Ugnius Mikučionis

Senovės islandų kalbos tikriniai vardai ir istoriniai terminai

Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"

 
Apie egzistuojančius vertimus iš senosios islandų kalbos. Dar visai neseniai vienintelė knyga, versta iš senosios islandų į lietuvių kalbą, buvo „Egilio saga“ (Vilnius, Vaga. – 1975. – vertė dr. Svetlana Steponavičienė). Ir tik pastaraisiais metais pasirodė dar pora knygų – „Kniutlingų saga“ (Vilnius, Vaga. – 2002. – vertė šių eilučių autorius) bei „Mimiro šaltinis“ (Vilnius, VU leidykla. – 2003. – sudarė ir didžiąją dalį tekstų vertė dr. Rasa Ruseckienė, kai kuriuos tekstus vertė Rasa Baranauskienė ir Aurelijus Vijūnas). Dar yra išleista plonytė, 43 puslapių, knygelė „Skaldų poezija“ (Kaunas, Naujasis lankas. – 2002. – parengė dr. Rasa Ruseckienė ir šių eilučių autorius), tačiau ji plačiajam skaitytojų ratui nežinoma, nes išleista tik 100 egz. tiražu ir skirta VU Skandinavistikos katedros studentams kaip mokomoji priemonė.
Taip pat vertimų iš senosios islandų kalbos yra paskelbta spaudoje (pvz., žurnale „Liaudies kultūra“).
Nemažai ištraukų iš senovės skandinavų literatūros cituojama kai kuriuose moksliniuose medievistikos veikaluose, ypač Arturo Mickevičiaus monografijoje „Normanai ir baltai“ (Vilnius, Versus aureus. – 2004.) bei Aarono Gurevičiaus studijoje „Individas viduramžių Europoje“ (Vilnius, Baltos lankos. – 1999. – iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė).
Ne visuose šiuose leidiniuose su senoviniais skandinaviškais tikriniais vardais bei istoriniais terminais elgiamasi vienodai, todėl būtina aptarti bent jau svarbiausius jų vertimo (adaptavimo) principus ir pasistengti įvardyti optimaliausius sprendimus.
Apie asmenvardžius ir vietovardžius. Ne kartą teko pajusti nusistebėjimą: kokie dar gali kilti klausimai dėl tikrinių vardų vertimo (adaptavimo)? Reikia pažiūrėti, kaip verčiama į dabartines skandinavų kalbas (nes į jas, savaime suprantama, daugiausiai senųjų islandų tekstų yra išversta), ir daryti taip pat.
Mano nuomone, klaidingesnį požiūrį sunku ir sugalvoti. Nieku būdu negalima lyginti senosios islandų literatūros vertimų į dabartines skandinavų (danų, švedų, norvegų) kalbas iš vienos pusės, ir visas kitas kalbas – iš kitos. Apie vertimus į dabartinę islandų kalbą apskritai netenka kalbėti, mat senoji ir dabartinė islandų kalbos yra tokios panašios, jog tie vertimai yra veikiau adaptacijos, kurios skiriasi nuo originalo tik tam tikrais rašybos dalykais. Vertimuose į dabartines švedų, norvegų ar danų kalbas asmenvardžiai sumoderninami, pritaikant toms kalboms būdingus istorinės fonologijos dėsnius. Kitaip sakant, to paties teksto vertimuose į danų, norvegų ir švedų kalbas, asmenvardžių formos skirsis – jos bus atitinkamai danizuotos, norvegizuotos arba švedizuotos.
Tarkime, vardas Knútr danų kalboje transkribuojamas Knud, o švedų ir norvegų – Knut, mat danų kalboje senoviniai duslieji priebalsiai tam tikrose pozicijose pakito (suskardėjo, vokalizavosi ar dar kitaip). Vardas Ólafr norvegiškuose vertimuose perteikiamas kaip Olav, daniškuose – Olaf, švediškuose Olaf arba Olof. Eiríkr norvegų kalboje išlaiko dvibalsį (Eirik), danų ir švedų kalbose – monoftongizuojamas (Erik).
Beje, tai atsispindi ir lietuvių istorikų darbuose. Keletas Lietuvos istorikų moka švedų kalbą, ir jų darbuose vartojamos būtent sušvedintos asmenvardžių formos – deja, net ir tais atvejais, kai kalbama ne apie švedų tautybės istorines asmenybes.
Turbūt savaime suprantama, jog vertimuose į dabartines skandinavų kalbas vartojamos ir šiuolaikinės vietovardžių formos (Hlaðir – Lade, Hleiðra – Lejre), kartais suniveliuojant senojoje islandų kalboje vartotus variantus (pvz., ir Óðinsey, ir Óðinsvé perteikiama kaip Odense (miestas Danijoje)). Išimtis būtų tokie atvejai, kai vietovė dabar vadinama visai kitu, etimologiškai nesusijusiu vietovardžiu (Aldeigjuborg – Staraja Ladoga, Kænugarð(a)r – Kijevas, Holmgarðr – Novgorodas). Dažniausiai tai esti ne Skandinavijos vietovardžiai. Tokiais atvejais vietovardis ne keičiamas dabartiniu, o tik adaptuojamas, modernizuojamas, pritaikant vienai ar kitai kalbai būdingus istorinės fonologijos dėsnius (norvegų kalboje Holmgarðr virsta į Holmgard, švedų – į Holmgård ir t. t.)
Šį reiškinį apibūdinčiau kaip susavinimą arba proprietizaciją (iš lot. proprium ‚savas, nuosavas‘).
Analogišką atvejį galime pastebėti ir tuose vertimuose į anglų kalbą, kur Knútr perteikiama kaip Canute ar pan.
Vertimuose į lietuvių kalbą tokia proprietizacija, žinoma, būtų visiškai nelogiška ir nereikalinga. Manau, neverta skirti laiko diskusijoms, ar islandiška vardo forma Knútr į lietuvių kalbą turėtų būti verčiamas kaip daniškas Knudas, angliškas Kanutas ar pan. Istorikai savo moksliniuose tekstuose tikriausiai gali, jei nori, rašyti „Danijos karalius Knudas“ arba „Anglijos karalius Kanutas“ (beje, jei čia kalbame apie Knutą Didįjį – tai tas pats asmuo, jis valdė ir Daniją, ir Angliją, o vienu metu taipogi ir Norvegiją), bet sagų vertimuose iš senosios islandų kalbos, turbūt sutiksime, digresijos į kitas kalbas nereikalingos – mums nėra jokio reikalo iškraipyti originalo raidę, stengiantis padaryti Knutą „savesniu“, nors danai ir anglai elgiasi būtent taip.
Siekiant nuoseklumo, vieningumo, apsispręsta su vietovardžiais elgtis taip pat kaip su asmenvardžiais. Jie paliekami nemoderninti, neadaptuoti – neproprietizuoti, nesusavinti. Taigi Hlaðir ir verčiame Hladiras, o ne Ladė (dab. norvegų k. Lade), Rípar – Riparas, o ne Ribė (dab. danų k. Ribe), Lundun – Lundunas (o ne Londonas), Romaborg – Romaborgas (o ne Roma), Jorsalir – Jorsaliras (o ne Jeruzalė). Išimtį padarėme valstybių pavadinimams (Norvegija, Danija, Anglija), bet tik tais atvejais, jei dabar vartojamas ir senasis pavadinimas yra etimologiškai tas pats žodis. Valland vis dėlto verčiame Valandas, o ne Prancūzija, SvíþjóðSvitjodas, o ne Švedija, Garðaríki – Gardarikis, o ne Rusia (beje, ir geografiškai Valland tik iš dalies sutampa su Prancūzija, o Svíþjóð – su Švedija, na o Gardarikis apskritai yra pakankamai nusistovėjęs ir įprastas žodis netgi mokslinėje istorinėje literatūroje. Tarp kitko, vertimuose į rusų kalbą irgi vartojamos formos Валланд, Свитьёд, Гардарики, Альдейгьюборг, Кэнугард, Хольмгард).
Abu šie sprendimai (šiaip jau vartoti transkribuotas senovines islandiškas vietovardžių formas ir vis dėlto vartoti šiuolaikinius kai kurių valstybių pavadinimus) gali būti ginčijami ar peikiami. Būtų įdomu išgirsti ir šios konferencijos dalyvių nuomonę. Danija ar Danmorkas? Sakslandas ar Saksonija? O gal Saksų Žemė? Visi variantai įmanomi, bet kuris geriausias?
Vienas iš argumentų vartoti transkribuotus senovinius, o ne dabartinius vietovardžius būtų atsargumas. Ieškant dabartinių atitikmenų, ne visada išvengiama klaidų. Vienas apmaudus pavyzdys – „Kniutlingų sagos“ vertimas į anglų kalbą. Vertėjas Hermanas Pálssonas apsisprendė keisti visus vietovardžius dabartiniais, ir Samland išvertė kaip Semgallen. Tačiau Samlandas tikrovėje juk yra Semba (Sambija), o Semgallen – tai Žiemgala, taigi vertėjas paprasčiausiai sumaišė skirtingus vietovardžius. Šios klaidos jis būtų išvengęs, jei vietovardžius būtų palikęs tokius kaip originale.
Paskutinė pastaba apie asmenvardžius. Kai Lietuvoje buvo pradėta užsieniečių vardus ir pavardes rašyti originalo kalba (netranskribuojant, tik pridedant linksnių galūnes), kurį laiką labai intensyviai diskutavome, ar nederėtų ir senovės islandų vardų rašyti netranskribuojant, t. y. su diakritiniais ženklais, geminatomis ir pan. – žinoma, tik moksliniuose tekstuose. Sagų vertimuose personažų vardai, be abejonės, transkribuotini. Manau, kad buvo apsispręsta teisingai – transkribuoti visais atvejais, moksliniuose tekstuose nebent skliaustuose nurodant originalo formą. Labai keistai atrodytų sakinys Norvegijos karalius Sverriras [su dviem -rr-] liepė parašydinti „Sveriro [su viena -r-] sagą“… Beveik visi sagų personažai yra ir istorinės asmenybės, tad natūralu vartoti vienodas vardų formas, ar kalbame apie asmenį kaip apie istorinę asmenybę, ar kaip apie sagos veikėją…
Apie titulus. Neretai tenka išgirsti klausimą, kodėl islandišką žodį konungr linkstama versti „konungas“, o ne įprastesniu ir suprantamesniu „karalius“.
Atsakymas būtų toks: visa skandinavų titulų sistema neatitinka Vakarų Europos titulų vartosenos. Ilgą laiką Skandinavijoje nebuvo nei grafų, nei hercogų, nei baronų ar markizų (pvz., Norvegijoje europiniai titulai buvo įvesti tik Hakono Hakonarsono laikais, XIII a.). Iš dalies galima būtų pasakyti, kad šiuos titulus lyg ir atitinka „jarlas“. Bet vis dėlto „jarlas“ – tai nei grafas, nei hercogas. Įvedus europinius titulus, imti vartoti žodžiai „greifi“, „hertugi“ ir pan. – juos ir verčiame „grafas“, „hercogas“.
Žodis „höfðingi“ apskritai yra daugiareikšmis. Kartais jis žymi tiesiog „karvedį“, kartais – „valdovą“, dažniausiai „karvedį, kuris sykiu yra ir visuomeninis lyderis“. Tad dažniausiai neturime kitos išeities kaip tik vartoti terminą „hovdingas“ (ginčytis būtų galima nebent dėl galūnės – kodėl ne „hovdingis“). Žinoma, jei kontekstas leidžia vartoti lietuviškus žodžius valdovas, karvedys ar karžygys – taip ir darytina. Beje etimologiškai žodis höfðingi susijęs su daiktavardžiu höfuð „galva“, taigi jo pirminė reikšmė yra tokia pati kaip ir lotyniškojo „kapitono“ (iš „caput“).
Bene kebliausias vis dėlto yra pavadinimas „lendr maðr“. „Lendr“ yra dalyvis nuo veiksmažodžio „lenda“ – „suteikti žemės, paskirti žemių valdytoju“. Taigi „lendr maðr“ galbūt būtų galima versti „konungo žemių valdytojas“ ar netgi „konungo vietininkas“. Į anglų kalbą verčiama „landed man“, taigi išlaikoma dalyvi ir daiktavardžio kontrukcija.
Jau pirmojoje sagoje, verstoje į lietuvių kalba, „Egilio sagoje“ verčiama „lendrmanas“ (taip pat daroma rusų kalboje – лендрманн – nuo kurios matyt šiuo atveju nusižiūrėta).
Prisipažinsiu, kurį laiką apskritai abejojau, ar įmanoma taip daryti – iš žodžių junginio sulipdyti vieną žodį. Kita vertus, kodėl gi ne: juk sakome luidoras, napolendoras, nors prancūzų kalboje tai yra ne žodžiai, o žodžių junginiai (auksinis Liudvikas, auksinis Napoleonas). Tad gal gali būti ir lendrmanas, juoba kad šis žodis nuosekliai vartojamas ir „Mimiro šaltinyje“, tad galima sakyti, kad jau susiklostė tam tikra tradicija.
O argi įmanoma išversti žodį goði kaip kitaip nei godis? Tai ne visai žynys, ne visai šventikas, ir ne visai vadas… Bondai – vėlgi ne visai tas pats kas valstiečiai ar ūkininkai, tai ne vien užsiėmimą, bet ir visuomeninę padėti rodantis žodis…
Dabar jau galime grįžti prie karaliaus-konungo klausimo. Ne taip jau retai titulai lietuvių kalboje tik adaptuojami, o ne verčiami. Pavyzdžiui, Rusijos imperatorių vadiname caru, Vokietijos – kaizeriu. Princus bei hercogus taipogi dažniausiai vadiname princais bei hercogais – anaiptol ne visada keičiame lietuvišku žodžiu kunigaikštis. Tačiau tai anaiptol ne vienintelis ir ne svarbiausias argumentas.
Skandinavijoje valdovui nepakakdavo vien gimti vyriausiuoju savo tėvo sūnumi, kad paveldėtų sostą. Valdovą turėdavo patvirtinti vietinės sueigos – tingai. Kartais valdovu tapdavo ne ankstesniojo valdovo sūnus, o jo brolis ar kitas giminaitis, o kartais netgi žemesnės kilmės didikas, jeigu jį valdovu paskelbdavo tingan susirinkę šalies gyventojai. Taigi iš dalies siekdami pabrėžti skirtingumą nuo Vakarų Europos karalių, iš dalies – išlaikyti visą titulų sistemą nuosekliai islandišką, apsisprendėme vartoti žodį konungas. Nenorėčiau, jog pamanytumėte, kad šiam žodžiui, o ne karaliui atidavėme pirmenybę vien dėl egzotiško skambesio ar couleur locale.
Tokia buvo trumpa kebliausių vertimo atvejų apžvalga. Specifinių problemų yra daugybė (kaip transkribuoti ilguosius priebalsius, ar būtina išlaikyti vietovardžių morfologinę giminę ir t. t.), bet tai jau smulkmenos, kurias aptarinėjame Skandinavistikos katedros koridoriuose ar prie arbatos puodelio su kolegomis skandinavistais, ir šioje konferencijoje joms galbūt neverta skirti laiko.
 
 
© Ugnius Mikučionis, 2005