seansas“ daug labiau sureikšminamas, nei mums įprasta, ypač kai kalbama apie artimų, čia pat esančių žmonių santykius.

 Rasmusas kyštelėjo nosį į svetainę atsisveikinti [kreipiasi į seserį]:

– Na tai kol kas! Pasimatysime rytoj! (MAG 122).

 Kitoje knygoje vaikas išveda šunį:

 – Aš su juo pasivaikščiosiu, mama. Pasimatysim namie vėliau, – pasakė Neilas (DN 26).

 Nuolat kartu būnantis veikėjas išeina trumpam:

 […] nusistebėjo Keitė, kai atidariusi duris išgirdo pažįstamą amsėjimą, sklindantį nuo šunidės. – Pasimatysim vėliau (DN 47).

 Mama sako vaikams:

– Emile, mudvi einam ieškoti Keitės. Netrukus pasimatysim, Neilai (DN 90).

 Tik jokiu būdu šios frazės netinka versti iki greito ar iki malonaus, kaip kad dabar madinga sakyti. Lietuviškam etiketui tai tikrai svetima.

 Ar tu įsitikinęs?

 Šnekasi du šunys:

 – Tu esi didvyris. Drąsuolis. Laikykis manęs. […] Būsime komanda, sutinki? […].

Ar tu įsitikinęs?                                              – Ar tikrai?

– Žinoma, įsitikinęs. Tu man patinki                  – Žinoma. Tu man patinki.

 (VM 86).    

 Kokie gali būti šunų įsitikinimai? Taupant žodį, užtektų to, kas parašyta dešinėje.

Kaip (Koks) tavo vardas? (: Kuo tu vardu?)

Tai dar viena dažna vertimų frazė:

 – Sveikas, […]. Kas tu? Kaip tavo vardas? (VM 33).

– Sveikas, – sulojo šuo. Aš Mikas. O kaip tavo vardas? (VM 42).

[…] Koks tavo vardas ir kokia veislė? (VM 85).

Koks jos vardas? – paklausia Jozefina (H 80).

 Tai nėra kokia blogybė, tačiau bent kartais derėtų prisiminti ir senesnį, būdingesnį raiškos būdą: Kuo tu vardu? Tarkim, šunys, tarpusavy besišnekėdami, gali nelabai išmanyti lietuviškos sintaksės subtilumus, bet štai senos kaimo moteriškės žodžiai:

– Nieko nesakai, mergyte. Koks tavo vardas? (J 24).

 Pražiopsoti tokią progą geram vertėjui ar redaktoriui – nedovanotina.

 3.3.2. Sintaksė

 Sakinių jungimas jungtukais jog, tačiau

 Jungtukai jog ir tačiau būdingi rašomajam stiliui, knyginei, ypač mokslo kalbai, kur vartojama daug prijungiamųjų ir sujungiamųjų sakinių. Šnekamojoje kalboje įprasti neutralūs kad ir bet. Vertimų dialoguose jungtukas tačiau nedažnas ir, galima sakyti, bėdos dėl jo vartojimo nėra. Bet jungtukas jog kai kuriose peržiūrėtose knygose tiesiog karaliauja – net ir visai paprastučiuose sakiniuose, kur šnekėdami tikrai jo nesakytume:

 – Nemanau, jog to reikia, – atsakė Kerol Parker. – Akivaizdu, jog ji jaučiasi gerai (P 38).

– […] Ar negirdėjai [= nesi girdėjusi] sakant, jog šeimininkai panašūs į savo šunis? (P 43).

– Tai buvo juodasis strazdas, – purkštelėjo jis.

– Nemanau, jog paukštis. Tai tikrai kažkas kita (P 45).

– Manau, jog turėčiau dar kartą tenai nukakti (P 51).

– Liaukis pagaliau išsisukinėti! – sušnypštė ji. – Negi nesuvoki, jog neįstengsi užauginti Mauglio! (M 62)

– Bet… aš juk pažadėjau mažyliui, jog galės likti čia, džiunglėse! (M 63).

– Žinai, Tukai, tarė Rasmusas, – aš imu manyti, jog tu sugebi atsidaryti langą, argi ne? (MAG 47).

– Tai gal manai, jog čia praleisime naktį? (MAG 134).

– Ššš, – pasakė Rasmusas, – ar tau neatrodo, jog aš ketinu būti vagim?

– Taip, aš maniau, jog nori patarimo iš to, kas save laiko vagimi priofesionalu, – pasakė Alfredas (MAG 155).

– Aš nė nenumaniau, jog jie ketina išsiųsti mane į šią komandiruotę, – kalbėjo vyras (P 7).

– Neapvilk manęs, Džes, – tarė. – Tikiuosi, jog esi tokia pat drausminga, kaip ir Semas! (P 25).

– Neilai, – sušnabždėjo Emilė. Manau, jog lojimas sklinda iš ten! (DN 80).

 Visai suprantama, kad jungtukas jog neretai atsiranda sakinyje tada, kai prieš tai kad jau pavartotas, taigi mėginama vengti jo kartojimosi:

 „Mielas, mielas Tukai, lok, kad aš išgirsčiau, jog tu gyvas“ – paprašė jis mintyse […] (MAG 126).

– Ar tu, Rasmusai, supranti, kad nesvarbu, jog mes abu, aš ir tavo tėtis, žinome, jog tavo papasakota plėšikų istorija teisybė, mums dar reikia tai įrodyti (MAG 141).

– […] Tėtis pažadėjo su jais susisiekti po savaitės, kad įsitikintų, jog viskas gerai (P 70).

– Pagalvojau, kad norėsite, jog tėtis jus ten nuvežtų (P 71).

– […] Pamėginsiu paskambinti iš Tokijo, kad galėčiau sužinoti, kaip ji laikosi, tačiau tai gali būti sunkoka dėl laiko skirtumo ir dėl to, jog manęs laukia begalė susitikimų… (P 8).

– Oi, Mažylė Sara kažką ne taip paisto, – tarė Oskaras. – Sara sėdi sau čia ir mano, kad nueis į dangų todėl, jog visą gyvenimą tupėjo prie krosnies, tačiau gali ir nenusisekti (RK 144).

 Kai dialogų sakiniai ilgesni, sudėtingesni, artėjama prie rašomojo stiliaus, tas jog gali ir praversti. Tik nereikėtų pamiršti, kad prijungiamąjį jungtuką kartais galima visai praleisti, kaip kad daroma šnekant  (antro pavyzdžio  – pirmame sakinyje):

 – Neilai, – sušnabždėjo Emilė. Manau, jog lojimas sklinda iš ten! (DN 80).

– Jau sakiau, jog tas šuo būtų guldęs už mane galvą. Jie įtarė, jog galiu duoti jam ženklą, kad jis bėgtų ir pakviestų pagalbą arba dar ką nors (P 101).

 3.4. Perteklius : trumpumas, glaustumas

 Ilgosios ir trumposios linksnių ir asmenų formos

 Rašytinėje dialogų kalboje, kaip ir sakytinėje, gali būti ir ilgųjų, ir trumpųjų formų. Jų pasirinkimas labai priklauso nuo sakinio ritmikos ir nuo stiliaus (šnekama buitiškai ar iškilmingai ir pan.). Vaikas tėvams gali šūktelti: – Palaukit! O karalius savo pasiuntiniams didingai: – Palaukite!

Labai vykusiai toks stilių skirtumas išlaikytas šioje pastraipėlėje:

 – Devintą valandą rengiamas didysis padėkos ir atsisveikinimo spektaklis, bilietus pirkite jau dabar! – tai šaukia raudonai apsirengusi Alfredo padėjėja priešais palapinę. – Nesigrūskit, nesigrūskit, tilpsit visi! (MAG 123).

 Kol kasininkė kalba oficialiai, vartoja ilgąją formą pirkite, o kai pereina į paprastą šnekamąją kalbą, atsiranda trumposios formos nesigrūskit, tilpsit.

Paprastuose buitiniuose pašnekesiuose ilgųjų formų išties galėtų būti ir mažiau:

– Taip, tikrai, – sutiko Neilas. – Suneškime viską atgal į sandėlį ir parveskime Sarą (P 59).

Privažiavęs automobiliu, tėtis tarė:

– Dabar pažiūrėsime, ar mums visiems užteks vietos šiame mažutėliame automobiliūkštyje. Pažiūrėsim, ar sugebėsiu […] (L 36).

 Ateik čia! (: Eikš!)

 Kai šaukiamas kas nors artimas, derėtų prisiminti trumpesnę ir gyvesnę, jaukiau skambančią formą. Palyginkime:

 – Jozefina! Ateik čia! (H 61).

– Vaike, ateik čia, – tarė Glorija Damp (VD 112).

ir:

Eikšekit, trupučiuką pasišnekučiuosime! (MAG 127).

Šaukia šunį:

– Tukai, […] eikšen! (MAG 11).

 Kai atstumas tarp veikėjų didesnis, oficialesnis (pavyzdžiui, bibliotekininkė sako suaugusiai lankytojai), tinka ir ateikite:

 Ateikite arčiau ir atsisėskite, – pakvietė panelė Franė (VD 74).

 Bet ir čia gyviau būtų buvę: Ateikit arčiau ir sėskitės.

 * * *

 Apžvelgus krūvą pastarųjų metų vaikų verstinės literatūros knygų, galima drąsiai sakyti, kad jose esama puikios kalbos pavyzdžių (jais pasigrožėti reikėtų atskiro rašinio). Šįkart panagrinėta vertimų dialogų kalba parodė ir tai, kad kai kurie vertėjai dar yra kaustomi originalo baimės. Tikėtina, kad su darbo patirtimi atsiras laisvumo, drąsos atsiplėšti nuo originalo kalbos ypatumų – kad vertimo tekstas lietuviškai skambėtų gyvai ir neniveliuotų mūsų žodžių reikšmių, neardytų įprastos  sintaksės.

Aptartuose vertimuose – ir dialoguose, ir autorių kalboje, pasitaikė ir aiškių normos pažeidimų: uždėti (=užsegti, užrišti) pasaitėlį (VM 31); jis pažvelgė į kaimyninius (=gretimus) narvus (VM 10), jautėsi kaip septintame (=devintame) danguje (VM 72); įėjo konduktorius ir atžymėjo (=paženklino) bilietus (L 49); Jam virstant, vienerios (=vienos) durys buvo atsidariusios (P 80); Laiptų aikštelėje buvo dvejos durys – vienerios (=vienos) uždarytos, o kitos pusiau praviros (P 86) ir kt. Tai, matyt, jau kitų pokalbių temos.

 Pabaigoje – tikras atsitikimas, pretenduojantis į vertėjų anekdotą.

Viena iš mūsų televizijų 2005 rudenį rodo verstinį filmą vaikams „Elementai nepridedami“. To filmo veikėjas pasakoja: Kai auklė mums duodavo vaistų, liepdavo sakyti „žio-o-o-gas“. Žiūrėjusio filmą vaiko replika į tokį „vertimą“: Kai taip išsižios, nelabai ką ten įkiši… [5].

Linkiu, kad jūsų vertimuose to neatsitiktų.

____________________

1 - Stilius čia suprantamas kaip kalbos atmaina, skiriama ne pagal kalbos vartojimo sritis ir funkcijas (plg. mokslinis, meninis, buitinis ir kt. funkciniai stiliai), o pagal bendriausias kalbos ypatybes, kurias lemia rašytinė ir sakytinė kalbos raiška.

2 - Panašiai vartojama knyginio stiliaus sąvoka, tačiau šiuokart ji atrodo per siaura, nes apima daugiausia tik žodyno ypatumus, be to, šiais įvairialypės komunikacijos laikais netiksliai orientuoja tik į vieną rašytinio teksto pateikimo būdą – knygą.

3 - Čia, žinoma, kalbu apie neutralius atvejus – vaikų literatūroje vyraujančius paprastus, kasdienius, dažnai buitinius pokalbius, kai neturima tikslo veikėjo charakterį atskleisti kokiomis nors specialiomis formomis (pvz., mokslininko, kuris kalba rašomojo stiliaus sakiniais ar pan.).

4 - Taupumo sumetimais kai kurie šio sąrašo pavyzdžiai praleisti.

5 - Plg. angl. žiogas – grasshopper.

 

ŠALTINIAI

 DB – Jenny Dale. Didysis Benas. [III knyga] Iš anglų kalbos vertė Audronė Macijauskienė. „Alma littera“, 2005.

DN – Jenny Dale. Du neklaužados. [II knyga] Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė. „Alma littera“, 2004.

H – Marija Gripė. Hugas. Iš švedų kalbos vertė Eglė Marcinkevičiūtė. „Lietus“, 2002.

HJ – Marija Gripė. Hugas ir Jozefina. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė ir Kazys Saja. „Lietus“, 1993–2002.

J – Marija Gripė. Jozefina. Iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. „Lietus“, 2002.

L – Astrida Lindgren. Lota iš Pramuštgalvių gatvės. Iš švedų kalbos vertė Eglė Bučienė. „Lietus“, 2000.

M – Walt Disney. Mauglis. Iš vokiško leidimo vertė Jurga Šidiškytė. „Egmont Lietuva“, 1997.

MAG – Astrid Lindgren. Meilės aukų gelbėtojai. Iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė. „Homo faber“ [metai nenurodyti].

P – Jenny Dale. Pamestinukė. [I knyga] Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė. „Alma littera“, 2004.

RK – Astrid Lindgren. Rasmusas Klajūnas. Iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė. „Alma littera“, 2000.

VD – Kate DiCamillo. Jei ne Vinis Diksis. Iš anglų kalbos vertė Violeta Palčinskaitė. „Alma littera“, 2003.

VM – Nicholas Read. Vienas iš milijono. Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė. „Mažasis vyturys“, 2003.

 LITERATŪRA

 Barauskaitė J. 2004: Nevartojami jie tolsta. – Saulės miestas (Šiauliai), balandžio 16 d.

Nauckūnaitė J. 2003: Loginiai ir lingvistiniai sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumai. – Žmogus ir žodis 1(5), 78–83.

Pikčilingis J. 1971:  Lietuvių kalbos stilistika, I d. – Vilnius: Mintis.

Pupkis A. 2005: Kalbos kultūros studijos. – Vilnius: Gimtasis žodis.

Savickienė I. 2005: Pragmatinės deminutyvų funkcijos dabartinėje lietuvių kalboje. – Bendrinė kalba ir visuomenė [J. Jablonskio konferencijos pranešimų tezės]. Lietuvių kalbos institutas, 34–36.

Vaicekauskienė L. 2002: Šnekamoji kalba tebelaukia savo eilės [1997 m. J. Jablonskio konferencijos tezės]. – Bendrinės kalbos ribos. Lietuvių kalbos institutas, 62–64.

Vilkončius V. 2001: Vertimas į lietuvių kalbą: trafaretų antplūdis. – Vilnius: Gimtasis žodis.

Župerka K. 1997: Stilistika. – Šiauliai: Šiaulių universitetas.