Jurgita Mikutytė

REALIJŲ RŪŠYS IR VERTIMO BŪDAI

Pranešimas, skaitytas 2005-05-07 konferencijoje "Sava ar svetima"
(vėliau papildytas)

Kiekvienas literatūros kūrinys gimsta konkrečioje istorinėje, socialinėje erdvėje, kultūroje su savomis tradicijomis. Realijos – tai unikalūs daiktai ar reiškiniai, materialinės ir dvasinės kultūros elementai, būdingi tik kuriai nors vienai etninei grupei, šaliai ar pasaulio regionui, dažniausiai neturintys jokių atitikmenų kitose kultūrose ir kalbose.

REALIJŲ RŪŠYS

I.

Geografinės realijos: fizinės geografijos, meteorologijos realijos: stepė, prerija, džiunglės, fiordas; fenas, tornadas, cunamis. Endeminiai augalai, gyvūnai: edelveisas, kengūra.

Etnografinės realijos:

·   Buitis: maistas, gėrimai: tortilja, sakė; viešos įstaigos: taverna, salūnas, pabas; sauna, termos. Apranga, apavas, papuošalai: kimono, saris, toga, mokasinai, kiltas, sombreras; Būstai, baldai, indai ir kt.: jurta, iglu, vigvamas; amfora. Transportas: rikša, fiakras, palankinas, gondola, piroga, kanoja, diližanas.

·   Darbas: darbo žmonės: brigadininkas, fermeris, grumas, kaubojus. Padargai, namų apyvokos daiktai: bumerangas, lasas. Darbo organizavimas: kolūkis, ranča, gildija.

·   Menas, kultūra: muzika, šokiai: lezginka, krakoviakas, tarantela, choralas, bliuzas. Muzikos instrumentai: balalaika, tamtamas, kastanjetės, bandža. Teatras: kabuki, misterija, hepeningas, arlekinas, petruška, kasparas. Atlikėjai: minezingeris, trubadūras, menestrelis, bardas; geiša, hetera. Kita: ikebana, origamis. Folkloras: saga, runa, čiastuška, jodleriavimas. Mitologija: trolis, valkirija, elfas, gnomas, smėlio žmogus.

·   Papročiai, ritualai: charakiri, vendeta, tamada, bruderšaftas, penktos valandos arbatėlė, taikos pypkė.

·   Šventės, žaidimai: Padėkos diena, Helovynas; fiesta, korida, toreadoras; kriketas, tarokas.

·   Etniniai objektai: etnonimai: bantu, baskai, apačiai, majai, aborigenai. Tautybių pravardės: koknis, fricas, chocholas, kacapas. Pavadinimai pagal gyvenamąją vietą: gaskonas, gabrovietis.

·   Matai ir pinigai: colis, pėda, aršinas, jardas, akras, mylia, varstas, pūdas, kvorta, celsijus, farenheitas; rublis, kapeika, lira, talentas, frankas, santimas, peseta.

·   Religija: kulto tarnai, dievybės, apeigos, pastatai, atributai ir t. t.: lama, abatas, rabinas, šamanas, braminas, dervišas; mečetė, pagoda, sinagoga, cerkvė; mandala; ramadanas.

Visuomeninės ir politinės realijos:

·   Administracinis-teritorinis dalijimas, gyvenvietės: gubernija, grafystė, kantonas, vermachtas; aulas, kišlakas.

·   Valdžios organai ir asmenys: seimas, dūma, reichstagas, landtagas, kongresas, senatas; kancleris, chanas, caras, šachas, faraonas; lordas, šerifas, viziris. Organizacijos, mokymo ir kultūros įstaigos: koledžas, licėjus; aula.

·   Politinė, visuomeninė, patriotinė veikla, judėjimai, veikėjai: bolševikai, vigai, toriai, leiboristai, partizanai, slavofilai. Socialiniai, religiniai reiškiniai, judėjimai, veikėjai: džentelmenas, hipis, jankis; kukluksklanas, hugenotai, mormonai, kvakeriai.

·   Titulai, laipsniai, kreipiniai: šeichas, princas, eskvairas, hercogas, lordas, hofratas, kurfiurstas; misteris, seras, madam, freken. Kastos, jų nariai, klasės: brahmanas, šudra, samurajus; buržuazija.

·   Karinės realijos: padaliniai, ginklai, apranga, laipsniai: legionas, falangas, orda; arbaletas, arkebuza, muškieta; kitelis; atamanas, praporščikas, gardemarinas, bašibuzukas, feldfebelis, dragūnas.

Situacinės realijos, nekalbiniai elementai: moralės normos, vertybės, mentalitetas, elgesys, kasdienio gyvenimo taisyklės, prietarai, gestai, sutartiniai ženklai, simboliai ir t. t.. Pvz., bulgarų galvos purtymas, išreiškiant sutikimą ir linksėjimas, išreiškiant nesutikimą; kai kuriose šalyse važiuojama ne dešiniąja, o kairiąja gatvės puse; nusispjovimas per petį, juodos katės perbėgimas per kelią; špyga; svastika.

Intertekstualumas: citatos, aliuzijos į šalies tautosakos, literatūros, filosofijos, meno, religijos, mokslo tradiciją (pvz., kūrinių veikėjai, motyvai ir t. t.), į svarbius istorinius įvykius, datas. - Tačiau intertekstualumas yra plati tema, aptartina atskirai.

Prie realijų priskirtini ir tikriniai daiktavardžiai. Tai taip pat milžiniška atskira ir diskutuotina tema, čia bus paliesti tik keli aspektai.

Tikrinių daiktavardžių perteikimo vertime būdą labai daug lemia tai, ar vardas arba pavadinimas yra fiktyvus, ar tikras. 

Asmenvardžiai. Išgalvotų veikėjų vardai, pavardės, pravardės transkribuojami. Jei tie vardai yra „kalbantys“, tai yra kažką reiškia ir charakterizuoja veikėją, juos galima išversti. Pvz., Купец Семигораpirklys Septynkalnis. Dominykas Urbas Rabelais “Gargantiua ir Pantagriuelyje” išvertė pravardes, pvz.: Toucquedillon – Gaidžiadūšis, Menuail – Šunkaronas, Spadassin – Smarvilis. Jei situacija to reikalauja, Džordžas, Georgijus, Žoržas, Chorchė gali virsti Jurgiu.

Dėl tikrai gyvenusių asmenybių vardų, paminėtų grožinės literatūros kūrinyje, šiuo metu Lietuvoje daug diskutuojama, tačiau, mano nuomone, reikėtų palikti originalią jų rašybą (išskyrus jau įėjusius į tradiciją sulietuvintus šventųjų, karalių ir pan. vardus).

Vietovardžiai. Grožinėje literatūroje jie visada transkribuojami. Daugelio miestų adaptuotus pavadinimus galima rasti "Pasaulio vietovardžių" žodynuose, leidžiamuose Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto. Dėl mažų vietovių, neįtrauktų į lietuviškus norminius leidinius, pavadinimų vertimo (t.y. adaptavimo pagal tarimą) pirmiausia reikėtų klausti tą šalį labai gerai pažinančių žmonių.
Labai atidžiai reikia elgtis su miestais, vietovėmis, kurie turėjo skirtingus pavadinimus pagal priklausomybę kuriai nors valstybei kuriuo nors istoriniu periodu arba kurių pavadinimai skirtingai rašomi bei tariami įvairiose kalbose. Pvz.: Ukrainos miestas Černovcai anksčiau priklausė Austrijai, Galicijai, Rumunijai ir iki 1944 m. vadinosi Černovicai. Lietuvoje Lenkijos miestą Oświęcim buvo įprasta vadinti Osvencimu, tačiau pastaruoju metu, kai turima omeny koncentracijos stovykla, dažnai pavartojamas visame pasaulyje žinomesnis vokiškas pavadinimas Aušvicas. Šveicarijos miestas pranc. Fribourg – vok. Freiburg, bet jo negalima supainioti su Vokietijos tokio pat pavadinimo - Freiburg - miestu. Prancūzijos miestas pranc. Strasbourg – vok. Straßburg; priklausomai nuo to, iš kokios kalbos versta, lietuviškai pasitaiko matyti ir Strasbūrą, ir Štrasburgą.

Gatvių, aikščių pavadinimai. Vertėjo pasirinkimą lemia keli veiksniai. Verčiant iš anglų kalbos dažnai transkribuojamas ne tik pavadinimas, bet ir pats žodis, reiškiantis gatvę (pernelyg dažnai piktnaudžiaujama!): pvz., Maple Street – Meipl Stritas (arba Strytas), Byč Roudas, Skid Draivas, Park Leinas. Vokiečių kalboje neretai gatvių pavadinimai yra sudurtiniai žodžiai, todėl dažnai transkribuojamas jis visas, pvz., Merianstraße – Merianštrasė, nors galima rašyti ir Merian gatvė. Jeigu gatvės pavadinimas reikšminis, jį galima išversti, pvz., Lindenstraße – Liepų gatvė. Apskritai šioje srityje vyrauja chaosas, kurį galėtų patvarkyti atskirų kalbų vertėjai, susitardami tarp savęs.

Žr. Paryžiaus vietovardžiai >>, Londono vietovardžiai >>

Periodinių leidinių pavadinimai. Čia svarbu, ar jie tikri, ar išgalvoti, ar išverčiami, ar ne. Jei minimi tikri leidiniai, turėtų likti originalus pavadinimas, kuris išskiriamas kursyvu ar kabutėmis, pvz., visiems gerai žinomi Times, Le Monde ar Frankfurter Allgemeine Zeitung. Tačiau kartais pavadinimai ir išverčiami, pvz., Berliner Zeitung – Berlyno laikraštis. Jei pavadinimas autoriaus išgalvotas, jis dažniausiai verčiamas, kartais pasirenkant analogą savo šalyje. 

Literatūros, meno kūrinių pavadinimai verčiami. Jau išverstų į lietuvių kalbą kūrinių pavadinimai paprastai perimami (arba perverčiami, jei pirmasis vertimas netinkamas). Su neišverstų, neišleistų kūrinių pavadinimais kartais kyla sunkumų, nes ne visada galima išversti pavadinimą, neperskaičius viso kūrinio. Jei pavadinimai originale parašyti svetima kalba, pvz., prancūzų rašytojas savo kūrinyje minėdamas anglišką kūrinį, dėl kokių nors priežasčių rašo originalų jo pavadinimą, tuomet ir vertime į lietuvių kalbą jis turėtų likti toks. 

Firmų, gaminių rūšių, prekių ženklų pavadinimai. Dažniausiai turėtų likti originali jų rašyba, išskiriant kabutėmis ar kursyvu. Kartais diskutuojama, kaip vartoti automobilių markes: ar pridėti lietuvišką linksnio galūnę, pvz., ten stovi jo „Mercedes“ ar „Mercedesas“? Kaip elgtis, jei pavadinimas ilgesnis, t. y. susideda iš kelių žodžių, pvz., "Mitsubishi Lancer Evolution". Nusipirkau „Honda Accord“, „Hondą Accord“, o gal be kabučių ar dar kitaip? Jeigu kūrinio stilius veikiau šnekamosios kalbos, galėtų būti vartojami adaptuoti pavadinimai (pvz., atvažiavau mersedesu, opeliu, fordu, folksvagenu). Nesuklys tie, kurie paliks originalų pavadinimą.

  

Visas realijas galima / reikia skirstyti ir pagal kitus kriterijus:

 

II. Pagal realijų paplitimą:

Mikrorealijos, būdingos labai siauram vartotojų ratui, pvz., vienam didmiesčio rajonui ar paauglių grupuotei (pvz., kokniai);

Lokalinės realijos, būdingos kuriam vienam šalies regionui (pvz., tirolietiškas dainavimas – jodleriavimas);

Nacionalinės, būdingos visai šaliai;

Tarptautinės, būdingos kuriam vienam pasaulio regionui, kelioms šalims (pvz., kinų, japonų lazdelės, džiunglės, cunamis).

III. Pagal realijų vartojimo laiką: šiuolaikinės ir istorinės realijos (archaizmai: arkebuza, viziris, kolūkis).

IV. Pagal neatitikimo laipsnį:

Visiškas neatitikimas: unikalios realijos, neturinčios jokio ekvivalento kitose kultūrose ir kalbose (pvz.: iglu, samurajus)

Formalus neatitikimas: realijos, kurios egzistuoja įvairiose kultūrose skirtingais pavidalais, turi analogus (pvz., mylia – kilometras, bandža – balalaika)

Semantinis, konotacinis neatitikimas: kai tam tikri dalykai ar žodžiai pažįstami keliose ar net visose šalyse, tačiau turi skirtingas reikšmes arba kai kur kelia kitokias, ypač neigiamas asociacijas (pvz., susijusias su ideologija: svastika. Ligi šiol Lietuvoje neutraliai vartojamas juodaodžių apibūdinimas negras daugumoje kitų šalių jau senokai turi niekinamą rasistinę reikšmę ir yra neleistinas).

REALIJŲ VERTIMO BŪDAI

a)   Skolinys. Realiją žymintis žodis transkribuojamas ir niekaip neaiškinamas, jei manoma, kad jis jau pažįstamas ir suprantamas skaitytojams.

b)   Skolinys + išplėstas paaiškinimas, nepastebimai įsiliejantis į tekstą kaip priedėlis, neutralus sinonimas, pažyminys, palyginimas, intarpas (tai yra ..., o tai reiškia ...) ar kt. Pvz.: jodleriavimas, tirolietiškas dainavimas; kortų žaidimas tarokas; šiltas sausas kalnų fenas.

c)    Skolinys + išnaša arba paaiškinimai knygos gale. Išnašose realija aiškinama tuomet, kai reikalingas platesnis paaiškinimas arba neįmanomas paaiškinimas tiesioginėje kalboje. Tuomet skliausteliuose turėtų būti pažymėta Vert. past., kad būtų aišku, jog tai ne paties autoriaus išnaša (Aut. past.), gali būti ir redakcinių prierašų: Red. past., Leid. past.

d)   Skolinio adaptacija, t. y. lietuviškos formos suteikimas transkribuojant svetimos kalbos žodį, pvz.: vok. Walküre – valkirija, rus. ватник– vatinis, vatinukas.

e)   Skolinys, išskirtas kursyvu, kabutėmis, brūkšniais, norint pabrėžti realijos ypatingumą ar tam tikrą emocinį, stilistinį ar kitokį atspalvį.

f)    Originali rašyba. Kartais, pvz., jei realija jau pažįstama veikiau savo originalia forma arba tai yra firminis pavadinimas, galima tiesiog palikti originalią rašybą. Jeigu reikia, galima ją papildyti paaiškinimu tekste arba išnašoje, išskirti kursyvu ir pan.

g)   Vertimas. Jei leidžia žodžio-realijos forma, galima jį išversti, pvz., penktos valandos arbatėlė, Padėkos diena, Baltieji rūmai.

h)    Kalkė, t.y. žodžio dalių paskiemeninis ar paraidinis vertimas. Pvz., angl. skyscraper – liet. dangoraižis – vok. Wolkenkratzer – rus. небоскрёб; angl. iceberg - vok. Eisberg - liet. ledkalnis. Dar yra puskalkė, susidedanti pusiau iš savo ir pusiau iš svetimos kalbos žodžio, pvz., das Dritte Reich – trečiasis reichas. Angl. Seven-league boots – vok. Siebenmeilenstiefel –  rus. семивёрстные сапоги – liet. septynmyliai batai.

i)    Naujadaras, t.y. naujo žodžio realijai pavadinti vertimo kalboje sukūrimas, pvz., mėsainis, dažasvydis, riedlentė, programišius.

j)    Generalizacija, t.y. konkretesnio žodžio keitimas bendresniu, abstraktesniu. Pvz., vietoj jis gėrė „Evian“jis gėrė mineralinį vandenį. Jie lošė tarokąjie lošė kortomis.

k)   Funkcinis analogas, kai pasirenkamas panašus daiktas ar sąvoka, kelianti tokias pačias asociacijas, pvz., mylia – kilometras, bandža – balalaika. Įprasto mandagumo kreipiniai madame, Frau, mister, signor keičiami ponia, ponu (žinoma, išskyrus įėjusius į tradiciją Don Kichotą, Čio čio san ir kt.). Biblijos vertime, skirtame eskimams, Jėzus Kristus vadinamas ne „Dievo avinėliu“, o „Dievo ruoniuku“. Maldoje “Tėve mūsų” prašoma ne “kasdienės mūsų duonos”, o „žuvies“.

Pastaba dėl matų autentiško perteikimo arba konvertavimo: Dažniausiai paliekami „jardai“, „mylios“, „varstai“ ir pan.; dauguma skaitytojų žino, kas tai yra, o jeigu nežino – turės progą praplėsti akiratį, juk tam knygos ir skirtos, juolab kad susirasti informaciją internete itin lengva. Bet apskritai vertimo būdas priklauso nuo realijos reikšmės kontekste ir kt. veiksnių (žr. žemiau). Naikinti realiją ir konvertuoti svetimą mato vienetą į geriau pažįstamą (t.y. rinktis funkcinį analogą) galima tada, kai ji neturi kultūros kolorito ir esminė jos funkcija konkrečiame tekste – nurodyti tikslų atstumą (ar temperatūrą ir t.t.).

l)   Parafrazė, aprašymas, paaiškinimas keliais žodžiais. Apytikris vertimas dažniausiai praranda nacionalinį ar istorinį koloritą. Pvz., ledrogių sportas (vietoj bobslėjus); vok. Platt – vokiečių žemaičių kalba. Eskimai nepažįsta avių, palmių ar piemenų, taigi pvz., piemuo jų Biblijos vertime tampa „tuo, kuris rūpinasi“.

m)  Kontekstinis vertimas, kai realija tiek lemia turinį, jog vertime tenka keisti, pritaikyti prie jos ir aplinkinius žodžius, sakinius ar net visą pastraipą. Šį būdą yra tekę dažnai vartoti Dominykui Urbui verčiant F. Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“.

n)   Vertėjo pabaigos žodis arba pratarmė. Jei kūrinyje itin gausu realijų, jos daro labai didelę įtaką turiniui, galima plačiau pristatyti jas ir jų kontekstą atskirame straipsnyje.

o)   Naikinimas. Pateisinamas tada, kai realija atsitiktinė, neturi kultūros kolorito, nereikalingai apsunkintų tekstą.

p)   Be abejo, įmanomas ir iš karto kelių būdų taikymas tai pačiai realijai tame pačiame tekste. Pvz., „Zuzana užsisako vištienos krūtinėlę su peletrūno ir garstyčių padažu, aš išsirenku focaccia – duonos paplotį su šalaviju. (...) Padavėjas atneša Zuzanai vištienos krūtinėlę ir man - fokačią.“

Realijų perteikimo būdo pasirinkimą lemia šie veiksniai:

·     Teksto pobūdis, žanras. Pvz., trumpame apsakyme, priešingai nei romane, rečiau naudojamos išnašos, sudėtingesnis kontekstinis vertimas, neįmanomas vertėjo pabaigos žodis. Dramoje išnašos neįmanomos. Tekstuose vaikams svetimybės vengtinos.

·     Realijos reikšmė kontekste, jos vartojimo dažnumas. Svarbu, ar realija dažnai pasitaiko kūrinyje, ar turi ryškų nacionalinį koloritą, ar daro įtaką visam turiniui. Jei ji nepakankamai svarbi, galima ją ne transkribuoti, aiškinti išnašoje, o keisti aprašymu, analogu, abstraktesniu žodžiu (generalizacija), netgi naikinti.

·     Realijos pobūdis. Svarbu jos forma, gramatinės ir darybinės ypatybės, semantinis aktyvumas, stilistinis ryškumas, transkribuojant – ir skambesys. Realijos dažniausiai yra daiktavardžiai, o iš jų išvesti būdvardžiai dažniausiai praranda koloritą, įgauna perkeltinę prasmę, todėl juos reiktų ne transkribuoti, o versti, keisti analogu ar pan. Reikia atkreipti dėmesį ir į vertimo kalbos stiliaus reikalavimus.

·     Vertimo skaitytojas. Į kokį skaitytoją ir kokias jo žinias orientuojamasi? Kokį poveikį realija daro originalo skaitytojui ir ar darys tokį patį poveikį vertimo skaitytojui? Ar ji jau paplitusi ir pažįstama savo šalies skaitytojams?

Nuo senų laikų svarstoma, ar vertime reikėtų tekstą kuo labiau adaptuoti, pritaikyti savo šalies skaitytojui, ar priešingai – palikti kuo daugiau svetimos kultūros kolorito. Per daug nesigilinant į šį klausimą, būtų galima abstrakčiai teigti, kad, palyginti su sovietiniais laikais, Lietuvoje vertėjų požiūris į vertimo būdus pasikeitė. Dabar drąsiau paliekama originali tikrinių daiktavardžių rašyba, mažiau jų transkribuojama, naujiems daiktams ar sąvokoms  kuriami naujadarai.

Kai kuri naudota literatūra

Armalytė, O., Pažūsis, L. Vertimo teorijos pradmenys (Mokymo priemonė). VU, 1990.

Ambrasas-Sasnava, K. Vertimo mokslas. V., 1978.

Ambrasas-Sasnava, K. Vertimo tyrinėjimai. V., 1984.

Meninio vertimo problemos. Vaga, 1980 >>

Meninio vertimo akiračiai. Vaga, 1986 >>

Žirgulys, A. Prie redaktoriaus stalo. Mokslas, 1979 >>

Влахов, С., Флорин, С. Непереведимое в переводе. Москва, 1980.

Левый, И. (Jiři Levy). Искусство перевода. Москва 1974.

Koller, W. Einführung in die Übersetzungswissenschaft. Heidelberg; Wiesbaden 1992.