Irena Balčiūnienė

VERSTINĖS LITERATŪROS KRITIKOS APŽVALGA

Pranešimas, skaitytas seminare "Vertimo kritikos situacija ir perspektyvos" 2005-10-18

XVI a. - XX a. pradžia (1547-1918)

 Dirbantys kūrybinį darbą beveik visada trokšta pajusti, išgirsti, perskaityti savo darbo įvertinimą. Na, gal ne tokį greitą kaip scenos meistrai, susilaukiantys plojimų ir užmiegantys su jų aidu ausyse. Kritikos straipsnis arba recenzija kaip tik ir yra galimybė sužinoti kitų nuomonę apie savo darbą. Šitaip kuriamas ir bendras kultūros klimatas.

Verstinės literatūros kritika kol kas taikosi su vargingos giminaitės padėtimi. Kultūrinėje spaudoje jai skiriama mažiausiai dėmesio. Žinoma, neturiu galvoje knygų recenzijų su trumpu turinio atpasakojimu ir keliais, pagrindų nesiekiančiais sakiniais apie vertimo kokybę. Ypač beverčiai yra iš piršto laužti pagyrimai. Gal žodžių grožio ar jų skambesio dėka kūrinyje pavaizduotas pasaulis „iškyla“ prieš skaitytojo akis, sudarydamas įspūdingą visumą. Jis veikia jausmus, ir kritikas sako: „Puikiai išversta knyga“. Tačiau literatūros kūrinys yra daugiasluoksnis, žodžių grožis dar nesako, ar teisingai perteiktas prasminis arba daiktiškasis sluoksnis.

Jei esame nepatenkinti tokia padėtimi, pirmiausia pasidalinkime mintimis, kokių mes, vertėjai, norėtume recenzijų, kaip įsivaizduojame gerą vertimų kritiką, kas galėtų imtis šito darbo.

Pradedant diskusiją, tikslinga peržvelgti, kokios kritikos būta per beveik 460 mūsų spausdinto žodžio metų, kadangi skirtingų istorijos laikotarpių įžvalgos į kultūros reiškinius visada padeda ugdyti jautresnę dvasinę klausą, pakantumą ir pagarbą kito tiesai. Tik pasigilinę į senuosius tekstus, blaiviau įvertinsim ir savo kritinę mintį.

Tačiau tenka priminti, kad nėra nei parengiamųjų darbų, skirtų vertimo kritikai, nei šios srities bibliografijos, todėl per trumpą laiką parengta apžvalga nestokos trūkumų.

Taigi, originalioji ir verstinė literatūra prasideda nuo tam tikro taško. Vertimų į lietuvių kalbą pradžia – Martynas Mažvydas. Nors ne šios apžvalgos tikslas vardyti priežastis, kodėl XVI a. lietuviškos knygos religinės arba kodėl šią kultūrinę misiją vykdė kunigai, o kiti luomai buvo atšalę Lietuvos kultūrai, tačiau verta paminėti, kad M. Mažvydo „Katekizme“ (1547) randame pirmą lietuvišką eilėraštį, elementorių, giesmynėlį su gaidomis ir – tai mums svarbiausia – šioje knygoje paprastai, kaip visos didžiosios tiesos, nusakoma vertimo kritikos esmė. Tokio – dalykiško, pagrįsto, nepiktybiško – vertinimo, atiduodamas savo darbą į skaitytojų rankas, turbūt pageidautų kiekvienas. Štai kaip M. Mažvydas kreipiasi į skaitytoją:

Brolau mielasis, skaitydams tatai žinosi,
Jog tasai liežuvis dabar reiškiasi.
Todrin, jei rasi kokį paklydimą,
Pataisyk be visokio užvydėjimo.

(Martynas Mažvydas „Pirmoji lietuviška knyga“ – „Vaga“, V., 1974, p. 161)

Nors XVI a. lietuvių tautinės kultūros modelį kūrė religinės knygos, tačiau jos negali būti atplėštos nuo bendrosios Renesanso atmosferos. Tą atmosferą kūrė ir kitomis kalbomis rašomi pasaulietiniai veikalai. Mus dominanti vertimų kritika taip pat dažniausiai buvo rašoma ne lietuviškai.

Be to, iki pat XX a. tos kritinės medžiagos tiek nedaug, kad, kaip rašo dvitomės „Lietuvių literatūros kritikos“ („Vaga“, V., 1971) sudarytojai, „ją reikia lasiote sulasioti iš įvairių spaudinių. kruopščiai branginant kiekvieną bent kiek ryškesnę kritinės minties apraišką“.

Viena pagrindinių XVI a. vertimų kritikos formų buvo spaudai rengiamų rankraščių tikrinimas, taisymas, tikslinimas, jų recenzavimas raštu ar žodžiu. M. Mažvydo „Katekizmo“ rankraštį svarstė ir vertino Karaliaučiaus universiteto teologai. J. Bretkūno „Postilę“ patvirtino pasaulietinės valdžios sušaukta kunigų konferencija, o jo atliktą Biblijos vertimą peržiūrėjo net septyni korektoriai.

Kritikos dalykiškumą, jos esmingumą pabrėžė vienas lietuvių raštijos pradininkų S. Rapolionis. Laiške Prūsijos vyskupui P. Speratui (1545), gindamas nuo kai kurių kritikų lenkišką J. Sekliucjano katekizmą, jis pasmerkė viduramžių polemikos metodą – logomachiją, teigdamas, jog „dėl keleto žodelių ginčus kelti, jei nenukenčia prasmė, yra tuščias dalykas“.

Kiekvienam vertimo kritikui pravartu pasiskaityti Simono Vaišnoro (apie 1545-1600), dalyvavusio kunigų komisijoje, tikrinusioje J. Bretkūno „Postilės“ ir Biblijos vertimo rankraščius, išvertusio iš vokiečių kalbos ir 1600 metais išleidusio „Žemčiūga teologiška“, prakalbą, kurioje paliečiami visiškai nepasenę principiniai kritiko etikos, sąžiningumo, sprendimų pagrįstumo klausimai. Jo nuomone, kritikai, arba, kaip jis vadina „sūdžios“, esą ketveriopi. Pirmieji – tai „išmintingi, tikri vyrai“, kurie sprendžia tiktai nuodugniai dalyką pažinę, ką jame randa gera, iškelia ir pagiria, o apsirikimus ir klaidas pataiso. Antrieji, esą vadovaujasi principu: nesugebėdamas kurti pats, gali griauti kitų darbą, tad apie raštus jie sprendžią iš pirmo žvilgsnio, skubotai ir smerkią viską, kas neatitinka jų požiūrio. Trečios kategorijos kritikus S. Vaišnoras vadina lukianiškais protais ir Zoiliais – jie tepripažįstą savo pačių darbus, tuo tarpu viską, ką padaro kiti, „apverčia ir kreivai išmano“. Pagaliau ketvirtieji kritikai – tai „nekurie namiškiai“, išpuikėliai ir pavyduoliai, nedrįstantys kritikuoti viešai, akyse kalbantys „prieteliškai, mielai ir saldžiai“, o už akių pasalomis, kaip įmanydami, kenkią ir niekiną („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – Vaga, V., 1971, p. 25)

Šios S. Vaišnoro mintys, išties turinčios pastovią ir universalią prasmę (plg. J. Jablonskio str. “Kaip nereikėtų kritikuoti“. – „Lietuva“, 1920 08 07), nuskambėjo ir vėliau, ypač XVII a. viduryje ir XVIII a. pabaigoje, kai vyko ginčai dėl D. Kleino ir G. Ostermejerio giesmynų.

Keliais žodžiais apibūdindami XVII a. kritinės minties kelionę, turėtume paminėti Danielių Kleiną – vieną didžiųjų lietuvių raštijos asmenybių. Jo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos (1653) bei giesmyno (1666) rankraščių svarstymas suskaldė Rytų Prūsijos lietuvių dvasininkiją į dvi priešiškas stovyklas, atstovavusias tradicinį ir kūrybišką požiūrį. Giesmyno prakalboje, pagrįsdamas savo redagavimą, D. Kleinas kritiškai įvertino ankstesnius giesmių vertėjus dėl netikslaus vertimo ir netaisyklingos kalbos. Pirmtakų verstos giesmės, jau įgijusios kanonišką pastovumą, sukėlė dalies sukaustyto mąstymo dvasininkų nepasitenkinimą. Atremdamas šiuos puolimus, D. Kleinas pabrėžė esmingiausius kritikos bruožus – objektyvumą ir dalykiškumą.

Pagrindinė XVIII a. pradžioje vykusio ginčo gija: kokia turėtų būti bažnyčioje ir religiniuose raštuose vartojama lietuvių kalba – paprasta, kasdieniška ar „išdailinta ir pataisyta“. Pretekstą ginčui davė Mykolas Merlinas, 1706 m. išleidęs traktatą „Principium primarium in lingva lituanica“ (Pagrindinis lietuvių kalbos principas), kuriame tvirtinama, jog liaudies kalba turinti būti raštijoje vartojamos kalbos kriterijus.

Ypač įdomus beveik du XVIII a. dešimtmečius trukęs ginčas tarp vieno iš produktyviausių Rytų Prūsijos lietuvių raštijos darbuotojų, Gotfrido Ostermejerio (1716-1800), Karaliaučiaus universitete studijavusio teologiją, lankiusio lietuvių kalbos seminarą, ir Kristijono Milkaus (1732-1807), bažnytinio giedojimo mokytojo Pilkalnyje. Štai ištrauka iš polemikos dėl giesmyno redagavimo. Rašo G.Ostermejeris:

„Savo kalboje lietuvis turi visas ortografines figūras, beveik kaip graikas ir lotynas. (...) Tai yra figūros [aferezės, sinkopės, sinerezės, apokopės], kai išmetamos pavienės raidės, taip pat ir ištisi skiemenys. Žinoma, čia visai savavališkai elgtis negalima. Tačiau to, ko šiuo atveju reikia saugotis, ponas kantorius neliečia. Kaip pats sakosi, jis tiktai smerkiąs nesklandumą. Pavyzdžiui, nesklandžios sinkopės yra Krauj‘s, Wej‘s, Ang‘lai, tikr‘s, bedn‘s, Rezw‘s ir panašios, kurias sunku ištarti. Tačiau ponas kantorius peikia ne vien šias, bet ir kitas, ištariamas visai lengvai (Krikščon‘s ir taw‘s).“ („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 65).

Toliau atmetama K. Milkaus nuomonė, kad „savybiniai įvardžiai junginyje su daiktavardžiais privalo visada turėti kilmininko linksnį. Tokia konstrukcija taisyklinga, bet ne mažiau taisyklinga ir tokia konstrukcija, kai įvardžiai būna to paties linksnio kaip ir daiktavardžiai. Kaip aš sakau tavo žodis, tavo žodžiui, tavo žodį ir t. t., taip sakau ir tavas žodis, tavam žodžiui, tavą žodį ir t.t. Ponas kantorius šito gali pasimokyti iš visų gramatikų ir kitų knygų. Jose aš galėčiau nurodyti daugybę pastarosios konstrukcijos pavyzdžių, tačiau, manau, neverta, nes dalykas yra pakankamai aiškus („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 66).

O dabar paklausykime Kristijono Milkaus:

„Su didžiausiu godumu perskaičiau pirmą pono kunigo Ostermejerio naujai išverstą giesmę. Quid dignum tanto ferat hic promissor hiatu? (Horacijaus posakis: ką gera mums pasakys šis pagyrūnas?) Tai buvo „Linksmai džiūgauti...“ Turiu pasakyti, kad perskaičiau ją ne vieną kartą ir negalėjau patikėti savo akimis, kad giesmyno reformuotojas, parašęs tokią egzaltuotą prakalbą, yra šios giesmės vertėjas. Pirma eilutė: Atėję iš Aukštojo. Kas gi čia galėtų būti, galvojau, tas Aukštasis – dievas, dangus ar šiaip kas nors? Žmonėms t‘est Pagada. Ar Kristaus gimimas, klausiau aš, žmonėms duoda gerą orą ir angelai pranešė apie tai piemenims. Trečia eilutė: Wargystė jo mums esti Pilnystė dangiška man buvo toks nelietuviškas pasakymas, kad nežinojau, prie ko jį priskirti – prie germanizmų, solecizmų ar kakofonijų. Ketvirta eilutė: mes butum miserni – išsireiškimas, kuris man atrodė beveik juokingas, nes jis yra lotyniškas, kilęs iš miser ir vartojamas juokaujant, tad kaipgi, galvojau, jis gali tikti rimtai giesmei? Be to, kiekvienoje eilutėje dar pažeistas skandavimas, vėl vartojamas pasenęs žodis todringi (išmestas jau prieš 50 metų), o įprastinis lietuviškas pasakymas visiškai išleistas iš akių. („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 70).

(...) Skaičiau su atidumu ir nuostaba toliau, iki pagaliau priėjau tas vietas, kur buvo netgi pasakyta: Jėzus išgaišo ir šventa Dwasė išdvėsta. Tada aš pernelyg aiškiai pamačiau, kad ponui giesmyno reformuotojui neabejotinai trūksta tvirtų kalbos žinių. (...) („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 71)

Pono kunigo numylėtasis žodis išgaišti turi būti įrodymas, kad apie viską, ką besakytume, mes neturime jokio supratimo. Apie tai aš jau plačiai kalbėjau, tad dėl pilnumo čia noriu pridurti tik porą žodžių. Žmonės gaišta ir išgaišo daugelis sako apie nelaimę, jeigu jų gyvybė tevertinama kaip gyvulio, kaip galima pasakyti vokiškai: Menshen musten im Kriege wie das Vieh crepiren (kare žmonės turėjo gaišti kaip gyvuliai), tačiau jokiu būdu ne apie atskirą, gerą žmogų, o tuo labiau Išganytoją. Be to, prielinksnis šiuo atveju netinka kalbant apie pavienį žmogų. Rikovijus 1685 m. leidime naudojo gaišta, bet 1705 m. visų Lietuvos kunigų sutarimu šis žodis buvo išmestas iš giesmės ir pakeistas žodžiu miršta. Išspausdintame savo rašte apie gaišti (14 psl) ponas kunigas netgi tvirtina, jog lietuviai dažnai saką: Tewuttis išgaišo ir Mergaite gaišta. Tai yra tokia netiesa, kad aš drąsiai galiu remtis visais Lietuvos kunigais ir precentoriais, kurie patvirtins, jog šitoks išsireiškimas yra negirdėtas. („Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 72).

Ne religinės, o grožinės literatūros vertimų istorija prasidėjo XVIII a. pradžioje, kai Jonas Šulcas išvertė ir išspausdino dešimtį Ezopo pasakėčių („Die Fabuln Aesopi“, 1706). Vertimo kritikos istorijai reikšminga šio leidinio pratarmė vokiečių kalba. Šulcas joje kalbiniu požiūriu kritiškai vertina visus senuosius lietuviškus raštus.

Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio gyvenimo pakilimas XVIII a. neatslūgo ir visą pirmąjį XIX a. ketvirtį. Šiuo metu stambiausia figūra čia buvo Liudvikas Rėza. Jo įvairialypėje veikloje mus domintų lietuviškos Biblijos trečias leidimas (1816) ir su juo susijusi studija „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816) bei „Filologinės kritinės pastabos apie naujajame lietuviškos Biblijos leidime padarytus lietuviško teksto pakeitimus“ (1816); ketvirtasis lietuviškos Biblijos leidimas (1824) ir „Filologinių kritinių pastabų apie lietuvišką Bibliją“ antroji dalis (1824). Apie tai galime pasiskaityti ketvirtame Albino Jovaišos monografijos apie Liudviką Rėzą skyriuje (Albinas Jovaišas. Liudvikas Rėza. – „Vaga“, V., 1969).

L. Rėza labai vertino Jono Bretkūno atliktą pirmąjį Biblijos vertimą ir laikė jį daugeliu atžvilgiu pranašesniu už 1735 m. išspausdintą Biblijos variantą. Gana detaliai palyginęs įvairius lietuviškus Biblijos vertimus bei leidimus, L. Rėza iškėlė tris svarbiausias Bretkūno vertimo teigiamybes: atitikimą orientalistiniam originalui pavyzdingai išlaikant lietuvių kalbos dvasią, lietuviškų raiškos priemonių grynumą, glaustumą ir aiškumą.

Ryškiausios L. Rėzos kalbinio redagavimo ypatybės, kaip rašo A. Jovaiša, buvo germanizmų ir kitų svetimybių šalinimas bei sąmoningos pastangos remtis šnekamosios kalbos vartosena. Ir pateikia keletą kalbinio taisymo pavyzdžių, paimtų kartu su Rėzos paaiškinimais:

Ne szlektok – o papjauk. „Pavartotas germanizmas. Lietuvių kalba yra tokia turtinga kasdienio gyvenimo žodžių ir tokia lanksti net aukštesniems, moksliniams pasakymams, kad jai nėra reikalo ieškoti žodžių svetimose kalbose, ji gali pati savaime neribotai turtėti“

Ne koruna – o wainikkas. „Žodis koruna yra svetimos kilmės, dar reiškia „vėliava“. Kodėl atsisakyti mūsų savito ir tauraus žodžio „wainikkas“?“ (Albinas Jovaišas. Liudvikas Rėza. – „Vaga“, V., 1969, p. 180-181).

„Taisydamas prasmės atžvilgiu frazę, kurioje aprašoma, kaip Dievo išrinktasis karalius Dovydas nugalėtus savo priešininkus ne tik kirviais kapojo, pjūklais pjaustė, plytinėse degino, bet ir žudė kūlimo mašinomis, Rėza pastebėjo: „Atrodo, kad belaisvių mėtymas po kuliamosiomis tada buvo įprastas karuose ir naudojamas priešų taip pat prieš izraelitus. Kas mano, kad tai per žiauru, teneužmiršta, jog ne mažiau baisingos yra krikščioniškosios inkvizitorių torturos arba šiandieninės patrankos“

„Reviduodamas moterų nešioseną ir papuošalus atspindinčias teksto vietas, kurios „leidžia mesti gilų žvilgsnį į anų laikų hebrajų namų gyvenimą ir prabangą“, Rėza turėjo pakeisti ankstesniųjų vertėjų „sznurelius“ į „juostas“. Ta proga jis pareiškė tokią nuomonę: „Rytai taip vaikėsi prabangos, kad persų moterys, kaip sako Platonas „Alkibiade“, dažnai išeikvodavo visos provincijos pajamas vienut vienutėlei juostai“ (Albinas Jovaišas. Liudvikas Rėza. – „Vaga“, V., 1969, p. 178-179).

XIX a. viduryje jau galima kalbėti apie nemažą grožinės literatūros vertėjų būrį. Pagrindinės vertimo tendencijos – laisvas vertimas arba sekimas (V. Ažukalnis, J. Savickis, A. Tatarė) ir tikslus vertimas (M. Gadliauskas, L. Jucevičius).

Kaip vertimo kritikos pavyzdį galėtume paminėti „Aušroje“ (1883, Nr. 1) išspausdintą Jurgio Mikšo (1862-1903) recenziją apie A. Vištelio išverstą J. Kraševskio poemą „Vitolio rauda“. (Įdomus faktas: recenzija apie šios poemos vertimą sukėlė gyvą polemiką lietuvių spaudoje dėl grožinės literatūros tikslų, jos paskirties, o po keturiasdešimties metų J. Jablonskio recenzija apie 1924 m. F. Kiršos išverstą „Vitolio raudą“ sudrumstė to meto kalbininkų ir rašytojų santykius). Recenzentui mažiausiai rūpi vertimo kokybė, svarbiausia, kad ji duoda dvasinio peno, kelia pasididžiavimą tautos praeitimi:

„Kas grikonams „Odisėja“ su „Ilijada“, rymijonams „Enejida“, žydams Senasis Testamentas – tai mums, kaipo lietuviams, šita giesmė „Vitolio rauda“.(...) Velytina yra, kad kiekvienas savo giminės šlovintąją praeitinę ir gražiąją kalbą mylįs lietuvis „Vitolio raudą“ įsitiektų; (...) kad ji po visą Lietuvą išsiplatintų ir būtų pažįstama; kad ypač abejojantiems apie lietuvišką kalbą priduotų mažumėlį drąsos ant prisipažinimo, jog ji yra jų prigimtoji kalba; kad atšalusiuose Lietuvos vaikuose uždegtų meilę dėlei mūsų garbingosios praeitinės: tuomi tai atsilygintų ir rinkėjo [padavimų rinkėjo, poemos autoriaus], ir išvertėjo sunkioji procė...(„Lietuvių literatūros kritika“. I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 146-147)

Dar kaip viena kitą trupinį iš labai negausios to meto vertimų vertimų kritikos galėtume paminėti V.Kudirkos recenziją apie A. Kaupo išverstą lenkų rašytojo Blizinskio komediją „Žentas parodai“ (E. Kuosaitė „Užsienio rašytojų prozos kūrinių vertimai į lietuvių kalbą (1880-1905)“ – Literatūra, 1958, XXIV (1) ir G. Petkevičaitės-Bitės „Lietuvos Žiniose“ (1914, Nr. 6) išspausdintą recenzija apie iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą išverstus „įvairių mūsų rašytojų beletristikos veikalėlius“. Vertimas pavadintas „Červony kogut“ pagal pirmą į rinkinį įdėtą Kazio Puidos apysakaitę „Raudonas gaidys“. Įdomu, kad recenzijoje atkreipiamas dėmesys į leidinio keliamą išviršinį įspūdį, kuris „paviršutiniškai žiūrint“ esąs geras: „gražus popieris, švarus spausdinimas, nei šio, nei to viršelis, raudonu gaidžiu ir bruknių kekėmis papuoštas. Be to, knygutė neplona, turinti 256 puslapius.

Recenzija baigiama tokiais žodžiais: „Apie patį vertimą turime dar pridurti, kad nėra geras. Pats J.Veisenhofas [Josef Weyssenhoff – lenkų rašytojas, parašęs knygos prakalbą] irgi tą pažymi, tardamas: “Vertimo stilius ir kalba nepasiekia dabarties rašytojų vartojamų. Nėra tai nė lietuvių originalų kalba.“ Hel.Rom.Och. [Helena Romer Occhenkowska – iš Romerių šeimos kilusi Vilniaus literatė ir žurnalistė] irgi tą patį pabrėžia: „Vertimas užgauna savo šiurkštumu ir neišdirbimu.“ („Lietuvių literatūros kritika“, I t. – „Vaga“, V., 1971, p. 636).

Daugiau medžiagos: E. Kuosaitė „Užsienio literatūros vertimai į lietuvių kalbą (1880-1905)“. Kand. Disert., 1958 (Vilniaus universiteto MB rankraščių skyrius), E. Kuosaitė „Užsienio rašytojų prozos kūrinių vertimai į lietuvių kalbą (1880-1905)“. Literatūra, 1958, XXIV (1)

 XX a. I pusė (1918-1940)

 Pirmosios Respublikos laikais, 1918-1940 metais, vertimų kritika išaugo kiekybiškai, išsiplėtė jos svarstomų klausimų ratas, pakilo meistriškumas, organizavosi vertimu besidominčiųjų būreliai, rasdavosi žmonių, kurie siūlėsi versti iš įvairių pasaulio kalbų. Knygų ir žurnalų apžvalgoje net apgailestaujama, kad „Mykolo Angelo gyvenimą“ išvertė J. Sužiedėlis ir V. Kamantauskas, „Atlantidą“ – A. Gricius ir J. Talmantas, „Quo Vadis“ – A. Rucevičius ir K. Puida. Sunku būtų išvardinti visus periodinės spaudos leidinius, skelbusius vertimų recenzijas arba kritikos straipsnius.

Buvo leidžiama nemažai specialiai meno bei kritikos reikalams skirtų žurnalų, laikraščių, verstinės literatūros leidybą organizavo tam reikalui įsteigta leidykla „Universitas“. Su vertimo teorija ir praktika susijęs ir vienas S.Čiurlionienės veiklos baras: pasidariusi „kalbos šeštadienių“ šeimininke ji prisidėjo prie lingvistinio žurnalo „Gimtoji kalba“ įkūrimo, kurio viename straipsnyje rašė: „Žinoma, kas vertimą telaiko paprastu pažodžiui atpasakojimu, kas neturi kalbos grožio jausmo ir „sąžinės“, – tas prisėdęs tik verčia, tik verčia, puslapius versdamas.“ Arba: „Kaip galima pataisyti tokius dalykus, kaip epochos nesupratimas, nejautrumas vaizdams, nesuvokimas žodžių prasmės; kaip galima pataisyti prozą, kad ji virstų poezija?“ (S. Čiurlionienė. Apie vertimus. „Gimtoji kalba“, 1933, Nr. 2)

Vertimų ėmėsi ir didieji to meto kalbininkai – Jonas Jablonskis ir Juozas Balčikonis.

Apie J. Jablonskio darbus šioje srityje galima pasiskaityti D. Urbo straipsnyje „J. Jablonskis ir verstinė literatūra“ (Kalbotyra, t. 5, 1962), apie jo kalbos taisymus ir įsiplieskusius ginčus – to meto laikraščiuose bei žurnaluose arba šią medžiagą apžvelgiančiame A. Žirgulio straipsnyje „Kovose dėl žodžio“ („Pergalė“, 1974, Nr. 2). Tik šioje vietoje norėčiau pridurti, kad, anot A. Piročkino, „A. Žirgulys savo straipsnyje pavaizdavęs visą reikalą taip, lyg J. Jablonskis būtų ėmęs ir išpeikęs didžiausio lietuvių rašytojų būrio kalbą – Krėvės, Vaižganto, Kiršos, Vaičiūno, Gustaičio, Vaitkaus, Iešmantos, Narjausko, Damušio ir kt.“, o „...per visą savo amžių Jablonskis nėra spaudoje kritikavęs ar taisęs originaliosios grožinės literatūros kūrinių kalbos! Išimtis čia būtų Krėvės „Skirgaila“, bet ir tai tas veikalas yra veikiau vertimas, negu originalus kūrinys. Taip pat Vaižganto „Juodžiaus kelmas“, kurį Jablonskis palyginti labai atsargiai papeikė už pernelyg didelę skyrybos laisvę. O visais kitais atvejais mūsų rašytojai gavo iš jo pylos už visiškai nevykusius vertimus, neapgalvotą redagavimą (...). Į šią aplinkybę, rodos, neatsižvelgė ne tik jo amžininkai, bet ir mūsų dienomis, praėjus penkiasdešimt metų nuo garsios diskusijos. (A. Piročkinas. Jablonskis ir jo kalbos stiliai. „Mūsų kalba“)

Dėl pasakų vertimo J. Balčikonis susilaukė B. Sruogos kritikos (Apie kalbininkus ir rašytojus. – Lietuva, 1927 01 17). „Atsakyme Ponui Baliui Sruogai“ (Lietuva, 1927 01 26) J. Balčikonis rašo:
„Be to, p. Sruoga man prikiša, kad mano [Haufo pasakų] vertimo „stilius niekuo nesiskiria nuo provincijos žmonelių šnekamosios kalbos, po sakinių konstrukcija galėtų pasirašyti kiekviena lietuviška davatkėlė“. Nors tai pasakyta su noru pasityčioti iš mano kalbos, bet jei tai tiesa, didesnio pagyrimo aš netrokštu. Aš ir noriu, kad mano kalba būtų tokia, kaip provincijos žmonelių, kad ją suprastų ne tik mokyklų jaunuomenė, kuriai pirmiausia skiriu, bet ir sodžiaus žmonės. [...] Gero stiliaus pirmas reikalavimas – kalbos taisyklingumas. Kur kalba netaisyklinga, ten ji negyva, o kur negyva, ten nesklandi, tad kaip gali būti geras stilius. Stilius nuo kalbos neatskiriamas. Stilius gali būti įvairus, bet negali išeiti iš sienų, jam kalbos nustatytų“.

Šiek tiek peršokant į priekį, galima paminėti, kad J. Balčikonio vertimai buvo kritikuojami ir sovietmečiu. (V. Petrauskas. Vertimo keliais. – „Naujos knygos“, 1978, Nr. 9). Į šią kritiką labai gražiai atsakė A. Žirgulys:
„Literatai prikaišiojo, kad Balčikonio verstų pasakų stilius esantis suprastintas, nuskurdintas, nebetekęs originalo polėkio ir kvapo. Kiek čia teisybės?
Į vertimus Balčikonis linko tų pačių tikslų vedamas, kaip ir Jonas Jablonskis: kai nėra arba per maža tėra gera kalba parašytų originalių knygų, iš kurių jaunimas galėtų mokytis pavyzdinės kalbos, reikia verstinių. Taigi vertimuose, abiejų senosios kartos kalbininkų manymu, visų pirma buvo svarbu gyva ir taisyklinga kalba, tokia, kuria „šneka žmonės“, t.y. liaudies kalba. Ji turėjo atsverti medinę, nutriušusią ir netaisyklingą laikraščių bei knygų kalbą. Tokie kalbiniai vertimų tikslai lėmė ir kalbinį jų metodą. Kas atsimena, kaip Balčikonis su savo mokiniais (studentais) versdavo ir kaip išvertęs taisydavo, sutiks, kad tada originalo kalbinė forma mažiau ir rūpėjo, o puoselėta savas galvojimo ir sakymo būdas. Balčikonis neklausdavo, kaip tą pasakymą ar įvaizdį tiksliau perteikti. Primygtinai aiškindavosi, stačiai rinkte rinkdavo balsus auditorijoje: kaip čia gyviau pasakyti? Taigi ne stiliaus adekvatumo ieškojo, o stiliaus lietuviškumo. Jo siekdamas, suprantama, gal kartais ir tolokai nuo originalo nukrypdavo. Per ilgą kolektyvų sakinio ar pastraipos gludinimą originalo kvapai negalėdavo neišsikvėpti. Būdavo, kad ir nejusdavo tų kvapų neįgudę vertėjai. Tad Balčikonio pasakų vertimai yra daugiau kalbiniai, o ne literatūriniai vertimai. Kaip savo meto padaras, tenkinę aktualų kalbos mokymo reikalą, jie tiko savo metui, suvaidino gerą vaidmenį raštų kalbos raidoje. O sruogiška ar kitokia išmintis atėjo vėliau, kai paūgėta ir prireikė dukslesnio drabužio.

Tik ar jis visai buvo išaugtas? Savo kalbos turtais Balčikonio darbai ir šiandien nepasenę. Kalbininkai nenustoja gėrėtis jų žodingumu, gyva ir įvairia frazeologija; jų kalbą gliaudo žodžiautojai, iš jos semdamiesi duomenų žodynui. Dėl tų kalbos turtų ir vieną kitą stiliaus trūkumą dera pakančiau vertinti, – rašytojai poleminiame įkarštyje visa ką triuškindami, juos bus gal ir per daug išpūtę.“ (A. Žirgulys. Juozą Balčikonį prisimenant. – „Mūsų kalba“)

Išsamesnės XX a. pirmosios pusės vertimų kritikos analizės, manau, sulauksim ateityje. Savo trumpoje apžvalgoje paminėsiu tik tai, kad permetusi akimis keliuose to meto žurnaluose skelbiamas vertimų recenzijas, pamačiau, jog, kaip ir mūsų dienomis, dažniausiai pristatomas knygos autorius, knygos siužetas, o gale priduriama viena kita pastaba apie vertimą. Pavyzdžiui, recenzentas apie Juozo Sužiedėlio išverstą Romain Rolando „Mykolo Angelo gyvenimą“ („Dirvos“ B-vės leidinys, 1928) rašo:

„Lietuviškas vertimas gražus, tik kai kur, pav. pavardės, gal net per daug lietuvintos (Romėnas Rolandas, Džiulijonas Medičis ir t.t.). Kiek neaišku ir tai, kodėl vertėjas rašo M i k o l a s, o ne M y k o l a s. Yra taip pat rečiau vartojamų žodžių ir keletas mažiau suprantamų naujadarų. Žinoma, tie maži „trūkumai“ gerųjų knygos savybių nieku būdu negali nustelbti, bet reikia neiškentus pasakyti, kad leidėjai kainą knygai per brangią pastatė.“ (Židinys, Nr. 10, 1929, p. 88).

Įdomesnė gal būtų kita Z.Samaniaus recenzija:

„Antanas Čechovas. Moterų laimė ir kiti jo apsakymai su autoriaus atvaizdu ir buitraščiu. Laisvai vertė ir lietuvino Stasys Dabušis, Kaunas. 1929. „Vairo“ bendrovės leidinys.
Čechovo kūryba žymia savo diduma yra rusiška „ligi kaulų“. Bet vertėjas Čechovą lietuvino (ar lietuvintini svetimų autorių raštai iš viso – to aš čia neliečiu ir nesprendžiu!). Ir lietuvino pagaudamas tą patį stačiokišką Čechovo stilių, leisdamas Čechovo išvestiems veikėjams kalbėti tarmiškai (pav. dzūkiškai) ir vartoti barbarizmus, lietuvindamas jų pavardes (vietomis tiek, kad meta aliuzijų net į dar tebegyvų žmonių pavardes: pav., gen. Galvydis Veršaitis, liet. kalbos mok. Balčiukas, Balys Stungis ir t.t.), o kai kur net ir patį turinį. (Kad aš tapčiau kunigaikščiu arba grafu... reikia Vilnius iš lenkpalaikių atgauti“ – 40 p. ; „Dovanokit man, broliai katalikai“ – 48 p. ) Tas lietuvinimas vertėjui daugumoje vietų taip gerai nusisekė, kad rusų gyvenimui esant tiek daug panašiam į mūsąjį, skaitydamas kai kuriuos tuos vertimus jokios svetimybės nė nejauti. (...)
Bet vertėjo kai kur esama ir nenuoseklaus. Lietuvindamas jisai ne viską sulietuvino. Dėl to rusiškos pavardės dabar šalia lietuviškų jau atrodo disonansu (Ogniovo Aleksejus (63 p.), Kuznecovas, Gabrio Viera, Damijonas, Gabrielynas, Vlaso Marė ir t.t. – trejetas ištisų atsakymėlių) ir teikia skaitytojui neskanumo. O 183 psl. net Riazanės gubernija figūruoja. „Nepavykime“ atpasakojama visai nesulietuvinamas rusų įprotis – laiminti jaunavedžius paveikslu (blagoslovliat ikonoj), kurs čia pakeičiamas kryžium, o per nesusipratimą – kryžius pakeistas termometru (...)
Mėgsta vertėjas ir paišdykauti: „Naktis prieš bylą“ (160 p.) išversta ištiktukais. Čia jau aiškiai mėgdžiojama Valančiaus „Palangos Juzė“, nors vertėjas puikiai žino, kad tie ištiktukai ne visur tinka. Tokios jų gausybės daugiau niekur nevartoja.
Pagaliau ir Čechovo vertimuose S. Dabušis neapsieina be savo naujadarų. Šalia kai kurių skambesnių, kaip sodytkelis (alėja), žandiplaukiai („bakai“), ligotyra, netikėtybė, nėrovė (undinė), gražraščiai (dailyraščiai) ir k. yra ir neskambių, vargiai ar prigysiančių raštų kalboje, k. a.: valstybiagynys, teatralankys, plaukapuošys, vaikininkas (vaikų kambarys), drapandėžė, taikateisys ir k. Čia daug kur galima buvo vartoti jau nusistovėjęs pavadinimas dviem žodžiais: valstybės gynėjas, teatro lankytojas, vaikų kambarys ir t.t. (...)
Bendrai vertimas žodingas, sklandus, o vietomis net ir labai gražus. Ir jeigu vertėjas nebūtų leidęs jau minėtų vertimo nevienodumų (jeigu jau būtų perdėm lietuvinimas išlaikytas, nes vis tiek vertėją kai kas už šitokį lietuvinimą pabarė), tai būtų išėjęs visai „lietuviškas Čechovas“, kurs skaitytojui, skaitančiam pramogai, būtų visai priimtinas.“ (Židinys, Nr. 10, 1929, p. 278-279)

Galėtume pridurti, kad iš šio laikotarpio į sovietmetį ateis ir didieji vertimo meistrai Dominykas Urbas, Aleksandras Žirgulys, Juozas Urbšys, Edvardas Viskanta (pastarieji du iš lagerių), bet dar daugiau puikiai šiam darbui pasiruošusių žmonių bus stalinizmo represijų ir karo bangos nušluoti.

XX a. II pusė (1945-1990)

Pirmaisiais sovietmečio metais įnirtingiausiai buvo verčiami marksizmo „klasikai“, propagandai tarnaujantys sovietiniai rašytojai, na ir, laimė, rusų klasika – A. Puškinas, N. Gogolis, A. Čechovas, M. Gorkis. 1946-1949 m. pasirodė A. Čechovo dešimttomio pirmas leidimas, o 1960-1961 m, jau antras, iš naujo suredaguotas.

Vertėjai spaudoje aptarinėjo pasirengimo, gabumų, netgi talento klausimus: Aleksys Churginas (Vertimo menas seniau ir dabar. – Tarybų Lietuva, 1940 10 15), Antanas Venclova (Kai kurie Puškino poezijos vertimo klausimai. – Kn. Puškinas ir lietuvių literatūra. V., 1950), Pranas Povilaitis (Kelkime grožinės prozos vertimų lygį. – Literatūra ir menas, 1950 03 19).

Kiek vėliau imta svarstyti, ar, perteikiant autoriaus individualybę, turi reikštis ar ištirpti vertėjo individualybė, ar geriausias kūrinys toks, kurį skaitydami nejaučiame, jog čia vertimas, ar galima taisyti, dailinti, keisti autoriaus kūrinį (Valys Drazdauskas „Vertėjo pastabos“. Literatūra ir menas, 1969 02 11). Ribų tarp kūrybinės vertėjo laisvės ir ištikimybės originalui ieškojo Aleksandras Žirgulys, Edvardas Viskanta, Dominykas Urbas.

Glaustai šį laikotarpį apžvelgia K.Ambrasas-Sasnava straipsnyje „Lietuvių vertimo teorijos užuomazgos“ („Meninio vertimo problemos“, „Vaga“, V., 1980).

Kalbant apie sovietmečio vertimų kritiką, labai ryškiai krinta į akis takoskyra tarp recenzijų, aptariančių originalo kalbos santykį su vertimo kalba ir recenzijų apie vertimo kalbos santykį su bendrinės kalbos normomis. Turbūt nė nereikia minėti, kad pastarąsias rašė vien kalbininkai.

1953 m. „Pergalės“ trečiajame numeryje, skelbiančiame žinią apie Stalino mirtį, įdėtas J. Paulausko ir A. Valeckienės straipsnis „Apie marksizmo-leninizmo klasikų vertimus į lietuvių kalbą“.
Nesunku įsivaizduoti, ką jautė kalbininkai, skaitydami pirmuosius „Tiesoje“ ir „Komuniste“ skelbiamus vertimus, rašomus „paprastai kaimietiškai“: klesa, klesinis, plenas, liogeris, kolchozas, udarnikas, arba draugo Stalino 1940 metų pranešimą: kolchozinė santvarka, atbaigti laimėjimą, buožių apvaržymas, vienetiniai valstiečiai, žmogus žmogaus išnaudojimas, tautinė iš formos, socialistinė iš turinio, vargo kritikai ir pan.
Straipsnis puikiai atskleidžia, kokiu rūbu tekdavo kalbininkams aprengti mintis apie kalbos taisyklingumą. Štai keli pavyzdžiai:
„Kurioje nacijoje įsigali marksizmo-leninizmo tiesos, tos nacijos literatūrinė kalba patiria rimtus pasikeitimus žodyninio fondo bei frazeologijos srityje. Naujoms sąvokoms reikšti sudaromi nauji žodžiai, pakinta kai kurių žodžių reikšmės, suteikus daiktams ir reiškiniams tikrą jų prasmę, demaskavus ir pašalinus buržuazijos ir kitų reakcinių klasių padarytus toje srityje iškraipymus.“ (p. 64)
„Verčiant marksizmo klasikų raštus ne tik nauja terminologija sudaroma, bet panaudojama ir sena terminologija, iš kurios paimama visa, kas tinka šiam reikalui, kūrybiškai pritaikant marksizmo klasikų vertimams. Netinkami gi terminai atmetami. Pvz., buržuaziniais laikais buvo vartojami: išprotis, patyra, kiekinis, plėtra, terpė, vaidinys, tolygybė, vienis, pagava. Jie pakeisti geresniais: išprotavimas, patyrimas, kiekybinis, vystymasis, aplinka, vaizdinys, nenutrūkstamumas, vienybė, suvokimas.“ (p. 73)
„Marksizmo-leninizmo klasikų raštų vertimai į lietuvių kalbą iš rusų kalbos tęsia tas bendravimo tradicijas, kurios gyvavo nuo seniai tarp lietuvių ir rusų tautų bei jų kalbų. Marksizmo-leninizmo klasikų, kaip aukščiausio kultūros pasireiškimo, vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą turi lemiamos reikšmės įdiegiant socialistinę kultūrą lietuvių nacijoje ir vystant, tobulinant lietuvių nacionalinę kalbą tokiais tempais, kokių ji iki šiol nėra mačiusi.“ (p. 68)
„Rusų kalbos teigiama įtaka, verčiant marksizmo-leninizmo klasikų raštus į lietuvių kalbą pasireiškia tuo, kad pagal rusų žodžių-terminų pavyzdžius yra sudaromi atitinkamos reikšmės ir lietuviški žodžiai, jei jų nebuvo iki šiol lietuvių kalboje. Šių naujų žodžių kūrimas atliekamas griežtai prisilaikant lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnių. O lietuvių ir rusų kalbų darybinių elementų panašumas šį darbą žymiai palengvina. Buržuazinėje Lietuvoje tuos bendrumus norėta paneigti, nors jau XIX amž. rusų kalbininkai į tai atkreipė dėmesį.“ (p. 69)
„Marksizmo klasikai nurodo, kad visuomenėje atsiradusi kokia nors nauja reikmė pastumia mokslą labiau negu 10 universitetų. “(p. 65)

Ir tokiu nepabaigiamu marksizmo „klasikų“ šlovinimu apgobtas kiekvienas sakinys apie vertimo kalbą.

Mano manymu, didžiausias postūmis rastis vertimų kritikai buvo po Stalino mirties pradėtos rengti vertėjų konferencijos, trukdavusios net ne vieną, o kelias dienas.

1955 metų ketvirtame „Pergalės“ numeryje aprašoma kovo 28-29 dienomis vykusi Lietuvos Tarybinių rašytojų sąjungos valdybos ir Valstybinės grožinės literatūros leidyklos surengta vertėjų konferencija.

Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius J. Tornau apžvelgė 1954 metais išleistas verstines knygas. Leidyklos vyresnysis redaktorius D. Urbas smulkiai nagrinėjo Gogolio raštų vertimą. Vertėjas M. Miškinis pasidalino patyrimu verčiant Gogolio raštus. Vytautas Bložė gyrė nusisekusius V. Mykolaičio-Putino, A. Venclovos, A. Churgino vertimus ir peikė T. Rostovaitę, P. Keidošių, A. Vaitkevičių, J. Subatavičių, J. Lapašinską.

Nors ir pagirtas A. Venclova nesutiko su Vyt. Bložės teigimu, kad šlaitoaido, dirbavirpa nėra tikslūs rimai. Jo nuomone, atmetę panašius rimus nuskurdinsime ir apsunkinsime rimavimą.

Apie Puškino raštų I tomo vertimus pasisakė Vilniaus Vinco Kapsuko vardo Universiteto dėstytoja V. Zaborskaitė. Pagyrė V. Mykolaitį-Putiną, A. Churginą, o Justinas Marcinkevičius, jos nuomone, „dar nėra suradęs savo stiliaus. Kai kur per daug nutolstama nuo originalo, o vietomis net iškraipoma eilėraščio prasmė. V.Zaborskaitės nuomone, kol vertėjas dar nelabai įgudęs, atsižvelgiant į savo polinkius, turi imtis versti tai, kas jam artimiausia, gerai pažįstama.“

1969 metų spaudoje pagrečiui pasirodė net trys straipsniai, kalbantys apie vertimų svarbą nacionalinei literatūrai ir būtinybę skirti daugiau dėmesio vertimo klausimams. Tai V. Drazdausko „Vertėjo pastabos“ (Literatūra ir menas, 1969 II 1), E. Matuzevičiaus „Už mus niekas kitas nepadarys“ (Literatūra ir menas, 1969 II 15) ir G. Čepinskienės “Ko ligi šiol pasigendame“ (Literatūra ir menas, 1969 III 15). Ir nuo tada, ko gera, prasidėjo pats reikšmingiausias ir gausiausią derlių tiek vertimo teorijoje, tiek vertimų kritikoje subrandinęs laikotarpis, trukęs iki Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

K. Ambrasas-Sasnava parašė net dvi plačiai spaudoje aptartas monografijas: „Vertimo mokslas“ („Mokslas“, V., 1978) ir „Vertimo tyrinėjimai“ („Tradicija“, V., 1984).

Bandžiau susirašyti bent pavadinimus pranešimų, skaitytų konferencijose ir seminaruose, bet sąrašas išėjo per ilgas, todėl paminėsiu tik mažą dalį: Dominykas Urbas yra pasakojęs apie F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelio“ vertimą, Tomas Venclova dalijęsis patirtimi apie jo išverstus J. Joyce „Uliso“ fragmentus, Lilija Vanagienė aptarusi „Anglų noveles“, Antanas Danielius prisiminęs patirtį verčiant ankstyvąsias W. Shakespeare komedijas, Ramutė Ramunienė nagrinėjusi J. Naujokaičio verstą G. de Maupassant „Stipri kaip mirtis“. Valdas Petrauskas yra kalbėjęs apie prancūzų kalbos frazeologizmų atitikmenis P. Merimee pjesėje „Ispanai Danijoje“ bei funkcinę struktūrų transformaciją ir konceptualumą, lyginant J. Balčikonio ir D. Urbo pasakų vertimus į lietuvių kalbą, ir t.t., ir t.t.

Apie poezijos vertimus spaudoje yra rašę: V. Kubilius – „Šarlio Bodlero kelias į lietuvių literatūrą“ (Literatūra XV (3), 1973),. „Pakeliui su Voltu Vitmenu“ (Pergalė, 1978 Nr. 11), „Faustas“ keliauja į Lietuvą“ (Pergalė), M. Martinaitis – „Vėlinių“ lietuviškasis likimas (Pergalė 1978 Nr. 3), Dr. H. Budenzigas – „Kaip atsirado naujas K.Donelaičio „Metų“ vertimas“ (Pergalė 1967 Nr. 7), A. Masionis – „XX a. Vakarų poezijos pluoštas“ (Pergalė, 1970, Nr. 5), E. Matuzevičius – „Poetinio vertimo pamokos“ (Literatūra ir menas, 1973 10 27).

Vilniaus universitete dvi dienas vykusio seminaro medžiaga buvo paskelbta „Mūsų kalboje“ (1971, Nr. 7). Buvo parengti ir išleisti straipsnių apie vertimą rinkiniai: „Meninio vertimo problemos“ (Vaga, V, 1980) ir „Meninio vertimo akiračiai“ (Vaga, V, 1986), taip pat A.Žirgulio lingvistinės-literatūrinės apybraižos „Prie redaktoriaus stalo“ (Vilnius, Mokslas, 1979).

Pasirodydavo ir ginčų spaudoje vertimų klausimais. D. Judelevičiui parašius H. Ibseno „Pero Giunto“ recenziją (Pergalė“, 1973, Nr. 11), vertėjos laboratorijos duris pravėrė T. Rostovaitė – „Replika „Pero Giunto“ recenzentui“ („Literatūra ir menas“, 1974 02 02)

Apie M. Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ vertimą, atliktą A. Merkytės ir dar po to redaguotą R. Ramunienės bei J. Naujokaičio, recenziją parašė Valdas Petrauskas („Prusto pusėje“ – Pergalė, 1981, Nr. 4). Netrukus pasirodė vertėjos A. Merkytės atsakymas („Kelias į Prusto pusę“, Pergalė, 1981, Nr.10), atmetęs beveik visus V. Petrausko siūlomus taisymus.

Glaustos vertimų recenzijos (recenzuojama būdavo dažna verstinė knyga), pasirodančios periodinėje spaudoje („Literatūroje ir mene“, „Pergalėje“ „Kultūros baruose“), mažai kuo skyrėsi nuo dabar rašomų. Dažniausiai būdavo apsiribojama trumpu pagyrimu:
„Lietuviškame „Sartorio“ vertime vykusiai perteikiamas būdingas JAV pietų gyvenimo koloritas. Vertėja Lilija Vanagienė, išvertusi jau ne vieną W. Faulknerio romaną, rado, mūsų nuomone, tinkamų leksinių ir sintaksinių priemonių skirtingai įvairių personažų kalbos manierai ir kartais netgi vos pastebimai autoriaus ironijai atskleisti.“
Ir tokiu pat lakonišku trūkumų išvardijimu:
„Vertime išsaugota primityvi negrų kalbos sintaksinė sandara, tačiau fonetinė ir leksinė negrų slengo specifika visiškai dingsta. Vertime jie kalba taip pat taisyklingai, kaip ir jų baltieji šeimininkai. ...Abejonių kelia ir romano pavadinimo vertimas – „Sartoriai“, kai tuo tarpu originale vartojama vienaskaita. Mūsų nuomone, rašytojas į pirmą vietą iškėlė jaunojo Bajardo tragediją, o ne šeimos kroniką, todėl ir pavadinime sąmoningai panaudojo vienaskaitą.“ (Galina Čepinskienė „Laiko ir lemties akivaizdoje“ – „Pergalė“ - apie Lilijos Vanagienės išverstą W. Faulknerio romaną „Sartoriai“ (Vaga, Vilnius, 1983).

Gan retas kiek išsamesnio trūkumų pavardijimo pavyzdys būtų M.A. Pavilionienės recenzija „Vienatvė – liga ar gėris?“ (Pergalė) apie A. Danieliaus verstą Carson Mccullers „Širdis – tai vienišas medžiotojas“ (Vaga, Vilnius, 1984):
„C. Mccullers proza paprasta, lakoniška, tiksli. Tačiau skaitydamas A.Danieliaus vertimą, kartais pagalvoji: ar tai nėra laisva originalo interpretacija? Žinant C. Mccullers žavėjimąsi G. Flaubertu, kuris ieškojo „vieno vienintelio žodžio“, susidaro įspūdis, kad vertėjas kartais eina lengviausiu keliu, parinkdamas nusidėvėjusius, štampais virtusius žodžius ir posakius. Personažų kalba depersonalizuota, iškraipoma prasmė, vietomis žodžiai verčiami net priešingai. Pavyzdžiui, Mika Keli savo vienatvę ir svajones apie muziką puoselėja ne „vidiniame pasaulyje“ (p. 135, 136, 150), o savo „vidiniame kambaryje“. Tai įvaizdis, charakterizuojantis bręstantį, atsiskirt nuo kitų norintį vaiką. Singeris ne „galvoja“ (p. 179), o „įsivaizduoja“, kada vėl bus su savo draugu, kuris tik jo vaizduotėje virsta subtiliu žmogumi. Mika ruošia ne „vakarėlį su šokiais“ (p. 87), o „vakarėlį su pasivaikščiojimais“ (a promenade party), o tai yra pietinių valstijų aristokratiškų tradicijų atgarsis. Vertime junti C. Mccullers nebūdingą sentimentalumą ir aprašymų paviršutiniškumą. Blankus tampa negrės Porcijos paveikslas, nes ši nemokyta tarnaitė prabyla tokia pat taisyklinga kalba, kokia šneka jos tėvas gydytojas Kouplendas. Vertime išnyksta „rudos upės tėkmė“, kaip C. Mccullers vadino negrų šneką.“

Arba: Marijaus Jonaičio „Anglų novelės lietuviškai“ apie V. Čepliejaus, A. Dantaitės, P. Gasiulio, B. Kliukaitės, N. Maliukevičiaus, V. Mickienės, V. Nastopkienės, L. Pažūsio, J. Subatavičiaus, K. Šidiškio verstas „Anglų noveles“ (Pergalė, 1982, Nr. 9):
„Per visą knygą neatsigini įspūdžio, jog per silpnai individualizuotas kiekvieno autoriaus balsas, o pilkina, blukina ir vienodina tuos balsus visų pirma vertimo literatūriškumo dulkės. Yra objektyvių priežasčių – neturėdami užsienio literatūrų kai kurių reiškinių analogo savo dirvoje arba ankstesnių vertimų sudaryto konteksto, mes priversti jį dirbtinai sudėlioti tuščioje vietoje. Vis dėlto reikia niuktelti ir sau patiems. Neįtikėtina, kad toks storapilvis stuobrys, kaip škiperis iš W. S. Maughamo novelės „Rudis“, savo angliškąjį keiksmą „hell“ lietuvišku liežuviu išverstų į „velniškai apmaudu“ (p. 285), nesugriebdamas ko nors trumpesnio. Štai p. 507 angliškas „Off you go“ verčiamas be jokių reveransų – „drožkite“. Tikslu, sodru. Tokių gerų atvejų daugybė, bet prastų vis dėlto turėtų būti mažiau. Turim sinonimų žodyną, o p. 29 čia pat trinasi „viršūnės“ ir „viršūnės“, o p. 88 – „neblogas“ ir „neblogai“, p. 85 šuo galėtų ne „staugti“, o „ambryti“ (baying), p. 92 žmona turėtų būti ne „bloga“, o „prasta“ (plain); p. 91 skaitome : Jos žingsniai buvo tokie lengvi, o jo liūdesys toks didis, jog jis pajuto ją atėjus tik tada, kai ji...“ Asmeniniai įvardžiai įkyriai terkši ir „Lispetės“ vertime (p. 70-72 ir kt.). Turime „Kalbos praktikos patarimus“, o įamžiname neteiktiną svetimybę „bakenbardai“ (p. 29). Vietoj žirnių šaudymo vamzdeliuose panaudojamos pupelės (p. 83)...“

Būna kad ir pati vertėja pripažįsta savo darbo trūkumus. Auksė Mardosaitė pristatydama „Naujose knygose“ savo verstą N. Hawthorne romaną „Namas su septyniais frontonais“ („Hotornas lietuviškai“), rašo: „Verčiant iškilo sinonimikos problema: sunku kartais rasti ekvivalentus penkiems šešiems autoriaus sinonimams. Nenorom iš jų lieka du trys, ir tekstas šitaip, be abejonės, nuskursta...“

Kaip vieną rimtesnių giriamųjų recenzijų galima būtų paminėti Valdo Petrausko analizę skirtą Juozo Naujokaičio verstam Bernaro Klavelio romanui „Žiemos vaisiai“ (Bernard Clavel „La grande patience. Les fruits de l‘hiver) (Pergalė, 1979, Nr. 7).

Pagaliau, kad ir nenorom, tenka pakalbėti apie vertimo kalbos santykį su bendrinės kalbos normomis, apie tai, kad, būdami kalbos darbininkai, negalime niekinti kalbos klaidų pastebėjimų ir kad nėra, nebuvo, o gal ir nebus kalbininkų nekritikuotino vertimo. Asmeniškai šį dalyką išgyvenu labai skausmingai. Man kažkada širdį pervėrė „Mūsų kalboje“ perskaityti (A. Pupkio straipsnyje „Dėl Balčikonio kalbos norminimo pagrindų ir principų“) J. Balčikonio žodžiai prieš mirtį rašytame laiške (1968 m. sausio 4 d. ) Leonardui Dambriūnui: „Ima baimė, kas bus iš mūsų kalbos, kada jos likimą paims į savo rankas miestuose išaugusi karta – be tarmės, be gyvo kalbos jausmo. [...] Ar tos kartos žmonės bejaus, kaip mes dar jaučiame, kad pasakymas „vokiškieji okupantai“ yra tos pat vertės, kaip „Nie pijcie zielonej wody?“

Priklausau tai kartai, apie kurią kalba Balčikonis. Štai ir dabar girdėjau, kad perskaičiusi mano paskutinį vertimą Rita Miliūnaitė rado ne į menkųjų, o į didžiųjų kalbos klaidų sąrašą įtrauktą nusikaltimą, o Solveigą Daugirdaitę korektūros klaida žodyje „pražysdavo“, jos žodžiais tariant, taip išmušė iš vėžių, lyg vieną rytą būtų nubudusi vyru.

Per visą sovietmetį kalbininkai yra parašę begales švelnesnių ir rūstesnių straipsnių, straipsnelių vardijančių vertimų iš bet kurios pasaulio kalbos klaidas. Skaudi išvada: nė vienas vertėjas nemoka kalbiškai protauti.

Būdavo recenzijų su pagraudenimais „Vagos“ leidyklai ir jos pasiteisinimai spaudoje. Pavyzdžiui, J. Šukiui „Kultūros baruose“ (1980, Nr. 4) pakritikavus „Monos Lizos pagrobimo“ kalbą (iš vokiečių kalbos vertė A. Blaževičienė, redagavo T. Četrauskas, korektūrą skaitė E. Ramonaitienė), redakcija gavo „Vagos“ leidyklos Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros vedėjo V.Martišiaus laišką, kuriame, be kita ko, rašoma: „Pasirodžius straipsniui, jo medžiaga [...] buvo apsvarstyta Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijos susirinkime, pripažinta, kad dauguma priekaištų pagrįsti, redaktorius įspėtas, redaktoriams nurodyta griežtai laikytis jau paskelbtų Lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos TSR MA nutarimų dėl rašybos ir skyrybos. Taip pat numatytos konkrečios priemonės kaip pakelti redaktorių reiklumą, sustiprinti redagavimo kontrolę, korektūros darbą.“

Pats įdomiausias ir sektiniausias kalbos kritikos pavyzdys man būtų A. Pupkio recenzija „Istorinių romanų kalbos redagavimas“ („Mūsų kalba“, 1985 Nr. 2), aptarianti redagavimo privalumus ir net po jų išliekančias kalbos klaidas. Reikia pabrėžti, jog aptariami antrieji istorinių romanų leidimai, kuriuos vertė iškilūs vertėjai - P. Velička, A. Baliulienė, A. Andriuškevičius ir V.Būda - ir kurie buvo du kartus redaguoti (redaktoriai – A. Aleksiūnaitė, M. Bernatavičius, A. Gailius, V. Žemaitis, P. Čiurlys, I. Rudokienė) ir dar korektorių skaityti. Recenzentą stebina vertėjų „meninė elegancija“, gebėjimas išplėsti “meninės kalbos stilistinę įvairovę“, vertimai, jo nuomone „niekuo nenusileidžia originaliajai beletristikai, o kai ką net gerokai pralenkia“. Recenzijoje pirmiausia aptariami vykę redaktorių taisymai ir tik po to nesuvienodinti įvairavimai, nelygumai, klaidos.

Manau, visiems verta jį paskaityti, gavus leidimą įdėti į mūsų tinklapį.

XX a. pabaiga – XXI a. pradžia (1990-2005)

Atkurtos nepriklausomybės laikotarpis jau gana ilgas – 15 metų. Pačioje jo pradžioje, 1990 m. lapkričio 29 d., Rašytojų sąjungoje į konferenciją susirinko Lietuvos vertėjai aptarti 1986-1990 m vertimų į lietuvių kalbą situaciją, leidybos kasdienybę ir perspektyvas. Šis pasitarimas „Atgimime“ (1990 gruodžio 5-12) jį aprašiusiai žurnalistei Daivai Vilkelytei sukėlė neslepiamą pasibjaurėjimą dėl susirinkusiųjų „elitinio bendravimo būdo“, dėl to, kad apie materialią paskatą, pinigus, nebuvo užsiminta, dėl bėdojimo, kad laikraščiuose pasirodančiose knygų anotacijose nėra vertimų recenzijų, tarsi tai ne pačių vertėjų apsnūdimo reikalas, dėl to, kad vertėjų energija nukreipta ne kūrybos, o griovimo linkme. Pavyzdžiui, „vertėjai mūru stojo ginti elitinės gerakalbės verstinės literatūros“. „Chunveibinas“ Valdas Petrauskas pareiškė, kad uždraustų laikraščius „Dvidešimt kapeikų“ ir „Vietoj vakarienės“, profanuojančius vertimo meną ir darkančius lietuvių kalbą. „Kokiais kriterijais, - sušunka žurnalistė – bus vertinamas kalbos darkymas – doc. A. Pupkio knygelės „Kalbos praktikos patarimai“ ar vertimo adekvatumu, transformų gausa?!“ Visai konferencijai, anot žurnalistės, nestigo viduramžiško kultūros saugotojų patoso, todėl ir savo straipsnį ji pavadino „Kurioje aikštėje užkursime raganų laužą“. Vienintelis gaivesnis vėjo gūsis, anot jos, – tai A.Valionio siūlymas įsteigti vertėjų laikraštį, kuris būtų „Atgimimo“ formato, leidžiamas keturiasdešimties tūkstančiu tiražu ir kainuotų penkiasdešimt kapeikų.

Kaip matome, pasikeitė daug kas, kalbėjimo tonas, vertėjų statusas, darbo tempas, santykiai su leidyklomis. Paaiškėjo, kad vertėjų svajonės, jog Rašytojų sąjunga padės burti vertėjus, siųsti juos mokytis į užsienį, organizuoti konferencijas, kad Universitetas ims rengti kvalifikuotus meninio vertimo specialistus ir t. t., neišsipildė. Tiesa, didesni ar mažesni vertėjų susibūrimai vyko.

Energingoji Ugnė Karvelis kartu su Prancūzijos ambasada ir Kultūros ministerija 1994 m. gruodžio 5, 6, 7 dienomis suorganizavo profesionalių prancūzų-lietuvių kalbų vertėjų ir leidėjų seminarą, bet jame jau daugiausia buvo kalbama apie finansinę paramą knygų vertimui bei leidybai, autorių teises, stažuotes vertėjams. Tiesa, diskusijose buvo keliamas klausimas, ar reikia kurti vertėjų asociaciją.

1995 m. lapkričio 22 d. Rašytojų sąjungos leidykla buvo pakvietusi pasikalbėti apie geriausių literatūros kūrinių paieškas ir bendradarbiavimą su šia leidykla.

1996 m. balandžio 18 d. surengtas seminaras „Svetimybės kalbininkų ir kalbos vartotojų akimis“ (Kalbos kultūra, 1997 Nr. 69 Jurga Girčienė „Seminaras svetimybių tema“). Jame vertėja E. Išganaitytė kalbėjo apie sunkumus verčiant knygą „Sofijos pasaulis“, V. Kvietkauskas apie anglų kalbos skolinių poveikį lietuvių kalbai.

Bet visa tai ir kas vyko vėliau buvo paskiri renginiai, nebesutelkiantys vertėjų bendrijos. Matyt, mintis „niekas kitas už mus to nepadarys“ tvyrojo ore, tad prieš kelis metus atsirado veiklių žmonių būrelis, nutaręs eiti pačiu teisingausiu keliu – įkurti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą ir trečią kartą bandyti dėti pamatus meninio vertimo mokyklai.

Jau surengti keli seminarai, o šiandien mezgasi pašnekesys apie vertimų kritiką. Ji, mano manymu, galėtų būti įvairi: straipsniai tiek vertimo teorijos, tiek praktikos klausimais, specifinių vertimo problemų analizė, pirmo, antro (gal ir trečio) tos pačios knygos vertimo palyginimas, dalinimasis patirtimi, gal bendras vertimo aptarimas, pasiskirsčius temomis, gal polemika spaudoje ir pan. Tačiau pirmiausia reikėtų turėti vertimo kritikos bibliografiją. Esu ją pradėjusi rinkti.

Didžiausias kritiko talkininkas rašant vertimo recenziją – tai sinchroniniu kalbos tyrinėjimo metodu parašyti mokslo darbai. Susipažinęs su gretinamosios leksikologijos, stilistikos ar panašiais darbais apie verčiamą kūrinį, vertėjas ras geresnių vertimo variantų, o recenzentui ši analizė padės susidaryti objektyvesnį kritinį požiūrį. Vertėjo džiaugsmas dėl atskleistų vertimo privalumų arba diskusija dėl trūkumų bus labiau pamatuota. Pačiam vertėjui arba kritikui atlikti tokio pobūdžio tyrinėjimus – išties sunku.

Pakliuvusi į rankas rusiškos anglistikos apžvalga sukėlė pavydą ir mintį, kiek naudingų Lietuvos kultūrai darbų galėtų atlikti aukštosios mokyklos, bent dalį darbų pakreipusios tam tikra linkme. Žinoma gerai, kad aukštųjų mokyklų dėstytojai nagrinėja fatinę anglų kalbos funkciją, bendraties sintagmines ypatybes, senosios anglų kalbos vokalizmą ar balsių sistemą. Tačiau kokie vertingi būtų lyginamosios stilistikos, vertimo, gretinamosios kalbotyros darbai, žodynų rašymas. Argi nepadėtų vertėjui, pavyzdžiui, klasicistų, romantikų, realistų, modernistų žodyno įvairiose kalbose palyginimas ar panašaus pobūdžio darbai.

Kasmet vykdavusiose aukštųjų mokyklų mokslinėse konferencijose būdavo skaitomi studentų pranešimai, o pirmas – trečias vietas laimėję būdavo rekomenduojami spausdinti. Galėtume paminėti kai kuriuos pavadinimus: „Rimavimo problema W. Shakespeare sonetų lietuviškuose vertimuose“, „J. Swifto „Guliverio kelionių“ lietuviškieji vertimai, „Vaikų literatūros vertimų iš anglų kalbos problemos“, „Slengo vertimas į lietuvių kalbą“, „Lyginamieji frazeologizmai lietuvių ir vokiečių kalbose, „D. Poškos poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ vertimo į vokiečių kalbą ypatumai“, „Apie kūrinio vertimo analizės metodologiją“.

Norėtųsi sužinoti, ar mums prieinami šie darbai. Dažnai prie jų randamas įrašas – darbas pas vadovą. Man sunku tikėti žinia, kad šie darbai naikinami, neturint vietos jų saugoti. Gal dalis kur nors išlikusi? Reikia rinkti informaciją. Turėtume atidžiai sekti ne tik lituanistų, bet ir rusistų, anglistų, germanistų, romanistų, užsienio literatūros, vertimų katedrų darbus.

Labai malonu, kad tarp vertėjų ir kalbininkų užsimezgė draugiški santykiai. Gal tardamiesi su jais rasim būdą, kaip ištaisyti klaidas prieš išleidžiant knygą? Gal leidyklos praturtės, ims labiau rūpintis savo prestižu ir nusamdys kalbos taisytojus, kad pasaulį išvystų tik knygos, parašytos „prestižine“ kalba. Gal gavę valstybines stipendijas mes, atidėję vertimus, imsim lankyti tobulinimosi kursus? Gal jau kuriama tobulesnė kompiuterinio redaktoriaus programa, padėsianti galvoti ne apie gramatiką ar skyrybą, o apie žodžio meną? Nes, manau, niekas iš mūsų nenori būti kalbos priešas.

O vertimų kritiką supraskim taip, kaip moko Platonas, kaip meną skirti, spręsti, vertinti.