Inga Mataitytė

Recenzija apie Williamo Styrono "Sofi pasirinkimas" vertimą

William Styron. Sofi pasirinkimas. Vertė Auksė Mardosaitė, red. Zita Marienė. Vilnius: Alma littera, 2002. 600 p.

Publikuota: Gimtoji kalba 2003 m. Nr. 3, p. 13-15.

 

1991 m. „Gimtojoje kalboje“ (nr. 9) buvo išspausdintas Vytauto Ambrazo straipsnis „Kalbų sąveika ir jos pavojai“ apie rusų kalbos neigiamą poveikį unikalioms lietuvių kalbos sintaksinėms konstrukcijoms. Lietuvių kalba turi dvi kitose kalbose nesamas vardininko su dalyviu (supratau neištversiąs) ir galininko su padalyviu (supratau jį neištversiant) konstrukcijas, kurios vartojamos su jutimo, mąstymo, sakymo veiksmažodžiais ir yra sinonimiškos visuotinai vartojamiems šalutiniams papildinio sakiniams (supratau, kad neištversiu; supratau, kad jis neištvers). „Nusižiūrėję į kaimynus, – sakoma straipsnyje – mainom auksinį pinigą į aptrintą varioką“, tų pasakymų „mūsų spaudoje ir net grožinėje literatūroje su žiburiu reikia ieškoti“. V. Ambrazo nuomone, šios dalyvio ir padalyvio konstrukcijos nyksta dėl rusų kalbos, kuri jų neturi, įtakos ir jai atsispirti reikia sąmoningų pastangų.

Tokių sąmoningų pastangų pavyzdys ir rinkinys yra recenzuojamoji knyga – amerikiečių rašytojo Viljamo Stairono romano „Sofi pasirinkimas“ lietuviškas vertimas. Čia kalbamųjų dalyvio ir padalyvio konstrukcijų tiek, kad nereikia jokio žiburio; čia rasi visų įmanomų atvejų su įvairiausiais pojūčius, jausmus, žinojimą, kalbėjimą, girdėjimą, matymą nusakančiais veiksmažodžiais ir visų laikų dalyviais bei padalyviais.

Pasigrožėkite. Vardininkas (pasakomas ar numanomas) su esamojo laiko dalyviu: supratau neturįs tam talento ir užmojo 30; suvokiau savyje nešiojąs didelę tuštumą 34; visiškai nusiminęs susiprotėjau negalįs jam atkirsti 88; Sofi su Natanu manė formaliai turį gyventi atskirai 134; su būtojo laiko dalyviu: maniau užsidirbęs teisę išmaukti alaus 133; Sofi davė suprasti gana neblogai mitusi 273; su būtojo dažninio laiko dalyviu: Sofi jautė ir man pasakojo kartais pagalvodavusi 467; su būsimojo laiko dalyviu: jis sakė turbūt galėsiąs pataisyti 234; aplinkoje, į kurią žinojau niekad nepateksiąs 21; Kiekvienas mūsų tikėjo pralenksiąs Hemingvėjų 137; Turbūt jau tada numatė ją panaudosiąs 282 ir kt.

Galininkas su esamojo laiko padalyviu: visada jutau Nataną [...] duodant toną mūsų pokalbiams 216; visi manė ją jau mirštant 169; pamačiau Sofi atidarant purvinas stiklines baro duris 224; išgirdau save plonai [...] žvygtelint 224; manau jus galint padėti jį sulaikyti nuo narkotikų 497; galima įsivaizduoti [...] dvidešimt dvejų metų jaunuolį stumiant laiką 341; su būtojo laiko padalyviu: būčiau prisiekęs jį pasukus kokį jungiklį 79; mano ausis [...] atpažino merginą kilus iš vietovių tarp [...] 193; esu įsitikinęs bent kartą jį apsivertus aukštyn kojom 198; pajutau ją liovusis verkti 359. Būsimojo laiko padalyvis tokiose konstrukcijose dažniausiai vartojamas veiksmažodžio būti: maniau tą buveinę būsiant blausią 192; šitaip ji pabrėžia visuose namuose mudu būsiant vienu du 205; galėjau nujausti taip būsiant 243; Tikėjausi pašnekesį [...] nebūsiant lengvą 192; bet ne vien: nuovargio, kurį ji aklai tikėjo praeisiant 110; maniau sprogsiant ausų būgnelius 243; Žino profesorių reikalausiant padėti jam 445.

Kai sakinyje yra sudėtinis vardažodinis tarinys ir vardinę tarinio dalį sudaro daiktavardis, norminė vartosena gali būti dvejopa: jei išreiškiama nuolatinė būsena, daiktavardinė tarinio dalis derinama su veiksniu, t. y. vartojama vardininko linksniu (jis yra mokytojas); kai būsena kintama, daiktavardis gali būti vartojamas įnagininku (jis bus mokytoju). Kai toks sudėtinis tarinys patenka į galininko su padalyviu konstrukciją, taisyklė išlieka: nuolatinės būsenos atveju tarinio vardinės dalies daiktavardis derinamas su galininku: Iš jų laikysenos [...] spėjo juos esant Pasipriešinimo dalyvius 428; todėl taisytina: suvokiau jį esant tikru pietiečiu (=tikrą pietietį) 341; o laikinos būsenos atveju galimas ir vardininkas, ir įnagininkas. Toks atvejis būtų šiame sakinyje: nereikia manyti jį buvus raudonųjų persekiotoju 337; čia galima įžvelgti būsenos laikinumą. Tą patvirtina ir tolesnis sakinys: Kaip sakiau, Pietuose jis buvo kairysis [...]. Kas vienu tarpu yra buvęs kairysis, tas negalėjo visą laiką būti raudonųjų persekiotojas.

Kalbamosios konstrukcijos labai pravarčios pagyvinti stiliui, kai ilgame sudėtiniame sakinyje reikia išvengti kelių laipsnių šalutinių sakinių: Kažkoks instinktas jai pakuždėjo taip esant todėl, kad ji labai mažai valgė 114 (plg. kaip skambėtų: pakuždėjo, kad taip yra todėl, kad ji mažai valgė); aiškina jų kelius susikirtus tik todėl, kad chiropraktinė medicina jai nepadėjo 119; prisipažino neprisimenanti, kad jis [...] jiedviem būtų buvęs žiaurus 282; Jis manė Nataną nesuklydus, kad man trūksta vitaminų 183 ir t. t. Vertėja taip mėgaujasi šiomis vardininko su dalyviu ir galininko su padalyviu konstrukcijomis, kad kartais jos virsta viena per kitą net keliuose sakiniuose pagret: būčiau pamanęs, kad jis [...], jei nuojauta nebūtų man pakuždėjusi jį kalbant nuoširdžiai. Tiesą sakant, aš pajutau jį po laiko susigraužus dėl savo žodžių, kaip kartais susigraužia žmonės neapgalvotai erzinę vaikus ir tik paskui susivokę, kad juos labai įskaudino 70.

Žinoma, tai ne vienintelė knyga, kurioje gyvai vartojami šie saviti lietuvių kalbos dalyviai ir padalyviai. Labai ryškiai tokių konstrukcijų gausa yra kritusi į akis ir kitoje „Almos litteros“ verstinėje knygoje – Lorenso Darelo (Durrell) romane „Baltazaras“ (vertė Mėta Žukaitė), vadinasi, jos vartojamos galbūt ir dar ne vienoje gerai išverstoje ar suredaguotoje knygoje. Taigi prof. V. Ambrazui, bemaž prieš dvylika metų nerimavusiam, „ar toliau ramiai lauksime, kol lietuvių kalba neteks vieno iš būdingiausių raiškos būdų, ar bandysime jį kiek įmanydami gaivinti ir stiprinti“, galima atsakyti: ne, nelauksime, yra žmonių, kurie gaivina, vartoja ir kitiems, skaitantiems, primena lietuvių kalbą tokį puikų raiškos būdą turint.

O ir šiaip knyga išversta tikrai gerai, lietuviškas tekstas gyvas, žodingas. Vertėja vartoja daug gražių, retų žodžių, kurie iš gyvosios kalbos ar grožinės literatūros patekę į žodynus ten ir liko tūnoti, dabartinėje bendrinėje kalboje gožiami kitų, įprastesnių žodžių ar žodžių junginių: liežuviu godžiai liežiau citrinų gėrimą 149; kai ji būdavo labiausiai įsigailinusi 173; Įsivaizdavau niaukius [...] kambarius 192; pora užklydusių snūdžių vapsvų 260; Jos meilė Natanui buvo tokia pinkli, kad panėšėjo į silpnaprotystę 173; rankos mojis, klubų krypsnis buvo tokie saviti 224; nuo prisiminimų ir emocinio nuoilsio bei įtampos ji bejėgiškai pravirko 256; būtų buvęs išsiųstas į aną pasaulį kaip nenaudinga išaiža 300; mirgančioje nuo lapų apytamsoje jie puolė vienas prie kito 482; neviltis dėl viso šito kebelio nustelbia geismą 505 ir kt. Tenka vertėjai griebtis ir žargono, nenorminių žodžių, junginių ar reikšmių, nes pagrindiniai knygos veikėjai yra jauni didmiesčio gyventojai, niujorkiečiai: Jetai prie visų prietrankų tik ir stigo pietiečio nuomininko 61; Vyniokis, – tariau trumpai drūtai. – Aš noriu būti vienas 70; Asile, – pertraukė mane Natanas, – kvailas kluce 243; Pasimaišęs dėl kino, visą sekmadienį praleidžia Niujorke 53 ir frau Hes buvo pasimaišiusi dėl mikrobų ir nešvaros 303 (pirmu atveju – kaip pamišęs mėgsta kiną, antru – kaip pamišusi nekenčia nešvaros); Sūnau, rašyk iki nukritimo 34; matyt, sąmoningai kartą pavartojamas ir peikiamasis verstinis frazeologizmas: Natanui vėl stogas nuvažiavo. Šį kartą ne juokais 509. Vienoje vietoje vertėja išradingai išnaudoja didelę lietuvių kalbos sintaksės klaidą – kad su bendratimi konstrukciją. Iš karto perskaitęs net apstulbsti – ar gali būti? – bet paaiškėja, kad lenkė Sofi prastokai kalba angliškai: [...] aš stiprėjau gerdama saujas geležies tablečių, jų man ir reikėjo, kad pražysti kaip rožė. – Ji nutilo linksmai nusijuokusi. – Nelemta bendratis! – išpyškino ji, meiliai pamėgdžiodama pamokomą Natano toną. – Ne pražysti, o pražysčiau! 185.

Romane reikšmingą vietą užima psichoseksualiniai personažų išgyvenimai, yra ne viena erotinė scena (ir jos anaiptol ne vien poetiškos). Vertėjai prireikė daug nuovokos ir subtilumo – surasti visus tuos žodžius, posakius, palyginimus, kad jautriai, ironiškai ar vulgariai (nelygu situacija) perteiktų herojų patiriamus pojūčius ir su tuo susijusius apmąstymus. Viskas atrodo pavykę. Jeigu kam vis dėlto pasirodytų „to jau per daug“, tai, žinoma, adresuotina ne vertėjai, o autoriui. Taip, beje, šiuo požiūriu Stairono „Sofi pasirinkimas“ yra kai kieno vertinamas.

Antroji recenzijos dalis nebe tokia smagi, bet užtat trumpa. Per 600 knygos puslapių prisirinko ir taisytinų dalykų, kurie, rodos, be vargo galėjo būti išmėtyti iš teksto: tai, ką jis kalbėjo, ją trikdė ir neramino (=kėlė nerimą) 161; ji panaudoja (=vartoja) posakius 153; žiauriai mane apstatė (=apmovė) garsusis daktaras Froidas 209; jis vokiškai pamokslavo [...] tarsi dėl kažko perspėjinėjo (=bandė perspėti) 120; drąsiu taurumu, kurio vedinas (=vedamas, skatinamas) jis kone visada būdavo pasiryžęs juos įamžinti 203; Čia labiausiai kalta (=kalčiausia) mano senelė 35; pasiimčiau linaplaukę lenkišką gražuolę (=gražuolę lenkę) 63; Pro mano (=savo) narvo [...] langą [...] spoksodavau 17; ant kėdės prie dirbtinu (=dirbtiniu) tymu aptraukto baro 512; pabrėžtinas (=pabrėžtinis) Natano draugiškumas 78; juodžių, berods (=rodos,) taip juos vadinate 61.

Keletas linksnių valdymo dalykų: pigių barų gatves, kurios man niekad neatrodė patraukliausiomis (=patraukliausios) miesto apylinkėse 597; stokojau ir progų, ir iniciatyvos draugams susirasti (=susirasti draugų) 18; biografija rodo jį turėjus [...] nuostabią uoslę žudikams (–puikiai užuodus žudikus) 176; nuoširdus rūpestis paprastu žmogumi (–dėl paprasto žmogaus; arba rūpinimasis paprastu žmogumi) 223; pastūmėjo mane didžiausiai kvailystei (–padaryti didžiausią kvailystę) 242. Gerokas persistengimas kai kuriuose sakiniuose atrodo kilmininkai, pavartoti vengiant galbūt kartais ne visai pagrįstai taisytų vietininkų žmoguje, išvaizdoje: gyvas įsikūnijimas viso to, ką aš laikiau žmogaus žavėtina ir pavydėtina 217; niekas jos išvaizdos neprilygsta tobulam užpakaliui 504.

Tekste ne kartą keistai pavartotas prieveiksmis galiausiai. Žodis pagaliau yra ir prieveiksmis, reiškiantis „galų gale, galiausiai“, ir dalelytė, reiškianti „juk“, o galiausiai dalelytės reikšmės neturi, todėl taisytina: man bus atlyginta [...] tauresniais užmojais. Galiausiai (=Juk; Pagaliau) esu rašytojas, menininkas 210; Stingai, ir man tavęs trūks. Galiausiai (=Juk) tu esi geriausias mano draugas 356 ir kt.

Abejonių kelia veiksmažodis groti junginyje su muziką ar muzikos įrašų laikmenas reiškiančiais daiktavardžiais (beje, labai paplitęs radijo muzikos laidų vedėjų kalboje), kai turimas omeny ne jos atlikimas muzikos instrumentais, o leidimas per muzikos klausymosi aparatus. Romano herojai labai mėgsta klausytis muzikos per patefoną, tad vertime daug tokių sakinių: Vėliau patefonu ji grojo ir grojo Pirmosios Bramso simfonijos [...] finalą 66; Žinai, vaiki, grok jas [plokšteles] kada nori 139 ir kt. Groti neturi tokios reikšmės, todėl taisyklingai sakytina: leido simfonijos finalą; klausykis plokštelių. Bet metonimiškai gali groti klausymosi aparatas, todėl gerai: Ką čia groja? – Kūrinys man buvo iki skausmo pažįstamas 139; t. y. klausiama, ką čia groja orkestras, muzikantas, radijas, patefonas ar pan.

Dar keletas smulkmenų. Lenkijos miestas Kielce – lietuviškai daugiskaitinė forma Kielcai: pamenu, ji buvo iš Kielco (=Kielcų) 573; endekų pilnas lietuviškas pavadinimas – tautiniai demokratai: politinę grupuotę, kuri pasivadino nacionaldemokratine (=tautinių demokratų) partija ENDEK 280; junginio Armija Krajova kažkodėl nelinksniuojamas pirmasis dėmuo: įtūžęs Armija (=Armijos) Krajovos narys 558.

Ką rinktumėtės – ar gerą, sklandų, gyvą vertimą, bet su viena kita ar keliolika pražiūrėtų, lengvai ištaisomų kalbos klaidų, ar sunkų, nestilingą, pažodinį, bet be klaidų? Tikriausiai net nereikia klausti – nei skaitytojų, nei vertimo specialistų, tuo labiau redaktorių: nepalyginamas darbas, kai užtenka vieną žodį ar linksnį pakeisti kitu, ir kai reikia sakinį ar didesnį teksto gabalą versti aukštyn kojom, kad jis taptų lengvai paskaitomas.

Stairono „Sofi pasirinkimas“ leidėjų pelnytai priskirtas XX a. literatūros aukso fondui (ne apie visus šitos „Almos litteros“ serijos kūrinius tai pasakytina – yra tokių nuomonių). Tai paveikus kūrinys apie meilę, beprotybę, apie nacizmo padarinius žmonių likimams, apie šiurpų, nežmonišką pasirinkimą, kurį teko padaryti romano herojei Sofi. Lietuvoje šiai knygai pasisekė – ji pateko į geras rankas. Lietuviškai išverstą Stairono „Sofi pasirinkimą“ irgi galima priskirti aukso ar ne aukso, bet išties vykusių grožinės literatūros vertimų į lietuvių kalbą fondui.