Irena Balčiūnienė 

PERSKAIČIUS RITOS MILIŪNAITĖS STRAIPSNĮ APIE SKOLINTINĘ LEKSIKĄ VERTIMUOSE

Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"

Vertimų recenzijos pasirodo retai ir atsitiktinai, o ypač gvildenančios kokią nors apibendrintą problemą, todėl buvo malonu skaityti šmaikštų, „be pykčio“ parašytą Ritos Miliūnaitės straipsnį („Būrimas ramune“, Literatūra ir menas, 2004 m. spalio 22 d.) apie tai, ar penkių romanų vertėjai Pranas Bieliauskas, Laimantas Jonušys, Mafalda Tupė, Almis Grybauskas ir Akvilė Melkūnaitė pagrįstai renkasi skolinį, dažniausiai tarptautinį žodį arba svetimybę, kai turime ir savą žodį.

Straipsnio stilius nepriminė nuo pat “Varpo“ laikų vykstančių kalbininkų ir rašytojų bei vertėjų susirėmimų, kuriuose ietis laužė būgininkai, jablonskininkai, dabušininkai, žaibus svaidė Vincas Krėvė, Tumas Vaižgantas, Balys Sruoga, Faustas Kirša.

Vaizdingai šias istorijas apžvelgęs Aleksandras Žirgulys straipsnyje „Kovose dėl žodžio“ (Pergalė, 1974 m. Nr. 2) atkreipia dėmesį, kad: „Išpūsti, labiau pasinešę į šmaikštų žodį, o ne į pagarbą faktams rašytojų teigimai kiek dezorientavo visuomenę. Smarkus ir aistringas rašytojų žodis išklibino kalbininkų autoritetą. Su tuo pamažu ir žmonių noras klausyti kalbininkų balso ir dėtis į galvą jų skelbiamus gramatikos dėsnius, juoba kalbos negerovių aiškinimus. Pasyvesnės sandaros žmonėms, nenorintiems didesnio darbo užsikrauti ir ko nors daugiau mokytis, patiko kalte kalamos mintys: gramatikų duodamos taisyklės nepastovios, ne visi vienaip jas nustato ir t.t. Taigi tie, kam reikia, neskubėjo mokytis, linko palaukti: gal dar kitas ims kitaip aiškinti... Tokios abejutiškos nuotaikos smukdė bendrąją kalbos kultūrą. Pernelyg pasitikėdami vien paprasta kalbos nuojauta ar intuicija, rašytojai jautėsi galį kurti ne per daugiausia domėdamiesi, ką tie įkyrūs „blusininkai“ rašo“.

Tais laikais, kai grožinės literatūros vertimai buvo sutelkti „Vagos“ leidykloje, smarkavo Valys Drazdauskas, rašomajai kalbai piršdamas nederinamojo pažyminio vartojimą po pažymimojo žodžio (straipsnyje „Prabanga ar netvarka“, Kultūros barai, 1978 m. Nr. 11).

Jonui Klimavičiui straipsnyje „Ar darbas gali būti nuožmus“ (Kultūros barai, 1988 m. Nr. 2) subarus R.Sadauską, Č.Kudabą, J.Žėkaitę, E.Ignatavičių, E.Kuosaitę-Jašinskienę dėl būdvardžio „nuožmus“ netaisyklingo vartojimo (nuožmiai taupė, nuožmiai saugojo, nuožmiai našlavo, nuožmiai artėjo, nuožmiai teisingas) atsikirto Ingė Lukšaitė, pasiremdama net M.K. Sarbievijaus pamokymais apie „aštrų ir šmaikštų stilių“.

Galim prisiminti ir 1985 metais Literatūroje ir mene Sauliaus Tomo Kondroto išprovokuotą diskusiją (straipsnį „Dėl literatūros kalbos“) ir kalbininkų (Bonifaco Stundžios „Bendrinė kalba ir menininkas“, Prano Kniūkštos „Kalta ne kaimiečių kalba“ ir rašytojo Romualdo Granausko „Įsiklausymas į vėjus, arba kas yra genialus jaunuolis?“) atsakymus, kuriuose nesižavima tokiais S.T. Kondroto stiliaus perlais: „turi skirtis su kibiru, pribrendęs čiupti šakes“, nei tvirtinimais, kad „mūsų literatūrinė kalba tiek tetinka gyvenimo reiškinių pilnatvei atvaizduoti, kiek tinka sonetas, atvaizduoti skerdyklų darbui.“

Ir šių dienų straipsniai spaudoje arba internetiniai komentarai rodo, kad niekinantis požiūris į kalbą ir kalbininkus – tai „moderniu“ save laikančiu intelektualo ženklas.

"Tai, ką kasdien vartojame – per skurdu, o tai, ką tariamės turį ir išties kadaise turėjome – be gyvybės, nenatūralu, neskamba" – tvirtina Marius Ivaškevičius. („Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės. Trumpa Lietuvos istorija“, rašyta Šveicarijos dienraščiui Neue Zürcher Zeitung 2002 m. Frankfurto knygų mugės proga. Šiaurės Atėnai, 2002-12-07 Nr. 631)

„Pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami / etimologijos temomis, kritikuojame / prasmių reikšmes drenuojančius / kalbininkus,“ jam antrina Aidas Marčėnas eilėraštyje „Tėvo dvarelis“.

Kadangi kalbininkai beletristikos, ypač poezijos, kalbai užsimerkę netaiko bendrinės kalbos mastelių, manau, visas šis kalbėjimas slepia mąstymo tingumą ir slaptą žmogaus nenorą būti viešai baramam, nes kas labiau už kūrėjus trokšta liaupsių, pagyrų, žavėjimosi.

Ką į šias aimanas būtų galima atsakyti? Gal tiktų citata iš Gražvydo Kirvaičio verstos A.Berdžeso knygos apie Viljamą Šekspyrą („Šekspyras“, Vyturys, 1990): „Žodžio dovana – štai ko būsimam rašytojui negali duoti jokios teorinės studijos, jos, kaip ir vizitas pas Bilingzgito turgaus krovikus arba bitnikus, gali praturtinti jo žodyną, tačiau negali išmokyti to pamatinio meno dėlioti žodžius naujais ir nuostabiais raštais, kurie stebuklingai atspindi kokią anksčiau neįspėtą gyvenimo tiesą. Šekspyro sugebėjimas meistriškai naudotis gimtąja kalba – tai įgimtas talentas, tačiau išugdyti jį buvo galima tik vartojant, puoselėjant ir mylint anglų kalbą, dalyką, nemokytą mokyklose “

Taigi yra rašytojų, kurių mokyti nereikia, iš kurių galima tik mokytis. „Naktį nakčiausią“, – gali pasakyti P.Cvirka. „Naktį delčią“, – S.Nėris. Svarbiau milžinėti dvasia, kūnas tik molis“, – Vaižgantas. Norim šmaikštybių apie „antrą galą“ – skaitykim Dominyko Urbo verstą F.Rable. Yra puikaus lietuviško žargono.

Taigi, originaliai literatūrai gali pasitarnauti ir vertimai, nes vertimų kalbą praturtina ryšiai su kitomis kultūromis, poreikis perduoti naują patirtį.

Labai teisinga R.Miliūnaitės mintis, kad raiškos priemones vertėjas renkasi kur kas sąmoningiau – ir pridurčiau atsakingiau – nei gimtąja kalba rašantis. Šioje srityje nepralenkiami yra mokslininkai literatūrologai, dideli gimtosios kalbos mylėtojai, jei tikėtume jų žodžiais.

Viena iš neprilygstamų akademinio žargono virtuozių yra Viktorija Daujotytė. Nežinau, ar kas (tikrai ne vertėjas) įstengtų pranokti jos beribį patosą, painius galvosūkius su daugybe įmantriausių tarptautinių žodžių. Bet kuris V.Daujotytės tekstas galėtų būti migloto kalbėjimo ir dirbtinio kalbos komplikavimo pavyzdys. Pavyzdžiui, straipsnyje „Gyvenimo imperatyvas lyrikoje“ (Pergalė, 1984 m. Nr.3) kritikė postringavimus apie nepaliaujamą dėmesį dvasinėms vertybėms ramsto tokiais pasakymais: dvasia funkcionuoja, sąžinė koordinuoja, pasaulėžiūrą fermentuoja karo grėsmė, generalizuojama lyrinės savianalizės linija, transformuojanti refleksija, medituojamas dangus, romantinės antinomijos, dvasingumo metonimijos, sielos parametrai, diferencinis semantikos bruožas, meditatyvaus susitelkimo ženklas, ir taip toliau, it taip be galo. O štai perlai iš po dvidešimties metų rašytos knygos „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ (Tyto Alba, 2003): „Erdvėdamas ekstensyviai plečiamomis linkmėmis, pasaulėvaizdis intensyvėja kaip vidaus tikrovė, kaip vidaus pasaulėvaizdis, kaip išorybių interiorizacija.“, „...oksimoroninis priešybių sulydymas ekstatinėje būties jausenoje...“, „...sublimaciniai procesai, kurie yra vienas iš kalbos raidos impulsų, lietuvių kalboje nebuvo intensyvūs...“.

Putinas turbūt pats geriausiai galėtų priminti V.Daujotytei: „Net ir tie, kuriems rūpi tik kalbos grožis, pripažins, kad svetimybė kalboj yra toks pat estetinis nusižengimas, kaip detonuotas garsas muzikoj arba įtėkšta rašalo dėmė paveiksle.“(„Kalbos dėsningumas ir jos menas“, 1930. Raštai, T. 8)

Man regis, kad tik pernelyg gera nuomonė apie save leidžia kurpti tokio pobūdžio rašinius. Neįsivaizduoju kas, gal „dvasingųjų“ užimama padėtis, sulaiko kalbininkus nuo kritikos.

Tarptautiniai žodžiai taip pat paklūsta mados vėjams. Seniau buvo labai pamėgti problema, spektras, prizmė, dabar – diskursas, situacija, paradigma, modelis, aspiracijos.

Aiškumas susijęs su paprastumu be kurio neįmanomas mąstymo skaidrumas ir tikrasis profesionalumas. „Filosofai B.Paskalis, K.Jaspersas, Ė.Fromas rašė be galo aiškiai, neperkraudami tekstų sukta frazeologija ir begalinėmis nuorodomis, o išminties pasakė ne mažiau, gal dar daugiau negu jų amžininkai. Didžiosios tiesos visada pasakomos paprastai“ (A.Zalatorius, Literatūra ir menas, 1992-01-04).

Visi puikiai žinome, kad nėra pasaulyje kalbos, kurios žodyninė sudėtis apsiribotų tik savais senaisiais žodžiais. Skolinių kiekį įvairiais kalbos vystymosi laikotarpiais lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Jeigu palygintume lietuvių ir anglų kalbas (remdamiesi Z.Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija“ ir A.C. Baugh „A History of the English Language“), pamatytume, kad skolintų žodžių kiekis ankstyvuoju lietuvių kalbos laikotarpiu buvo nedidelis. Kažkiek finizmų, germanizmų.

Pradėjus Lietuvos valstybėje vartoti kanceliarinę slavų kalbą, slavizmų bei per slavus gautų žodžių padaugėjo. Jų skaičių papildė polonizmai, pradėję rastis nuo XIV amžiaus pradžios.

Maždaug nuo XIII amžiaus į lietuvių kalbą ėmė brautis vokiečių kalbos skoliniai, nors jų, iki raštijos pradžios gautų, labai nedaug.

Rašytiniu laikotarpiu skolinių procentas labai padidėjo. (1569 metų) Liublino unija plačiai atvėrė lenkų kalbai duris į Lietuvą. Po III Respublikos padalijimo (1795 m.) didžioji etnografinės Lietuvos dalis atiteko Rusijai, o Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Prasidėjo Lietuvos rusinimas ir vokietinimas.

XX a. lietuvių kalbos laukė naujas išbandymas, taip pat susijęs su kalbos „turtinimu“ – sovietinimas.

O, pavyzdžiui, į anglų kalbą lotyniški žodžiai pateko dar prieš gentims persikeliant į Britaniją. Leksinių lotynų kalbos pėdsakų liko ir pirmųjų salos gyventojų keltų kalboje, kadangi kone keturis šimtmečius prieš įsiveržiant germanams, Britanija buvo Romos imperijos valda. VI a. pabaigoje prasidėjęs krikščionybės plitimas į senąją anglų kalbą atnešė naują srautą lotyniškų žodžių, bet tai jau buvo bažnytinė kalba, nestokojanti ir graikiškos kilmės žodžių.

VIII – XI a. – skandinavų kalbų įtakos anglų kalbai laikotarpis. Tai buvo užkariautojų kalbos, bet lengvai susiliejo su vietine kalba, nes tautos buvo to paties kultūrinio lygio.

Trečias gausus skolinių šaltinis, įsiliejęs į anglų leksiką, buvo prancūzų kalba – normanų dialektas po Normanų užkariavimo 1066 metais ir prancūzų literatūrinė kalba maždaug nuo XV a. Suskaičiuota, kad prancūzų kalbos skolintiniai žodžiai sudaro daugiau kaip pusę anglų leksikos.

Visi šie senieji skoliniai prisitaikė prie anglų kalbos fonologinės, morfologinis, semantinės sistemos ir yra suvokiami kaip savi žodžiai.

Matome, kad mūsų skolintinė leksika daug šimtų metų jaunesnė, todėl graikų, lotynų, prancūzų, italų, anglų kalbos skoliniai pas mus atkeliavo per tarpines kalbas jau kaip polonizmai arba germanizmai.

Seniausi anglų rašto paminklai yra iš VII–VIII amžių, lietuvių – iš XVI amžiaus. Anglų kalbos rašto istorijai trylika šimtų metų. Mūsiškei – virš keturių šimtų ir tai su dideliais pertrūkiais.

Mes didžiuojamės, kad lietuvių kalba yra pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, bet raštas į Lietuvą atėjo vėlai kaip ir krikščionybė. Prūsijoje, o ne Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje prasidėjo lietuvių raštija. Tai buvo ne pasaulietiniai raštai, o „Dievo žodžio“ skelbimas, ne originali kūryba, o daugiausia vertimai. 1547 metais išleistame Mažvydo „Katekizme“ mažo formato, 79 puslapių knygelėje glūdi mūsų rašybos ir literatūrinės kalbos normų kodifikacijos užuomazgos. Ji ir vertimo meno pradžia.

Nelietuvių kilmės žodžiai (kartu su jų vediniais) sudaro apie 20 procentų pirmoje lietuviškoje knygoje pavartotos leksikos. Didžioji skolinių dalis – slavizmai (ne tik slavų kilmės, bet ir per slavus gauti žodžiai), yra vienas kitas germanizmas, keliolika knyginių lotynizmų. Įdomiausia, kad bemaž visų tų skolinių Mažvydo raštuose randame ir lietuviškus atitikmenis: blūdas – paklydimas, kreivatikystė; čertas – velnias; čėsas – laikas; dėkavoti – dėkoti; dyvynas – nuostabus; griešnas – nuodėmingas; kožnas – kiekvienas; mūka – kančia; neprietelius – priešas; rūbas – drabužis; smertis – mirtis; svietas – pasaulis; grabas – karstas; ploščius – apsiaustas.

Daugelio pirmųjų lietuviškų knygų atsiradimas nelengvas, o likimas liūdnas. 1590 m. Karaliaučiaus kunigas Jonas Bretkūnas baigė versti visą Bibliją. Dėl nepalankių sąlygų dirbo vienuolika metų. su ilgomis pertraukomis, kurių neskaitant susidarytų maždaug penkeri ištisinio darbo metai. Ir tai visai nedaug, nes vėliau komisijai patikrinti tą vertimą prireikė net dešimties metų! J. Bretkūnas vertė naudodamasis ne tik Liuterio Biblija, bet ir tekstais kitomis kalbomis. Biblijos vertimo paraštėse ir pačiame tekste jis surašė įvairius galimus kitokius atskirų frazių variantus, pateikė daug žodžių sinonimų, gretiminių formų. Vaizdingų liaudiškų veiksmažodžių gausumu Bretkūno nepralenkė joks Prūsijos lietuvių rašytojas iki pat Donelaičio. Deja, pavydint jam lietuviško Liuterio garbės, tikrinimo darbas buvo vilkinamas ir Biblija liko neišspausdinta.

Palyginkime to vienišo pasišventėlio darbą su aprašymu, kaip maždaug tuo pat metu ir, žinoma, jau nebe pirmą kartą Biblija buvo verčiama Anglijoje:

„Penkiasdešimt keturi vertėjai pasidalino į šešias grupes ar būrelius – dvi Vestminsteryje, vadovaujamas Lanseloto Endriuso, dvi Oksforde – Džono Pardingo, dvi Kembridže – Edvardo Laivlio. Vienai grupei pabaigus versti skyrių, vertimą peržiūrėdavo kitos dvi. Kai atsirasdavo ypatingų sunkumų, buvo konsultuojamasi su mokytais vyrais iš universitetų, nebūtinai dvasiškiais. Poetinių Senojo Testamento dalių, pavyzdžiui, psalmių ir Saliamono giesmės, skambėjimo darną tikrino meistrai, gerai nusimanantys apie žodžių muziką. Radjardo Kiplingo apsakyme „Šventojo Rašto įrodymai“ vaizduojama, kaip Šekspyras ir Benas Džonsonas svarsto kalbos problemą, pateiktą jiems vieno Biblijos vertėjo. ... Jie buvo didžiausi savo amžiaus poetai; o Biblija turėjo tapti ir literatūros, ir maldos kūriniu. (A.Berdžesas „Šekspyras“)

Pirmosios lietuviškos knygos LDK autorius Mikalojus Daukša taip pat buvo vertėjas ir savo krašto patriotas, kadangi parengti lietuvišką knygą Lietuvoje buvo daug sunkiau negu lotynišką ar lenkišką Pirmųjų lietuviškų knygų LDK autoriai kalbos požiūriu dvikalbiai. Rašydami lietuviškai, jie plačiai naudojosi lenkų literatūra, o dažniausiai tiesiog vertė iš lenkų kalbos. Be to, rašyti lietuviškai – reiškė nusileisti žemyn, dirbti prastuomenei, su kuria niekas nesiskaitė.

“Katekizmą“ (1595 m.) Daukša vertė iš XVI amžiaus pabaigoje Krokuvoje išėjusio lenkiško ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmo vertimo. Vertė gana laisvai, darydamas nedidelius praleidimus, pakeitimus, papildymus, vartodamas nemažai leksikos gretimybių, abstrakčios ir perkeltinės reikšmės žodžių, kartais lietuvišką žodį paaiškindamas skoliniu ir atvirkščiai. Prirankiojo reikiamų žodžių abstrakčioms sąvokoms, darėsi naujadarus. Polonizmų ir slavizmų vartojo palyginti nedaug Ne vienas religinis pasakymas Daukšos „Katekizme“ turi tokį pavidalą, kuris vėliau nebekito ir išliko iki mūsų dienų: „alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti“.

„Katekizmas“, matyt, buvo išleistas nedideliu tiražu ir jau XVII a. pamirštas. Apie jį XIX a. nežinojo net pirmieji mūsų raštijos tyrinėtojai.

Galim sunkią savo rašto kalbos kūrimo istoriją tęsti, bet galim ir sustoti. Juk visa, ką turim, lyginant su kitų europinių kalbų istorijomis vienoje saujoje telpa. Na, dar buvo Donelaitis, spaudos draudimas, „Varpas“, „Aušra“, trumputis nepriklausomybės tarpsnis, sovietinė okupacija su atnaujintu rusinimu, ir atkurta nepriklausomybė su aimanuojančiais kūrėjais.

O gal išties nereikėjo taip pasiaukojamai plušti mažvydams, bretkūnams, daukšoms ir jablonskiams. Rašytume dabar didžiąja rusų arba lenkų kalba, ir nieko mums netrūktų. Tik reikštų, kad mes, kaip tauta, pristigome ryžto pavadinti bevardę tikrovę, kad atsisakėme, anot Antano Maceinos, savo požiūrio kampo.

Antra vertus, kam per skurdi mūsų kalba, gali kurti kitomis kalbomis. Juk rašė rusiškai Jurgis Baltrušaitis, o prancūziškai Oskaras Milašius.

Žinoma, ir mums vertėjams, kai dirbam skubėdami (kaip esame leidyklų prievartaujami daryti), tarptautiniai žodžiai pirmi šauna į galvą. Lietuviško žodžio paieška reikalauja pastangų, todėl, daug nemąstę, originale perskaitę comic, ir verčiam komiškas, o ne juokingas, continentkontinentas, o ne žemynas, illusioniliuzija, o ne regimybė, instinctively – instinktyviai, o ne nevalingai, monotonicmonotoniškas, o ne vienodas, periodperiodas, o ne laikotarpis, tarpsnis, rolerolė, o ne vaidmuo.

Jokiu būdu negalima nepaminėti, jog kartais vertėjai yra pagiriami. Štai kokias šlovinančias eilutes, recenzuodamas Vytauto Visocko iš čekų kalbos išverstą Bohumilo Hrabalo knygą „Pernelyg triukšminga vienatvė“ (Strofa, 2003), Sigitas Parulskis paskyrė vertėjui: „Šnekant apie verstos knygos kalbą, neišvengiamai kyla vertėjo problema, ir šiuo atveju Vytauto Visocko garbei reikėtų pasakyti, kad jis didis rašytojas, tam tikru lygmeniu, kalbos klausos lygmeniu, prilygstąs B. Hrabalui.“ (Šiaurės Atėnai, 2003-04-05)

Panašiai ir R.Miliūnaitė (tiesa, nepamiršdama nei „originalo grandinių“, nei kad „tikslingumas visada alsuoja už nugaros“), girdama vertimų kalbą, sakosi net jaučianti švelnų pavydą vertėjams, radusiems tiek „žodeliukų, žodelyčių, žodykščių ir netikėtomis jungtimis suguldžiusių į vinguriuojančius sakinius“. Neatspariam pagyrimams žmogui tokie žodžiai medum širdį tepa. Bet, žvelgiantiems į savo darbus kritiškiau, kyla pamatuotas klausimas, kuo grindžiami šie teiginiai?

Galėtume prisiminti, kaip už „kaimiškos“ leksikos vartojimą Valdas Petrauskas kritikavo Juozo Balčikonio verstas Haufo pasakas (str. „Vertimo keliais“ – Naujos knygos, 1978 m. Nr.9)

Kalbininką J.Šukį, o jo manymu ir skaitytojus, „vargina ir vietomis erzina“ Dominyko Urbo išversto E.Zola romano „Moterų laimė“ kalba. Kalbininkui nepatinka „kreitėjo įniršusi turgaus boba, daugiau baltybės verčiasi iš aukšto dangaus, dideliausias bokštas iš baltų kojinaičių, atsidūręs paskutiniškame skurde, baltos karaliūnaičios, begaliniškai liūdna“ (str. „Paskutiniškai, begaliniškai... ir dar gudriau“ – Literatūra ir menas, 1968-09-07)

Arba, pavyzdžiui, tipingas karalienės Viktorijos laikų anglas, net labai susijaudinęs, stengiasi slėpti savo jausmus, rūpinasi, kad jo kalba skambėtų kuo ramiau ir padoriau. Moterys vengia aukščiausio laipsnio būdvardžių, hiperbolizavimo, nevartoja visuomenės nepripažintų žodžių. Tą laikotarpį vaizduojantis rašytojas pirmenybę teikia lotyniškos kilmės žodžiams, įsigyvenusiems anglų kalboje, tačiau nestokojantiems knyginio atspalvio. Lietuviški atitikmenys, deja, ne visada pasižymi šiomis savybėmis. Mūsų žodžiai daug šiltesni, vaizdingesni. Ir šiuo atveju – kaip kompensacija – kartais gelbsti tarptautiniai žodžiai, labiau išryškinantys dalyką negu jų sinonimas – bendrinės kalbos žodis, ir stiliaus sumetimais jų tenka pabarstyti tekste, ne visada originalą atitinkančiose vietose ir rizikuojant susilaukti priekaištų, kad buvo galima vartoti lietuvišką žodį.

Vertinimų prieštaringumas kyla dėl to, kad daromas nelyginant vertimų su originalu. Tiesiog „man gražu, o man negražu“. Kodėl tada kartu su Valiu Drazdausku neėmus tvirtinti, kad vertėjas net privalo turėti savo stilių, pagal kurį būtų atpažįstamas.

Taigi, ar gali kalbininkai ar kas kitas vertinti – girti arba peikti – vertimų kalbą? Kaip skaitytojai, be jokios abejonės, jie gali turėti savo nuomonę apie kalbos sklandumą, vaizdingumą. Kaip kalbos mokovai gali ir privalo pamatyti leksikos, gramatikos, sintaksės – akivaizdžias, jokių abejonių nekeliančias klaidas. Tiktai tam nereikia nei kalbų mokėti, nei apie vertimą išmanyti.

Tačiau tikroje vertimo recenzijoje turėtų susilieti mokslinė analizė ir meninė nuovoka, todėl nieko keista, kad niekas ir nesiima to daryti. Pasirengimo nestigtų gal tik aukštųjų mokyklų literatūros katedrų dėstytojams, kalbų pramokusiems kalbininkams, redaktoriams, patiems vertėjams, tačiau visi teigia, kad įdėtas darbas neatsiperka. Pridurtume, jog kartais ir baigiasi ne taip, kaip buvo norėta

Štai apie Marselio Prusto romano „Prarasto laiko beieškant“ vertimą, atliktą A.Merkytės ir dar po to redaguotą dviejų lietuvių meninio vertimo meistrų – R.Ramunienės ir J.Naujokaičio didžiulę recenziją parašė taip pat nemažai knygų iš prancūzų ir daugelio kitų kalbų išvertęs Valdas Petrauskas („Prusto pusėje“ – Pergalė, 1981 m. Nr. 4). Tas „įsismelkimo į Prusto pasaulį“ rašinys buvo toks įspūdingas, kad sudomino ne tik vertėjus, bet ir platesnius literatų ir skaitytojų sluoksnius. Antai S.T.Kondrotas, apžvelgdamas literatūrinę tų metų mozaiką, sakosi ilgai ieškojęs „kokio rakto, kuris padarytų prieinamą M.Prusto literatūrą“, ir V.Petrausko straipsnis tokį raktą davęs.

Netrukus pasirodė vertėjos A.Merkytės atsakymas („Kelias į Prusto pusę“, Pergalė, 1981 m. Nr. 10), paneigęs beveik visus V.Petrausko įmantriai grindžiamus teiginius ir priminęs, kad recenzija turi būti ne savo erudicijos demonstravimas ar išradingos citatos.

Kalbininkai yra nepamainomi mūsų darbo talkininkai ir bendražygiai. Jei kartais bijoma kalbininkų siūlomo naujadaro, sakydami „neįprasta, kažkas nesupras, sunku įsiminti, nelengva ištarti“, labai pamokoma būtų dabar vartojamų „ponas ir ponia“ atgaivinimo istorija. Atkūrus nepriklausomybę, prie „Gimtojo krašto“ savaitraščio (kurio vyriausiasis redaktorius buvo Algimantas Čekuolis) apskritojo stalo susėdo be galo rimta draugija: kalbininkai Antanė Kučinskaitė, Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Juozas Pikčilingis, užsienio kalbų specialistai Jonas Kilius, Gražvydas Kirvaitis, Lionginas Pažūsis, etnografė Angelė Vyšniauskaitė, darbininkas Kazimieras Uoka ir rašytojas Saulius Šaltenis.

Kadangi sovietmečiu vienas į kitą privalėjom kreiptis „draugas, drauge“, kilo reikalas rasti kitą, pagarbų kreipinį. Kalbininkas V. Ambrasas apžvelgė kreipinių ponas, ponia ir panele istoriją nuo pat seniausių mūsų raštijos paminklų ir priminė, kad jų vartosena buvo drastiškai nutraukta 1940 metų liepos 29 dienos nutarimu.

Kalbininkų siūlymą grįžti prie šių kreipinių ponas, ponia ir panelė ryžtingai parėmė tik Gražvydas Kirvaitis, priminęs, kad šį kreipinį jau vartoja grožinės literatūros vertėjai. Tačiau J.Kilius ėmė tvirtinti, kad ponas jam asocijuojasi su lenkišku nuolankumu, – atrodo, kad reikia siekti ir ranką pabučiuoti, o gal ir skverną. L.Pažūsis blogiausiu atveju būtų rinkęsis kreipinį garbusis, garbioji. A.Girdenis pripažino, kad nebus lengva priprasti prie pono, tačiau jį reikia drąsiai atgaivinti. A.Kučinskaitė nuogąstavo, kad jeigu į mus rytoj kreiptųsi: ponai, televizijos žiūrovai – turbūt daugelis nusišypsotų, ne vienas ir pasipiktintų. Ji siūlė neskubėti – viskam reikia laiko ir saiko. Labiausiai pakraupęs buvo S.Šaltenis. Anot jo, lietuvių kalbos ir psichologijos požiūriu ponas yra mums svetimas. O jau kaime toks kreipinys esąs „už sąmonės ribų“. Jis priminė, kad žmogui, kaip Dievo tvariniui, nereikia jokių rangų, nereikia jo grūsti į rėmus, negalima varžyti pagoniškų sąmonės pradų.

Na, o kaip šiandien mums atrodo kreipinys ponas, ponia? Įprastas, kasdieniškas, ir tiek.

Nutarusi paklausyti R.Miliūnaitės raginimo „pasigalynėti dėl kiekvieno lietuviško žodžio erdvės“, peržiūrėjau savo paskutinį vertimą - Virdžinijos Woolf „Orlandą“ - ir pasibraukiau visus (ar beveik visus) tarptautinius žodžius. Jų radau kone keturis šimtus. Virš trijų šimtų buvo seniai mūsų kalboje įsigyvenę skoliniai. Didelėmis grupėmis (daugiausia per kalbas tarpininkes) atkeliavę skoliniai: iš graikųapopleksija, archyvas, arkivyskupas, asketas, atmosfera, biblioteka, biografas, biografija, charakteris, chronologija, chronometras, cilindras, cinikas, delfinas, diadema, gama, genealogija, harmonija, hekatomba, himnas, katalikybė, kakofonija, katedra, klimatas, kripta, kritika, kritiškas, leopardas, melodija, miazmos, mikrobas, mikroskopas, muzika, muziejus, mitologija, mitologinis, mantija, mechanizmas, mūza, melodija, pažas, perimetras, pergamentas, piramidė, pirotechnika, psichologija, simbolis, simetriškas, telegrafas, telegrama, teleskopas, tonas, tonacija, vargonai, iš lotynųaltorius, aktas, arka, asociacija, avantiūristas, bulė, centras, ceremonija, citata, civilizacija, dedikuoti, dokumentas, deklamuoti, egzaminas, ekscentriškas, eksperimentas, fabrikas, faktas, figūra, foliantas, formalumai, genijus, heraldinis, imperija, istorija, istorinis, inkrustuoti, jubiliejus, kamertonas, kapelionas, kompasas, komplektas, komponuoti, kontekstas, korpusas, kulminacija, legenda, literatūra, marmuras, materija, moneta, nervai, nimbas, normalus, objektas, omnibusas, organizmas, ordinas, premija, principas, profesorius, religija, Restauracija, ritualas, sanitarija, satyra, satyriškas, scena, sekvestruoti, skulptūra, spekuliantas, subjektas, suma, tekstas, temperamentas, teritorija, testamentas, transportas, variantas, vulkaninis, iš prancūzųalėja, ambasadorius, balionas, barža, buduaras, bufetas, dama, data, diplomatas, ekranas, emalis, ekipažas, enciklopedija, etiketas, flotilė, fortas, fonas, fontanas, fregata, galerija, gobelenas, grenadierius, grota, iliuzija, kabinetas, karnavalas, komanda, kontrastas, korsetas, kupiūra, lando, leitenantas, likeris, livrėja, medalionas, memuarai, ministras, modelis, paviljonas, pensija, pensnė, perukas, platforma, portsigaras, portretas, restoranas, revoliucija, romantiškas, salonas, sekretorius, stilius, trofėjus, tualetinis, uniforma, vitražas, vizitas, vizitinė (kortelė), želė.

Ir mažesniais būreliais iš italųbaldakimas, balkonas granitas, koridorius, madona, raketa, rizikingas, porcelianas, pianinas, kontrabanda, iš vokiečiųjėgeris, šriftas, iš anglųtransas, džiunglės, parkas, brigas, laineris, starteris, liftas ir kitų – arabų, indoneziečių, hebrajų, persų, turkų, portugalų – kalbų.

Paaiškėjo, kad ketinau palaidoti tikrai daug gyvų žodžių, todėl ėmiau svarstyti, ar negalėčiau atgaivinti „apmirusių vietų“, tokių kaip abstraktus – atsietas; anuliuoti – panaikinti, atšaukti, paskelbti negaliojančiu; apatija – visiškas abejingumas, nesirūpinimas likimu; aristokratas – didikas; aromatas – kvapas, malonus kvepėjimas; aspektas – požiūris, požiūrio kampas; centras – vidurys; ekscentriškas – keistuoliškas, nepaprastas, įnoringas; ekstazė – neapsakomas džiugesys, beribis džiaugsmas, neišmatuojama laimė; energingas – veiklus, ryžtingas; fakelas – deglas; fantazija - vaizduotė;, filosofas – giliamintis; filosofinis – giliamintiškas; fosforescuoti – švitėti; fragmentas – ištrauka; galantiškas – mandagus; gracingas – grakštus; horizontas - akiratis, idealus – tobulas; idealas – tobulybė, aukštas tikslas, tobulumo pavyzdys; iliuzija – regimybė, neįvykdoma, apgaulinga svajonė, viltis; instinktyviai - nevalingai;, intelektas – protas, protingumas, gebėjimas mastyti; interpretuoti – aiškinti; koketė – viliokė; komanduoti – įsakinėti; komplimentas – pagyrimas, malonybė; kostiumas – eilutė; manieros – laikysena, elgsena; maskuoti – slėpti; materialumas – daiktiškumas; minimumas – mažiausias kiekis; mistiškas – paslaptingas, slėpiningas; moralė – dorovė; natūralumas – tikroviškumas; oranžerija – šiltnamis; pagonis – stabmeldys; pauzė – pertrauka, stabtelėjimas; peizažas – vietovaizdis, gamtovaizdis; periodas – tarpsnis;, planuoti – ketinti; pliumažas – plunksninis galvos dangalas, žirgo pakinktų papuošalas; poza – laikysena, kūno padėtis; primityvus – pirmykštis; principas – elgesio, veikimo taisyklė; privatus – asmeninis, priklausantis; procesija – eisena; proziškas – kasdienis, šiokiadienis, pilkas, nuobodus; rafinuotas – įmantrus, grakštus, dailus, rinktinis, ištobulintas; rekomenduoti – siūlyti, patarti; rozetė – roželė (rožės formos puošmena); solidus – orus; spektaklis – vaidinimas; subtilus – grakštus, švelnus; stichija – gaivalas; šarlatanas – sukčius, šundaktaris; taktas – saiko jausmas; tipiškas – būdingas; vulgarus – šiurkštus, storžieviškas; vulkanas - ugnikalnis). Ir daugelis lietuviškų variantų pasirodė daug tinkamesni. Žinoma, liko ir nepakeistų tarptautinių žodžių. (Pav. dūlavo kaip pilkas lapo skeletas).

Publikuota "Literatūroje ir mene" 2005-07-01, nr. 3055